Šprotų skardinė – kaip kokia užstalės daina: not cool, bet reikalinga. Man šprotai labai patinka, aš jų  ne visada, bet turiu. Nusiperku visai paprastoje parduotuvėje, Laržena vadinasi, prie mano lofto kieme esanti. Tokia esminių prekių parduotuvė, joje šprotų, aišku, yra. Gerai turėti šprotų, jie tikrai praverčia greitiems pietums. Aš juos išimu iš skardinės, pašlakstau balzaminiu actu arba citrinų sultimis, dar kaparėlių ir petražolių užbarstau ir puikiausias patiekalas.  Tik šalia kažkokio žalumyno arba duonos su rugiais norisi. Cukinijų nebūtina kažkaip apdoroti, virti – galima jas ir šviežias sutarkuoti bei salotoms naudoti, va štai tokias salotas ir pasidariau:

tarkuotos cukinijos (būtinai šiaudeliais

avokadas

citrinų sultys

druska

Paprasta, aišku ir skanu.

Eikite pirkti šprotų.  Šprotas yra maža skani žuvis.

The post Greiti pietūs: šprotai su cukinijų ir avokadų salotomis appeared first on Beatos virtuvė.

Programuotojai – tai kaip kokios primadonos dabar…, -sako mano vyro brolis Benas, kuris turi kaip ant mielių augančią IT sistemas kuriančia įmonę. Taip sparčiai auga, kad didžiausia problema yra ne ta kaip apstatyti gražiai ofisą, bet iš kur gauti tų programuotojų. Reikia juos medžioti, o jei negali sumedžioti vietiniuose plotuose, turi jų ieškoti toli nuo namų, pvz Indijoje. Va štai taip…

Aš gerai nesuprantu ką daro programuotojai, bet pati, jei ir nesu primadona, bet be kompiuterio neįsivaizduoju savo darbo vietos. Mano darbo vieta ir yra ten, kur yra mano kompiuteris.

Iš viso savo darbo net negaliu pavadinti darbu, tai ne darbas, tai tiesiog mano gyvenimas ir nėra nieko ką norėčiau daryti labiau…

Taigi tą darbą, kurio negaliu pavadinti darbu, skirstau į dvi dalis: stebėti gaminti ir apibendrinti, aprašyti. Tiesa, dar vienas blokas yra susitikimai ir šiaip bendravimas, kuriuos pagal pobūdį galima priskirti prie vieno ar kito priklausomai nuo aplinkybių. Svarbiausias mano darbo įrankis yra mano kompiuteris ir virtuvė. O žinote, kur man rašyti sekasi geriausiai??? LĖKTUVE. Ten aš prirašau tonas, kaip koks automatas varau. Mane įkvepia dangus ir netrikdo… internetas.

Bet aš lygiai taip pat sėkmingai galiu rašyti ir savo lofte ar ant sofos namie, ar ant sėdmaišio prie lango.

Taip pat kartais man patinka užsukti į kokias kavines ar viešas vietas, bet tai retokai pasitaiko. Galiu pasakyti jums vieną – kai atsitrenkiu į sieną ar taip vadinamą kūrybinį bloką, man visada padeda aplinkos pakeitimas. Žinote, aš visas savo knygas parašiau namie, aš praktiškai viską padariau ir toliau darau namų aplinkoje ir tai yra didžiausia mano gyvenimo sėkmė. Nors kiek esu dirbusi ofisuose, man jie lygiai taip pat patinka, tai gal toji sėkmė ir yra viską vertinti iš palankios pusės?

O kokia yra jūsų darbo vieta? Aš pastebėjau ir net neabejoju, kad jau du tuzinai mokslininkų savo tyrimais taip pat spėjo įrodyti, kad darbo vieta atspindi jūsų asmenybę. Taip iš karto atskirsi griežtus asketus programuotojus nuo pašėlusių bei užmaršių žurnalisčių. Bet kaip ten bebūtų visi norime dirbti/būti /svajoti aplinkoje, kuri mūsų netrikdytų, o kaip tik palaikytų.

O kaip atrodo jūsų darbo vieta? Kur jus aplanko geriausias įkvėpimas ir visos mintys nušvinta? Siųskite savo darbo vietos, kokia ji bebūtų – kūrybiška, sterili, įkvepianti, nuobodoka, originali ir visokia kitokia nuotraukas man el. paštu beatai@beatosvirtuve.lt iki balandžio 2 dienos. Visas jas įkelsiu į Beatos virtuvė puslapį Facebook ir tada kviesiu balsuoti iki balandžio 8 dienos. O balandžio 9 skelbsiu prizų laimėtojus!

Beje šįkart prizai bus kaip niekad taiklūs. Ar žinojote, kad ant mūsų darbo stalo bakterijų būna 400 kartų daugiau nei…ant klozeto dangčio ir 100 kartų daugiau nei ant virtuvės stalo!!! Įsivaizduojate???

Apie tai mane informavo mūsų nuolatiniai švaros draugai Probiosanus šįkart sukūrę specialų gerųjų bakterijų valiklį kompiuteriui ir darbo stalui.

Dar Kalėdų proga visos mūsų merginos – ir Bronė, ir Vilma, ir aš, gavom dovanų Probiosanus specialius darbo vietos purškiklius su probiotikais ir tokius minkštus skudurėlius darbo vietai prižiūrėti. Labai patogus išradimas… Jei anksčiau mano kompas visada būdavo lengvai apmusijęs, tai dabar taip malonu jį išsišveisti ir dar draugui ekraną pavalyti. Ir visą stalą, įvertinus aukščiau paminėtą blogųjų bakterijų statistiką, pavalyti atsirado noras begalinis. Bronė net rankinėje tą valiklį nešiojasi ir vis tai vaikų nutepentą telefoną, tai savo akinius pavalo…

Būtinai noriu ir jums tokių Probiosanus valiklių darbo vietai padovanoti. Ir ne tik valiklių, bet ir jiems misiją padedančių vykdyti mikropluošto šluosčių. Visus 5 komplektus. Jums tereikia atsiųsti savo darbo vietos nuotrauką ir sudalyvauti konkurse.

The post Darbo vieta: kas ir kaip appeared first on Beatos virtuvė.

Visiškai pritariu savo draugams parfumeriams, kurie sako, kad geras skonis, puikus gebėjimas maišyti ingredientus virtuvėje ir gurmaniškumas yra tiesiog geros „nosies“ kriterijus ar rodiklis. Tačiau aš pati manau, kad gabumai virtuvėje tiesiogiai siejasi ne tik su kvapų menu, bet ir su gebėjimu jausti medžiagas ir mokėti jas sklandžiai maišyti. O tai yra bene svarbiausias kosmetikos kūrėjo(-s) bruožas.

Gera kosmetika, kaip geras patiekalas – joje turi sklandžiai derėti įvairios medžiagos ir ji turi gerai atrodyti. Ir būti be ramentų… t.y. visokių pagalbinių suklijuojančių, sulipdančių, padrėkinančių, paminkštinančių ar pakietinančių elementų. T.y. ji turi dailiai susiklijuoti pati iš savęs, iš savo esminių ingredientų…

Tačiau šį kartą pasižadėjau papasakoti apie įstabius kvapus, kurie gali visiškai naujai atverti paprasčiausią lėkštę sriubos ar banalias salotas… Vieną kartą prisėdome kavinėje su draugėmis. Užsisakėme trintos pomidorų sriubos. Atnešė mums tą sriubą… Aš kaip visada buvau su rankine, kurioje visuomet surasime nedidelę buteliukų kolekciją. Jie ten kažkaip nepriklausomai nuo manęs įsikuria ir gyvena. Aš to jų mistinio atsiradimo mano rankinuke nesuprantu, tai ir nesigilinu per daug, nors nešioti man juos ir tenka. Gyvena ir gyvena… Na, ir tada. Ta pomidorų sriuba tokia prėska man pasirodė. Sakau draugėms: „norit fokuso?“. Kas gi nenori fokusų? Pasirausiau aš po tą savo rankinuką ir išsitraukiau juodųjų pipirų eterinio aliejaus. Gražūs tie pipirai Kvapų namuose – skaidrūs, orūs, karšti, lengvi, elegantiški. Taigi kaptelėjau į lėkštę pora lašų tos prabangios esencijos. Ir štai stebuklas, sužaižaravo iš tos lėkštės tikri kvapai – viskas joje atsivėrė: ir kažkur nuskendę čiobreliai su raudonėliais, ir patys pomidorai, ir žalias alyvuogių aliejus (gal net tikras graikiškas), ir netgi kitų patiekalų ir vyno kvapai, tvyroję kažkur aplinkui nublėsę, staiga kad sušvito, kad sužėrėjo… Net padavėjai į mus, tyliai kikenančias, atsisuko ir pradėjo uostinėti. Akimirka… ir visi „pagavo“ euforiją. Atrodytų, viso labo du lašai juodųjų pipirų eterinio aliejaus. Ir tokia jėga…

Išduosiu mažą paslaptį: kvepaluose juodųjų pipirų substancijos veikia kaip vertikalė – išskleidžia kitus kvapus, juos sušildo ir sukuria džiugią nuotaikingą puokštę. Taigi tas, kas gerai kosmetikoje ir kvepaluose – puikiausiai pritinka ir virtuvėje – ir atvirkščiai.

Pipirų eterinis aliejus gal nelabai tinka kosmetikai, bet kvepalams – puikiai. O virtuvėje – tiesiog stebuklas.

