He he he atidarom blynų sezoną. Tiksliau na toks jau čia ir sezonas – kelios dienos ir bac (jei kas dar nežinote, Užgavenės jau kitą antradienį, kovo 4 d.). Kaip žinia, geras blynas yra vertas poemos, tad leiskite man prisiminti 3 paskutinius ryškiausius mano gyvenimo blynus.

Bulvinis. Prisipažinsiu, namie bulvinius blynus kepu retokai, mano šeima kažkaip į juos žiūri su atsargumu, taigi jų užsisakiau Stiklių aludėje. Na ir nepaisant to, kad visi kiti šios aludės patiekalai žibėte žibėjo, mano pasirinktiems bulviniams blynams nelabai pasisekė… Nes jie buvo pralaimėję kovą su aliejumi. Tikrai ne vienas žinome, kad ta kova yra negailestinga ir kas laimės priklauso nuo daugelio dalykų, bet blynas persisunkęs aliejumi nėra gerai. Šiaip aš mėgstu bulvinius blynus, tik jiems reikia skirti daugiau dėmesio ir tarkavimui laiko nepagailėti…

Namuose, praėjusį savaitgalį,vaikams kepti amerikietiško stiliaus blynai. Pasipūtę, minkštučiai, iš speltos miltų ir su padidintu cinamono kiekiu. Oi kokie fantastiški blynai gavosi! Juos kepiau tik vos vos aliejumi suvilgydama keptuvę – tikrai blynams iškepti nebūtina aliejumi pripildyti keptuvę, kad tykštų viskas per kraštus… Savaitgalio blynų receptas yra labai panašus, tik vietoje kvietinių naudojau speltos miltus.

Genialus pusryčių blynas/vaflis, su kukurūzais, feta ir chili…. Na ir pagaliau blynai, tiksliau blynas, kurį valgiau dar praėjusiais metais, bet atsimenu iki šiol. Tai atsitiko per pusryčius, kuriuos valgėme gruodžio vidury Londone Modern Pantry. Tai jūs net neįsivaizduojate – kokio gerumo tie blynai buvo! Valfiai, apie kuriuos pagalvojus man vis dar linksta keliai… Ir žinote kodėl? Todėl kad a) buvo nuostabiai šviežia b) jaudino visus skonio receptorius: saldu, aštru, sūru, rūgštu.., Genialūs: Aš jau apie juos rašiau, bet dar pasikartosiu – tai buvo saldžių kukurūzų, fetos, kario lapų ir čili blynelis – vaflis su šonine ir klevų sirupu. Aš nemeluoju, dabar pat noriu lėkt į oro uostą ir skrist į Londoną dėl tų blynų… Na gerai nustokime čia svaigt ir geriau pasiruoškim Užgavėnėms kartu. Aš šią šventę tikrai kaip reikiant atšvęsiu su daug blynų ir kitų gėrybių.  Prašom rinkitės ir jūs iš mano blogo – tikrai rasite blynų kiekvieno skoniui. Net ir žalių žemaitiškų blynų su kepenėlių įdaru čia surasite ir lietinių apkepą… O šiandien mano bloge ir visiškai šviežias blynų receptas iš mano „Šeimos kalendoriaus„, kuris, kaip žinia, taip visas šiais metais blynų temai dedikuotas.

The post Blynų pasaulyjeeee appeared first on Beatos virtuvė.

Karts nuo karto, kaip ledo lytis ant jau visai atitirpusios Nėries, iki manęs ateina klausimas, kur dingo laida, kada vėl bus?

Tikrai bus, būtinai bus, kur gi ji dėsis. Ir dabar, mielosios ir mielieji, man reikia jūsų atsakymų ir nuomonių, nes norime laidą padaryti kuo geresnę visiems.

Tiesą sakant, aš labai džiaugiuosi tokiu ritmu: pusmetį laida yra, pusmetį – nėra. Galbūt kada nors ateis laikas ir galėsime ją rodyti visus metus, bet kol kas neatėjo, nes po 15 laidų aš jau jaučiuosi truputį išsiėmusi, ir tada labai gerai yra pasisemti naujumo, kaip gera pasiilgti ir imtis darbo su nauja meile, aistra ir užsidegimu. Svarbiausia, jei man ir komandai bus įdomu, tai bus įdomu visiems.

Taigi, noriu jūsų paklausti:

-          Kada jums yra patogiausias laidos laikas? Arba, pvz., jei turėtumėte burtų lazdelę ir galėtumėte su TV programomis daryti ką tik norite, kada jūs norėtumėt matyti mano laidą? Kaip buvo šį sezoną – sekmadienį dešimtą, ar kaip praėjusį – šeštadienį ryte? Ar dar kokiu kitu metu???

-          Kitas dalykas – kokios temos jums labiausiai užkliuvo ir kas jus labiausiai jaudina. Ar jums įdomu yra nuotykis ir nauji žmonės? Ar jums patiko šį sezoną nuolat besikeičianti aplinka, o gal geriau vienoda aplinka, bet daugiau maisto? Gal kažkuri tema labiausiai įsiminė?

Būkite dosnūs, pasidalinkite savo nuomonėmis, sakykite visas pastabas ir pageidavimus, lyg čia būtų kokia skandalų ir pageidavimų knyga. O kad būtų kažkoks pagyrimo raštas, tai pažadu už tris atsakymus išsiųsti mūsų nuostabiąją užrašinę… ar gerai? Lauksiu….

O savaitgalio pusryčiams visai nenutolus nuo blynų temos siūlau jums pusryčių skrebutį su mėlynėmis, kitokiomis uogomis ar uogiene, arba netgi su obuoliene.

The post Ypatingos svarbos klausimas appeared first on Beatos virtuvė.

Oi, aš atsimenu, buvo taip: visa pilvota, su Izabele pilve, nuvažiavau į Briuselį aplankyti draugės ir bičiulių… ir žinote ko paragavau ten? Ogi Liege vaflių – tai tokie vafliai, kurių paviršius traškus ir karamelinis. Aš tiesiog buvau prišriūbuota prie žemės, koks fantastiškas malonumas: minkštas, salsvas, bet pakankamai pikantiškas ir toks visas šviežios bandelės atspalvio, apgaubtas cukrinio kiauto, tai yra karamelės… Aš juos valgiau tris kartus. Ir visada gedžiu tų vaflių, kadangi, prisipažinsiu, daugiau neteko jų valgyti, nes nebuvau Briuselyje. O jei ne Briuselyje, tai nežinau kur tokių gauti. Netikėčiausia yra tai, kad ir po aštuonių metų aš atsimenu tuos vaflius…

Tiesą sakant, aš juos atsiminiau ir po metų, nes belaukdama Užgavėnių nusipirkau vaflinę ir tada raugiau tokią ypatingą tešlą, šlapią mielinę tešlą, kuri buvo nereali. Bet kitas svarbus dalykas yra tas, kad ta tešla vienodai gerai tinka ir blynam, ir vafliam. O kokios gi čia Užgavėnės be mielinių blynų. Tai va, jei galvojote, kad negalite kepti mielinių blynų, nes neturite daug laiko, galite pasidaryti tešlą iš vakaro, per naktį ji subręsta, ryte kepat. Valio.

Ir ačiū Bronei, kuri šiuo receptu su manimi pasidalino ir priminė man panašią tešlą, kokią aš ruošiau savo vafliams…

The post Blynai per naktį ėmė ir sudygo appeared first on Beatos virtuvė.

Šis Bronės blynų receptas – tikras atradimas ir savaitgalio pusryčiams, ir Užgavėnių dienai. Mielinę tešlą pasiruoši iš vakaro (su sausomis mielėmis tai iš viso – viens, du ir paruošta), o ryte tik keptuvę kaiti ir blynus į stirtą krauni. Bet jei vakar tešlos neruošėte, o blynus vakare ar per pietus tikrai kepsite ir vaikams, ir kaimynams, tai turiu jums ir daugiau pasiūlymų. Mano bloge blynų receptų tikrai netrūksta, nes jie vis tiek „neišeina iš mados“ ir jei ne nuolat, tai kartais atsiduria ant kiekvienos šeimos stalo.

Štai dar vienas mielinių blynų receptas. O jei atsibos stovėti ir vartyti blynus (bet čia yra pusė Užgavėnių smagumo), tai galite iškepti mielinį pyragą.

Blynų klasika – lietiniai, kaip gi be jų.

Šitie šokoladiniai blyneliai tikrai yra kaip tortas ryte. Aišku ne kiekvienas nori torto pusryčiams, bet juk kaip malonu būti pasveikintam be jokios progos.

Viso grūdo miltų blynai išeina rupesni ir sveikesni. Šie yra puikiausi pusryčiai, kokius tik galima sugalvoti. Bananai blynams paskolina ir saldumo, ir minkštumo bei puikaus aromato.

O tiems, kurie planuoja stačia galva nerti į blynų kepimo paslaptis ir tapti tikrais blynų reikalų ekspertais – praėjusių metų priešužgavėninė blynų apžvalga su tuntu nuorodų į kitus blynų receptus.

The post Geriausia metų diena valgyti blynus appeared first on Beatos virtuvė.

Vakar išvijus žiemą ir iki soties prisivalgius, šiandien pats laikas pradėt galvoti, o ką valgysim pavasarį… Vienaip ar kitaip – juk prasideda Gavėnia ir šiaip pavasarį norisi būti aktyvesniems ir gražesniems. Beje, ar jūs pastebėjot, kaip su amžiumi keičiasi mūsų požiūris į maistą?? Vaikystėje tiesiog norim malonumų – su didžiausiu atkaklumu kaulijam centų ledams ir su didžiausia palaima juos sulaižome. Paauglystėje maistas tampa vos ne didžiausiu priešu – norisi, bet ir negalima, nes kūno formos dar netokios tobulos, kokias piešia dažnos moteriškos būtybės fantazijos… Gimę vaikai vėl pakoreguoja mūsų santykį su maistu – staiga puolam skaityti produktų etiketes ir pas močiutę darže auginti kopūstus. O kas būna paskui? Kokioj stadijoje jūs esate dabar??

Man maistas visada buvo ir bus bendravimo džiaugsmas, ir namų jaukumas, ir kūryba. Bet vis dažniau maistą pradedu vertinti ir kaip pagrindinį geros savijautos kurą. Vos ne kiekvieną dieną susidūriu su skirtingom teorijom, ką reikia valgyti, kad jaustumeis sveikas, gyvas, energingas, trykštum entuziazmu, o  vakare norėtum ne tik ramiai pagulėt prie teliko…

Aš savo atsakyma jau suradau, ir jis būtų – subalansuota mityba. Turiu draugų, kurie net kreipėsi pas specialistus, kad sudarytų jiems specialius pilnavertės mitybos meniu ir jie tikina, kad efektas stulbinantis. O mane įkvepia mano mėgstamas mitybos specialistas Rimantas Stukas.

