Taigi taigi keturi naujausi Pyragų laidos receptai jau sau ramiai ilsisi video receptų svetainėje www.beatosvirtuve.lt/video ir laukia, kada kas išbandys jų gardumą…

„Oi, tai vyro pusantrų metų nebuvo, kad čia viską padarytų…“ – taip man pasakė Aistė, vieno iš „Forum One“ organizatorių Dariaus žmona. Ar visi girdėjote, kad praėjusią savaitę Vilniuje vyko skambiai tituluojama verslo  ir lyderystės konferencija Forum One „Nepakeičamieji“. Skambiai ir blizgiai, su Holivudo anonsus įgarsinanču užkadriniu. Praėjusiais metais atvažiavo ponas su tais visais gražiais baltais plaukais ir dar baltesne šypsena. Tai buvo Ponas Richard’as Branson’as, vienas sėkmingiausių verslininkų ir „Virgin Group“ įkūrėjas. Ir buvo Kaune. Šiais metais – švyst į kitą pusę: jokio įdegio ir privačų salų Karibuose, jokių lėktuvų flotilių ir įrašų kompanijų. Šių metų žvaigždė – žmogus be plaukų ir su geltonais akiniais, žmogus, kuris iš toli (o gal dar labiau iš arti) atrodo kaip ateivis arba tiesiog keistuolis.  Nors esu neabejinga ir tam pirmam su avialinijomis ir visais kitais verslais (net vienų atostogų metų perskaičau jo knygą), bet mano didysis magnetas šiais metais buvo žmogus be plaukų. Seth Godin atvažiuoja į Lietuvą??? OMG! Jis pats apie Lietuvą nieko girdėjęs nebuvo. Ir persekioti bei ieškoti jo reikėjo ilgai. Ir nuobodžiai. Bet pavyko. Ir genialusis akiniuotis atvyko pas mus. Gal nevisada viskas jo gyvenime ėjosi kaip iš pypkės, nes, kaip jis pats sako, kažkada jo įmonės yra aštuonerius metus buvusios ant bankroto ribos. Bet tie laikai praeityje, aišku. Seth Godin, manau, puikiai laikosi, kaip pats sako – jis neturi sekretorės ir viską daro pats, pranešimus skaito be kojinių ir plačiai keliauja po pasaulį. Turi šeimą ir maištauja prieš industrinį kapitalizmą, ir išpažįsta bei liudija connection economy. Jo pranešimas, kaip čia geriau galėčiau apibūdinti… Buvo geriausias, kokį esu mačiusi.

Kaip aš apie jį sužinojau, paklausite jūs? Atradau vienų atostogų metu! Aš mėgstu skaityti ir dar mėgstu klausyti: a) audio knygų b) klausyti podcast’ų. Tai aš ir pradėjau nuo audio knygų ir podcast’ų. Ir man TAAAAAAIP patiko, nes tai skambėjo taip, kaip aš jaučiau, bet niekada nebūčau galėjusi įdėti į žodžius. Ir dar daug daug gerų atradimų. Apie tai, kaip turi būti savimi ir sekti savo keliu, ir daryti tai, kas tau svarbu. Iš tiesų, tai aš visada taip ir dariau, ir darau. Darau tai, kas man svarbu ir tai, kas aš esu. Štai ir viskas.

Dabar atgal prie Forum One.  Negalėjau išbūti ten dvi dienas, nes turėjau neatidėliotinų reikalų virtuvėje – gaminau aibę patiekalų, kurie privalėjo būti pagaminti ir paragauti, ir nufotografuoti, kad paskui būtų ištransliuoti jums, kad pasidalinčau iš mano virtuvės į jūsų virtuvę ir namus.

Tai va, o Forum One tai man patiko, ir pradžioje kalbėjau apie Dariaus (vieno iš šio renginio organizatoriaus) žmoną Aistę, tai su Dariumi susipažinau Londone, Olimpinių žaidynių metu, kai filmavau vieną reportažą, buvo smagu susitikti vėl. Aš visada esu už tuos, kurie daro, o ne tuos, kurie zyzia… Žinoma, konferencija ši -  nepigus dalykas, pigiausias bilietas kainavo 200 lt., bet, man rodos, kad dar visą savaitę visus pranešimus galima bus žiūrėti online, jei paaukosite pinigų jų pasirinktai tarptautinei labdaros organizacijai „Operation Smile“, tai yra iniciatyva, kuri padeda vaikams iš neturtingų šalių su veido deformacijomis (kiškio lūpa ir pan.) vėl šypsotis.

Taigi, go do smthg… Aš po pirmos dienos Forum One paklausiau jūsų apie dosnumą ir dovanoju penkis naujus kalendorius. Tai norėčiau dažniau skaityti, kiek tikrai gerų ir paprastų, net nebūtinai herojiškų dosnumo atvejų įvyksta. Tai linkiu ir jums būti dosniems sau ir kitiems, savo laiko ir dėmesio negailėti.

O kalendorius laimėjo: Irma Diemontienė, su moksleiviais surengusi labdaringą mini krosiuką, Karina Sakavičenė, kuri papasakojo apie savo draugės Linos dosnumą pyraginį ir jai kalendorių įteikti ketina, Inga Mastianica, pasidžiaugusi, kad gali organizuoti mankštos pamokas vaikams iš nepasiturinčų šeimų, Šaučūnaitė Rasa ir Haroldas, gelbėjantys į Raudonąją knygą įrašytis meškinius čsnakus ir dosniai dalinančais juos kitiems, ir Vaida Blauzdžiūnienė, išpildžiusi dar vieno vaiko kalėdinę svajonę! Sveikinimai visiems ir būkime dosnūs.

Jau, mačiau, ir Lietuvoje išleista garsioji knyga „Kviečių pilvas“. Aš jos neskaičiau, bet esu skaičiusi užtektinai kitos literatūros, kuri gąsdina visomis blogybėmis, kurias sukelia balti miltai. Štai neseniai filmavome laidą su „Kvieskite daktarą“ laidos vedėju ir gydytoju Alvydu Unikausku ir jis taip pat nepagyrė baltų kvietinių miltų. Bet kaip ten bebūtų, tik iš jų galima iškepti balčiausią, gražiausią pyragą ir traškią duoną. Aš manau, kad duona ir pyragai svarbi mūsų mitybos dalis, bet ne esminė. Ir tikrai turėtume daugiau naudoti pilnagrūdžių miltų… Iš esmės, viską, ką kepame su baltais miltais: pyragus (ypač obuolių ir moliūgų), sausainius ir duoną, puikiai galėtume padaryti iš pilno grūdo miltų. Bet, žinoma, skirtingi miltai turi skirtingą vietą mūsų gyvenime. Yra priežastis, kodėl kviečių miltai yra labiausiai naudojami konditerijoje ir duonos kepime, – tai pagrindinė jų savybė, kurios neturi jokie kiti miltai – toks ypatingas baltymas gliutenas. Tiksliau, kai kvietiniai miltai reaguoja su vandeniu ir juos minkant susidaro ilgos gliuteno juostos. Jos labai tamprios, tvirtos, elastingos ir sudaro tokią į kempinę panašią struktūrą, kurioje įsiterpia oras, ir taip kepinys pasidaro purus ir iškilęs. Dabar gana populiaru atsisakyti baltų miltų kepinių. Be abejonės, tik miltais, balta duona bei makaronais misti tikrai nėra labai naudinga, bet faktas, kad kviečiuose ir kitose grūdinėse kultūrose yra daug mums naudingų mikroelementų. Apie kvietinius, ruginius ir net dabar populiarėjančius ir tikrai naudingus speltos miltus galėsite paskaityti čia. Juk svarbu žinoti, ką valgai…