Į distiliavimo puodą sudėtos kraujažolės (Nuotr. G. Rein)

Taigi sriubą jau pasiskaninome. Ką čia dar skanaus užkandus? Štai buteliukas japoninių laurenių eterinio aliejaus. Toks skanus skanus, citrinakvapis, nuotaiką keliantis, iš depresijų vaduojantis. Kvapų namuose bene populiariausias eterinis aliejus. Laurenių žvakes išpirko pirmiausiai.

Dar Avicena rekomendavo vyrams kramtyti laurenių uogytes (iš jų ir distiliuojamas eterinis aliejus), kad bučiuojantis dvelktų gardus kvapas iš burnos. O kaip puikiai tinka laurenių eterinis aliejus gaminti majonezams, padažams, (ne tik burnos kvapui, vonios aliejui ar aromaterapinėms žvakėms).

Pvz., linksminančio majonezo su laureniais receptukas.

Paimkite 2 kiaušinio trynius, pridėkite 2 valgomuosius šaukštus šviežiai spaustų citrinos sulčių, žiupsnelį druskos, truputį maltų pipirų ir 50 lašų japoninių laurenių eterinio aliejaus (kai pabandysite kartą, eterinio aliejaus kiekį galite reguliuoti pagal savo skonį). Visą šią masę gerai gerai išplakite, kad gautųsi kremukas švelnus kaip šilkas. Į šį kremuką pradėkite ritmingai lašinti gerą, tikrą, nerafinuotą alyvuogių aliejų. Plakite tol, kol sukursite emulsiją, tada galite lašinti intensyviau, kol sulašinsite 2,5 puodelio alyvuogių aliejaus. Jeigu reikia, pridėkite dar šiek tiek druskos ir pipirų. Turite gauti tobulą kremo konsistenciją. Štai jums pati tikriausia kosmetikos gamintojo/s treniruotė.

Šį linksmą ir gardų majonezą galite pilti ant ko tik norite. Man labai skanu su garuose virtais artišokais.

Keli lašai laurenių eterinio aliejaus gali transformuoti į nuostabų patiekalą paprasčiausią keptą žuvį ar banalias salotas. O padažų kokių galima sukurti!…

Pilstomas ką tik pagamintas pievų čiobrelių sirupas (Nuotr. G. Rein)

Desertas?.. mmh… esu desertų fanė.

Turbūt girdėjote tokį ilangilangų eterinį aliejų – jis dar vadinamas kvapiąja kananga, afrodiziaku, meilės, miegamojo aliejumi ir dar visokiais epitetais. Per daug to afrodiziakinio kvapo man „neskanu“, tačiau kartais leidžiu jam dvelktelėti kosmetikoje – vos vos… Bet baisiausiai mėgstu kai ilangilangų eterinis aliejus dvelkteli, tarkim, leduose. Ypač jeigu darniai sutaisytas kartu su grietinėle, vanile, cinamonais ir mažutėliu šlakeliu tikro saldaus Andalūzijos chereso.

O jau visiškai pabaigai istorinė kava su frankincenso dūmais.

Šis gardumynas atkeliavo iš Viduržemio jūros pakrančių kultūros, kaip ir daugelis kitų gardumynų bei kvepalų. Iš ten pat, kaip žinote, ir kavos gėrimo kultūra.

Kavą su frankincenso, arba smilkalų, dervos dūmu ruošia Etiopijoje, Omane, ten, kur ši stebuklinga smilkalų, kadaise net kūdikėliui Jėzui ir šio pasaulio karaliams dovanota derva, renkama. Ji smilkoma visur: namie, šventyklose, pirtyse, prie ligonio lovos ir per vestuves, jos kvapu mėgaujasi studentai, mokslininkai ir valstiečiai. Beje, smilkalų, arba frankincenso, dervą kramto burnos kvapui pagerinti ir deda į saldumynus. Ji suteikia pikantišką skonį saldiems patiekalams ir malonų traškėjimą tarp dantų.

Taigi imame angliuką, jį pakaitiname, ant jo dedame gabaliuką Omano smilkalų dervos ir kai pakyla baltas ir nuostabiai kvapnus dūmas, ant jo užvožiame nediduką tuščią kavos puodelį, truputį palaikome, tada greitai atverčiame – gali matyti, kaip baltas dūmas rangosi tamsiame puodelyje – ir iš karto pilame karštą juodąjį gėrimą. Pasklinda nepakartojamas kavos kvapas ir skonis… Atrodo, kad kava ir šis dūmas yra tobuliausia pora pasaulyje.

Maistas, kvepalai, kosmetika yra tai, kas be galo susiję tarpusavyje ir turi ilgiausią bei rafinuočiausią istoriją. Galima būtų kiekvieną vakarą skirti pasakojimui apie kurį nors saldumyną, gėrimą, patiekalą, kvapą ar kosmetikos produktą ir tiems pasakojimams nebūtų galo…

Su kvapniausiais linkėjimais iš Kvapų namų

Laimė Kiškūnė

The post Laimė Kiškūnė: Geras skonis virtuvėje praverčia ir kvepalus kuriant, ir kosmetiką gaminant appeared first on Beatos virtuvė.

Aš ne kartą esu sakiusi, kaip man patinka visokios specializuotos parduotuvėlės, išskirtiniai verslai, kurie prižiūrimi savininko ir su meile kaip vaikui ar brangiausiam šeimos nariui. Ir man dar patinka praskleisti užuolaidas ir į paslaptingus, įdomius dalykus pasidairyti iš arčiau. Tai štai „Kvapų namai“, kai tik ten užeinu, man visada atrodo kaip kokia paslaptinga gerųjų laumių ar fėjų karalystė – atgaiva ir kūnui, ir sielai.

Taigi, šiandien į svečius pakviečiau „Kvapų namų“ šeimininkę Laimę Kiškūnę ir paprašiau papasakoti, kuo gi kvapai susiję su virtuve. Mes tai jau žinome, kad jei maistas be kvapo, tai ir be skonio. Ir tikrai visi esate patyrę, koks beskonis visas maistas, kai sergate sloga. Na, patys paskaitykite, kaip čia su tais kvapais ir maistu – tegul kalba Laimė.

The post Šiandien svečiuose – virtuvės kvapai ir Laimė appeared first on Beatos virtuvė.

Jei imtume nuogą statistiką, tai viena yra aišku: valgome per riebiai ir per daug miltų. Aukščiausios kokybės kvietiniai miltai gali daryti stebuklus, be jų neturėsim nei tortų, nei pyragaičių, bet, mieli mano draugai, blynai visokio plauko pasiekiami ne tik su baltais miltais: ir su rupiais, ir su grikių, ir su miežių, ir su avižų, ir su migdolų… Jei man reikėtų pasakyti, kokie gi blynai yra mėgstamiausi, tai mėgstamiausi, nemeluosiu, yra man daržovių blynai. O jei jau blynas yra lietinis koks, tai jau turi jis turėt daržovių šalia, arba bent jau ikrų bei grietinės.

Su ilgesiu prisimenu ir visiem rekomenduoju, jei dar nesate bandę, greitu metu išmėginti lietinius blynus su grietine ir raudonais lašišiniais ikrais. Receptas iš draugės Dianos, ir įamžintas mano pirmoje knygoje pirmuose puslapiuose. Knygą turi daugelis, tai ten ir rasite receptą, o jei ne, tai tik pasakau principą: geri lietiniai ir tada vidus patepamas grietine, ir ištiesiami ikrai ten viduje… Galima lengvai juos pašildyti, bet nebūtina.

O čia aš dabar norėčiau apie kitokius, bet ne mažiau skanius, blynus papasakoti. Jie be miltų, su daug daržovių, pirmu smuiku griežia daržovė, kuri yra, sakyčiau, ne taip paprastai aptinkama ir yra brangi. Tai saldžioji bulvė – batatas. Kodėl brangi ir kodėl mažai aptinkama? Nes nežinom, ką su ja daryti ir kaip vartoti, o kai neperkam, tai ir kaina kyla ir jos mažai yra. Bet didesniuose prašmatnesniuose prekybos centruose galime jų aptikti. Saldi bulvė yra šakniavaisis, bulvės pusseserė, bet gerokai saldesnė, minkštesnė, mažiau krakmolinga ir ryški savo spalva. Jei mėgstate bulves kaip aš, bet patikėjote, kad bulvės yra plono liemens priešas (netiesa tai iki galo), tai saldi bulvė kaip tik jums. Jos glikemijos indeksas yra geresnis nei bulvės, tai yra joje esantį cukrų organizmas ilgiau grumuliuoja. Kiti privalumai jos yra tokie: ji yra minkšta, minkštai tarkuojasi, greitai iškepa, o jau skonis… vaje.

Štai jums blynai su ta bulve, sutarkuota šiaudeliais kartu su cukinija, ir grybais tais, kurie šampinjonai tik rudi. Dar, aišku, kiaušiniai, kad viskam suteiktų apjungimą, beigi kukurūzų kruopos traškumui ir tvirtumui. Palanku ir gliuteno netoleruojantiems. Taip taip, reikia kepti keptuvėje su aliejumi, bet iškepa greitai,  ir jei temperatūra tinkamai pritaikyta, t.y. aukšta, – nieko jiems neatsitiks. Paskui padėsite ant popierinio rankšluosčio, jis riebalų perteklių sugers, o blynus pabarstysite jūros druska: rekomenduoju „Maldon“, arba labai patrauklus ir gardus yra „Kotanyi“ druskos malūnėlis. Na ir atsiduodate daržovingų blynų malonumui, su grietine ar be jos.