Visada kartoju, kad aš ir mano šeima galėtumėm valgyti mažiau miltų ir daugiau daržovių (tiesa, Lietuvoje žiemą su jomis nėra taip paprasta), ir mėsą liesesnę vartoti nei kiaulieną (radau puikų jautienos tiekėją, tuo labai džiaugiuos, tuoj ir jus išmokysiu namie pasigaminti mano mėgstamiausius steikus).

Bet didžiausias galvos skausmas gyvenant LT yra – kaip suvartoti reikiamą kiekį žuvies. Ir ne bet kokios, ne mūsų ežeruose pagautos, o jūrinės tikros žuvies, nes tik ji pilna mūsų imunitetui, smegenims, širdžiai ir dar visam kam reikalingų Omega-3 rūgščių.

Nežinau, kodėl, bet nors gyvename prie jūros, mes, lietuviai, mažai valgome žuvies, o pagal visas rekomendacijas reikėtų žuvį ant savo stalo pakviesti bent porą kartų per savaitę. Ir aš pati prisipažinsiu senokai kokį žuvies receptą buvau į savo blogą beįkėlus. O kai rudenį iš Rusnės rodėmė nuostabią laidą skirtą žuvies patiekalams tai irgi  labai didelio palaikymo iš žiūrovų nesulaukėm… Taip gaunasi –  žuvis Lietuvoje našlaitės vietoje?… O gal čia tik man taip atrodo?

Mano pažintis su gydytoja Asta Gališanskytė, kuri dirba su norvegiškais žuvų taukais „Möller’s“,  tą tik patvirtino – lietuviai tikrai tragiškai mažai valgo žuvies, neretas įsivaizduoja, kad žuvį atstoja krabų lazdelės… Vat ji man ir pasiūlė: gal pabandom jūrinės žuvies trūkumą kompensuoti kiek kitaip, gal sukuriam skanių receptų su žuvų taukais?!… Aš, aišku, tik išgirdus šį pasiūlymą vos nenugriūvau nuo kėdės, bet paskui pasižvalgius interneto platybėse, pati paeksperimentavusi virtuvėje, supratau, kad su citrinų skonio  „Möller’s“ žuvų taukais tikrai galima nuveikti įdomių ir naudingų dalykų.

Tikrai nesiūlau kepti ant jų blynų! Bet o kas jei citrinų skonio žuvies tauko aš vietoj alyvuogių aliejaus ant brusketos???aaaaa???? Kaip manote???

Kadangi iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodė na, tokia pakankamai  crazy, tai pasikviečiau ir degustuotojų, kurie nieko neįtarė, kad nebūtų vedamos jokių išankstinių nusistatymų…

Ir ką jūs sau manote?! Mūsų gražuolės Vesta ir Marija suvalgė, nieko neįtarė ir dar pagyrė. Tik paskui aš viską joms papasakojau…

Dabar pasakoju ir jums - brusketa su žuvų taukais laukia jūsų štai čia.

O kaip dažnai jūs ruošiate žuvį savo šeimai? Ar turite savo firminį žuvies patiekalą?? Ar lengva vaikams įsiūlyti žuvį? O žuvų taukų? Ar rūpinatės, kaip kompensuoti žuvies trūkumą savo mityboje?? Lauksiu jūsų atsakymų ir dviems įdomiausiems dovanosiu „Möller’s“ žuvų taukų.

The post Pilnavertė mityba ir vienas triukas su žuvų taukais appeared first on Beatos virtuvė.

Tom Nicholson:

For a foreigner living in Lithuania is one thing – but setting up a business there is an entirely different proposition. There is a whole different set of rules to learn, inconsistencies to understand and ‘shortcuts’ to master.

Over the past few months that I have begun setting up my own business here, I have felt the high and lows that any entrepreneur would feel, coupled with the immense satisfaction and incredible frustration that is achieved in doing that on foreign soil.
I have met many people in the course of my business, in the few short months I have been on this journey. I came to the conclusion, businesses in Lithuania fall into two broad categories. The first type is the mature more established businesses, where the answers would often be ‘No’, or ‘why?’ No free thinking or spontaneity or willingness to consider unusual requests. But the other category is the new, younger businesses that appear to be popping up everywhere. The companies that say, ‘yes we can’ and ‘why the hell not?’ ‘How about this as well.?’ Having come across too many of the first type of businesses, I became despondent – how could I get anything done? But looking harder I found there are some amazing businesses in Lithuania, run by amazing and forward thinking people and I have enjoyed meeting and getting to know. Life is too short to do business with people you don’t like – so search for the people you do!

So, last year when considering business plans, I decided to produce pizza. A brave move, maybe? Lietuva seems so saturated with pizza. Whilst on holiday in Italy, Beata and I consistently ate amazing pizzas, even in the most simple places and we started to wonder how and why this taste was absent in Lithuania. Well I decided to bring a new quality of pizza to Lithuania and to serve it in a unique way. I decided, don’t let the people come to the pizza, lets take pizza to the people! And so the idea of selling authentic Neapolitan pizza from mobile wood fired ovens was born.

I spent the next half a year researching all about pizza and how to make the quality product that will be differentiated from the commercial chain brands. I travelled to Napoli, the birthplace of pizza to learn from the real pizza masters. I travelled all over the UK to learn how to cook pizza from mobile ovens. Then I brought this knowledge back and started to figure out how this would work in LT.

Our pizzas are served with a slow risen dough, which is much more digestable than a regular one. It has a light fluffy texture and a satisfying crisp in the bite and uses a fraction of the yeast a regular pizza uses – all better for you tummy. They are cooked in traditional wood fired ovens at temperatures of upto 500’C, which gives the pizza flavours and textures a regular oven just cannot produce. The pizzas even cook in just 60 seconds – a truly wonderous sight to behold; dough, cheese and tomato go into the oven and literally before your eyes it turns into a steaming bubbling aromatic pizza!

Our ovens are truly portable. We can take them literally almost anywhere. In the garden, terrace, forest, beach, roof top, car park, only confined by your imagination. This year the ovens will be available for private catering at events, parties and weddings, childrens birthday parties and we will be at public events too.

And our name? Well its Jurgis ir Drakonas – we are making pizzas for real heroes! My son Jurgis is very proud of the name. The dragon represents the fire. We hope that one day it can turn into a restaurant so that we can spread even more of the fun of Jurgis ir Drakonas.

This weekend we will be participating in Kaziuko Muge, and we will be located on Pilies Gatve. We will be serving pizzas from our wood fired ovens all day, so please do come down and say hello! The ingredients are all sourced in Italy, like the Bufala mozzeralla from Campania that we use on all our pizzas, and look out for our spicy Italian sausage, Nduja pizza – its got a real kick! We also do an amazing margherita and a sweet chocolate pizza that should really be illegal! All pizzas are served with a smile so I look forward to meeting you!

The post Tomas: Jurgis ir drakonas appeared first on Beatos virtuvė.

Tai spėkite, kiek kartų manęs buvo paklausta, kaip gyvena mano vyras?? Jei būčiau ėmus po dešimt litų už tą klausimą, tai dabar sau skrudinčiau šoną Maldyvuose. Atrodo, kad visiems rūpi mano vyras, niekas neklausia: o tai kaip tu? Manau taip yra dėl to, kad jis, matai, padarė tai, ką nedaugelis išdrįsta: anglas atvyko į Lietuvą, skandalinga… Nors jų tikrai yra daugiau, bet va pasisekė, kad mes matomi ir girdimi…

Tai va, mano vyras Tomas jau ne kartą buvo svečias, ir vis žadėdavau, kad dažniau parašys, bet niekaip neatėjo tas laikas, bo gi buvo labai užsiėmęs ugnies kūrenimu ir naujų dalykų mokymusi.

Tai, ką jis išmoko ir ką sugalvojo, ką užsuko – dabar ir paskaitykite iš pirmų lūpų. O jei trumpai – apie mano Tomo naują skanią fun veiklą, kuri vadinasi JURGIS IR DRAKONAS. Taip taip taip: Jurgis ir Drakonas.

The post Nebūsiu aš advokatė ir atstovė spaudai, tegul kalba jis pats… arba svečiuose mano mylimas vyras Tomas appeared first on Beatos virtuvė.

Nesupraskite manęs klaidingai, aš nesu iš tų žmonių, kurie iki pusiaudieno vartosi lovoje. Jei kada nors gyvenime taip ir dariau, tai dabar tikrai jau nebe tas tarpsnis. Ir šiaip miegojimas iki pietų yra ženklas, kad miegoti nueita vos ne su pirmaisiais gaideliais. Aišku, visi esame skirtingo sukirpimo, ir pelėda negali čiulbėti kaip vieversys, bet… Ar tai – ilgas naktinėjimas – nėra tik savo dienotvarkės nesureguliavimo pasekmė? Man tai tikrai. Kadangi aš dabar kalbėsiu iš savo patirties, tai pasakysiu taip: kai tik vakare ilgai naktinėju (išskyrus tuos atvejus, kai kokia nors  šventė, įdomus pokalbis, kinas ar šiaip pasibuvimas), tai visada atsiranda kažkokie nieko verti darbai ir laiko stumdymas, kol galų gale susiruoši į savo meškos guolį. Aš visada save agituoju ir stengiuosi eiti miegoti kuo anksčiau, nes kiekvieną kartą gerai išsimiegojus (kai rytas prasideda be žadintuvo ir kančių), kaskart suprantu, koks svarbus baterijų pakrovimo cechas yra miegas. Ir kaip svarbu yra gerai išsimiegoti.

Taip taip taip, žinau ir pažįstu tokių, kurie sako ir prisiekia, kad jiems tereikia pamiegoti 4–5 valandas ir jie jau pasiruošę į Raganų kalną nesustodami užbėgti. Štai, pavyzdžiui, nepailstančioji Austėja Landzbergienė – kai kažkada jos paklausiau, kaip tu tiek daug visko padarai, tai ji pasakė: „ai, žinai, man miego mažai reikia“… Gerai, kai reikia mažai, o man miego reikia daug. Ir aš tikiu, kad miegas yra tiesiausias kelias į gerą sveikatą ir šviesias mintis. Aš net nemoku žodžiais apsakyti to jausmo, kuris aplanko gerai išsimiegojus – koks skaistus tada rytas ir koks ryškus mėlis. Jausmas būna panašus lyg būtum plaukus paleidus po ilgo surišimo į kuodą.

Aš tikiu stebuklinga miego galia ir manau, kad mes miegodami ne tik pailsime, bet stebuklingai gauname ramybės ir šventumo dozę iš kažkur aukščiau. O tie, kurie vertina savo miegą, yra ramesni, išmintingesni nei susivarę ir visada neišsimiegoję.

