Oi, na tai kaip gi būna, kad paimi ir atrandi dalykus, kurių nesitikėjai neieškojai, tiesiog, va, ima taip ir pokšt! Ir atsiduria tau prieš nosį. Aišku, kai mes gyvename per dieną po tris kartus į interneto platybes pasidairydami, tai vis kas nors iššoka. Štai taip aš radau ir Slėnį. Ir žinote, kaip būna, kad kai kuriuos dalykus tiesiog praleidi, o kiti prisikabina, kaip baltas pūkas prie pilko megztinio. Tai aš atradau Slėnyje, nes viskas, ką man rašė slėnis, kvepėjo ir kalbėjo ramybe, ir gamta, ir tiesiog tuo, ką aš matau retai. Na, negaliu skųstis, kiekvieną dieną matau nuostabią gamtą ir medžius, upę, bet vis tiek juk, tuo oru pakvėpuoju lipdama į mašiną ir grįžusi, nevaikštau Neries krantais kiaulpienių beieškodama…
Gal galėčiau? Gal kada nors? Bent trumpam? Bet gyventi su gamta ir gamtoje yra gerai, ir sveika. Kaip mano viena draugė, kuri labai gerai žino save ir ko jai reikia, – ji sau pati išsiaiškino, kad jei nori gerai jaustis, turi kasdieną praleisti po valandą lauke, tada ji gerai gyvena. Aš sau tokių taisyklių nesu išsivedus, bet kas čia žino, ar galėčiau taip daug visko veikti, jei nebūčiau kasdien lepinama tų nuostabių vaizdų pro langą, ir to jausmo, kurį suteikia medžiai, miškas, krūmai, upė ir gamta…Taigi, Ievą ir jos gyvenimą slėnyje suprantu, ir žaviuosi, ir jums labai rekomenduoju atrasti jos puslapį ir paskaityti jos dienoraštį. Ypač patariu tai daryti, jei negalite išeiti pasivaikščioti į parką… Veikia panašiai… O dabar Ieva svečiuojasi pas mane ir pasakoja apie pesto iš piktžolių…
Ačiū, Ieva, kad svečiuojatės!
The post Lėtai ir gamtoje, šios dienos svečias – Ieva iš Slėnio appeared first on Beatos virtuvė.