Kvietiniai miltai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, populiariausi. Būtent iš jų pagaminami beveik du trečdaliai mūsų valgių. Po malimo šiuose miltuose nelieka nei sėlenų, nei grūdo gemalo, tik krakmolingoji grūdo dalis: „Jokios naudos žmogaus kūnui iš šitų miltų, tik kad skaniai pavalgai, – pasakoja Šlyninkos malūnininkas Stasys. – o štai razavi miltai (vieno malimo) – daug sveikesni. Juose yra ir vitaminų, ir mineralų, ir skaidulų.“ Čia gana juokinga, nes žmonija gana ilgai mokėsi miltus malti taip, kad jie būtų kuo baltesni. O kai pagaliau išmoko, suprato, kad gražu, balta, bet….visiškai jokios naudos nėra. Jei kada pirksite miltus Italijoje ar iš Italijos – atkreipkite dėmesį, kas parašyta ant pakuotės – miltai sumalti iš minkštesnių kviečių rūšių ir tinkamesni duonai ir pyragams bus su užrašu „Farina“. Kietesnių kviečių miltai naudojami darant naminius makaronus ir picas, ant tokių miltų bus parašyta „Semolina“. Tik nebandykite iešoti šių užrašų ant lietuviškų miltų. Jų nebus. Tačiau bus parašyta, ar miltai aukščiausios rūšies (tinkamiausi sniego baltumo ir purumo pyragams, bet turi mažiausiai pelenų, vadinasi – ir naudingųjų medžiagų, mineralų) ar pirmos (jos dalelės kiek stambesnės, miltuose daugiau likę luobelės, tinka duonai kepti), ar antros rūšies (joje likę daugiau naudingų medžiagų, bet vargu, ar pavyks iškepti „orinį“ pyragą, todėl šiuos miltus dažnai maišo su aukščiausios rūšies.)

Laukinė kviečių „giminaitė“ yra spelta (laukiniai kviečiai). Tyrimais nustatyta, kad speltos glitimas yra mažiau alergizuojantis, nei kviečių glitimas. Tai jei esate alergiški kviečiams, paragaukite speltos – gali būti, kad šis grūdas bus draugiškas ir sveikas. Čia odė speltai nesibaigia, nes joje, sakoma, yra beveik visų žmogaus organizmui būtinų vitaminų ir medžiagų, be to, jos kaupiasi ne tik grūdų apvalkaluose (kaip kitų kviečių), bet visuose speltos sluoksniuose. Tai kaip šį grūdą bemaltume, vis tiek jo naudingumas niekur neišdulkės. Iš speltos išsikepsite duonos, pyragų, picų, bandelių, blyneliais, virtinukais ir makaronais.

Ruginiai miltai. Būtent iš šių miltų keptą duoną valgo malūnininkas Stasys, kad būtų stiprus ir galėtų visus sunkius grūdų maišus per dieną nešioti. Nes ruginiuose miltuose yra ir vitamino B, ir magnio, ir kalio ir kitų naudingumų. Beje, ilgą laiką ruginius miltus naudojo tik didelės kepyklos, kad keptų juodą duoną. O dabar tokių miltų rasi ne pas vieną virtuvės gaspadinę (ir mano spintelėje jų yra), nes viskas iš jų labai puikiai pavyksta: ir duona naminė, ir blynai sveikuolių, ir blynai bei sausainiai. Jei norite, kad ruginiai miltai būtų kiek švelnesni, dairykitės sijotų – tokiuose mažiau luobelės dalelių ir kepiniai bus glotnesnės tekstūros. Kepiniai iš ruginių miltų ilgai išlieka švieži, o iš šių miltų kepta duona turi storą plutą – tai jos išskirtinis bruožas. Tik, jei kepsite kažką su ruginiais miltais, nepamirškite, – jiems reikia daugiau vandens negu kvietiniams.

Miežiniai miltai. Jei kviečius dietologai bara už mažą naudą ir didelį poveikį figūrai bei sveikatai, miežius jie giria, nes jie gerai veikia kraujagysles, mažina cholesterino kiekį kraujyje ir net, sako, padeda būti sveikiems, nes turi vadinamųjų betagliukanų. Aš apie miežius visada žinojau tik tai, kad tai pigesnės kruopos ir kad pyragai geriau sekasi iš kitų miltų. Bet niekas netrukdo sumaišyti miežius su trupučiu kviečių ar speltos arba visai nemaišyti, bet iškepti labai sveikuoliškų blynų arba košę gerą rytinę išvirti.

Grikiai ir grikių miltai  – vieni sveikiausių produktų! Beje, grikių miltus galima susimalti ir namuose (geriau iš grūstų grikių, tačiau galima naudoti ir kruopas). Užpilkite grikius vandeniu, pamaišykite ir išrankiokite viską, kas išplauks į paviršių. Vandenį nupilkite ir procedūrą pakartokite iš naujo. Tada kruopas išdžiovinkite, sumalkite kavamale, o gautus miltus persijokite. Nuo kvietinių miltų grikių miltai skiriasi rupumu, be to, juose nėra glitimo. Todėl kažką iškepti vien iš grikių miltų nepavyks. Išgelbės kviečiai – maišykite santykiu 4:1 (daugiau grikių), įberkite saulėgrąžų ar skaldytų riešutų. Iš tokių miltų iškepsite puikaus aromato ir skonio duoną. Dar kaip „tvirtiklį“ galite panaudoti tarkuotą moliūgą ar morką – bus labai skanūs blynai. Avižiniai ir sorų miltai taip pat labiau tiks kepiniams, jei juos sumaišysite su trupučiu kvietinių miltų.

Blynų miltų (kaip ir mažų dramblių) – nebūna. Jei matote parduotuvėje pakuotę su tokiu užrašu, vadinasi prieš jūsų akis – miltų ir puriklio (jų būna skirtingų) mišinys. Siūlau įdėmiai paskaityti pakuotę ir įsitikinti, kad joje tai, ką norite valgyti.