Papasakosiu jums apie eksperimentą mokslo ir savo vardan. Tomas buvo beveik dešimt dienų išvykęs, tai aš ėjau miegoti tik truputį vėliau nei vaikai, tai  yra apie 9.30–10.00. Kiekvieną rytą jau 6 ar 5.30 aš jau būdavau pasiruošus naujai dienai – atrasdavau laiko mankštai ir t. t. Man tas miegas buvo kaip masažas ir grožio procedūra, ir viskas kartu. Aš tiesiog buvau pasiryžusi išpažinti miego religiją, pasikabinti transparantą ir eiti agituoti visus miegoti kuo daugiau.

Tai va, jei nežinote kur dėtis ir ką su savimi daryti, padarykite sau paslaugą: eikite miegoti…

Tikrai ne aš viena suokiu apie miego naudą, padaryta daug daug daug mokslinių atradimų ir tyrimų, kaip svarbu yra miegas. Kaip miego metu mūsų organizmas regeneruojasi, išsiskiria laimės ir gerovės hormonai, kaip mes pasisaviname per dieną sukauptą informaciją, kaip stiprėja mūsų imuninė sistema. Ir tikrai ne be reikalo sugalvota, kad rytas už vakarą protingesnis.

O miego trūkumas tik sukelia visokias bėdas ir nelaimingumą… Jei atsitinka taip, kad vis nueinu miegoti apie vidurnaktį, o keliuosi vis tiek 6 ar 7, tai iškart jaučiasi, kad kažkas ne taip gerai funkcionuoja. Visų pirma, neišsimiegojus aš labai noriu valgyti, ir kuo saldžiau, tuo geriau, arba bulvių mirtinai reikia ir kuo daugiau… Taip pat daug greičiau paleidžiu gerklę, ir šiaip – tiesiog švaistau laiką ir jaučiuosi ne ta…

Taigi, norėjau su jumis pasidalinti mintimis ir ta palaima, kuri aplanko, kai dešimt dienų eini miegoti su vaikais… (Apie tai, kada ir kaip miega vaikai, tai čia jau kita tema.)

Saldžių sapnų, miegančios gražuolės – man atrodo, kad miegas yra geriausia dovana, kurią galite sau padovanoti ir kurios iš nieko nereikia laukti. O Miegančioji gražuolė, turbūt todėl ir buvo gražuolė – cha cha cha… Aš juk ne kartą sakiau, kad pasakose visa teisybė.

Ir žinoma, receptas. Šitas universalus, tiks ir savaitgaliui, ir antradieniui, žiemą ir vasarą. Gardios ir nebrangios kopūstų, morkų ir obuolių salotos su kepintais žemės riešutais…. Mmmm, traškuma ir garduma.

_________________

Ir dar vienas labai svarbus klausimas – kaip čia be apdovanojimų prieš Kovo 8-tąją? Praėjusią savaitę jūsų prašiau pagalbos ir klausiau jūsų nuomonės dėl TV laidos, tai pirmiausia visiems labai labai ačiū už nuomones ir pasiūlymus. O žodis apdovanoti buvo duotas, tai jis ir ištesėtas: užrašines norėčiau padovanoti Mildai, Renatai ir dviems Ievoms.

Štai jų komentarai (na kai kuriuos turbūt reikėtų vadinti laiškais):

Milda rašė:

Miela Beata,

Labai tinka ir patinka sekmadienio rytas. Esu miegalė, bet dėl Jūsų laidos keldavausi ir tuo labai džiaugiuosi. Net jeigu sekmadienį laida būtų kiek paankstinta pvz. rodytų nuo 9:00 vl. na ar 9:30 val., nei kiek neliūdėčiau, gal ir aš pagaliau pradėčiau eiti į bažnyčią tada… vėl. Na o jeigu neičiau į bažnyčią, taida laiko į turgų po laidos, taip pat pakanka ir plius – visa diena laisva                           skirta bendravimui su artimaisiais. Taip kad prašau likite sekmadienio rytą!
Labai patiko, kad laidos vis kur nors kitur filmuotos. Super idėja. Labai patiko laida iš Rusnės ir iš Dzūkelių krašto. Dabar labai laukiu iš kitų regionų. Pvz. savo garsius, skanius blynus galėtumėte nuvažiuoti kepti į Šlyninkos vandens malūną. Šeimininkai papasakos kas yra „razavi“ miltai   ir kokie sanūs iš jų blynai.
Būtų šaunu, jeigu jau laidos pusė metų nėra – tai kad nors per kokias didesnes šventes pasirodytumėte pvz. šv. Velykas, Mamos ar Tėčio dieną, Jonines. Apie stalo serviravimą pašnekėtumėte. Dar pagalvojau, kad aš per mažai pažįstu savo kaimynus: paklaustų kas, koks nacionalinis valgis pas baltausus, braliukus latvius ar lenkus? – tikrai nepasakyčiau. Rubrika „pažinkime kaimynus“ tikrai būtų įdomi. Su kolegom šiais metais diskutavome, o kokie kalėdų papročiai pas latvius, estus???? Niekas nežinom, tik spėliojam ką jie valgo?
Dar viena kreizy idėja, jaigu sugalotumėt kokią akciją-atrakciją paprastam lietuvos piliečiui ir laimėtojas gautų dovanų arba pvz. kvietimą pas Jus Beata į laidą, arba kaip tik, Jūs atvažiuotumėte į svečius gaminti ar gražaus gėlyno, drželio ar daržo apžiūrėti. Juk buvo šaunu, kai Jūsų mylima teta, niekam Lietuvoje nežinoma, žagarėlius kepė. Man buvo smagu žiūrėti – nuo tų visų garsenybių, šiaip sureikšmintų personų – tikrai nuovargis yra. O čia ėteryje papastas, šiltas žmogus žagarėlius kepa. Arba paieškokite medžiagos kokį valgė maistą dvaruose pvz. 18 amžiuje. Nuvykite į dvarą ir ten ką nors pagaminkite: jeigu apgriūvęs neprižiūrimas, tai šalia griūvenų, o jegu rasie kokį patiekalą iš kokios kilmingos šeimos istorijos kulinarinės knygos….. kas nenorėtų turėti bajoriškos vakarienės? 
Ačiū už laidas, už idėjas ir už šiltą, stilingą paprastumą Jūsų laidose. Sekmės ir toliau Jums Beata ir visai Jūsų kurybinei komandai.

Renata rašė:

1. Laidos laikas man visai nesvarbus, nes žiūriu tik įrašus per tv3play man patogiu laiku. Todėl labai norėčiau, kad ir toliau būtų laidų įrašai.
2. Patiko teminės laidos, ypatingai su žmonėmis iš kitų šalių. Visai nenorėčiau laidų apie kugelius ir cepelinus.
3. Norėčiau „master class“ rubrikos, kur būtų nuo iki parodoma kaip gaminti įvairias tešlas su
paaiškinimais, kokios klasės miltai tam tinka, koks kepimo režimas, tinkamiausia temperatūra, laikas, ar kaip teisingai išmarinuoti ir iškepti mėsos šmotą. Po to, galėtų būti rubrika „klasika“, kur būtų gaminami visokie sacher tortai, cream caramel, macaroons, sūrio sufle, boeuf bourguignon ir t.t. 

Ieva Jatulytė rašė:

darykite tą laidą taip, kaip gausis.. nes visada būdavo įdomu.. kas šiuo metu aktualu Jums, kuo gyvenate, tą ir dėkite į laidą.. nes taip būtų prasmingiausia.. įtikti kažkieno skoniui.. ?… tai nelabai rimta ir atpažįstama kaip bandymas įtikti.. nežinau.. detalės man nėra svarbu.. svarbu kažkoks bendras žmogiškumas.. idėjos ir estetika.. nauji dalykai, nauji įrankiai, nauji prieskoniai.. aš nelabai perprantu tuos technikos stebuklus – idealiai sutrinti moliūgus sriubai man neišeina nei su naujausia technika.. arba humusui sudedi produktus ir jie nesusimala, nes vieni drėgni, kiti sausi, kažkodėl nepermala jų.. pastebėjau, kad reikia dėti visus sausus.. žodžiu, man su technologijom nelabai aišku.. ir nesigauna.. bet turbūt visgi asmeninė patirtis reikalinga.. nesėkmių gausa, kad kažkas pavyktų.. / gerai yra akcentuoti, kad ‘darykite iš to, ką turite’.. nes bandymas sekti visiškai tiksliai beveik niekada nebūna sėkmingas.. man geriausiai pavykdavo supaprastinti variantai, be kelių sudėtinių dalių: be prieskonio, be tuno, be grietinės ir pan… to, ko galima atsisakyti, atsisakau.. vardan principo ir esmės aiškumo.. nors nesakau, kad visai nereikia įvairovės.. jos reikia.. kai įvaldai pagrindinius dėsnius ir principus.. žodžiu, jei aiškinate esmę, visada pataikysite tiksliai į taikinį.. to ir tikiuosi, – pagrindinių virtuvės dėsnių ir taisyklių, pagrindų.. šiuolaikinės modernios virtuvės..

Ieva rašė:

Miela Beata,

Aciu uz tavo laida! Pirmiausiai tai noreciau pasakyti, kad tavo laida ziuriu tikrai ne vien del receptu. Del ju kazhkiek irgi, bet pagrindine priezastis – esi tu. Tavo laidos man – geros nuotaikos ir energijos uztaisas! Todel labai prasau nesislepk po puodais ir uz vyrikles:) Tegul tavo laidos ir toliau uzdega, praturtina, pralinksmina. Pagrindinis ziurovu segmentas moterys, kurios mielai sestadienio ar sekmadienio ryta isijungia televizoriu. Ir tikrai tas televizorius ijungiamas ne del to, kad suzinotume, ka pasigaminti siandien pietums. Pagrindine priezastis del ko as ziuriu tavo laida, isgirsti tave, suzinoti kazhka naujo, pasijuokti ir nusisypsoti! Man tavo laida ir blogas padejo nugaleti ta dideli nenora triusti virtuveje. As tikrai jauciau, kad stoovi prie puodu ir paskui lieki prie virtines neplautu leksciu. Tavo deka pakeiciau poziuri, pradejau megautis paciu procesu. Tavo laidose tryksta ta meile momentui, tikrai taip nesugebetum uzdegti kitu zmoniu jeigu ugnele nedegtu tavo viduje. Taigi pagrindinis dalykas, ko negalima pamirsti kuriant nauja laida – tegul tavyje dega ugnele, kuri liejasi per ekrana i musu namus. Keliauk, pazink, bendrauk , mokykis kazhko naujo, atrask ir leisk mums su tavim visuo tuo pasidziaugti. Taigi pagrindinis dalykas – tau turi buti idomu ir tada uzsikresim ir mes, ziurovai ta meile maisant troskini ar pjaustant morkas siaudeliais.
Tavo ziuroves, mamos, norincios pabegti bent trumpam nuo kasdienybes ir bent akimirka nusisypsoti taip kaip tu.. Taigi viskas, kas palengvina buiti, kasdienybe, vaiku auginima atras vieta musu namuose.
receptu zinom visi be galo ir be krasto, bet kad tas receptas prigytu musu virtuveje, reikia kartais tavo pagalbos. Kuo paprasciau, kuo lengviau, tuo geriau!