Kodėl druska pabaigoje? Todėl kad į vidų patariu dėti visai nedaug arba iš viso nedėti, nes druska labai varo vandenį, ypač iš vandeningųjų cukinijų, ir į kepimo pabaigą bus labai viskas vandeniu pasruvę… O ant viršaus ta druskelė labai tinka. Dar beje, jei turite harissos ar pesto, įmaišykite į grietinę: iš karto kita spalva ir skonis – labai pritinkantis tiems blynams. Bet rinkitės arba vieną, arba kitą, abu bus gal truputį per daug.

Kokių jūs turite ypatingų blynų be miltų receptų?

The post Apie blynus be miltų appeared first on Beatos virtuvė.

Oi, beržų sula tu nuostabioji. Lietuva, kaip žinia, turi daugiausiai požeminio vandens visame pasaulyje, bet tai tik šiaip pastebėjimas. Svarbiausia yra nuostabus gamtos ciklas ir prabudimas, kuris vyksta dabar. Tas stebuklingas virsmas, kurį galėčiau sulyginti tik su tokiu gražumu, kaip mažo vaiko budinimasis iš miego, raudonais žandais dar muistantis po lengvai šiltai vos drėgną pavalgę, markstantis ir trinant akis – norisi tik sėdėti ir žiūrėti. O ar jaučiate, kaip viskas dabar kvepia? Jaučiuosi palaiminta, kad galiu gyventi gamtos apsupty ir kiekvieną dieną jausti tą neįtikėtiną kvapą ir matyti tą miglą, kuri kyla nuo upės kas rytą…O dar praėjusią savaitę su Bronele vykome po Lietuvą pasivažinėti, tai visą kelią matėm, kaip paukščiai grįžta sau tvarkingomis V. Taip taip, jis ateina. Taip ir dabar, aplink tik spėk apsidairyti, juk jaučiate ir patys, kad jausmas kitoks, rytas kitoks ir vakaras kitas.

Man, prieš metus persikrausčiusiai iš megapolio Londono į ramybės ir gamtos oazę (palyginus su megapoliu) Vilnių, vienas iš ryškiausių atsiminimų buvo Gabjotos (draugės, kolegės ir mano knygų redaktorės) atvilkta beržų sula… Aš jos nuo tada, kai buvau visa apimta grįžimo ir sulos ragavimo euforijos, laukiau VISUS metus. Ir vėl vėl vėl dabar tas metas  beržų ir klevų sulos (pirma klevų, paskui beržų). Aš pati nežinau, kaip, ir nežinau, kur, bet dėkoju Aukščiausiam, kad mano gyvenime yra žmonių, kurie man jos dovanoja. Ar gali būti kas nors geriau???

Galbūt aš čia su savo euforija apie beržų sulą skambu kaip atsilikėlė ir neišmanėlė, tai sakau jums, mano mielos: žingsnį pirmyn ir papasakokite kas jums sula, kur gaunate ir ką su ja darote? Juk dabar sulos laikas toks trumpas… Girdėjau, kad vieni šaldo, kiti raugina, treti konservuoja? Ką girdėjote, o gal pačios kažką darote su ja?

Ir dar trumpai apie mocarelą. Mocarela yra karvės pieno minkštas sūris, kuris gaminamas kaitinant pieną, iki baltymai koaguliuoja. Senasis rankinis būdas yra gaminti sūrį ranka, sutelkiant jį visą į vieną gumuliuką. Aišku, žinote, kad kilmė šio sūrio yra itališka. Mocarelos yra visokios. Mocarela iš karvės pieno vadinasi mozzarella fior di latte. Mocarela iš buivolės pieno yra mozzarella di bufala. Buivolių pienas vos ne du kartus riebesnis nei karvės, ir jo buivolės duoda mažiau nei tūla karvė. Čia tas pats, kas su vynu ar belekuo kitkuo. Nes juk jei Juozo Statkevičiaus mažos juodos suknelės būtų parduodamos prekybcentriuose šalia bulvių, nebūtų jokio ekskliuzyvo, taip ir čia. Mažai yra gerai, bet mažai dar reiškia – brangiai arba brangiau, bet ką jau čia sakyti, verta, kartais tikrai verta. Aš, aišku, kraipau galvą kiekvieną kartą, kai perku tą buivolių mocarelą, bet paskui valgai ir supranti. Ji minkšta, gosli ir tinkamo sūrumo, jokiu būdu ne guminė. Pasakysiu atvirai, Nicholsonas dabar yra apsėstas to sūrio, tad jo visada būna namie. Aš aišku naudojuos galimybe ir negailiu mocarelos į savo salotų lėkštę.

Tad štai kaip atrodo eilinės vakarienės salotos su bufala ir kitais mėgstamais mano dalykais: vyšniniais pomidorais, cukinija lengvai pakepta, avokadu, mangu ir  balzaminiu sirupu. Tada belieka tik citrinos sultimis beigi alyvuogių  aliejumi pašlakstyti.

The post Oi sula sula sula appeared first on Beatos virtuvė.

Hmmmmmm, kur gi čia aš skaičiau, kad žmogui, kuris metus, o gal penkis, nemelavęs išbūna,  atsiveria dangaus vartai??? Tai kada paskutinį kartą??? Aaa???

Aš galiu pasakyti atvirai: aš meluoju tik tada, kai noriu išsisukti. Šiaip niekada nemeluoju, ir mano politika yra atvirumas, nes šimtus kartų įsitikinau, kad atvirumas visada yra teisiausias kelias…

Bet laba diena, ne visada gali naudot tą savo draugą atvirumą. Kartais reikia prisidengti kitu draugeliu, draugeliu melagėliu, tik tam, kad avis būtų soti ir vilkas sveikas (ar atvirkščiai).

Aš nepradėsiu čia dabar vardinti tiesų, kaip svarbu būti visų pirma atviram pačiam su savim, ir kaip neįmanoma niekas be atvirumo su savo brangiausiais ir mylimiausiais… Bet na nu niekaip neįmanoma išsiversti be melagėlio… nu niekaip. Aš tą melagėlį traktuoju kaip kokį blizgučiais iškaltą rankinuką – kiekvieną dieną nenešioji, bet kai ateina laikas ir reikalas, tai supranti, kad be jo niekaip…

Kada aš meluoju???

-          aš meluoju, kai noriu iš tikrųjų būt su vaikais ir Tomu, bet mane kur nors kviečia ateiti.

-          Aš meluoju savo vaikam, kad namie nėra saldainių ir jie privalo valgyti sriubą, jei nori to ar ano.

-          Aš meluoju, kad man patiko vienas ar kitas dalykas, net jei nepatiko, nes nenoriu nieko įskaudinti ar įžeisti…

-          Aš meluoju sau, kad galiu vieną ar kitą dalyką padaryti rytoj, o ne tuoj.

-          Aš iš tikrųjų nesu melagė ir visada stengiuosi sakyti tiesą. O jei noriu ką nors nuslėpti, tai labiausiai noriu nuslėpti savo silpnumą…

Va štai ir supratom, kame didžiausia melo koja yra, visa keturiasdešimt aštunta išmiera. Mes meluojam, nes kaip aš: a) nenorim skaudint kitų, b) siekiam pasirodyti geresni, nei esam…

Aha, aha, o šiaip tai man ši tema gana sudėtinga, nes aš stengiuosi visad būti atvira, nes šimtą kartų įsitikinau, kad atvirumas yra geriausias ėjimas… Bet ne visada…

Tai kaip išsukti uodegą??? AAAAAAAA??????

Arba kaip išdrįsti pasakyti, kad tau nepatinka ir tu nepalaikai kažko vieno ar kito??? Kaip??? Pasakykite man dabar…

O šiaip tai melagių diena iš tiesų yra ne melagių, o ŠPOSŲ diena… Tai šposaukite sau iki valiai, o meluokite tik tada, kai tikrai tikrai tikrai reikia, bet atsiminkite – atvirumas – geriausia politika.

The post Kokios melo kojos? Ilgos, trumpos, gražios? appeared first on Beatos virtuvė.

Man patinka geri, bet kartu ir nesudėtingi dalykai. Aš net neabejoju, kad kai mano vaikai užaugs, mūsų  namuose apsigyvens Frekenbok. Šiaip ar taip kažkada tikrai taip bus – aš galėsiu užsidaryti virtuvėje ilgalaikiams projektams, pvz., gaminti desertą iš penkių elementų: putėsių, karamelės, pyrago, padažo ir trupinių. Bet dabar yra taip, kaip yra. Laiko turiu, bet jis kaip pokario metais maistas – normuotas.

O aš vis tik esu truputį priklausoma nuo saldumynų. Reikėtų kažkaip išsiveržti iš šitos priklausomybės gniaužtų, bet antra vertus, kodėl desertas yra blogai? Aš neįsivaizduoju geros vakarienės be desertinio finalo, ir nesupraskite manęs neteisingai, tikrai kiekviena mūsų vakarienė nesibaigia desertais. Savaitės dienos dažniausiai yra be jų, bet kam tada gyventi, jei savaitgalį nepasimėgauti?