Ryžių miltai. Dabar jie ir pas mus labai jau populiarūs, nes lengvai virškinasi, mažai alergizuoja, anot gydytojų, ir tinka pirmosioms kūdikių košelėms. Ryžių miltuose daug baltymų ir krakmolo, be to yra natrio, kalio, magnio ir B grupės vitaminų. Duona ir kiti kepiniai iš ryžių miltų yra traškūs ir gardūs, tik patariu nepamiršti, kad ryžiai labai „geria“ vandenį, todėl nepagailėkite tešlai vandens ir kiaušinių.

Miltai iš kukurūzų. Ši rūšis, pasak ekspertų, turtinga ląsteliena, todėl padeda organizmui neužsiteršti cholesterinu ir atsikratyti riebalų. Šių miltų gaminius lengva virškinti, todėl jie puikiai tiks silpnesnio žarnyno valgytojams ir net sergantiems mažakraujyste. Ir net kai dietos laikotės, šių miltų galima valgyti, nes jie sotūs ir mažai kaloringi.

Visi sutaria, kad naudingiausi sveikatai viso grūdo miltai. Čia, tokie, kurie gaunami sumalus visą pilną grūdą (luobelę, endospermą, aleurono sluoksnį ir gemalą). Gi tie mažiau sveiki dažniausiai malami tik iš grūdo endospermo. Tai aritmetika paprasta – malam dalį grūdo – nieko naudingo negaunam, bet pyragas baltesnis būna, malam visą grūdą – gauname gerokai naudingesnius miltus su skaidulomis, vitaminais ir kitais biologiškai aktyviais junginiais.

Dar pabaigai, papasakosiu, ką malūnininkas Stasys sakė, kaip bet kokius miltus laikyti, kad jokie vabaliukai juose nesiveistų. Pasirodo, veisiasi jie, nes jau būna tų vabaliukų užuomazgų pačiame grūdo viduje ir jei toks grūdas šiltai į hermetinį indą suguldomas ir į spintelę nevėdinamą pastatomas – tai rojus ten tiems gyviams, o miltams – viso gero. Tad jei norite ilgai gerus miltus turėti – dėkite į šaldytuvą arba laikykite vėdinamuose, popieriniuose maišeliuose.

Su gimine matomės nelabai dažnai. Giminė plati, tiksliau, Tomo brolis turi keturis vaikus, bet, kaip jau būna kartais moderniose šeimose, tie vaikai nevisada vienu metu gyvena tuose pačiuose namuose. Taigi, deriname savaitgalius taip, kad visi vaikai būtų namie.

Aš, tiesa, labai spėjau pasiilgti Anglijos ir nors Londonan nosies nekyštelėjau, bet, va, angliško gyvenimo pagrindinius saldėsius spėjau prisiminti. Tai štai, prašom, angliški karoliai, į kuriuos šįkart sudėsiu pasiilgtus ir padarytus dalykus.

Angliški pusryčai.

Man jie yra geriausi. Ir nors mes parsigabename angliško šoninės bacon lagaminuose, vis tiek angliški pusryčai yra jėga! Tiesa, nelabai pavyko pačus geriausius nuskinti, tik tokius pusėtinus, tradicinius, elementarioje vietoje. Šitą malonumą pasiliksiu laikui, kai keliausime į Londoną.

Spauda.

Šeštadienis ir sekmadienis – „sunkiasvorės“ spaudos diena. Šeštadienį – „The Telegraph“ ir „The Times“, sekmadienį – vėl šie du ir dar „The Guardian“. Taip taip, viską galima šiais moderniais laikais skaityti planšetėse, kur bebūtum… Bet popierius yra popierius. Iš tiesų, tai neįmanoma net perskaityti visko. Ir dabar parsivežiau visus žurnalus, kurie buvo prie spaudos.

Curry house (Tipiškas Pietų Azijos restoranas)

Man tai – neatsiejama angliškos kultūros dalis.Tikrai, teisingai perskaitėte. Niekur kitur nėra toks populiarus indiškas maistas, kaip Jungtinėje Karalystėje. Nenuostabu, -  buvusios kolonijos labai sėkmingai adaptavosi. Mes jau pirmą vakarą vakarienės ėjome į eilinį miestelio pagrindinės gatvės Tandori Curry restoraną. Tokių yra šimtai: vieni geresni, kiti prastesni… Eiti vakarieniauti kario yra rimta angliško valgymo ne namie dalis. Vilniuje yra tik Sue Indian Raja, kuriame kol kas dar nebuvau, nes jis visai kitoks. Jis toks jau su restorano, žvelgiančo į mieso pažibas, pasitempimu.

Flosė kaip Zosė, iš tiesų tai Flossie. Štai, susipažinkite švogerio kalytė. Panašios padermės, kaip ir Bonbon, tik truputį mažesnė. Labai miela, net nereikia sakyti. Jai dar tik šeši mėnesiai. Tai jau žaidėm su ja visaip. Britai labai myli šunis, kartais labiau, nei savo kaimynus. Bet tai tik privalumas, šunys gyvena puikiai aprūpintą ir draugiškumo iš aplinkos kupiną gyvenimą.

„Strictly come Dancing“

Cha! Aš šios TV laidos fanė esu jau dešimt metų. Man jos labai trūksta… Beje, britai pirmieji pasaulyje sugalvojo ir užsuko šokių laidų madą. Aš ,kai prieš dešimtį metų pamačau, tai grįžusi visiems ūžiau ausis, koks nerealus šou. Atėjo ir pas mus tie šou, tik kažkaip be to viso spindesio, koks buvo BBC. Strictly yra blizgiausias ir populiariausias šou Britanijoje… Puiki visos šeimos pramoga. Šiais metais jį veda dvi moterys, o iki šiol vedė aštuoniasdešimtmetis. Dabar Tess Dally (senbuvė) ir Claudia Winkleman. Man jos primena mano dvi drauges: Laviją ir Jurgą Balta (Claudia, nors ir juodais ji plaukais). Kaip gaila, bet šį savaitgalį jau ne vienerius metus šou dalyvaujanti šokėja Iveta Lukošiūtė iškrito…

Pasivaikščojimai gamtoje.

Britai yra kaip ir užkietėję arbatos su pienu gėrėjai, BBC žiūrovai ir didžiausio formato laikraščų skaitytojai, šunų mylėtojai ir dar pasivaikščojimai yra taip pat kasdienio gyvenimo ir kultūros dalis. Labai mėgsta vaikštinėti po parkus ir gamtos rezervatus su šunimis ar be jų. Mes, lietuviai, palyginus labai mažai vaikštome, nes tiesiog dirbame savo kolektyviniuose soduose arba tiesiog einame į parduotuvę… Britai turi savo vietas, kur gali važiuoti dvidešimt minučų, kad pasivaikščotų aplink kokį ežeriuką ar miškelį. Tai ir mes, aišku, sekmadienį ėjome po gražų mišką prie ežerėlio pasivaikščoti (ten pilna tokių vaikščotojų).