Labai aciu, kad daliniesi tikromis virtuves paslaptimis, be kuriu net ir geriausias receptas nepavyksta. As tikrai daug ko ismokau is tavo laidu ir blogo. Prasom daugiau tokiu gudrybiu!

Paskutine nuotrauka, kur tu kepi blynus su chalatu – fantastiska! As Isivaizduoju kokia gera butu laida apie tavo kasdienybe, kai grizus po darbo dienos parengi vakariene, kai aplink nesuvaidintai laksto vaikai ir visiems kazhko reikia is taves. Ziurovams kartais reikia atpazinti save, taip jie dar labiau prie taves prisiris.

Man labai smagu kai savo laidose tu supazindini mus su malonias, sauniai, ideju pilnais ir geranoriskais zmonemis! Ar jie butu aktoriai ar verslininkai ar studentai. Visada gera pamatyi ir kazhko pasisemti is veikliu ir isradingu zmoniu. Taigi prasom ir toliau kviesk i virtuve saunius zmones!

Jokiu budu neapsiribok tik savo virtuve. Juk tokios visos laidos apie kulinarija. O tai, kad lakstai su puodais ir keptuvemis po pievas ir laukus daro tave isskirtine.

Tegul lieka laida rytais. Tai tikrai geras laikas. Sekmadienis manau, kad geriau nei sestadienis, nors abu rytai is esmes tavo laidai tinka!

pasidalink praktiskais patarimais kaip greiciau nusiplauti rankas aplipusias mieline tesla – saltu ar karstu vandeniu. Tokie patarimai paivairins laida.
Tai, kad receptus galima rasti bloge yra fantastika! Nereikia sedeti ir rasytis visko.

Daug ideju, polekio ir geros nuotaikos!

The post O, miege, tu – taika, arba Visoms gražuolėms: daugiau miegokite appeared first on Beatos virtuvė.

Štai sau rymo riestainiai ir mašinoje, ir ant stalo, taip pat medinių šaukštų papildyta kolekcija, beigi dar vienas kitas suvenyras. Štai nušurmuliavo Kaziukas sau smagiai. Neįtikėtina žiema ir metai, taip šilta, kad Kaziukas buvo super gero oro. Kai kurie sako, kad per Kaziuką oras visada būna tragiškas – šalta/lyja/sninga/bjauru. O šiemet – saulėta, šilta ir smagu.

Aš, kaip ir priklauso, ne baronkų, o nuotraukų karolius suvėriau. Man tai buvo pirmas Kaziukas po daug metų, nes vis nebūdavau. Bet turiu pasakyt, kad nesijaučiu jį peršokus taip, kaip reikėjo, veikiau tik prisiliečiau, bet buvo tam priežasčių…

Aš save priskiriu Kaziuko gerbėjų ratui, o ne burnotojų „kam to reikia?“. Aš esu už šventes ir kad jų būtų kuo daugiau, ir kad miestiečiai daugiau laiko leistų gatvėse. Aišku, negaliu gi dabar ginčytis, ar visi dalykai nusipelno būti Kaziuke (pvz., dantų pastos stendai, kuriuos man teko užmatyti vienoje vietoje), bet tikrai gerokai daugiau visokių naujoviškų dalykų, pvz., visokių smulkių menininkų ir amatininkų, kurie neria, velia, siuvinėja, paišo ir va štai kartą per metus išeina į gatvę. Štai Bronėlė dvi gražias sukneles nusipirko, vaikščios sau dabar pasipuošus.

Aš tai labiausiai mediniais dalykais praturtėjau – mediniai šaukštai, mentelės ir lentelės buvo tai, ko reikėjo.

Ai, dar ir Tomui peteliškę įgijau. O svarbiausias dalykas – Jurgis gavo medinį kardą, kuriam nešioti sumaniai buvo panaudotos kelnės ir pradurta skylė jose.

Man pačiai didžiausias įvykis, tai Tomo debiutas Kaziuke su Jurgiu ir Drakonu. Ten buvo mūsų stovėjimo ir susitikimų vieta, tai galiu drąsiai pasakyti, kad debiutas buvo sėkmingas, nors jis ir reiškė 16 valandų darbo per parą… ir stovėjimo prie pečiaus… Cha cha cha.

Bet „Jurgio ir Drakono“ komanda liko laimingi geriausiomis picomis pasidalinę su vilniečiais ir svečiais.

Pati, tiesą sakant, nesugebėjau atsivalgyti jų iki soties, nes visada buvo eilė. Kokia laimė, kad atvažiavo Toni iš Šveicarijos. Jis yra Tomo draugas iš Neapolio picos mokyklos. Italas, užaugęs Amerikoje, dabar gyvenantis Šveicarijoje.

Visos mūsų merginos taip pat dirbo iš peties… Tomas ir kiti komandos nariai džiaugiasi numetę svorio, nes reikėjo dirbti 200 procentų, o pavalgyti laiko nelabai likdavo, nors aš stengiausi visiems ką nors pagaminti vakare.

Žodžiu, smaguma yra Kaziukas. Kitais metais ir aš norėčiau kokių pyragų ar grybukų iškepti.

Ačiū visiems, kad atėjote…

The post Ką atnešė Kaziukas appeared first on Beatos virtuvė.

Ar kas nors nori plūktis virtuvėje, kai galima švęsti? Bet jei šventei reikia greito, lengvo deserto – štai jis.

Lengvas, malonus ir labai skanus. Kas nemėgsta tiramisu? Visi mėgsta, ir kas atranda šito dalyko džiaugsmą, tai jau nebesidairo daugiau niekur… O štai čia noriu jums pristatyti panašiu principu sustyguotą receptą, aš jį ruošiau vienai savaitės vidurio vakarienei, kai nesinorėjo nieko per daug ypatingo, bet desertas buvo būtinas.

Apsižiūrėjau, kad dar turiu visai nemenkus šaldytų braškių ir aviečių maišelius. Tai, galvoju, kaip čia dabar leisi joms dar ilgiau gulėti – laikas sunaikinti, nes jei toliau lauksiu, tai ir naujas sezonas prasidės.

Laiko atsargos taip pat nebuvo didelės, tad reikėjo ko nors greito, bet nenorėjau padaryti nieko tokio pernelyg sunkaus, riebaus, saldaus ir kaloringo. Tai šis desertas labai sėkmingai tiko į tokių nenuodėmingų receptų kategoriją. Juolab, kad aš panaudojau patį prabangiausią ir brangiausią saldiklį, kuris labai palankiai vertinamas bei naudojamas visų žaliavalgių – kokosų žiedų nektaras. Jis gana sudėtingai padaromas, todėl yra visai nerafinuotas ir brangokas, bet skonis jo labai labai geras, maniškis yra iš čia. Ir jei jums rūpi visokie lengvesnio maisto dalykai, tai kaip tik tiks.

Kitas dalykas – tokia „President“ varškė kepiniams, labai glotni. Ją suplakiau su plakta grietinėle ir trupučiu šio kokosinio cukraus, rezultatas – neįtikėtinai švelnus ir lengvas kremas. Ir jokių želatinų ar kiaušinių.

Dar vienas dalykas, kurį naudojau ir kuris yra būdingas tiramisu, yra „Savoiardi“ sausainiai, jie labai lengvi ir sugeria drėgmės perteklių iš uogų ir kremo, tada viskas pavirsta į vientisą visai neištižusį desertą taurėje.

Jei neturite to kokosų cukraus, tai naudokite kitokį saldiklį, kad ir rudąjį cukrų. Uogas sutryniau ir taip pat pasaldinau tuo kokosų nektaru, bet vos vos, ne per daug, nes juk uogos ir pačios saldžios, ir norisi šiek tiek rūgštelės. Be to, sausainiai yra gana saldūs, taigi reikia išlaikyti pusiausvyrą, desertai neprivalo būti itin saldūs.

Receptas – čia.

The post Ir šventinis, ir kasdieninis desertas – beveik pats pasidaro appeared first on Beatos virtuvė.

Vilniaus knygų mugėje net dvi moksleivės iš manęs ėmė interviu. Vienas jų užduotų klausimų buvo – ką labiau mėgstate: kavą ar arbatą? Geras klausimas. Ir dar labai seniai girdėtas klausimas… Mano vaikystės namai man neatsiejami nuo stiprios kavos, verdamos mažame turkiškame prikaistuvyje, kvapo. Nereikia nė sakyti, kad abu mano tėvai buvo tikri kavos gerėjai. Ir aš mėgstu kavą, ypač pirmoje dienos pusėje, nes ji suteikia energijos ir padeda susikaupti naujai darbų kupinai dienai.

Ryte man tikrai ne paskutinėje vietoje yra puodelis, iš kurio geriu kavą. Turiu savo mėgstamiausius, iš kurių man gerti kavą visada yra maloniau. O jau greit turėsiu du ypatinguosius puodelius, kurie su manim kalbėsis ir mane nuo pat ryto įkvėps plačiau šypsotis, daugiau nuveikti ir šiaip geresnę dieną nugyventi…

Šie puodeliai  gimė bendradarbiaujant su Jacobs kavos komanda. Tik išgirdusi jų pasiūlymą suvokiau, kiek daug gerų žinių bei įkvėpimo galėsiu nusiųst kaip kokią telegramą tiems, kurie iš mano puodelių gers kavą.

Aš, kaip žinia, mėgstu kūrybiškumą išlaisvinančius dalykus ir idėjų trūkumu nesiskundžiu, tad mano galvoje iškart susidėliojo puodelių vizijos ir žinutės, kurias norėčiau šiais puodeliais nusiųsti jums… Galvojau taip: vienas puodelis tegul būna dedikuotas gyvenimui namie. Juk taip gera svajoti namie… Ir kiek gerų minčių mes surandam ir atrandam namie.

Juk nesukaupęs savęs namie, negalėsi savęs paskui dalinti visam pasauliui ir mėgautis tuo, kas vyksta aplink tave. Tegul būna šis puodelis skirtas tiems tingiems rytams ar popietėms namuose, kai tiesiog leidžiame sau ramiai papusryčiauti, atsiversti mėgstamą knygą ar pasvajoti prie skanios kavos puodelio…

O kitas puodelis tegul būna skirtas aktyviajai mūsų gyvenimo daliai, kai lekiam, skubam, patiriame daugybę dalykų, sutinkam žmonių – pažįstamų ir naujų, nuveikiam daug darbų, todėl čia mano herojė skrieja su paspirtuku ir sako mano mėgstamą frazę „Jei ne tu, tai kas? Jei ne dabar, tai kada???“

Prisipažinsiu, aš tiesiog įsimylėjau savo puodelius… Ir su nekantrumu laukiu, kokie jie bus realybėje. Smagu, kad kartu su manimi puodelius kūrė ir Marijonas Mikutavičius, ir Jurga Lago (visą informaciją apie šį Jacobs projektą, galite sužinoti štai čia).