Štai jums norėčiau dabar nupasakoti savo nesėkmės rezultatus: norėjau iškepti sausainius, žinojau, kad sunkiai pavyks, nes nenaudojau cukraus. Cukrus yra ne tik saldumas, bet ir statybinė medžiaga. Juk žinote kaip atrodo karamelė? Ne minkšta, o kieti karameliniai saldainiai? Tai va, ten yra tas pats cukrus, tik pakeitęs savo būvį… bet vis tas pats cukrus. Štai tai vyksta su cukrumi aukštoje temperatūroje – jis išsilydo, keičia būvį ir tampa kietu. Sukabina sausainius, padedamas  miltų beigi kiaušinių… Aš naudojau kokosų cukrų, norėjau padaryti vaikams avižinių sausainių su riešutų sviestu, net kiaušinių nedėjau, o sunaudojau granolą likusią…Tai va, nepavyko, nes sausainiai dėl miltų mažo kiekio ir cukraus nebuvimo nesiklijavo ir virto trupiniais. Bet nerealiais trupiniais, kurie su vaisiais, uogom ir natūraliu jogurtu taps tinkamu savaitgalio desertu. Aš savąjį valgiau ant sofos sudribusi viena. Tomo nebuvo, vaikai lauke. Man tai buvo nuostabu.

The post Fantastiko trupiniai: avižiniai dribsniai, riešutų sviestas, kokosų cukrus, saulėgrąžos, cinamonas – su natūraliu jogurtu ir persikais appeared first on Beatos virtuvė.

Apie ką ji bus??? Apie mano ir jūsų kasdieninį gyvenimą. Arba: pašlovinkime mamas, įtraukime vaikus.

Kas sekate mano FB, tai matėte, kad sekmadienį pasidalinau nuostabių gražuolių nuotrauka. Jau taip norėjau pasidalinti savo naujiena, kad nors šitaip išleidau savo entuziazmą.

Taigi visos gražuolės, kurias matote šioje nuotraukoje, yra stiprios, energingos, išradingos, sumanios, išmintingos ir kūrybingos moterys – Mamos. Už mūsų nugarų stovi dešimt vaikų nuo vienerių iki beveik septynerių metų amžiaus. Sekmadienį įvykdėm paskutinę knygos ruošimo šventę – šventėm gimtadienį, jį užfiksavome nuotraukose ir sudėjome ginklus. Knyga, gimusi kaip užrašas mano knygelėje 2012 m. lapkričio 21 dieną, baigta.

Tai apie ką ši knyga?

Nors viskas pasakyta pavadinimu – „Beatos virtuvė: Mamų knyga“, – bet dabar jau galiu sau leisti ir prasilėsti. Tai receptai šeimai ir vaikams. Arba, kitaip tariant, tai patiekalai, kuriuos tikrai tikrai mėgsta vaikai, bet jie puikai tinka ir visos šeimos pietų stalui.

Kodėl mamų knyga?

Norėjau, kad ši knyga būtų šiek tiek padedančioji namų šeimininkė, šiek tiek klusni tarnaitė, bet labiausiai paslaugi ir įvairiausios patirties sukaupusi draugė, kuri padėtų susigaudyti tame painiame vaikų ir šeimos maitinimosi pasaulyje. Draugė, kuri nepamokslauja ir nepriekaištauja, nemėgina pasirodyti esanti geresnė ir sumanesnė. Geriausia draugė, kuri reikiamu momentu mestels idėjų  ar tiesiog palaikys ir pabus kartu nuotaikai pakelti. Gal net tokia draugė, kuri ir vaikus valandėlei kitai užims bei prižiūrės…

Būtinai norėjau pasiūlyti tokią pagalbininkę ir draugę kiekvienai mamai, nes Mamos darbas yra sunkiausias, jį reikia dirbti be jokių laisvadienių ir netgi nedarbingumo lapelio negalima pasiimti, kai sergi.

Kaip aš rinkau receptus?

Pirmiausia, tai apklausiau visas savo drauges ir pažįstamas. Be to, pati nuolat užsirašinėju, ką valgo vieni ar kiti vaikai. Na ir, žinoma, ne paskutinėje vietoje buvo žinios ir tuntų perskaitytų knygų, apie kurias jau esu ne kartą pasisakiusi, kad esu kulinarinių knygų kaupikė ir dabar jau net pati negaliu suskaičiuoti, kiek jų yra mano namuose ir lofte.

Iš to gimė knyga, kurioje nugulė patiekalų receptai, kuriuos iš tiesų iš tiesų valgo vaikai, juos mėgsta ir suaugusieji. Viskas patikrinta ir išbandyta.

Kas dar svarbu?

Man labai svarbus laikas, praleistas su šeima, taigi būtinai norėjau įtraukti patarimų ar užuominų, ką gali gaminti vaikai. Gaminimas kartu su vaikais kartais yra labai kantrybės reikalaujantis procesas, bet vertingas, nes jie gali, moka ir nori gaminti. Išduosiu, kad knygoje yra mano draugių vaikų išmėginti ir pademonstruoti receptai.

Nesuskaičiuoju, kiek kartų girdėjau klausimus ir pasisakymus: „Ką šiandien vakarienei? Kaip man atsibodo gaminti vaikams… Kiek galima, jau nebežinau ką sugalvoti???“

Taigi man ši knyga buvo iššūkis: kokius receptus parinkti, kad patiekalas būtų skanus ir vaikui, ir suaugusiajam? Kaip skirstyti knygą? Ką pasiūlyti, kad maistas būtų ir skanus, ir vertingas? Kaip įtraukti vaikus į maisto gaminimą? Ką daryti virtuvėje jiems būtų įdomu ir ne per daug sudėtinga?

Tai štai kokia mano naujiena. Vakar pirmą kartą pamačiau atspausdintą bandomąjį knygos variantą ir mane užplūdo pasididžiavimo jausmas be begalinis džiaugsmas – pažadu, kad knyga bus ryški ir spalvinga bei naudinga, nes viskas viskas viskas joje skanu ir valgoma.

The post Viskas padaryta – nauja mano knyga tuoj keliaus į spaustuvę appeared first on Beatos virtuvė.

Aš kartais pristingu žodžių, todėl kartais geriausia yra patylėti. Jei ir noriu išreikšti savo džiaugsmą ir susijaudinimą, vien tik žodžių neužtenka ir sunku viską sudėti į aiškią ir suprantamą pastraipą.

Metai Lietuvoje man buvo… Kokie? Patys geriausi mano gyvenime? Ne, negaliu taip pasakyti, nes visi mano metai buvo geri, net ir tie, kuriais išgyvenau širdį tarkuojančias netektis – laikas vis tiek tuo pat metu dovanojo neišmatuojamas džiaugsmo aukštumas.

Savo metus Lietuvoje grįžus su visa šeima norėčiau suverti į dvylikos nuotraukų karolius. Bet prieš tai dar norėčiau pakartoti sau, kad kiekviena patirtis yra nuostabi, drąsa visada atsiperka, o tekantis vanduo nepradeda dumblėti ir smirdėti. Aš pasiilgstu Londono ir Anglija yra man antra tėvynė, o Karalienė yra mano Karalienė. Žiūrėdama Olimpinių žaidynių uždarymą ir atidarymą visa širdimi didžiavausi, kad ši šalis yra ir mano šalis…

Vis dėlto šiais metais kiekviena mano diena buvo kupina netikėto komforto ir jausmo: AŠ NAMIE. Niekada negalvojau, kad taip neišmatuojamai komfortiškai ir džiugiai jausiuosi Lietuvoje. Ir dar galiu pasakyti, kad Lietuvoje oras yra tobulas, Vilniaus miestas yra optimalaus dydžio, o aplink jį esantys pušynai verti geriausių kurortų. Viskas tik  į priekį ir viskas tik geryn. Taigi, mano Dvylika karolių iš metų Lietuvoje.

1. Prieš metus

Prieš metus aš atskridau su vaikais, o Tomas vakare grįžo su mašina. Balandžio 6 d. dar buvo sniego – mus pasitiko ilgiausia snieguočiausia žiema atkištais pirštais. Mūsų laukė draugai, visi pasidarėme bendrą nuotrauką. Po metų ši kompanija padidėjo dar dviem naujais berniukais – gimė Antanas ir Jonas. Ir atrodo, dar yra pakeliui. Žmonės, kurie yra aplink,  - svarbiausi, ar ne taip?

2. Tomo gimtadienis ir TV bokštas

Kai grįžome, mūsų mėgstamiausia vieta Vilniuje (tiksliau, Tomo mėgstamiausia) tapo TV bokštas. Senokai nebuvome, bet artėja Tomo gimtadienis, tai manau, vėl nuvažiuosime ten su visa šeima. Čia nuotrauka iš TV bokšto lifto.

Lietuvoje ir Vilniuje vis dar yra LABAI daug vietų, kurias turime aplankyti. Visus metus buvome užsisukę Vilniuje, nemažai keliavom užsienyje, tai Lietuvą praktiškai tik aš viena filmuodama TV laidos sezoną apžiūrėjau iš arčiau.

3. Odetos babyshower

Čia mano sesės kūdikio pasitikimo šventė. Džiaugiuosi, kad mano lofte ne tik intensyviai verda darbai, bet ir smagias šventes bei vakarones draugams galiu surengti. Vis galvoju, kad galėtų jų būti daugiau. Bet reikia džiaugtis tuo, ką turi. Malonaus laiko su draugais šiais metais buvo DAUG.

4. Daržovių knyga

Štai merginų kolektyvas praėjusią vasarą – baigiamieji Daržovių knygos akcentai. Man praėjęs pavasaris buvo ryškus ir svaigus. Tas žalumas… O lyginant su  Londonu – daug daug mažiau lietaus.

5. Beatos Virtuvė – Duona.

Didelis ir  nerealus projektas. Duona – rožinėje pakuotėje. Šioje nuotraukoje už nugaros matote mano draugę Vilmą, kuri yra ne tik draugė, bet ir mano viršininkė, kuri padeda man pasiekti geriausių rezultatų. Net nereikia sakyti, ši duona man buvo didžiulis naujas žingsnis, kurio aš tikrai labai bijojau. Man ji skaniausia, valgome tik duoną rožinėj pakuotėj. Dar vienas puikus nuotykis.