Pub’as ir Sunday Roast 

Oi, ką jau ča besakyt, verkiu verkiu, kaip man trūksta pub’ų… Sekmadienį eiti į pub’ą – na, bet ne į tokį, kur tik alus! Pastaruosius penkiolika metų pub’ai yra ne tik alaus vietos, bet ir restoranai, įgavę tokį terminą kaip gastro pub, netgi, sakyčau, labai neblogi. Sekmadienį į geruosius būtinai reikia rezervuoti staliuką, ir nebūtinai pub’as prie namų. Normalu, jei gyveni kur kaime, važiuoti iki geresnio, kad ir 40 minučų. Mes buvome Cheshire ir vėlyvai pietavome „Black Swan”.

Kas yra Sunday roast lėkštėje? Tai kepta mėsa (keptas didelis kepsnys ir atpjauta keletas gabliukų). Pasirinkimas buvo jautiena, kiauliena, vištiena, bet mes, aišku, jautieną rinkomės. Tada orkaitėje keptos bulvės, daržovės dviejų rūšių ir Jorkšyro pudingas – toks blylnas keptas. Ir, aišku, gravy – mėsos padažas.

Desertui – dar viena  klasika, klampus datulių pudingas. Kaip pasidaryti savo, parodysiu jau greitai (lapkričio 8 d.) laidoje „Savaitgalio pietūs“. Va, štai toks klasikinis angliškas savaitgalis.

Ar įsivaizduojate, kaip jaustumėtės, jei staiga būtumėte priversti smarkiai taupyti – pavyzdžiui, per dieną maistui tegalėtumėte išleisti vos 5 litus? Vieni sakytų – juokas, prisipirkai bulvių, kruopų, užsiraugei kopūstų, ir gyvenk sau sveikas ir sotus. Studentais būdami visi taip valgėm, sakytų kiti. O treti baisėtųsi ir piktintųsi, sakydami, kad tai pasityčiojimas iš žmogaus – versti valgyti už tiek mažai. Aš gi nusprendžiau savo kailiu išbandyti, kaip yra iš tiesų ir kaip aš jausiuos, penkias savaites valgydamas už 5 litus per dieną.

Šiandien jau šešta diena, kai mano maisto biuždetas gerokai susitraukęs. Rytais verdu košes, pietums valgau daržovių sriubos su duona, vakare stengiuosi prasimanyti baltymų – kiaušinių, ankštinių daržovių ar nebrangios mėsos. Užkandžiams – pigiausi rudens vaisiai, paprastutis sumuštinis.

Eksperimentą lydi puokštė naujų jausmų ir potyrių – silpnumas, pilvo grojami maršai ir užmigti neleidžiantis seilėtekis. Kur dar desperacija, kai žvėriškai norisi valgyti, o nėra ką arba neįperki (tada, rodos, ir arklį suėstum). Piktumas, irzlumas (ačiū, už supratingumą, bendradarbiai ir namiškiai), nervas ima, kad valgiui prasimanyti sugaišti daug daugiau laiko, nei paprastai (juk laikas – pinigai). Per penkias dienas netekau 3 kg svorio.

Ir visgi, tai pakelti nėra sunku, nes kažkur giliai žinai – tai tik penkios savaitės. Tačiau tik įsivaizduokite, kaip jaučiasi tie, kurie priversti tokiomis sąlygomis suktis nuolat…

Ką supratau apie savo santykį su maistu per tas dienas

Myliu maistą, mėgstu valgyti – į mane pažvelgus lengva tai suprasti. Kai užsigeidęs negali sau leisti to, ko norisi, imi jaustis antrarūšis. Neguodžia ir tai, kad vienuolių ar kareivių neįmantrus meniu nekinta metų metus. Tai, kad žmonės linksta prie įvairialypio maisto ir siekia mėgautis maistu, ko gero, užprogramuota mūsų organizme tam, kad užtikrintume pilnavertį kūnui būtinų maisto medžiagų balansą.

Laimei, pavyksta pasigaminti patiekalų, kurie ir nebrangūs, ir sveiki, ir malonūs gomuriui. Štai sekmadienį turguje radęs pigių Lietuvos ūkyje užaugintų brokolių, juos pagardinęs česnaku ir čili pipirais pasigaminau skanų makaronų patiekalą.

Ką ir už kiek aš valgysiu po to, kai iššūkio sau laikas pasibaigs

Vienas šio eksperimento tikslų ir yra – parodyti, kad galima nebrangiai ir gana skaniai gaminti, net ir turint kukliausią biudžetą maistui. Tereikia šiek tiek planavimo ir išmonės, ir prisiminti keletą patarimų.

Pirmiausia – nespjaukime į nebrangias ir vertingas kruopas. Tinkamai pagardinus jos yra puikus pilnavertės mitybos pamatas. Taip pat vartokime vietinių ūkininkų (o gal močiutės ar tetos?) auginamus sezoninius produktus. Vasara ir ruduo dosnūs vaisių ir daržovių, žiemą prisiminkime raugtas ir konservuotas gėrybes. Pavasarį atraskime vertingas valgomas žoles – jaunas dilgėles, kiaulpienes. Beata yra sykį pasiūliusi puikų perlinių kruopų rizotą (manau, jį tikrai galima paskaninti dilgelėmis) ar varškėčių su dilgėlėmis.

Na, o pagrindinė mano žinia – pabandykime savo kailiu patirti, kaip gyvena penktadalis mūsų bendrapiliečių, kenčiančių nepriteklių. Tai leis paaštrinti atjautą ir solidarumą. Dosnumą praktikuoti galime paaukodami lėšų skurstančių maitinimui – 5 litais pasidalinti galime tel. 1343, didesnę sumą pervesti kviečia portalas Aukok.lt  arba galima prisijungti prie „Maisto banko“ ir Beatos iniciatyvos „Kviečiu į svečius“.

Ačiū labai!

Prieš penkerius metus, kai aš pirmą kartą perskaičau, kiek žmonių Lietuvoje gyvena už skurdo ribos ir kiek jų paprasčiausiai trūksta pinigų maistui, iš karto supratau, kad „Maisto bankas” yra ta organizacija, kurią verta remti ir palaikyti. Patys žinote apie mano ir „Maisto banko” iniciatyvą „Kvieču į svečus”, kuri ragina visus žmones ruošti pusryčus, vakarėlius ar iškylas, o savo dėkingumą vaišių šeimininkui išreikšti litais. Tie pinigai vėliau pervedami į „Maisto banką“, kuris padeda maistu nepasiturintiems.  Aš dėkinga esu, kad man niekada nereikėjo skaičuoti, kiek išleisti maistui. Aš nesitaškau ir matau kainas, bet neskaičiuoju, kiek šiandien galiu išleisti maistui.