Čia surasite ir klipą, kuriame man teko garbė nusifilmuoti. Jį režisavo labai labai malonus, protingas ir mielas, ir talentingas, ir žinomas režisierius Ignas Miškinis, o filmavo vienas geriausių operatorių – Feliksas (kuris, beje, ir ReDirected filmavo).

Tai aš aišku pasimėgavau filmavimu lyg kokia kino aktorė (ha ha ha nes tikrai ten visko buvau labai daug – ir žmonių aikštelėje, ir didžiulio pasiruošimo, ir didžiulio sujudimo ir net statistų gatvėje…)

Ir atsimenate FB buvau įdėjusi foto, kur mes visos su mano draugėm ir kolegėm gražios prie stalo kavą geriam, tai čia iš to filmavimo ir buvo…

The post Istorija, kaip puodeliai virto telegramomis, kurios netrukus pasieks ir jus appeared first on Beatos virtuvė.

Apie Omaną svajojau dar Lietuvoje. Man ta šalis atrodė tokia mistinė ir paslaptinga, juo labiau buvau mačiusi ypatingo grožio dokumentinį filmą apie Omano sostinę Maskatą per “Travel” kanalą.

Maskatas

Skrydis iš Dubajaus į Maskatą truko nepilną valandą. Keliavau su nuostabia pakeleive, 6 metų Noora, kurios mama – stiuardesė, ištekėjusi už arabo. Noora mokosi Dubajuje, kalba puikia anglų kalba ir labai myli Omaną.

Maskatas

Pusę kelio Noora klausinėjo manęs apie Lietuvą, nes žemėlapyje parodyta Lietuva jai atrodė per toli ir iš viso ji nesuprato, kaip taip toli gali gyventi žmonės. Dar Noora sakė, kad už viską labiausiai ji norėtų turėti tokius kaip mano plaukus, nes mano labai švelnūs, o jos kieti ir šiurkštūs. Noora yra mulatė.  Taip pat sakė, kad ir jos puseserės, kuri sėdėjo šalia plaukai yra šiurkštūs, bet nesimato, nes ji yra užsidengusi galvą skarele. Tai aš tikrai pastebėjau…

Dar Noora labai prašė, kad aš jai padainuočiau Lietuvos himną. Aš neišdrįsau lėktuve to padaryti. Tuo tarpu ji man padainavo Emiratų himną. Išlipus iš lėktuvo mūsų laukė ne viena minutė dramos. Vaikas taip apsiverkė oro uoste, kad reikia išsiskirti. Žodžiu, pradžia Maskate buvo su išsiskyrimais ir ašaromis.

Maskato architektūra

Kitą pusdienį praleidau tyrinėdama Maskatą. Pirmiausiai, išėjau pėstute iki senamiesčio, kuris žemėlapyje atrodė yra už vos kelių šimtų metrų… Paėjusi pusvalandį ir nesutikusi nei vieno pėsčiojo, supratau, kad mano pasirinkimas yra visai ne į temą. Žmonės nevaikšto. Žmonės važiuoja. Nepaisant to, kad šaligatviai yra, bet atstumai Maskate yra tokie dideli, kad nuo taško A iki taško B be transporto nei pro kur. Be to, eidama tomis gatvėmis supratau, kad būti nematomai čia nepavyks. Daugiau mažiau visi pravažiuojantys automobiliai pypsėjo arba stojo klausti, ar nereikia pavežti… Nuoširdžiai prisipažįstu – buvo nejauku. Nors ir žinodama Omano konservatyvumą, buvau pasiruošusi atitinkamai ir vilkėjau juodą iki žemės suknią, kuri praktiškai priminė jųjų abajas, deja, tai negelbėjo.

Prie sultono rūmų

Galiausiai sustojo taksi ir aš net nedvejodama įšokau ir paprašiau, kad vežtų jau mane į tą senamiestį. O senamiestis reiškia miesto centrinę vietą, kur įsikūręs senasis Muttrah turgus (Muttrah souq). Jau taksi supratau, kad omaniečiai yra ypač paslaugūs žmonės.

Sultono rūmai

Taksistas iš karto pasisiūlė surengti trumpą ekskursiją po Maskatą. Taigi prieš važiuojant į senąją miesto dalį, prasukome pro Sultono rūmus, kur įvyko pasifotografavimas (taksistas primygtinai reikalavo, kad būtų fotogarfuojami ne tik rūmai, bet ir aš jų fone), prasukome ratą pro miestą, o tada jau pasiekiau ir senąjį turgų (Old Muttrah souq)

Įėjimas į turgų

Turgus naktį

Senasis turgus man jau nebuvo naujiena, nes panašų buvau aplankiusiu ir Dubajuje, bet vienareikšmiškai jis yra vienas iš pagrindinių traukos objektų visiems besilankantiems Maskate.

Prekės

Siauros gatvės-labirintai, aukso ir sidabro dirbiniai, nacionaliniai drabužiai, namų apyvokos daiktai, margaspalvės mažos parduotuvės, svetingi pardavėjai ir kvapai, kvapai, kvapai.

Frankincenso pardavėjas

Maskate buvau suplanavusi labai trumpą pabuvimą, nes kelionės tikslas buvo pamatyti perinčius vėžlius prie Indijos vandenyno. Todėl trumpo vizito metu norėjau padaryti ir pamatyti maksimum. Viena is būtinų kelionės dalių – apsilankyti knygyne ir papildyti savo daugiakalbę knygų “Mažasis princas” kolekciją. Maskate yra vienas knygynas. Vietoj “Mažojo princo” gavau Frances Hodgson Burnett knygą “Mažoji princesė”.  Knygyno darbuotojas užtikrintai aiškino, kad čia beveik ta pati knyga… Taigi nuo šiol savo kolekcijoje turėsiu šiokią tokią naujieną.

Dar apsilankiau firminėje kvepalų Amouage parduotuvėje. Apie Amouage kvepalus jau žinojau Lietuvoje ir jaučiu tam tikrą priklausomybę šiam kvapui. Amouage – arabų tradicijų įkvėpti ir prancūzijos parfumerių tobulai sukurti pačių prabangiausių igredientų kvepalai. Ypatingi kvepalai pilstomi į sidabru puoštus buteliukus, kurie pakuojami į tikro medžio dėžutes. Todėl sužinojusi, kad Maskate yra jų gamykla bei firminė parduotuvė, apsilankymą ten isirašiau i savo kelionės planą.

Kitą rytą manęs laukė kelionė į Sur - Ash Sharqivah regiono sostinę Omano šiaurės rytuose. Miestas nutolęs apie 150 km nuo Maskato, Persų ilankoje prie Indijos vandenyno.

Pakeliui į Sur

Mane vežęs taksi vairuotojas indas pasipasakojo jau 9 metus gyvenantis Omane ir planuojantis iš čia uždirbtų pinigų pradėti verslą gimtojoje Indijoje. Man Omano kraštovaizdis iki Sur pasirodė ganėtinai vienodas, tačiau girdėjau, kad kitoje Omano dalyje kraštovaizdis labai keičiasi, atsiranda gausybė žalumos… Daug daug kalnų. Pliki didingi kalnai su tarpekliais ir oazėmis. Mano įsivaizdavimu, tokia yra tikra Vidurinioji Azija. Beje, Omanui priklauso ir 1700 km Arabijos jūros pakrantės. Ne visa, aišku, yra prieinama, bet potencialas tapti turistų traukos vieta yra didžiulis. Bet tai dar tikrai užtruks, nes daugelis omaniečių tose dykinėse gyvena kaip viduramžiais. Čia vis dar galima sutikti pačių tikriausių beduinų, kurie gyvena taip, kaip žmonės dykumose gyveno prie šimtus metų.

Sur kaime susipažinau su britais mokytojais, kurie gyvena čia jau keletą metų. Jie taip pat sakė, kad Omano esmė yra gamta – kalnai, tarpekliai, salos, snorkelingas (nardymas su vamzdeliu), nardymas ir t.t. Čia atvyksta labai daug žmonių, mėgstančių vaikščioti po kalnus, gyventi palapinėse ir apskritai tų, kuriems labai patinka laukinė gamta ir minimum civilizacijos.

Sur nors ir kaimas, bet be mašinos – niekaip. Po dienos gulėjimo prie baseino, aš galiausiai vakare išsiruošiau į kaimą pasižvalgyti ir pavalgyti. Išėjau į gatvę prie viešbučio – nei vieno taksi. Viešbutis sakė, kad iškviesti taksi negali, mat neteikia tokios paslaugos. Galima susitabdyti gatvėje, bet vargu, ar pavyks, nes šventės… Į Omaną vykau Eid al Adha metu (aukojimo šventė). Matyt, tai nėra pats patogiausias laikas keliauti, nes šiuo metu musulmonų pasaulis švenčia, todėl daugelis nedirba.

Aišku, taksi pagauti nepavyko. Kaip ir Maskate, einu pėsčiomis, mašinos pypsi, stabteli, žiūri…. Galiausiai sustojo mašina ir vaikinas klausia, o kur gi aš noriu važiuoti. Sakau į indų restoraną “Spicy Village” (apie jį man papasakojo tie sutikti britai mokytojai).  Vairuotojas sako man: sėsk, pavešiu. Aš jau seniai buvau praradusi viltį susitabdyti taksi, sėdu į didžiulį baltą automobilį. Tiesa, ir pati nustebau dėl savo sprendimo, bet buvau daug prisiklausiusi apie nuostabius ir draugiškus Omano žmones, tai ir surizikavau…

Tęsinys kitą ketvirtadienį…

The post Omanas – tikri Vidurinieji Rytai kvepiantys frankincensu, I dalis appeared first on Beatos virtuvė.

Koks yra jūsų hobis? Arba ką jums patinka veikti laisvalaikiu? Drožinėti peiliu, nerti vašeliu ir siuvinėti kryželiu įžymybių portretus beigi dekoruoti virutvės spinteles – pasakys ne visnas, bet absoliuti dauguma, bent jau iš mano aplinkos pasakys – keliauti.