6. Ridikėliai  iš Tėvo daržo

Daržovės iš tėčio daržo ir tiesiai iš tų, kas jas užaugino – ryškus ir nepajudinamas gyvenimo Lietuvoje privalumas, kurio nepamirštu paminėti.

7.  Feeding Ducks

Daugiau gamtos. Galiu kvėpuoti plačiau, jausti aplinkui daugiau erdvės yra privalumas.

8. Maisto Bankas

Rugpjūtį buvau Tanzanijoje, rugsėjį – trečiasis „Kviečiu į svečius“ su „Maisto banku“. Jau galvoju apie šių metų „Kviečiu į svečius“.

9. Židinys

Žiemos man buvo per mažai. Sėdėti prie židinio vaikams sumigus, kai už lango tikra šalta žiema – priceless.

10. Kūčios

Kūčios su visais 12 patiekalų namieeeee… Su šeima. Kalėdos buvo angliškos su kalakutu ir žąsimi… Nerealu.

11. Mamų knyga Vilniuje

Na tai kas, kad geriausia maisto fotografė Judita liko Londone, ją visada galima importuoti į Vilnių. Mano naujausia knyga - Mamų knyga. Ji yra pirmoji mano knyga visiškai 100 proc. nufotografuota ir parašyta Vilniuje, Lietuvoje (na, neskaičiuojant patirties vaikų maitinime ir kai kurių receptų, užrašytų Londone).

12. Tomas ir jo Pizza

Kai prieš metus persikėlėm, Tomas skraidė į Londoną. Tada suprato, kad nebenori skraidyti ir nori kažko naujo ir jaudinančio. Rado. „Jurgis ir drakonas“, galiu drąsiai sakyti, gamina skaniausią ir tikriausią picą Lietuvoje. Jis viską daro pats, o aš save vadinu kūrybine konsultante. Džiaugiuosi sugalvojusi „Jurgiui ir drakonui“ šūkį: „Neapolietiškos tradicijos pica tikriems herojams“. Tomas labai laimingas, na truputį gal pavargęs, bet nuovargis geras, o darbštumas taip pat gerai. Aš taip pat laiminga.

Epilogas.

Žinau, kad daug kas jūsų skaito užsienyje, žinau, kad dar daugiau Lietuvoje. Taip pat žinau, kad visi turite svajonių ir norite pokyčių jau dabar ar vėliau. Visi kažko siekiate ir judate. Ir bijote.

Aš taip pat labai bijojau, bet dabar taip džiaugiuosi šiuo drąsiu sprendimu grįžti į Lietuvą… Norėčiau ir jus padrąsinti žengti žingsnį, pasiryžti tam, ko labai labai norite, bet nedrįstate: va, žiūrėkite, mes tai padarėme.

The post Metai Lietuvoje: karoliai appeared first on Beatos virtuvė.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie daro tik tai, ką mėgsta daryti, arba tiesiog ima ir išdrįsta, pavyzdžiui, palikti turimus darbus ir iškeliauti aplink pasaulį, iš didmiesčio išsikraustyti gyventi į kaimą ir ten auginti levandas… Vis savęs klausdavau: ar aš taip galėčiau, mokėčiau, išdrįsčiau? Bet dabar suprantu, iš kur tie visi žmonės, kuriais žavėdavausi, pasisemdavo ryžto. Jei nuolat analizuoji savo mintis, seki jausmus ir pojūčius – anksčiau ar vėliau ateina atsakymai į visus klausimus. O kai atrandi tai, kuo tiki ir degi – širdyje atsiranda vietos ir ryžtui, ir drąsai.

Bet apie viską nuo pradžių

Esu iš nedidelio miestelio. Atvykau į Vilnių studijuoti ir siekti labai „originalių“ tikslų: baigti mokslus, įsidarbinti pagal specialybę, sukurti šeimą ir, aišku, mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Štai baigiau mokslus, įsidarbinau pagal specialybę banke, lipau karjeros laiptais, sukūriau šeimą, susilaukiau dukrytės ir vieną dieną supratau, kad didžioji dalis užsibrėžtų tikslų pasiekta, o naujų …nėra. Gal dėl to, kad didžiąją laiko dalį surydavo įtemptas darbo grafikas, buitis namuose, pamažu pradėjau suprasti, kad reikia išsikelti sau naujus siekius, tikslus, surasti sielai malonią veiklą, nes buvusi situacija pradėjo slėgti ir virsti rutina. Dairiausi aplink, stebėjau bendradarbius, pažįstamus žmones, stengiausi suprasti, kas žmonėms yra svarbu, kaip jie atranda pomėgius ar sielai malonią veiklą.

Pirmoji jogos pamoka – pramogai

Kartą draugė pasiūlė apsilankyti jogos studijoje pas patyrusią jogos mokytoją. Niekada nebuvau liekna, o mano kūnas buvo nelankstus ir nelinkęs atlikti į akrobatinius pratimus panašių asanų. Buvau skeptiškai nusiteikusi ir galvojau, kad tai tik mados reikalas, nežinia iš kur atėjęs ir kada praeis. Visgi pagalvojau: nueisiu, pabandysiu, gal kažkam nors nuotaiką pakelsiu. Pirmas kartas ir buvo juokingas, su drauge kikenome iš savo nerangumo. Jogos pamoką vainikavo mano draugės knarkimas per galutinį atsipalaidavimą… Po kelių apsilankymų pajutau, kad gerėja savijauta, kūnas pradėjo stiprėti, pradėjau pasitikėti savo jėgomis. Po mėnesio pajutau jogos naudą ir kūnui, ir dvasiai: fiziniai ir kvėpavimo pratimai padėjo palaikyti gerą fizinę būklę, išlaikyti minčių koncentraciją bei vidinę ramybę.

„Užkibau“

Štai jau šešerius metus gyvenu su joga. Besilaukdama trečio vaikelio apsilankiau jogos gimtinėje Indijoje, viename iš Rišikešo jogos mokyklų – ašramų (vienuolynų).  Būtent Indija mane pastūmėjo į gilesnį jogos studijavimą. Perskaičiau stirtas knygų, baigiau jogos mokytojos kursus. Jei ne Indija ir jos klimatas turbūt niekada nebūčiau supratusi šio nuostabaus jogos ir karščio derinio: čia kūnas tapdavo gerokai lankstesnis, buvo labiau juntamas asanų efektyvumas: anksčiau patirta kelio trauma manęs nebevargino ir, gerokai paprakaitavusi, iš pamokos tiesiog išskrisdavau ten palikusi keletą sunkių kilogramų.

Svajonė pasibeldė pati

Grįžus į Lietuvą mintys apie patirtus pojūčius, atliekant jogą karštyje, manęs jau nebepaleido, jo man trūkdavo atliekant savo kasdienę praktiką, gelbėdavo tik karšta vasara. Karštos jogos studija Lietuvoje – tokia buvo mano aiški ir konkreti svajonė. Karšta joga jau seniai gerai žinoma ir vertinama visame pasaulyje, tai kodėl mes negalime sau to leisti?

Sutikusi bendraminčių, padrąsinta šeimos ir draugų, aplankiusi keletą jogos studijų užsienyje,  aš išdrįsau įgyvendinti savo svajonę. Štai jau kelios savatės, kai visus galiu pakviesi į pirmąją karštos jogos studiją Lietuvoje.

Apie karštą jogą

Karšta joga – tai serija asanų, atliekamų patalpoje, kurioje palaikoma iki 38 ar daugiau laipsnių temperatūra. Taip sukuriamos panašios į sauną sąlygos. Šiluma padidina pulsą ir suaktyvina medžiagų apykaitą, prasiplečia kraujagyslės, kūnas tampa lankstesnis. Lengvesnė (aktyvesnė) cirkuliacija padidina kraujo tekėjimą į galūnes. Sumažėja rizika susižeisti ar pasitempti raumenis, todėl karštos jogos užsiėmimo metu šiluma leidžia kūnui laisviau judėti. Gausus prakaitavimas padeda kontroliuoti vidinę kūno temperatūrą.

Šios jogos dėka greičiausiai patys nustebsite atradę naujų savo kūno ir proto galimybių.

Kaip ir per visas atidarymo šventes, AGNI karštos jogos studija Vilniuje yra pasiruošusi dovanų. Parašykite, kodėl jums reikia karštos jogos pamokos ir 5 komentatoriams padovanosime po 1 kvietimą. 

The post Karštos jogos studijos įkūrėja Jūratė: ar aš taip išdrįsčiau, mokėčiau, galėčiau? appeared first on Beatos virtuvė.

Mano draugė Ieva, kuri gyvena Londone, man visada buvo pati geriausia karštos jogos advokatė. Ji ją taip pamėgo, kad net sakyčiau pašėlo, eidavo kas antrą dieną ir jau girdavo per visą pilvą kaip jai galva šviesėja, šonai tirpsta ir jaučiasi ji kaip ant sparnų. Londone gyvenau sakyčiau visai netoli nuo vienos tokios karštos jogos studijos, bet kažkaip niekaip taip ir neišsiruošiau, nes visokių ten gandų sklandydavo, kad pragaras, kad labai sunku, kad dvi valandos ir t.t. Mieliau eidavau karts nuo karto į tokį kitą visai šalia esantį jogos centrą. Nesu labai panirusi į ją, tik prisilietusi sakykime. Ir jogos nepraktikuoju, nors kaip ir daug ko – norėčiau.