Na štai, o dabar noriu pristatyti Vaidotą Ilgių, „Maisto banko” vadovą, su kuriuo esu pažįstama nuo tada, kai pradėjau remti šios organizacijos veiklas. Štai net nuotrauką turiu, kurioje aš, Vaidotas ir „Maisto banko” direktorė Deimantė Žebrauskaitė esame „Sostinės dienose”, kur visus raginome prisijungti prie „Kviečiu į svečus”.

Vaidotas išskirtinio stoto ir veiklumo žmogus, tad kai pamačau jo feisbuke, kad jis sau išsikėlė užduotį pramisti už 5 litus per dieną (būtent tiek pinigų dienos maistui dažniausiai turi sunkiau besiverčantys žmonės), iš karto pakviečiau į svečius, kad papasakotų, kaip viskas einasi ir kaip gi tas gyvenimas už 5 Lt? Vaidotas man ne tik daug papasakojo, bet ir atsiuntė nuotraukų, ką už penkis litus sau pasigamina.Kaip jam sekasi dabar? Skaitome svečio rubrikoje.

Apskritai, aš manau, kad tikrai galima maitintis skaniai ir taupiai. Vienas iš tokių nebrangių ir džiuginančių patiekalų – ežiukai!!! Kas užaugo be ežiukų? Niekas užaugo be ežiukų! Bet gal pirma pasakykite, kas jums yra ežiukai? Vieni daro su varške, kiti su miltais. Iš tiesų, tai čia mūsų lietuviški makaronai, kurie padaryti rankomis ir greitai, ir yra tikrasis komforto maistas. Tie, kuriuos rasite šiame recepte, – pagaminti iš pilno grūdo mitų. Galite įdėti truputį daugiau varškės, jei norite. Visiems priminė vaikystę…

Kai gaminome šiuos ežiukus lofte, mūsų fotografė Dovilė labai jau gyrė ir sakė, kad dar skaniau, kai su pilno grūdo miltais. Kaip gera kartais ištraukti senų gerų receptų… aa??

Klausk ir bus atsakyta. Argi ne taip? Aš tikrai nemažai sulaukiu klausimų, pavyzdžiui: „ruošiuosi krikštynoms, kokius užkandžius paruošti?“ arba „Dalyvauju konkurse, ką padaryti lietuviško ir su medumi ir gėlėmis?“, arba „Kokią keptuvę pirkti?“. Ne į visus klausimus man paprasta ir lengva atsakyti. Kiek spėju, atsakau feisbuke ar asmeniškai, bet man visada idomu, kas jums yra įdomu. Ir remiuosi dviem požiūriais: gyveni – vadinasi, mokaisi ir mokydamas kitus, geriausiai išmoksti pats. Be jokio čia apsimetinėjimo taip sakau. Taip jau yra, kad aš gaminu televizijoje ir rašau blogą, ir knygas ne dėl to, kad aš būtinai viską mokėčiau. Nėra vienos priežasties ir vieno atsakymo… Kaip grybai auga ne tik dėl to, kad palyja. Tai čia buvo trumpas intro į varškės apkepo receptą, ir trumpas paskatinimas klausti. Visi klausimai yra registruojami ir jie man kaip kokia vėtrungė rodo – iš kurios pusės vėjas pučia, taip ir planuoji dienos darbus ar bures keli. Taip ačiū, kad rašote ir klausiate, ir atleiskite, jei ne į visus klausimus galiu atsakyti. Bet visada galite man parašyti: a) feisbuke, profilyje Beatos virtuvė; b) parašyti man elektroninį laišką beatai@beatosvirtuve.lt

Tai tiek, o dabar eikiva toliau, link laiško, kurį gavau prieš keletą savaičių:

„Rašau Jums, nes reikia patarimo. Pradėjau studijuoti ir apsigyvenau bendrabutyje. Maisto pasigaminu pati, nevalgau nei mamos kotletų, nei „bomžpakių“. Na tik kartais, kai jau labai tinginys apima, tada pasilepinu makaronais. Viskas būtų gerai, tačiau kartais norisi kažko skanaus ir sveiko, pavyzdžiui, – varškės apkepo (ypatingai dievinu bananinį, keptą pagal Jūsų receptą. Ir skanu, ir sveika). Didžiausia bėda ta, kad mano bendrabutyje NĖRA ORKAITĖS.

Tad turiu tokį klausimą, o gal net prašymą: ar įmanoma kaip nors įdomiai išsikepti varškės apkepą keptuvėje? O gal galima ir kokį pyragą ar šiaip kažką saldaus? Būčiau labai laiminga, jei atsirastų kažkoks magiškas būdas išsikepti apkepą keptuvėje. Iš anksto dėkoju už sugaištą laiką! URTE LIU”

Visų pirma, tai tikrai nėra sugaištas laikas! Jokiu būdu. Tai labai geras laikas, nes manau, kad ne visi gyvename su orkaitėmis, kad ir pati Urtė. Gyvena bendrabutyje. Žinome, kaip ten su orkaitėmis. Orkaitės – aktualija, jau kedenta prieš porą metų mano laidoje. Tuomet ši tema taip pat kilo iš poreikio ir laiškų „Kaip gyventi be orkaitės?“. Puikiausiai, sakyčiau. Štai, jau siūliau ir dabar galiu pasiūlyti be orkaitės pasigaminti gabalą sprandinės su indiškais prieskoniais ir aromatingais basmati prieskoniais, moliūgų ir bulvių blynų ir net saldų ryžių pudingą.

Tai jei jau tiek visko galima be orkaitės pagaminti, tai kodėl nepabandžius varškės apkepą iškepti keptuvėje??? Žinoma, kad galima, žinoma, kad reikia. Čia Ieva – mano virtuvės pavaduotoja – man iš karto padėjo, ir štai, prašau, rezultatai! Iš esmės, viską galima iškepti keptuvėje, na, beveik viską…

Kas yra varškės apkepas? Teisingai, tai – kepta varškė. Tiksliau, sutvirtėjusi, kiaušinių sutelkta ir cukraus pasaldinta kepta varškė. Ji mums primena pyragą ir vaikystę. Kepant orkaitėje, karštis yra iš visų pusių, todėl apkepas iškepa tolygiai. Keptuvėje kepimas kitoks, nes kaitinimas vyksta iš apačios. Todėl labai labai svarbu lėta ir tolygi ugnis, ir keptuvė storu dugnu. Čia reikės kantrybės. Ir dangčio. Kitas dalykas, kai kepame orkaitėje – tai dalis drėgmės iš kepinio išgaruoja, gi kepant dangčiu uždengtoje keptuvėje, – drėgmė lieka. Todėl mes turėsime ją kelis kartus išleisti, bet, žinoma, tai darydami ir karštį išleisime… Vis dėlo, tikrai viskas įmanoma, svarbu kepti lėtai ir po truputį. Dar galima pasinaudoti ispanų triuku kepant tortiliją. Tarkime, jau ji beveik iškepė, bet dar ne iki galo… Jau tvirtas apkepas, tik dar norėtųsi, kad būtų viršūnė gražiai apkepusi. Tada darome taip: ant keptuvės uždedame didelę lėkštę ir apverčiame, kad apkepas iškristų ant lėkštės, ir tada gražiai grąžiname atgal į keptuvę. Va štai taip! Pamėginkite! Receptuose surašiau, kaip ir ką daryti, kad varškės apkepas keptuvėje pasisektų.