Kam nepatinka keliauti?! Kelionės papeni ir mano sielą ir suteikia naujų idėjų ir šiaip naujo impulso. Vieni keliauja daugiau, kiti mažiau, bet keliauti – tai nebūtinai žymėti aplankytas vietas, pildyti virtualius žemėlapius ar neparmiršti check in kur skristi. Keliauti – tai būti atviram, nes net ir kelionė kitu maršrutu į darbą, pas giminę ar į gretimą miestą tikrai duos naujų pojūčių ir patirties. Taip kalbu ir prisimenu, kad noriu nuvažiuoti į daug daug vietų Lietuvoje. Taigi nebūtina keliauti toli, svarbu judėti ir norėti naujienų.

Viena iš turbūt plačiausiai pasaulį išmaišiusių draugių yra mano draugė Odeta, kurią neseniai lankiau Dubajuje.  Odeta yra profesionali keliautoja, bet ne ta prasme, kad ji užsideda kuprinę ir keliauja į džiungles. Ji keliautoja, kuri išsirenka, nori ir važiuoja ten. Ji atvira kelionėms ir ten patiriamiems nuotykiams bei naujiems atradimams. Ji drąsiai važiuoja viena ir yra visiškai atvira naujienoms. Tikrai yra vietų, kurios yra tolėleliau nuo lankytinų paryžių, niujorkų ir venecijų. Viena tokių, į kurią nežinau ar pavyks nuvažiuoti – Omanas. Tolimas, paslaptingas…Tai praplėskime savo horizontus ir važiuojam į Omaną Odetos vedami. Šiandien ji mano blogo svečias ir pasakoja apie šią magišką vietą bei ten patirtus nuotykius. Ji yra tokia drąsi, kad nepažįstamoje šalyje, vidury dykumos drąsiai sėda į nepažįstamo vyro mašiną….Oi ne ne ne, jūs to tai jau tikrai nedarykite, bet kur ji sėdo, ten… neapsiriko. Na ką čia anonsuoti paskaitykite patys.

The post Apie drąsią keliautoją Odetą ir tolimąjį Omaną appeared first on Beatos virtuvė.

Nežinau, kaip jums, bet kai oras šyla, man visada norisi lengvinti maistą. Ir tada būtinai užsinoriu daržovių, salotų, bet ne tų, kur tik salotų lapai, agurkėlis ir ridikėlis, vis dar norisi ir sočiau, ir skalsiau, bet būtinai salotų.

Tai štai čia vienos tokių salotų, kur ir daržovės nesimaivo dėl netinkamo sezono (kokybiškų šviežių morkų jau yra parduotuvėse, o brokoliai visada žaliuoja lentynose), ir skonis turtingas.

Šis receptas yra iš mano knygos „Daugiau daržovių“ – galbūt kai kas jau išbandėte ne kartą? Čia mano vadinamos supermorkų salotos: morkelės, brokoliai ir traškios, saldžios kriaušės bei su prieskoniais kepintos moliūgų sėklos skonio pusiausvyrai. Skonių įvairove žavinti ir labai maistinga mišrainė.

Na, o kaip kiekvienas konkursas nebūna be nugalėtojų, taip ir šią savaitę skelbtas konkursas apie žuvį mūsų mityboje kasdieninėje nebus išimtis. „Möller’s“ žuvų taukai iškeliauja pas Gintarę už įdomias ir naudingas įžvalgas apie žuvį ir Omega3 ir  pas Rasą už prabangų žuvies receptą. Ačiū visiems, pasidalinusiems savo nuomone.

Gintarė rašė: Jurine zuvi valgyti tik 200gr per savaite tiems, kurie dar ruosiasi tureti vaiku. Tie, kurie vaiku nebelaukia, galima 400gr jurines zuvies. Nepamirskite, kad jurine zuvis prikaupia daug sunkiuju metalu, svino, gyvsidabrio. Jei laukiates ir jusu svoris mazas, iki 60kg, su jurine zuvimi reiktu buti itin atsargiai del gyvsidabrio kaupimo rizikos. Geriausia valgyti ezerine zuvyte. O omega 3 gauname ne tik su zuvimi, bet ir kanapiu seklomis, chia seklomis.

Rasa rašė: Nesu zuvomane, bet esu atradusi ypatingai skanu prancuziska recepta Cabillaud au cidre – Menke kepta obuoliu sidre su garstyciomis ir su keptais obuoliais – nerealiai skanu! REKOMENDUOJU! o citrinu skonio skystus zuvu taukus mano 2.5 m dukryte su malonumu nuryja kiekviena ryta!   beje, viena pazystama minejo, kad duodant rytais „ant tuscio skrandzio“ ju, nepucia vaikams pilvo ( o gal ir suaugusiesiems) 

The post Salotos – tegul bus pavasarinės ir konkurso laimėtojai appeared first on Beatos virtuvė.

Ne, nebus sniego, visi matėm, kad prisnigo. Aš tuo tarpu sugebėjau kaip tyčia išvengti savaitgalio su truputį pasimetusiu oru… Savaitgaliui buvome nulėkę į Angliją. Pirmą kartą skridom ne į Londono prieigose esantį oro uostą, o į Liverpulį, Bitlų sostinę. Kodėl? Nes giminės šiaurėje gyvena. Visi skridom. O kol aš dar skrendu atgal į Vilnių, štai, prašom, dviejų su trupučiu dienų karoliai.

Niekas taip gerai neišvalo galvos kaip trumpos kelionės. Nori nenori, pasijunti kitu žmogumi, pamiršti, ką turi daryti, kas nervino, ko nespėjai. Niekas nesvarbu, svarbu tik tai, ką darai dabar… Tik bėda, kad į užsienį susiruošti yra vos ne lengviau, nei išvažiuoti į taip ilgai vaikam žadėtą kelionę traukiniu į Kauną… Vaje. Na gerai, yra kur pasitaisyti…

Deivė Miranda

Esminė kelionės priežastis buvo Tomo man ir broliui su žmona nupirkti bilietai pamatyti Mirandą. Kas yra Miranda? Aktorė, komikė, kuri ilgus metus siekė sėkmės ir jos sulaukė tik artėjant keturiasdešimtmečiui. Atėjo tinkamas laikas, ir ji per du metus tapo visišku hitu. Žinote, taip būna, kažkas įskrieja kaip kometa, ir niekam nekyla abejonių – taip, tai kometa, ji tikra, pažiūrėkite, kaip ji šviečia… Žinote, būna ir kitokių dangaus kūnų, kuriuos reikia nuolatos apšviesti, tinkamai pasukti, tinkamoje vietoje padėti, kad tinkamai sužibėtų… Bet su Miranda buvo kaip su tirpia kava – jokio laukimo… Aš nežinau, kaip, bet kai pamačiau pirmą seriją jos komedijinio serialo, kuris taip ir vadinasi – „Miranda“, ir ji ten vaidina save… iš karto supratau – MANO. Reikėtų pamatyti, kaip aš žiūrėdavau Mirandą. Man ji sukeldavo tokius juoko priepuolius, kurie pasibaigdavo ašarom bei deguonies trūkumu. Iš ko Miranda juokiasi? Iš savęs… Man tai yra labiausiai patinkanti savybė ir aš nuolat nuolat sau primenu: Don’t take yourself too seriously. Apie ką Miranda? Apie meilės paieškas, nerangumą ir būties lengvumą. Bet iš esmės apie tai, kad tikroji prasmė yra teikti džiaugsmą kitiems. Ne visada tai prisimenam.

Be the best version of yourself for the benefit of others, – pasakė Miranda pabaigoje, aš taip buvau sujaudinta, kad net užsirašiau. Tikrai labai taikliai pasakyta, taip?

Mirandą pažiūrėti galite patys, įsigiję DVD. Sako, internete būna.

COOL ofisas

Mano Tomo brolis, tai kas jis man? Jo naujutėlaitis ofisas yra šalia Mančesterio. Didžiulis, štai koks gražus: va tokie tapetai, ir tokie stalai, ir tokios sofos. Čia jo žmona ofiso interjero dizainere būna. Man patiko. Pagalvojau koks boring yra mūsų loftas… Reiks taisytis.

Angliški pusryčiai

Tiksliau, angliška šoninė yra esmė. Ir vienintelis dalykas, kurio praktiškai neįmanoma gauti LT. Tai kai jau Anglijoje, tai reikia pusryčiais mėgautis. Tai dariau abi dienas: šeštadienį pasidariau pati, sekmadienį Londone padarė viešbutis.

Londonas

Nuvykom vienai nakčiai, tik truputį ilgiau nei dvylika valandų pabuvom. Londonas sausakimšas – minios žmonių ir taksi kamščiai. Laisvė būti kuo tik nori. Mes tris poras draugų aplankėm. Vaikai pasiliko su pusseserėm, mes pasijutom kaip jaunuoliai, vienas iš tų retų kartų, kai nereikia skubėti namo išleisti auklės.

Valytoja ar gėrimai? Ką rinktumėtės jūs?

Štai vienas Londono baras siūlo konkursą, kurio prizas – namų tvarkytojas savaitei, arba 250 svarų, išleistų jų bare gėrimams. Ha ha ha, štai ko reikia didmiesčių gyventojams – tvarkos… Aš, aišku, rinkčiausi tvarkytoją.

Terbelė visada šalia

Štai ji, mano ištikima terbelė, kuri visada pilna, ir visada turi ką nešti. Ištikimai keliauja su manim visur. Džiaugiuos, kad radau būdą nebesitampyti su savim mikrobangės dydžio rankinės.

Sekmadienio laikraščiai – jūs esate TAIKA

Aišku, kaip išbadėjęs vilkas puoliau aš į spaudą, ir šeštadienio, ir sekmadienio. Skaitymo potencialas savaitei, tik ar skaitysiu? Bet malonumas juos laikyti rankose neišmatuojamas.

Pabaigai – skani lėkštė

Chorizo skonio traškūs bulvių kvadratukai su be lukšto virtu kiaušiniu. Viena iš daugelio mandrų ir rafinuotų tapų iš šeštadienio vakarienės Londone Aqua Nueva.

Geros savaitės – būkite pati geriausia savęs versija kitų malonumui ir džiaugsmui. Čia laisvas Mirandos frazės vertimas…

The post Savaitgalio karoliai iš nelabai tolimo užsienio: Šiaurės Anglija ir Londonas appeared first on Beatos virtuvė.

Na nemanykite, kad dabar pulsiu agituoti, kad valgytume daugiau mėsos. Mėsos valgome ir taip daug, bet rinktis reikia. Žinote į kurią pusę, ogi į jautienos, nes jos suvalgome tragiškai mažai. Ir atsitinka taip, kad greitai užaugančios riebokos kiaulės ir vos mėnesio tereikalaujančios vištytės ant mūsų stalo karaliauja. Mes su savo pomėgiu kiaulienai keliagubai atsiliekame nuo visos Europos ir jautienos vartojame labai mažai (lietuviai, pvz., 30 kg per metus, tuo tarpu airiai suvartoja 90 kg žmogui).