Apie Vilniuje atsidariusią karštos jogos studiją Agni sužinojau tik todėl, kad ją atidarė mūsų mylimos Bronės draugė Jūratė. Tai galvoju aha atėjo ir man laikas išmėginti. Ir mes sau abi draugiškai su Odeta nuvarėm vakar pasišildyti. Aš emailo įspėjamojo neskaičiau ir galvojau, aha karšta, na tai bus truputį šilta, nubrauksim prakaito lašelį, svarbu vandens ir rankšluostį turėti, atvariau kaip užkietėjusi sportininkė į lycra įsisupus. Agni labai jau tokioje ne tradicinėnje vietoje – verslo centre, Perkunkiemyje, tačiau verta ir per pusę miesto važiuoti, supratau…. Patalpų reikėjo naujų ir gerų, kad galima būtų tą visą šildymo ir drėkinimo sistemą pastatyti. Viskas nauja, merginos malonios. Ir prasidėjo – kai įeini, tai atrodo kad bum atostogos! Kur nors tropikuose, karšta, drėgna. Daromos jogos pozos, koncentracija į kvėpavimą ir save. Nuo manęs taip vanduo yra bėgęs tik duše.

Aš išgėriau pusantro litro vandens, mano rankšluostis buvo ant gręžimo ir pirmą kartą turbūt savo gyvenime ant savo pilvo pamačiau prakaito lašą…. Wow. Jausmas su niekuo nesulyginimas. Toks lyg išsilaisvintum, lyg nuo tavęs viskas ko tau nereikia išbėga. Trumpai tariant – eisiu vėl, nes tokio jausmo niekur kitur nesu pajutusi, o man karštis patinka ir atsipalaidavimas patinka, ir kvėpuoti giliai patinka, taigi viskas puikiai tinka. Tik perspėjimas toks eikite ten nusivalę jau visus tušus ir t.t., nes paskui vaizdas tai oi toks truputį disturbing su marilyn manson veidu….Tai aš aprašiau patirtis, o dabar noriu, kad pati studijos įkūrėja Jūratė papasakotų apie savo kelią jogos link, nes žinokite kažkada ji dirbo banke, bet susilaukė trijų vaikų ir suprato, kad jos kelias kitur veda… Paskaitykite dar kvietimų laimėkite ir pačios išbandykite.

The post Kaip aš išliejau devynis prakaitus arba karšta joga valdo appeared first on Beatos virtuvė.

Ar jums patinka Velykos? Taip taip Velykos yra tas pavasario startas. Štai kokių pasisakymų pastarasias diena išgirdau:

Na iki Velykų matyt ir nebus šilumos…

Oi tos Velykos taip vėlai šiais metais…

Tikrai jau taip greitai Velykos?

Lygiai kaip Kalėdos turi savo sodrių ir tikrų spalvų gamą, taip ir Velykos diktuoja savo bent man būtinai geltoną dermę. Ir štai kai neseniai viešėdama Belgijoje užsukau į parduotuvę „Dille en Kamile“ ir nenorėjau iš ten, garbės žodis, nieku gyvu išeiti ir ten norėjau pasilikti gyventi, vis tiek turėjau kažkaip iš ten išsikrapštyti. Nors mano draugės ten ir paliko mane, pačios išėjo ieškoti Brugės kanalų….O aš ten ir likau, toje parduotuvėje sukti galvą kaip man čia ką nors išsirinkti, viskas TAIP gražu ir TAIP reikia. Vis tik turėjau išsirinkti ir išsirinkau keletą dalykų: šviestuvėlius – žvakides vasaros sezonui, asotėlį aliejui, ir Velykų stalui – du geltonus ryškiausius takelius bei medinius pakabukus, kurie papuoš Velykinio stalo šaką.

Taigi mano Velykinis topas toks:

Kiaušiniai. Aš labai mėgstu kiaušinius ir majonezą. Dažyti kiaušinius rimtas biznis, praėjusiais metais etnologė ir marginimo meistrė ir mus ir jus mokė kaip marginti vašku, šiais metais dažysiu kiaušinius naturaliai – kaip? Kitą savaitę viskas bus išklota.

 Žalia žolė (bet ne pelė). Želmenų pirkti galima parduotuvėje, jau turbūt patys nespėsite išdaiginti, bet ant stalo patiesti mažą kilimėlį žalumos reikia – kada gi kitą kartą ji tokia vaiski ir išsiilgta?

Medžių šakos su žaliais lapais – geriausia dekoracija, kaip ir patys kiaušiniai.

Velykiniai kepiniai. Žinoma balta Velykinė duona, kuri praėjusiais metais sulaukė daug pagyrų ir šiais metais būtinai kepsiu tokią, tik galvoju, gal vietoj vienos didelės darysiu mažutes ir kepsiu jas keksiukų formelėje, gal net padarysiu tešlą šiek tiek skystesnę…Ir tiesiog man išeis maži malonūs keksiukai briošiukai.

Atgimimas. Jis prisikėlė ir gyvena tarp mūsų. Atgimkite geriausiomis savo spalvomis, šioms Velykoms.

Tai trumpai anonsuoju ir sakau: Velykoms pasiruošiau gerai, visa ši ir kita savaitė ir bus joms skirta: laukia nerealūs sausainiai, kuriuos galėsite kepti patys dovanom (jei norėsite eilinį syki sėkmigai pasirodyti Vėlykų bobutės ar Dieduko vaidmenyje).

Fantastiškas pyragas turtingas skoniu, tinkamas į kelionę jei velykausite toliau nuo namų.

Dar vienas kepinys – imbierinis citrininis keksas – jei jūsų Velykų svečių bus dvidešimt, ir šiaip geras keksas visada turi vietos namų repertuare.

Super geras kiaulienos vyniotinis su figomis ( aš tokį kepsiu per savąsias).

Keletas vairantų ką daryti su virtais kiaušiniais.

Ir reportažas kaip kiaušinius nusidažyti naturaliais metodais.

Kita savaitę Velykausim iš peeeties! O dabar norėčiau sužinoti, kokios yra jūsų Velykų tradicijos, norai ir topai?

The post Man patinka Velykos appeared first on Beatos virtuvė.

Visi konkursai baigiasi vienodai ir ramybe tikrai negresia. Aš aiškčioju iš susižavėjimo kaip man viskas gražu ir kokie kūrybiški jūs esate ir nežinau ko čia griebtis ir kaip išrinkti tuos vadinamus laimėtojus bei neįžeisti nelaimėjusių, nes visi stengėsi, tvarkėsi ir norėjo kuo geriau ir įdomiau pasirodyti.

Po šio darbo vietos konkurso, kurį sumanėme kartu su draugais Probiotic ir kuriuos turiu būtinai pagirti kaip Metų gaminio 2013 aukso medalio laimėtojus, jaučiuosi kaip apėjusi pusę šalies biurų ir ne tik biurų, nes pažiūrėkite patys kokius skirtingus darbus ir kokiose įvairiose vietose žmonės dirba. Matau, kad kiekvienas įkvėpimo ieško savaip – vieniems patinka absoliutus sterilumas, kiti geriau jaučiasi kūrybingoje ir sakykim, turtingesnėje aplinkoje.

Pažiūrėkite koks tobulai švarus ir tvarkingas Martynos darbo stalas, pati dar niekada nebuvau taip susitvarkiusi… 

ir visai kitokia, turtinga ir gausi juvelyrės Aušros aplinka

ir Agnės mini studija, kurioje rodos, įžiūriu sklandančias ore kūrybines idėjas…

Gediminas vat vienas iš nedaugelio dalyvių vaikinų, skleidžia tokį gerą atsipalaidavimą darbo metu ir yra ganėtinai tvarkingas, toks minimalistas.

Kaip nepaminėti mamų, kurios viską spėja ir viską turi po ranka ir šeimos nuotraukas, ir segtuvus storiausius, ir kūdikius, žinoma.

Kaip be stiuardesių, visada gražių, pasitempusių ir dirbančių turbūt iš pašaukimo aukščiui.

Yra ir tokių profesijų apie kurias anei nieko nesuprantu ir ta darbo aplinka labiau primena žvaigždžių karų epizodus…Štai Donata dirba įmonėje, kuri gamina dirbtinius baltymus mokslui… Rimta.

Ir gyvūnai, žinoma, yra mylimi ir tikrai suteikia gerų emocijų, tai čia faktas. Bonbon taip pat yra laukiamas mano virtuvėje ir vis paniurkomas atsipalaidavimui visų iš eilės.

Maistas, kava irgi svarbi dienos ir darbo dalis. Jo turi būti ir energijai, ir malonumui, ir kolegiškumui skatinti.

Ir taip galėčiau tęsti ir tęsti be galo…Visas nuotraukas galite dar kartą peržiūrėti čia. O aš finalizuoju. Tris nugalėtojus išrinkote jūs, vieną – aš ir penktą – Probiotic, parūpinę ir prizų jiems visiems. Puikių, unikalių, lietuviškų ir dar patogių nešiotis Probiotic darbo vietos valiklių su gerosiomis bakterijomis, kaip jau esu rašiusi tinkančių ne tik stalui, kompiuterio kaviatūrai, telefonui, bet ir puikiai pavalančių akinius. Šiandien mano virtuvėje vyko trumpas susirinkimas – tai visos iš eilės ratu, kaip kokį užkratą gavusios, pasivalėm savo kompiuterius ir ekranus. Ir to valiklio į jokį stalčių net nebededam. Va jums įrodymas ir faktas, kad švara yra pageidaujama ir privaloma kokia ta darbo vieta bebūtų.