Ir dar norėjau pasakyti, kad nuo šiol savo bloge (ir feisbuke) turėsiu naują rubriką – „Pageidavimų koncertas“. Tai ta rubrika, mielieji, yra jūsų rankose. Jūs rašykite, ko jūs norite išmokti, kokių bėdų neišspręstų, kulinarinių turite, o aš bandysiu padėti, atsakyti, patarti.

Kodėl atostogos tokios trumpos??? Šį retorinį klausimą šįryt uždavė mano Jurgis. Niekada nesiskundęs, kad reikia eiti į mokyklą, šiandien, va, sugalvojo, kad gal būtų gerai dar vieną savaitę pabūti be mokslų (Jurgiui yra 6 metai ir jis mokslo šaknį krimsti bei su uniforma į mokymo įstaigą vaikščioti pradėjo būdamas ketverių su trupučiu, taigi, neturėtų mokymasis būti naujiena).

Aš tai turiu pasakyti, kad penktadienį mano baterijos buvo beveik išsikrovusios, nes net į lauktą Kylie Minogue koncertą neišvažiavau… Turėjau pabūti namie ir pailsėti, ir pradėjau svajoti apie atostogas… cha cha, pats laikas dabar, ar ne?

O šiaip tai, pasakysiu taip – spalis man buvo, lyg būčiau sėdėjusi ant raketos – tikrai, arba kaip ragana ant šluotos.

Viskas turbo greiču! Ne tik veiksmo daug, bet ir emocijų labai daug, aišku, dažniausiai tik geros. Bet po mėnesio maratono (ką čia slėpti, ruošiu Kalėdinį siurprizą ir dovaną sau ir jums, tada savaitė Italijoje, tada dar trumpai į Paryžių, tada į Angliją, tada grįžus į laidų filmavimus…) nenuosatbu, kad Kylie jau nebeliko vietos…

O šaip tai, noriu pasidžiaugti, kad atidarėme židinio kūrenimo sezoną. Štai todėl metų laikai ir gražu – anoks čia būtų įdomumas, jei oras būtų kaip Pietų Kalifornijoje, kur visada vasara….

Karoliai yra karoliai, taigi, prašau!

Koks gražus mano naujasis kalendorius – tinkamai jį apžiūrėti ir pasidžiaugti, beigi pasikabinti ir jau pradėti klijuoti lipdukus galėjau tik praėjusią savaitę.

Kepurė ir šalikas: Gavau va štai tokius, iš Siuvyklėlės.

Žagarėliai.  Filmavome mažuosius šefus! Dar vis negaliu atsigauti nuo jų šaunumo ir patiekalų skanumo, – ča maža užuomina į tai, kas jūsų laukia, o laukia tikrai žagarėliai ir dar daug visko.

Kaip gera šeimininkauti ir valgyti namie su vaikais! Izabelė dabar pasidarė kokteilių meistrė ir tik duok jai pamiksuoti ką nors.

Jurgis sesės kokteilius mielai naudoja, bet lygai taip pat mielai ir valgo salotas (žinokite, po kelionių namų maistas yra pats skaniausias ir geriausias).

Be to, džiaugiuosi aptikus gerą naują parduotuvę su šviežiomis salotomis ir daržovėmis Užupyje. Jos vardas „Artišokas“. (artišiokas)

Dar viena parduotuvė, kuri man labai patinka ir iš jos nusipirkčau VISKĄ, yra „Simple Homes“ prekybos centre „Europa“. Jei nebuvote, tai bent jau aš ten tikrai dairyčausi visokiausių dovanų. 

Helovynas – va kokių pirštelių man pasiūlė kavinė Swedbanke, kur su sese einu kavos išgerti (mat ji ten dirba). 

O „Jurgis ir Drakonas“ pasiūlė skaniausią pizzą su moliūgu ir gorgonzola. Dar vis jaučiu jos skonį, eisiu gal savaitgalio link vėl pasilepinti. 

Ieva, kuri yra mano virtuvės fėja ir kūrėja, išvedė vaikus po miestą pasivaikščioti, buvo Pinigų muziejuje ir Bernardinų parke.

Lapkričio pirmą, aišku, buvome Kėdainiuose…

Tokie, vat, karoliai…

Oi, tai auga jaunimėlis!.. Tikrai, kad kaip ant mielių. Ir kaip džiaugiuosi, kad padarėme Mažųjų virtuvės šefų rubriką laidoje, nes vaikai – jie tokie imlūs, jiems taip smagu išbandyti naujus dalykus! Todėl tikrai reikia leisti jiems virtuvėje kuistis ir džiaugtis tik, kad jiems tas noras kyla. Aš, tiesą sakant, jau svajoju, kaip mano vaikai man gamins vakarienes. Ir dabar, tiesa, jau visai neblogai – šį šeštadieni Izabelė atnešė man į lovą arbatos ir būtent tokios, kokią aš mėgstu: stiprios, karštos ir su pienu. Šiaip, abu labai mėgsta žaisti restoraną, ypač vakare – rašo meniu, siūlo užsisakyti patiekalų ir puola juos gaminti… Tik tokia bėda, kad aš vakare jau stengiuosi pernelyg tais skanumais nepiktnaudžiauti. Bet smagu – vaikai virtuvėje. O jau praėjusią savaitę sutikau visą puokštę nuostabiausių vaikų!  Tokių vaikų, kad net ašara kažkur kaupėsi kamputyje nuo grožio ir gėrio. Talentai aplinkui – visur, kur pažvelgsi…

Prikepėm, privirėm, buvau nustebinta tūkstantį ir dar kelis kartus vaikų žinių ir smalsumo, ir, žinoma, sugebėjimų! Ir tram-tam-tam – nufilmavome visus mažuosius virtuvės šefus! Todėl aš dar kartą noriu visiems padėkoti, kad rašėte man ir dalyvavote konkurse, bei dar kartą atsiprašyti, kad visų negalėjome pakviesti… Bet visus vaikus, apie kuriuos norėčiau papasakoti, atskirai pamatysite artimiausiose laidose.. Visi vaikai super aktyvūs, ne tik virtuvėje – pirmūnai mokykloje, beveik visi lanko įvairius būrelius,  sportus ir muzikos mokyklas. Taigi, aktyvumas visur yra gerai.