Taigi apie jautieną ir jos vartojimą Lietuvoje. Buvau praėjusią savaitę restorane „Terrazza“ vykusioje labai įdomioje apvalaus stalo diskusijoje, po kurios užsimaniau pati pradėt auginti mėsinius galvijus, o iš tiesų, tai labiausiai nuo pat stogo viršūnės noriu šaukti ar net garsiai rėkti – mylėkime ir  vertinkime tai, kas užauga mūsų pievose… O užauga, patikėkite, kokybiškiausia jautiena, kokią tik galite rasti pasaulyje. Tokia kokybiška, kad net šveicarai, apsidairę po tikrai daug jautienos užauginančias kaimynines šalis, suprato, kad būtent Lietuvoje ir Pabaltijo pievose jiems užaugins vertingiausią mėsą…

Oi, bet apie viską iš pradžių, nes čia tiek visokiausių klausimų ir problemų, kad aš dabar užsimaniau kovoti už jautienos suvartojimo kėlimą Lietuvoje ir net sakiau, parašysiu receptų knygą ta proga. O kaip man čia susisuko protas? Ogi taip: Lietuvos gamtos fondas pakvietė mane į seminarą-diskusiją apie tausojantį žemės ūkį skatinantį atsakingą vartojimą ir natūraliose pievose išaugintą jautieną. Plačiau norintys pasidomėti ras daugiausiai informacijos Lietuvos Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos puslapyje. 

Iš kairės: Darius Dzekčiorius, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius, Arūnas Stoškus, UAB „Restoranų grupė FORTAS“ gamybos vadovas, profesorius Česlovas Jukna, mėsinės galvininkystės ekspertas.

Kadangi čia didelio traktato reikalaujantis rašinys, tai aš pasistengsiu jums kaip galima glausčiau paaiškinti, kas ir kaip. Mėsiniai galvijai yra pakankamai nauja ūkio šaka Lietuvoje. Bet turbūt jau visi girdėjote įvairių legendų apie tai, kaip geriausia lietuviška mėsa išvažiuoja į Ispaniją arba net patys esate matę plačiapečius drūtakojus mėsinius galvijus, bulius ir karves, kurie šen bei ten ganosi derlingose Lietuvos pievose. Taip pat net neabejoju, kad tie, kuriems ne tas pats, ką deda į savo ir savo vaikų lėkštės, ir valgo mėsą, nori jos kokybiškos, tikrai yra girdėję, jei ne dviem, tai bent viena ausimi, kuo pranašesnė yra natūraliai besiganančio ir natūraliu pašaru, tai yra pievų žole, mintančio gyvulio mėsa. Bet ar girdėjote, kad taip augindami tuos įspūdingus gyvulius ūkininkai dar ir daro naudą gamtai? O jūs valgydami tokią mėsą darote paslaugą ne tik sau, bet ir Lietuvai, tėvynei mūsų, jos kloniams ir pievoms žalioms, kad jos gyventų, būtų sveikos ir klestėtų visos ekosistemos… Sakysite, kad „oi norime, oi vartojame, bet kur mums tą jautieną pirkti?“ arba „oi ji labai brangi“… Taip, čia jau toks labiau kompleksinis klausimas, bet aš manau, kad patys domėkimės, norėkime, pirkime, ir paklausa mums garantuos pasiūlą… Ir jos tikrai galima gauti: yra mobilūs ūkininkų turgeliai, yra viena kita parduotuvė. Aišku, dar toli iki gero pasiekiamumo, bet mes kaip vartotojai turime žinoti, ko yra, ir pareikalauti beigi norėti įsigyti tos jautienos. Revoliucijos nebus, bet lašas po lašo, žinote, net ir akmenį pratašo…

Taigi va, mielieji mano vartotojai ir gero maisto mėgėjai, sukilkime ir su šakutėmis bei peiliais pasitarnaukime sąžiningų Lietuvos ūkininkų, savo tėvynės gamtos ir galų gale savo sveikatos labui. Taigi aš dabar noriu jūsų pasiklausti keleto dalykų. Ar valgote jautieną? Kaip ją renkatės? Ką su ja dažniausiai gaminate? Ar žinote, kur gauti lietuviškose pievose užaugintos jautienos? Žodžiu, pasidalinkite savo patirtimi ir potyriais? Nes iš tiesų, kur čia šuo pakastas? Ar kad nėra geros jautienos, ar kad nežinote ką su ja daryti? Ar ji per brangi? Ar tiesiog visi dabar žaliavalgiai?

Aš galiu pasakyti taip: aš jautieną perku ir prekybos centruose, (bet seku, kas parašyta, atsimenate, rašiau apie tai, kaip vienas didelis prekybos centras tiekia lietuvišką mėsą), taip pat tikrai puikios kokybiškos jautienos, tikrai užaugintos Lietuvoje, įsigyju „Gegio Stalui“ parduotuvėje Užupyje. Apie ten randamus Žemaitijoje užaugintos jautienos, brandintos nugarinės steakus papasakosiu gal rytoj. Ir dar, mano tėtis, kadangi turi pažįstamų, kurie augina tuos populiariuosius limuzinų veislės jaučius, atveža man visokių kumpių.

Jautienai, aišku, yra labai svarbu, koks yra raumuo. Nes tie raumenys, kurie arčiau kojų, yra stangresni ir kietesni, o tie, kurie ant nugaros, tai jau minkšti – mažai dirbę, todėl skanūs greitai kepti. O mėsa, kaip kumpis, pvz., tai jau reikalauja ilgesnio troškinimo ir apdirbimo.

Taigi aš tos diskusijos ir naujų pažinčių įkvėpta tą patį vakarą grįžau namo ir kad puoliau daryti troškinio su jautiena, kad puoliau… ir toks jau jis skanus išėjo, kad tikrai, manau, nepadaryčiau gėdos Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai.
Žodžiu, tema verta plėtojimo, tuo ir ketinu užsiimti, bet dabar pasidalinkite savo jautienos vartojimo ypatumais, o aš priminsiu keletą receptų su jautiena.

Netikėtai grįžus žiemai, visi padėkos už šilto ir klampaus troškinio porciją. Guliašas.

Ši mėsos ir pupelių sriuba puikiai tinka ilgiems tamsiems žiemos savaitgaliams, kai norisi sujudinti kraują gyslose. Tokiam pavasariui – kaip tik.

Beigi jautienos mėsainiai su naminiu barbekiu padažu

The post Apie žalią jautieną ir nuostabiausias Lietuvos pievas bei mėsą, kurios reikia daugiau… appeared first on Beatos virtuvė.

Vienas iš egzaminų, kurį teko man laikyti Leith kulinarijos mokykloje Londone, buvo steak‘o, lietuviškai gi būtų jautienos didkepsnio, kepimas. Tai aš niekada gyvenime nepamiršiu tos traumos, kai maniškis buvo blue vietoj medium rare. (Blue yra beveik žalias, o medium rare mano mėgstamiausias, vidutiniškai iškepęs). Tai buvo baisuva. Tikrai sudėtinga užduotis, nes nervai tai tikrai nelaiko, o kai kepi jautienos didkepsnį, tai laikas čia yra lygiai toks pats svarbus kaip kosminės raketos paleidimas į orbitą… Na gerai, gerai gal ir ne taip baisiai, bet panašiai…

Mano nuostabioji Leiths kulinarijos biblija sako, kad jautienos didkepsnio iškepimas klasikifuojamas taip: blue (beveik neiškepę – žalias), rare (mažai iškepęs), medium rare (vidutiniškai neiškepęs) ir medium steak (vidutiniškai iškepęs)

Kaip matote, visai iškepusio net nėra, nes tai reiškia, kad čia jau nebe steak‘as… Tačiau aš jums šįkart norėčiau pristatyti savo gradaciją, kuri yra viena – medium rare, tai yra mažai iškepęs, nes tas, kuris jau daugiau iškepęs man yra perkepęs. Nors buvo laikas, kai man patiko tik welldone (gerai iškepta mėsa)…. Net drovu prisiminti, bet nesigėdysiu prisipažinti, kad ne visada mokėjau tinkamai gerą mėsą įvertinti. Ir dabar vis dar esu tame kelyje.

Vis dėlto geras jautienos didkepsnis yra vertas nuodėmės ir didesnio lito… Kažkada žodžio meistrė Kristina Sabaliauskaitė labai jau jausmingai apie šį valgymo žanrą atsiliepė.

Taigi kokios yra to stebuklingo jautienos didkepsnio stebuklingos kepimo taisyklės? Atsiminkite tik vieną taisyklę –  mažiau yra daugiau. Mažiau kepimo laiko, labai labai karšta keptuvė, šiek tiek laiko mėsai pailsėti šiltoje orkaitėje ar tiesiog ant stalo, plačiai atidaryti virtuvės langai ir jokių ten marinavimų, tik geriausios kokybės druska ir pipirai.

Iš tiesų čia sugroja tik druska ir juodieji pipirai. Na dar sviesto galite mestėlėti ir viskas. Aš savo steiko negardinu daugiau niekuo – karamelinį dūmo skonį jam suteikia kepimo būdas ir, aišku, ypač svarbi pačios mėsos kokybė. Taigi, jei jau renkatės pipirus, o jų  būna įvairiausių, tai pipirai turi būti riebūs ir aromatingi. Riebūs savo eteriniais aliejais ir būtinai sumalti tiesiai ant mėsos.. Apie tuos iš anksto sumaltus pipirus, kurie parsiduoda pakeliuose ir primena dulkes nuo kelio, aš geriau patylėsiu, bent jau prie manęs su tokiais prašau nesiartinti ir mano maisto jais negadinti.

Druską aš taip pat renkuosi. Ačiū už dėmesį, bet akmens druska tik agurkų rauginimui tinka, jūros druska yra pati geriausia. Aišku, jos taip pat įvairios būna. Legendinę Maldon mes dar iš Anglijos turime atsivežę, bet kitas dalykas patekęs man į rankas ir jau ne kartą išbandytas yra austriški „Kotanyi“ prieskonių malūnėliai.  Su tuo pačiu malūnėliu – nori pasimali stambesnio pipiro, nori smulkesnio, tas pats galioja ir druskai. Žodžiu, visada šviežia ir patogu. O to ir reikia geram jautienos gabalui – nesugadinti jokiais nereikalingais priedais!

Taigi pradedam mažytį steiko kepimo kursą, fotoreportažą-pamokėlę rasite štai čia.

The post Geros jautienos, druskos ir pipirų stebuklas arba kaip namie išsikepti jautienos didkepsnį appeared first on Beatos virtuvė.

Pirmoji pasakojimo dalis.

…Atvažiuojam prie restorano. Važiavom kokius 6 km. Restoranas nedirba. Aš sakau, o gal tada vežk mane atgal ir aš jau viešbutyje pavalgysiu. Tada Nessir, toks jo vardas, klausia – o tu mėgsti mėsą? Sakau, taip, kartais.  Jis paskambina kažkam, kažką pasako ir važiuojam toliau. Privažiuojam prie namo, Nesser sako – palauk truputį aš užeisiu į namus. Grižta su puodu.