Pradėkime nuo konkurso draugų ir prizo steigėjų, lai būna tokia jiems pirmenybinė laimė. Probiotic komanda, palaikanti sveiką požiūrį į švarą, savo balsą atiduoda draugiškojo kabineto darbuotojoms Justei, Jūratei, Ritai ir Rimantei, nes jų pastangomis ir noru kabinete netrūksta įkvėpimo ir jaukumo, kad kolegos net batus nori nusiauti užėję… Kaip į namus!

Jūs balsavote už medikus. Ir kaip kitaip galėjo būti, kai Eglės nuotrauka, surinkusi daugiausiai balsų ir parašymas po ja toks jautrus…Ir tas atidumas, ir atsidavimas toks žmogiškas. Šiai profesijai ir pašaukimui jaučiu didžiausią pagarbą ir siunčiu geriausius linkėjimus.

Antroji medikė Diana tiesiai iš operacinės į konkursą. Ko jau ko švaros ten turbūt niekada netrūksta ir nepritrūks. Bet ir namuose gautas prizas tikrai ras kur parodyti savo privalumus.

Ir romantiškiausia darbo vieta, kur gi kitur jei ne Klaipėdoje, su žvilgsniu į marias.

Na ir aš noriu apdovanoti Giedrę už gerą nuotaiką ir pomidorinius nutikimus, kurie ištinka kai dirbi namuose ir turi trimetį kolegą.

Visų dalyvių koordinates turime, tad prizus suskubsime išsiųsti. Būkit švarūs, apsišvarinę ir laimingi. Labai smagus konkursas buvo. Ačiū!

The post Darbo vieta – kas gi laimėjo?? appeared first on Beatos virtuvė.

Nebūna gero gyvenimo be kaimynų, bent jau man. Kaimynai yra tikra dovana. Visuomet man su jais sekėsi ir sekasi toliau. Kaimynystė yra įstabus dalykas, kuris kažkur tarp giminystės ir draugystės pasimetęs. Aš manau, kad iš kaimynų galima daug ko išmokti ir kaimynus reikia lepinti. Su nostalgija prisimenu savo Londono kaimynes italę Nancy, iš kurios išmokau virti minestrone ir kuri nuolat vaikams tiekdavo ledus bei kriaušes, ir maltietę Mariją, su kuria vedžiodavome šunis ir kuri paimdavo mūsų paštą bei siuntinius kai mūsų nebūdavo namie.

Dabar irgi turiu nuostabius kaimynus, kurie vaišina pyragais keptais, su kuriais kartu šventes švenčiam ir plepam kieme. Kaip žmonės turi kaimynus, taip ir šalys turi kaimynus ir mes turime visokių jų taip pat. Ir tie mūsų santykiai su kaimynais pasimetę kažkur tarp draugystės ir giminystės. Žinote, mano kepinių knygoje, vienintelis receptas prasmukęs be nuotraukos yra mazurka. Mazurka yra legendinis ir didžiai gerbiamas mūsų kaimynų lenkų Velykų kepinys. Knygoje sudėtas receptas inspiruotas draugės Ievos, kurį pamačius mano improvizacijas juokavo, kad čia ne mazurka o chalturka.

Taigi aš jums dabar ir nesiūlysiu mazurkos, o nuostabiai gardų šventinį kepinį, įkvėptą kaimynystės. Esmė panaši: trapus pagrindas, ant viršaus džiovinti vaisiai ir traškus riešutinis morengas… Tai va šį kepdama jaudinausi, ar pavyks, ar bus toks kokio norėtųsi ir tikrai rezultatas – skonio kupinas ir šokoladinis riešutinis padas, šokoladinę Velykinę Europietišką tradiciją pagerbti, ir maloniai saldus rūgštumas nuo džiovintų abrikosų ir lengvas morengo traškumas… Vieno mažo kąsnio užtenka visam Velykų džiaugsmui užsaldinti.

Kepkite ir jūs, Velykos vertos ypatingų kepinių. Pilno turtingo skonio pyrago, įkvėpto kaiminystės receptas čia.

The post Velykinis pilno turtingo skonio pyragas įkvėptas kaimynystės appeared first on Beatos virtuvė.

Na ką gi, mielieji, Velykos jau ant nosies, galima sakyti, tai kviečiu pasiraitoti rankoves. Praėjusią savaitę jums jau užsiminiau, kad praėjusiais metais žinių sėmiausi iš liaudies, kai etnologė ir marginimo meistrė mane ir jus mokė ,kaip marginti vašku, šiais metais dažysiu kiaušinius natūraliai.

Tai štai kokie to natūralaus dažymo rezultatai bei iš eksperimentų cecho gimę patarimai jums.

Kiaušinius dažyti natūraliai yra brangesnis pasirinkimas nei maistiniais dažais – ir laiko, ir išlaidų prasme, nes reikia bent kelių skirtingų komponentų, juos paruošti ir dar kantrybės būsimą margutį išlaikyti juose pernakt, o po to – kol apdžius. Tačiau atradimo (būsimų spalvų) džiaugsmas ir jaudulys tikrai atpirks pastangas, o nulupus margutį nemalonių pojūčių neskatins spalvotas baltymas.

Kaip dažyti

• Kiaušinius galima išvirti kartu su dažančiais priedais ir palikti virale pernakt. Šiuo atveju spalva bus sodresnė, tačiau kiaušiniai – greičiausiai pervirę.
• Kiaušinius galima išvirti atskirai ir įmerkti šiltus į dažančią masę. Pastaruoju atveju kiaušiniai nebus pervirę. Šiek tiek paaukosite spalvą, bet atiduosite duoklę skoniui – minkštam ir kokybiškai išvirtam kiaušiniui.

Spalvos

Elektrinė/vaiskios jūros spalva

1. Nedidelę raudonojo kopūsto galvą supjaustykite arba sutarkuokite. Kuo smulkiau – tuo daugiau pigmento išsiskirs.
2. Dėkite smulkintą kopūstą į puodą ir užpilkite tiek vandens, kad jame panirtų pageidaujamas kiekis kiaušinių. Įpilkite 2–3 šaukštus acto.
3. Užvirkite nuovirą ir leiskite jam pavirti apie 15 min. Leiskite šiek tiek atvėsti ir merkite į jį išvirtus kiaušinius. Arba kiaušinius virkite kartu. Palikite kiaušinius per naktį.

Tamsiai raudona spalva

1. Smulkiai sutarkuokite 4 burokėlius. Į tarkius įpilkite 2 šaukštus acto.
2. Panardinkite tarkiuose išvirtus kiaušinius ir palikite per naktį ar ilgiau.

Geltona spalva

1. 1 pakelį ciberžolės miltelių užpilkite pakankamu kiaušiniams kiekiu vandens. Įpilkite 1 šaukštą acto.
2. Kiaušinius išvirkite kartu su nuoviru ir palikite pernakt mirkti, arba leiskite nuovirui pavirti apie 15 min. ir merkite į jį šiltus, jau išvirtus kiaušinius bei palikite pernakt.
3. Šiam nuovirui pasirinkite deramą indą, nes  išplauti tą geltoną spalvą vėliau bus tikras iššūkis ir nebūtinai įveikiamas.

Intensyvi raudonai ruda spalva

1. Raudonųjų svogūnų lukštus (na, bent nuo 8 svogūnų), užpilkite reikiamu kiekiu vandens. Įpilkite 1-2 šaukštus acto.
2. Jei kiaušinius virsite nuovire ir dar paliksite pernakt, margučiai gausis itin intensyvaus tamsiai rudo, beveik juodo atspalvio. Jei į 15 min. pavirusį nuovirą merksite jau išvirtus kiaušinius ir laikysite kelias valandas, margučiai bus raudonai rudi.

Ruda spalva

1. Maždaug 45 g juodosios arbatos užplikykite karštu vandeniu. Įpilkite 1–2 šaukštus acto.
2. Kiaušinius galite virti kartu su nuoviru arba merkti į jį jau išvirtus kiaušinius. Palikite margučius jame per naktį.
3. Švelnesni rudos atspalvį suteiks užplikyti 3–4 šaukštai kavos, 1–2 šaukštai acto. Margučius virkite kartu su kava ir palikite per naktį.

Žalsva, salotinė spalva

1. Labai švelnų žalsvos atspalvį gausite užplikę 45–50 g žaliosios arbatos, su 1–2 šaukštais acto.
2. Kiaušinius išvirkite kartu su arbata ir palikite pernakt.

Mėlyna spalva

1. Užplikykite 45 g raudonosios vaisinės arbatos. Įpilkite 1–2  šaukštus acto.
2. Ryškesnį atspalvį gausite išvirę kartu su arbata ir palikę pernakt ar bent jau į karštą nuovirą įmerkę šiltus jau išvirtus kiaušinius ir palikę pernakt.
3. Gautas atspalvis priklausys ir nuo arbatos sudėties. Jei joje daugiau mėlyno pigmento turinčių uogų ir vaisių (gervuogių, mėlynių ir pan.), margutis įgaus būtent melsvą spalvą. Jei arbatoje daugiau raudoną pigmentą turinčių uogų, margutis gali įgauti violetinę, rausvą spalvą.

Nepasiteisinę bandymai:

• Su špinatais. 200 g špinatų net ir verdant kiaušinį kartu nepadėjo išgauti žalio atspalvio.
• Su žibutėmis. Kai kurie šaltiniai žada, jog žibutės suteiks levandų atspalvį. Spalvos užuominų būta, tačiau per menkų, kad būtų galima laikyti sektinu pavyzdžiu.
• Su aronijomis. Margučiai įgyja labai švelnų rausvą atspalvį, tačiau visai nesodrų.