Pirmiausia, susipažinau su keturiolikmečiu Martynu. Jis atvažiavo iš Kauno, o pas mane į virtuvę atėjo su studentu broliu. Abu labai rimti ir šaunūs! Pasirodo, Martynas nuo mažų dienų sukiodavosi virtuvėje ir gaudavo svarbių užduočių – tai bulvę nuskusti, tai, pyragaitį suformuoti. Taip po truputį ir gimė meilė maistui. Šiandien Martynas – rimtas maisto tinklaraštininkas, ir į žurnalus rašo, ir savo receptus kuria. Vieną tokį ir man parodė – tai tikrai galiu pasakyti, kad labai išradingas ir jau įėjo į mano maisto repertuarą. Beje, Martynas sakė, kad kažkada jį labai įkvėpė filmas  Julie&Julia, tai galite pasižiūrėti, gal ir jus įkvėps.

Ir kas sako, kad paaugliai nežino, ko nori? Štai penkiolikametė Rugilė tikrai labai ryžtinga mergina. Laiške man rašė, jog tikisi esanti būsima restorano šefė – ir visai nenustebčiau! Nes tikrai ne kiekvienas penkiolikos metų žmogus ryžtasi kepti Napoleoną. Tai tuo mane Rugilė labai suintrigavo, nes patys žinote, Napoleonas – ne kokia kiaušininė, kur čirkšt, ir yra.

Ir galiu pasakyti, kad Rugilės darytas Napoleonas buvo vienas skaniausių, kuriuos ragavau! Jai sakiau ir jums pasakysiu, kad drąsiai visa Tauragė (iš ten atvažiavo jaunoji šefė) ir dar apylinkių gyventojai gali kreiptis ir rimtoms progoms Napoleoną iš Rugilės užsisakyti. Ji pati juokėsi ir sakė, kad tokį prašmatnaus skonio tortą gali iškepti kiekvienas. Net neabejoju, – pažiūrėsite laidą ir bėgsite išbandyti.

Jau tie dzūkai!!! Tokie fainuoliai, o jau tas dzūkų kalbos minkštumas ir meilumas! Aš čia kalbu apie Eitvydą – drąsų, be galo iškalbingą ir puikiu humoro jausmu apdovanotą dešimtmetį iš Alytaus. Eitvydą atlydėjo visa graži šeima: tėtis, mama, sesutė Gabija, o prieš Kalėdas šeimą papildys dar vienas narys! Ir Eitvydo mama labai džiaugiasi, kad sūnus taip gerai virtuvėje tvarkosi – nes, žinia, kūdikiams reikia laiko, o čia toks užvadėlis ir net visas rimtas virtuvės šefas, sakyčiau. O dar šis guvus vaikas yra klasės seniūnas ir tikras futbolo fanas – pats žaidžia Alytaus „Dainavoje” ir pripasakojo man daugybę įdomių dalykų ir apie savo, ir apie užsienio komandas. Eitvydas kepė ypatingai traškius vaflius ir net buvo pasišovęs man vafilnę padovanot, bet aš šiaip ne taip atkalbėjau jį. Tai kaip dabar iš vaiko paimsiu jo vaflinę mėgstamiausią????

Dar susipažinau su smuikininku iš Vilniaus – Danieliumi. Jis pas mane buvo gan santūrus, bet jo sriuba – restoraninė… Ne tik aš pirštus apsilaižiau iš gardumo, bet ir visa filmavimo grupė už bliūdelių stvarstėsi, nes labai jau tas sūrio ir vištienos, ir žalumynų trio subtiliai derėjo. Dar kai skaičiau Danieliaus laišką, man labai patiko, kad jis maistą gamina, sakyčiau, su meile – rašė, kad patiekalams niūniuoja savo atliekamus muzikos kūrinius, o ir į lėkštes ne bet kaip sudeda – pakomponuoja, žodžiu, menininkas, jis ir virtuvėje menininkas.

Dabar noriu papasakoti apie didžiulį ir tikrą atradimą – tai dvylikametis Deividas!!!Jis atėjo su tėčiu ir mama, ir iš karto, kai su juo susipažinau, supratau, kad reikia man tiesiog pasitraukti… Kuždėjo man nuojauta ir neapsirikau! Deividas yra žvaigždė – patys pamatysite… Jis lanko futbolo treniruotes ir dar stalo tenisą žaidžia. Bet tikroji berniuko aistra – virtuvė!!! Ir tai ne žodžiai, o darbai – Deividas viską moka pats ir tokių dalykų, apie kuriuos ne kiekvienas yra girdėjęs. Pavyzdžiui, – letenos metodas, ar tikrai žinote, kas tai?? Nieko tokio, Deividas mano laidoje papasakos.

Berniukas labiausiai mėgsta azijietiškus patiekalus, tai ir pas mane Deividas gamino paukštieną rytietiškai su daržovėmis. Tikrai turėjome, apie ką su Deividu pakalbėti, nes jam labai įdomūs ir užsienio virtuvės šefai: Gordonas Ramzis, Jamie Oliveris ir Grahamas Ellijotas, be to, jis tikrai įdomiai apie juos man papasakojo, tuo pat metu guviai pjaustydamas daržoves. Bravo tėti, bravo mama – talentų talentas auga!

Parodykite man žmogų, kuris nemėgtų žagarėlių? Jei toks yra, jis tikrai turėtų paragauti Aistės iš Kauno gaminamų žagarėlių ir savo nuomonę, pažadu, pakeis. Aistė toookia graži, tokia nuostab, ir vienintelė iš klasės neturi facebook’o, tai va, jau kiek tai pasako apie mergaitę! Ji tikrai išskirtinė, ir jos žagarėliai – taip pat. Ir dar Aistė iš penkių vaikų šeimos. Įsivaizduojate, kokia sėkmė? Vyriausias Aistės brolis neseniai išvažiavo į Londoną studijuoti astrofiziką (!!!), o namuose – dvi jaunesnės sesutės ir pats jauniausias vos prieš dvi savaites gimęs broliukas… Žinoma, kad Aistė mamai labai padeda, nes virtuvėje puikiai tvarkosi ir visokių skanėstų prigamina. O dar ji lanko muzikos mokyklą – groja akoredonu ir pianinu. Visada sakiau, kad kas daug daro, tai daug ir spėja.

Kaip gera, kai vaikai patys už sveiką gyvenimą ir sveiką mitybą, ar ne? Mano virtuvėje apsilankiusi dešimtmetė Lauksmė, krikšto mamytės ir brolio Talio atlydėta, buvo ne pagal metus subrendusi, labai protinga, nuovoki ir iškalbinga. Visa Lauksmės šeima stengiasi maitintis sveikai, tad ir jos speltos miltų pyragas ir mane, ir jus išmokys tinkamai mėgautis saldumynais. Laiške ji man rašė: „Labiausiai mėgstu kepti pyragus ir ne bet kokius, o iš speltų miltų ir nenaudojant nė grūdelio cukraus! Štai kaip. Bet mano pyragai tikrai nerūgštūs, jie tikrai tikrai saldūs! Kodėl? Ogi todėl, kad naudoju natūralius saldiklius – bananus, visokiausias uogas, obuolius ir t.t.“ Faktas kaip blynas – pyragas buvo saldus ir skanus, ir net beveik nespėjus jį nufotografuoti, kažkaip labai jai greitai dingo… 

Tai va, kiek nustabių vaikų jau buvo ir esu tikra, dar daug jų ateityje į svečius ateis ir mus džiugins. O visus šiuos mažuosius šefus galėsite pamatyti mano laidose, kad ir šį šeštadienį.

