Nors gal kada nors ir užsidarys. Tai, kad pusė mano šeimos yra užsieniečiai, na, kaip ten beskaičiuotum, vis tiek kiekvienas vaikas truputį tarptautinis, o Tomas, kuris jau LT skaito ir užskaito, ir laiko savo namais, bet pusryčiai jam yra privaloma maitinimosi dalis. Aš, pavyzdžiui, pusryčius valgau retai arba nevalgau. Aš valgau tada, kai esu alkana, ir kiek bandžiau save ištreniruoti juos valgyti, – negaliu ir viskas. Bet vaikai valgyti privalo. Na, bent jau sako visokie tyrimai ir nusistatymai, kad jei nepusryčiauja, tai tuomet ir mokytis sudėtingiau. Turbūt mano bendraamžiai atsimenate, kai nebūtina būdavo suvalgyti pusryčius namie, nes per pirmą pertrauką galima buvo iš valgyklos nusikalti bandelę… Tomas yra griežtas pusryčių klausimu, todėl, jie yra ne tai, kad pasirinktiniai, bet privalomi… Aš tik stoviu šalia ir juos padarau.
Sudėtingiausia tai, kad neretai nuomonės dėl pusryčių išsiskiria, ir jei Izabelė visada galėtų valgyti manų košę, tai Jurgis manų košės negali pakęsti ir mieliau valgytų virtą kiaušinį. Kai pusryčiams turi 10 minučių, tai nevisada gali išvirti tą kiaušinį. Bet va, manų košė – tai tikra favoritė. Aš verdu iš Šlyninkos malūno manų, kurių prisipirkau kai ten filmavom. Šalto pieno su vandeniu ir trys šaukštai manų, pamaišau, sušyla sutirštėja net užvirti nereikia, tada daug cinamono ir vis tiek to saldumo norisi, tai gali būti: a) agavos sirupas, b) klevų sirupas ,c) rudas cukrus, d) uogienė.
Jurgis, tuo tarpu, gali valgyti virtą kiaušinį su sviestu arba majonezu. O man tai labiausiai patinka, kai jie valgo plaktą, keptą kiaušinį. Dar, aišku, yra avižinė košė. Jogurtai ir varškės mūsų šeimoje nepopuliaru. Izabelė nemėgsta nei vieno, nei kito. Jurgis valgo jogurtą su dribsniais arba dribsnius su jogurtu. Na dar yra granola, bet ji toks jau, sakyčiau, šventinis dalykas. Taip pat būna pusiau angliški pusryčiai – plakti kiaušiniai ir šoninė (kai turime iš Anglijos atsivežę).
Kas čia dar? Na, aišku, visas būrys kokteilių, bet juos labiau praktikuojame savaitgaliais. Bananai, ledukai, uogos, vaisiai, koks nors pienas, kartais kakava. Ką dar pamiršau? Blynai! Ir prasideda… Izabelė nemėgsta blynų, kas pasidarė šitam vaikui??? Nesuprantu. Blynus valgo retai. Tiksliau, nevalgo. Visai. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį turėjome svečių ir aš iškepiau tikrai labai skanius blynus. Izabelės draugė valgė su citrina ir cukrum. Jurgis ir Jurgio draugas valgė – net ausys raitėsi – su klevų sirupu ir kiviais. Izabelė nevalgė ir pati pradėjo virti ryžių košę. Tai taip ir būna, kad du vaikai - du patiekalai.
Žinote, man labai patinka mano pačios knygos, kuriai dar nė metų nėra, pusryčių patiekalai, ir, tiesą sakant, kai ją ruošiau, tai tiek daug gerų idėjų ir minčių surinkau iš savo draugių! Tos mintys vienaip ar kitaip nugulė „Mamų knygos“ pusryčių puslapiuose, o va, štai dabar, matau, atėjo metas pasitarti su jumis, – ką valgo jūsų vaikai pusryčiams??? Nes neretai pamatau, kad iš kitų galima pasimokyti ir savo kolektyvui pristatyti naujienų. Būtinai šia tema padiskutuokime, jūs savo patirtimi ir pusryčių receptais pasidalinkite, ir aš dovanosiu vienai jūsų savo „Mamų knygą“, o ir kiti pasidžiaugs ir idėjų pusryčiams pagaudys.
Ir, prašau, dalinuosi super puikių – didelių ir storų blynų receptu.
The post Vaikų pusryčiai arba šitas restoranas niekada neužsidarys… appeared first on Beatos virtuvė.