Patarimai:

• Ryškiausiai spalvų įvairovė atsiskleis ant balto lukšto kiaušinių, tačiau tamsioms spalvoms pabrėžti galite naudoti ir rudus kiaušinius.
• Dažančio elemento kiekis laisvai keičiamas bei priklauso nuo indo, kuriame ruošite nuovirą. Kuo daugiau dažančio ingrediento ir mažiau vandens – tuo spalva sodresnė, tačiau skysčio turi pakakti kiaušiniams visiškai panardinti.
• Kiaušinius galima laikyti/virti perkoštame dažančiame skystyje, tokiu atveju spalva bus mažiau sodri, bet kiaušinis – tolygios spalvos.
• Kiaušinius laikant dažančiame vandenyje su dažančiais priedais spalva bus gerokai sodresnė, o ant kiaušinio liks įvairūs raštai nuo priedų.
• Tik ištraukę kiaušinį iš dažančio mirkalo, atsargiai įdėkite jį į tinklelį ar lėkštutę bei leiskite gerai apdžiūti. Jei kiaušinį vos ištraukę nuplausite arba nuvalysite popieriniu rankšluosčiu, pagrindinis spalvos pigmentas nusivalys ir liks tik neryškus atspalvis. Mat kiaušinis mirkdamas apsitraukia tarsi dažų plėvele, kurią, vos ištraukuskiaušinį, labai lengva pažeisti ar nuvalyti, o džiūnant dažai geriasi į lukštą.

The post Kiaušinių marginimas dažais iš gamtos appeared first on Beatos virtuvė.

Mano draugė Gerda paruošė reportažą apie Velykines muges Vienoje. Puikus įkvėpimas Velykinei nuotaikai ir jausmui pagauti:

Nežinau, ar kas nors žino, kiek iš viso velykinių mugių vyksta visoje Austrijoje. Kaip taisyklė, jos atsidaro prieš kiek daugiau nei dvi savaites iki Velykų: miestų aikštėse pritūpia medinių namukų, rankoves atsiraitoja amatininkai, iškyla milžiniškos kiaušinių formos skulptūros, ausis išriečia mediniai, popieriniai ir, be abejo, tikri, garduose ant šiaudų įkurdinti, zuikiai ir avinukai, vėjyje ima siūbuoti glaistyti meduoliai.

Kol neapsigyvenau Vienoje, nenumaniau, kad mugės gali ošti ne tik kalėdmečiu, bet ir per Velykas. Tik tų, pavasarinių, kvapai visai kitokie: nosis jau kutena ne karšto vyno ar keptų kaštonų aromatai, o kiaušinių likerio, vengriškų šakočių, avių sūrių…

Velykas austrai švenčia panašiai kaip lietuviai – ir pyragus kepa (panašius į pynutes, su įstatytais ant viršaus margučiais), ir kiaušinius margina, ir juos daužia, rinkdami stipriausią, ir dovanų laukia. Tik pastarąsias jiems atgabena ne Velykų bobutė, o velykinis kiškutis.

Ir palieka jas dažniausiai kieme – paslepia krepšelyje po vaismedžiais, kurių šakos iš anksto, prieš gerą mėnesį, būna nukabinėtos tuščiaviduriais (arba plastmasiniai) margučiais. Regis, obelų ar vyšnių puošimo spalvotais kiaušinukais tradicija iki Lietuvos dar neatkako? Jei neturi kiemo ar sodo, ne bėda, mini margučiais prašome papuošti bent vadinamųjų kačiukų šakeles vazoje.

Galbūt dėl to velykinėse mugėse prekystaliai labiausiai lūžta nuo ne ko kito, o išpūstų kiaušinių margiausiais lukštais, su iš anksto paruoštomis kilpelėmis ar kaspinėliais. Štai, sako, seniausioje Vienos Velykų mugėje Freyung Altwiener Ostermarkt prekeiviai šiemet sugabeno nei daug, nei mažai – per 40 tūkst. margučių! Nuo kai kurių taip raibsta akys, kad net ima atrodyti, jog dėžėse – trapūs kalėdiniais žaisliukai.

Greta – ir meduoliniai kiaušiniai, ir iš vaško, puošti džiovintom gėlėm, ir iš jūros putos, skirti vaikams nuspalvinti. Mažiesiems mugės lankytojams ir daugiau atrakcijų: koncertai, lėlių teatrai, šokiai, kursuojantys traukinukai, jau nekalbant apie smaližių apgultas cukraus vatos, šokoladinių morkų ar žaislų būdeles.

Jose tarp užmatytų tradicinių šiaudinių vištų bei keramikinių ilgaausių įsiminė tarsi uogienės stiklainiuose uždarytos odinės lėlės- varlės su karūnomis. Nesusipratusiems etiketėje paaiškinta, kad tai – pačios tikriausios princesės, laukiančios nesulaukiančios bučinio. Pirkite ir bučiuokite, ponai!

Bet tuos ponus ne taip ir lengva atitraukti nuo Austrijos vyndarių, sūrininkų ar dešrininkų prekystalių. O vienas alaus pilstytojas mugėje net lentelę pasikabino: „Alus yra mano daržovė“.

Beje, kai kurie austrai tiki, kad Didijį Penktadienį vištų padėti kiaušiniai neša sėkmę, todėl juos labai saugo ir tausoja. Neduokdie, tokį svečiuose pas ką nors sukulti.

The post Kai Velykos švenčiamos kaip Kalėdos appeared first on Beatos virtuvė.

Nežinau kaip jūsų namuose, bet mano – prieš didžiąsias šventes mes pasitariam, kas ką gamins. Nes pasimokėm per eilę ir eilę metų, kad jei leidi visiems gaminti nesusitarus, tai tada maisto išeina kokius aštuonis kartus daugiau nei įmanoma suvartoti, ir kam to reikia? Nereikia. Taigi prieš keletą savaičių pasikalbėjom, kas ką gaminam. Velykas švęsim pas mane ir aš ,aišku, būsiu atsakinga už pagrindinį karštą patiekalą. Maniau, gal ėriuko koją kepsiu su citrinomis ir raudonėliu, graikiškai įkvėptą, bet paskui prisiminiau, kad štai visai neseniai tokį patiekalą jau valgėm sekmadienio pietums.

Taigi nusprendžiau paruošti patikrintą gerą dalyką, tokį, žinote, šventinį, kokio negamintum šiaip paprastai dienai. Aišku, čia reikia truputį didelesnio pasiruošimo, bent pradžioje, bet iš esmės tai viskas labai paprasta. Taigi Velykiniu didkepsniu bus kiaulienos nugarinės vyniotinis su figomis, Provanso žolelėmis, obuolių bei karamelizuotų svogūnų padažu…Gerai skamba? Taip! O kaip skanu….Ir galite padaryti didžiausią šmotą visai plačiai giminei pamaitinti. Receptas štai čia.

The post Velykų didkepsnio svarbus pasirinkimas appeared first on Beatos virtuvė.

The post Povelykinis džiaugsmas ir kiaušinių margi reikalai appeared first on Beatos virtuvė.

Violetos Baublienės nereikia pristatyti, jau va antrą dešimtmetį žiūrim visi „Stilių“ ir kaifuojam. Kiek skirtingų istorijų ir savo pavyzdžiu įkvepiančių žmonių. Ir štai visai neseniai mane Violeta pakvietė prisijungti prie vieno dalyko, sako: atvažiuok, pakalbėsi. Šiaip nelaikau savęs didžiąja kalbėtoja ir oratore, bet kai žmogus, kurį pažįsti ne vienerius metus, kurį gerbi, kviečia, tai žinoma, kaip gi čia atsisakysi. Taip aš gegužės 20 dieną važiuosiu į Birštoną, į Violetos ir kolegių organizuojamą „retreatą“ moterims – „Upė“.

Visų pirma, tai noriu pasidžiaugti, kad toks dalykas, kaip poilsis, atsinaujinimas, naujas impulsas pradėjo vykti ir LT.  Aš Anglijoje visur skaitydavau apie jogą retreat, meditation retreat, fitness retreat, balance retreat ir t. t. Kalbame apie tai, kai tiesiog pasiimi pauzę gyvenime. Ir nebūtina išvažiuoti į kelionę ar pasaulio kraštą, kartais reikia kelių dienų, kad galėtum tarsi išsijungti ir įjungti save iš naujo. Taigi „Upė“ yra naujas tokią galimybę moterims suteikiantis projektas, kuriame Violeta yra viena iš organizatorių. Esmė paprasta: pavargot ar šiaip reikia naujo impulso – važiuojat atgaivinti kūno ir sielos.

Štai apie viską smulkiai papasakos Violeta, o dar daugiau informacijos rasite jų puslapyje sveikatos upe. Manau, bus puikus projektas, kuris padovanos Lietuvos moterims galimybę atsigauti, pailsėti, iš naujo pradėti dalykus. O pavadinimas, turiu pasakyt, labai taiklus ir vykęs – „Upė“.

Džiaugiuosi, kad šiandien svečiuose Violeta – paskaitykite, kas ir kaip.

O kai jau paskaitysite, tai pietums ar vakarienei susimeistraukite sočių salotų su tunu, nes tuoj tuoj ateis ridikėlių, žalių salotų lapų mada, tai taip ir neprisiruošite tuno iš skardinės ištraukti

The post Į kokią upę įplaukti kviečia šios dienos svečias – Violeta Baublienė? appeared first on Beatos virtuvė.