Nasser su troškiniu

Sako, čia mano mamos gamintas ožkienos troškinys. (Dabar su ta ožkiena – jis žmogus, su savo anglų kalba susipainiojo, mano įsitikinimu, ten buvo aviena, bet jis sakė  goat…o aš tai ir galvojau, kad valgiau ožką, bet vėliau man  kolegos pasakė, kad jau niekaip negalėjo būti goat). Ožkiena (aviena) yra jų Eid šventės patiekalas kaip pas mus šlyžikai, turbūt. Per Eid jie skerdžia ožkas (avis) ir gamina jas įvairiais būdais. Tai žodžiu, dabar aš sėdžiu tame baltame dideliame “Lexus” automobilyje su troškintos ožkienos puodu ir maišeliu šviežiai keptos duonos. Nesser sako, tu važiuok į viešbutį, pavalgyk, o puodą palik recepcijoje ir aš ryt atvažiuosiu jo paiimti. Aš buvau be amo. Nežinojau ką čia jam ir besakyti, išskyrus, kad labai esu dėkinga, bet kad man nei šis nei tas su tuo puodu į viešbutį dabar grįžti. Tai sakau, gal mes galime kur nors tame kaime sustoti ir gal yra kokia vieta piknikui, kur galima pavalgyti. Jis sako, gerai važiuojam į paplūdimį.

Piknikas paplūdimyje

Paplūdimys šalia, nes kaimas yra ant jūros kranto. Pliaže pasidarėm pikniką. Aš valgiau nuostabaus skonio naminį troškinį ir kalbėjau su nauju draugu. Jis man papsakojo daug visokių dalykų apie savo šeimą, brolius, seseris. Apie tai kaip jau trečią kartą jo žmona praranda kūdikį, apie brolį, kuris mirė nuo kepenų ligos, apie tėvą, kuriam Vokietijoje atliko galvos operaciją, bet dabar jis jau sveikas ir apie gerą gyvenimą Omane. Nesser dirba “Omantel”. Yra ofiso darbuotojas.

Įveikiau mažiau nei pusę to patiekalo, nes Nesser mama jo tikrai nepagailėjo. Jis sakė, kad aš labai mažai valgau, aš sakiau, kad man jau nebetelpa. Pikniko metu kažkur tolumoje vis girdėjosi kvietimas vakarinei maldai. Aš klausiu Nasser, ar jam nereikia melstis? Tai sakė reikia reikia, bet jis turi dar laiko iki kito kvietimo maldai, kada pasimels ir už praleistą kartą. Baigėm pikniką ir Nasser parvežė mane į viešbutį.

Keltis reikejo anksti. 3  valandą ryto su keliais kitais viešbučio svečiais važiavome prie Indijos vandenyno stebėti kaip didieji žalieji vėžliai deda kiaušinius. Tai buvo neužmirstama patirtis.

Begaliniai įspūdingas gamtovaizdis, vandenynas, pradžioj neitikėto žvaigzdiškumo dangus, kylanti saulė ir tie dideli vežliai, kurie dėjo kiaušinius, paskui juos užkasė 1 metro gylyje. Kiekviena vėžlė padeda po 120 kiaušinukų. Jie smėlyje prabūna apie 60 dienų, o tada iš jų išsirita mažiukai mažiukai vėžliukai.

Kadangi sezonas kiaušinių perėjimo jau visai į pabaigą, tai vėžlių buvo tik keli krante, bet sezono metu jų į krantą išlipa dešimtimis. Grįžom į viešbutį 7 valandą ryto. Ir aš galvoju, kad jau vien dėl šio patyrimo buvo verta atskristi į Omaną.

Tą pačią dieną grįžau į Muskatą. Sur viešbutyje prišs man išvykstant laukė dar vienas siurprizas. 2 indai su omanietiška chalva. Nasser atveže į viešbutį. Chalva visai kitokia nei mūsiškė. Tokia kažkokia želinė. Nutariau, kad bandysiu chalvą parvežti į Dubajų ir antradienį nusinešiu į darbą. Tikiuosi, kad pavyks tai padaryti saugiai.

Šiandien ryte ir vėl kėliausi anksti. Šios dienos planas buvo apalnkyti žymiąją mečetę. Didžiausią pasaulyje. Iki 11 valandos ryto į vidų leidžiami turistai. Kaip priklauso pagal instrukcijas, apsirengiau ilgąją juodąją suknią, pasiėmiau šalikėlį pridengti galvą. Vėl taksi ir vėl pusvalandį važiuojame. Galiausiai atvykstame. Ateinu prie pagrindinio įėjimo , o man ponas apsauginis sako, – your dress is too short – jusu suknia per trumpa… Nu klausykit… Šito jau man buvo per daug. Aš atšaukiau pasiplaukiojimą su delfinais vien dėl to, kad aplankyčiau mečetę, o manęs neįleidžia, nes matosi kojų kauliukai… Žodžiu, labai nuliūdau iš pradžių, o paskui pagalvojau nu gal ir gerai. Dar viena nauja patrtis. Kol aš dar bandžiau aiškinti, kad suknia yra tikrai ilga ir mes su vienu iš jų diskutavom apie tai, į mečetę neįėjo tuntas europiečių. Aš ir galvoju, nu gi galėtų jie ten už papidlomą mokestį duoti visoms abajas ir nebūtų jokių diskusijų. ir pinigų užsidribtų:  mečetė ir truristai būtų laimingi. Žodžiu, dar reikia Omanui pasimokyti verslumo iš kaimyninio Dubajaus…

Kadangi laiko jau buvo likę nedaug, kad grįžčiau namo persiregti ir užsimauti kelnes bei spėti atvažiuoti iki uždarymo, tai, pasilikau mečetės aplankymą kitam kartui.

Iš Omano išvykau su dvejopais jausmais apie šalį, “Amuage” kvepalais ir porą šilkinių kilimų, kurie atrado savo vietą miegamajame prie lovos:)

Man dar reikės čia grįžti ir daugiau patyrinėti. Muskate dar reikia aplankyti Karališkąjį operos teatrą, mečetę ir paplaukioti su delfinais. Dar labai norėčiau daugiau pakeliauti ir pamatyti Omano gamtą. Beje, už visus labiausiai Omaną yra atradę vokiečiai ir prancūzai. Čia jų labai daug. Visi važiuoja organizuotomis ir didelėmis grupėmis.

Vienareikšmiai, žmonės Omane tikrai paprasti, malonūs ir begaliniai paslaugūs.

Aš jų Eid (religine svente) praleidau Omane. Nu gal patikslinčiau Muskate ir Sur, nes Omanas yra didelis ir kad pasiektum kai kurias vietas jau pačioje šalyje, tai gali reikėti ir paskristi kokias porą valandų vietiniu skrydžiu. Beje, Oamne gyvena tik 2,5 mln gyevntojų, o koks šalies dydis…

The post Omanas, dėl ko buvo verta skristi, II dalis appeared first on Beatos virtuvė.

Pasidalinsiu nerealiu receptu.

Jo esmė paprasta: jautienai reikia gilaus skonio. Ir prancūzai, ir italai seniai suprato, kad raudonas vynas ir jautiena yra match made in heaven todėl, kad jis stebuklingai veikia mėsą, kai ji yra troškinama raudoname vyne, ir aš pati esu aprašiusi jau senų senovėje Beef Bourguignon receptą…

Mes, lietuviai, irgi su tuo vynu, aišku, esame pamėgę. Tik nestovi pas tūlą lietuvį vyno rūsiai beigi bačkos, tad aš, šitos minties vedina, galvojau, kaip ir kuo čia pakeitus tą vyną, ir sugalvojau: sojos padažas – sūrumas, skonio gelmė ir stebuklingasis umami skonis… drumstos obuolių sultys (vėlgi naminės tėčio to paties atvežtos) saldumui ir rūgštelei… Ir ką jūs sau galvojate, derinys super geras, rezultatas: goslus, intensyvus, salsvai rūgštus jautienos troškinys… Ir vaikai, ir tėvai valgė su malonumu… Bėkite ir jūs pirkti jautienos kumpį, (ne kokią ten išpjovą ar filė, ar kryžmę, ar dar kažką, kas tinka greitam kepimui) ir, viens, du, pakepinę ir viską sudėję, palikite sau lėtai troškintis porą valandų… Oi, padėkosite.

The post Tegul bus vėl jautiena, arba Jautienos savaitės uždarymas appeared first on Beatos virtuvė.

Skambina draugė, negaliu atsiliepti. Rašo žinutę: „Paskambink vėliau, turiu tau pasiūlymą“. Aha, galvoju, kas čia per pasiūlymas? Pasirodo, pasiūlymas skamba maždaug taip: „Beata, tu turi parašyti ką nors apie halumį, aš dabar mačiau, jo vėl atsirado parduotuvėse. Mums taip patinka salotos su šituo sūriu, aš atsimenu, kaip mes iš Londono veždavomės, dabar jau ir Lietuvoje galima pasigaminti super skanių salotų…“ Žodžiu, Indrė kokias penkias minutes pasakojo apie šio sūrio svarbą ir skanumą.

Tai kas yra halumis? Halumis yra ožkos ir avies (kartais ir karvės) pieno sūris, giminingas su mocarela, bet daug tvirtesnis ir kietesnis, laikomas sūryme, todėl rimtai sūrus. Populiarus būdas patiekti halumį yra jį pakepinti ant grilio keptuvės, sušilęs ir paskrudintas jis ne tik  gražus, bet ir tokio malonaus tąsumo ir nelėkšto sūrumo turi. Aš halumio prigriebiau puikiame rytietiškų maisto produktų supermarkete Vilniuje, Eastanbul. Įkūrėjai ir savininkai turkai, todėl ten turkiškų gėrybių apsčiai. Tai praktiškai geriausia vieta apsipirkti, jei simpatizuojate artimųjų rytų virtuvei…Visokiausios pupelės, bulguras, aliejus ir konservuotos gėrybes, taip pat galima įsigyti sūrio ir tešlos, ir net nekalbu apie prieskonius. Tikrai verta aplankyti. Va štai dabar pristatau jums spalvotas salotas – daržovių komplektą su sūriuoju halumiu ir minkštąja glotniąja bufala. Tiesa čia ir keptų daržovių buvo: keptas muskatinis moliūgas, grilyje pakepintos cukinijos, orkaitėje iškeptos paprikos, granatų sirupas ir sumac – rūgščių džiovintų žagrenio uogų trupiniai.

The post Bufala ir halumi – susitiko dvi draugės, ilgai nesimačiusios appeared first on Beatos virtuvė.