Teko teko, visiems teko, bulvinių blynų ragauti, gal net vakar. Aš apie savo bulvinių blynų patirtį norėčiau papasakoti. Daugiausiai jų valgiau vasarą atostogaudama Nidoje. Tikrai. Bulviniai blynai ir vasarą traukia. Jie visada traukia, ypač, jei tai ne kasdienis dalykas. Žinau, kad nuo bulvinių blynų esame nutolę dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Blynus pakeitė spagečiai su puttanesca (toks padažas) ar burokėlių salotos su ožkos sūriu. Bet neapgausi prigimties ir genų atminties. Paragauji bulvinio blyno ir iš karto gyvenimas kitokiomis spalvomis nusidažo. Bulvės yra komfortas, bulviniai blynai yra jaukuva. Aš juos valgau retai, nes mano šeimoje taip jau atsitiko, kad aš viena esu grynakraujė lietuvė ir todėl tų bulvinų blynų kepimo tradicijų nepuoselėju.

Nors va, palyginimui galiu pasakyti, kad mano vyras – grynakraujis anglas – turi kitą tokį firminį patiekalą, kuris yra beveik bulvinis blynas! Tai vadinamasis hash brown – tiesiog didžiulis bulvinis blynas, kepamas per visą keptuvę… Dar kitose virtuvėse vadinamas rosti, o iš viso plačiausiai bulvinis blynas pasaulyje žinomas kaip latke, kuri kepama aliejuje per Chanuką. Tai ar mes iš žydų, ar jie iš mūsų? Kaip ten bebūtų, mano bičiuliai žydai Londone gruodį darydavo šventinį latkių vakarėlį: vienas stovi ir kepa kepa kepa. Vienas tik skirtumėlis galbūt būtų toks – mums patinka, kad būtų dar bulvinio minkštumo ir mėsos viduje, o jiems, – kad būtų kuo plokštesnis, ir kuo labiau į bulvinį traškutį panašus. Bet faktas – bulvinis blynas yra super! Juos, beje, galima praskiesti ir kitomis daržovėmis. Rekomenduoju smulkiai tarkuotas morkas, cukinijas ir saldžias bulves.

O dabar apie blynus Nidoje ir Vilniuje. Žinau tik dvi vietas. Nidoje – „Senoji sodyba” – ne visada staliuką gali gauti, bet blynai labai geri: tokie stori, balti ir gražiai apskrudę. Klausiau šeimininkės, kaip juos kepa? Sakė, paprastai… Jokių paslapčių. Vilniuje bulvinius blynus esu valgiusi „Stiklių” aludėje. Tai va, tik ten ir galiu rekomenduoti nueiti, jei patys tingėsite kepti. O šiaip tai, pati neseniai turėjau progą daug bulvinių blynų prikepti, tai patarimai būtų tokie: bulvių pritarkuoti nedaug, tai yra, jei kepate keturiems, tai gerai, bet jei keturiolikai – tai sutarkuokite palaipsniui. Be to, šiuolaikinės bulvės gana vandeningos, tai būtinai nusunkite skysčio  perteklių… Ir kitas svarbus dalykas, – nedėkite druskos per anksti. Nes druska išstumia vandenį. Kiaušiniai! Jie svarbūs blynų purumui ir gardumui, todėl jų reikia negailėti ir gerai išplakti, bet „gerai”, tai kaip pyragui beveik. Tada blynai džiugins purumu ir minkštumu. Tokios tad paslaptys, dabar dėl skanumų: tai džiovintos daržovės tinka puikiai: štai, pavyzdžiui, pagavau džiovintų porų ir petražolių, ir morkų, arba ekologiško sultinio, be jokių ten priedų nelaimingų… Truputėlį bac! Bet šiaip, ir sutarkuoto svogūno puikiai užteks ir skoniui, ir spalvai. Na ir, žinoma, aliejus – jo reikia ir tokio, kuris gerai skrudina, taip kad tiks rapsų puikiai. Aliejų dažnai keiskite: vienas kepimas ir, jei prisvyla, tai keiskite ir išvalykite keptuvę. Jei norite dar sutvirtinti blynus, dėkite manų kruopų, bet ne miltų.

Tai siūlau nieko nebelaukti, ir paskaityti skaniausių bulvinių blynų receptą, o tada – iškart į virtuvę, tikiu, ir be raginimų norėsis.

Visi žmonės kaip žmonės, tik aš negaliu susilaikyti nepadurniavus (liaudiškai tariant), cha cha cha! Štai tai ir matote šioje nuotraukoje, – aš teatrališkai kėsinuosi į savo pyragą, kaip sakant, nereikia į save žiūrėti pernelyg rimtai, taip? Yra labai rimtų dalykų ir šiaip gyvenime bei pasaulyje. Rytoj! Jau rytoj išauš tradicinė TV3 televizijos Pyragų diena, kai galima valgyti daaaaug pyragų ir dar prie „Išsipildymo akcijos“ skaniai prisidėti. Pyragų diena – labai gera iniciatyva, argi ne taip?

Jei kažkaip dar nespėjote sužinoti, tai Pyragų dienos esmė paprasta – kepate bet kokį, patį mėgstamiausią savo pyragą, nešate į darbovietę ar į universitetą, ar į kokį sporto klubą, visi skanaujat, trupinių per daug nepribarstot ant savo ir kolegų darbo stalų, ir viskas puiku! Nes už pyragų gabalėlius gauti pinigai skiriami „Išsipildymo akcijai“, kitaip tariant – likimo nuskriaustiems vaikams.

Šiemet aš ir kiti TV3 šeimos konditeriai Ali ir Katerina buvome pakviesti tapti Pyragų dienos ambasadoriais. Na, kaip ir tinkamas pakvietimas, nors, manau Naglis Šulija arba Vlada Musvydaitė taip pat būtų tikę ambasadoriauti. 

Tai dėl to, kad šiemet mes nešame Pyragų dienos „vėliavą“ ir idėją, ir aš, ir Ali, ir Katerina dalyvavome fotosesijoje. Taigi, aš išsikepiau pyragus, kuriuos jau rodžiau jums savo laidoje, tiksliau vieną jau matėte – toks mažai riebus, mažai saldus, smarkiai jaukus ir rudeninis – su moliūgais ir rudu cukrumi. Nes man patinka paprasti dalykai.

Aišku, Ali tai ohoho, kokį tortą atsigabeno! Neslėpsiu, buvo labai gardu, galėčiau sakyti gardu gardu, kaip kad jų laida vadinasi. Bet ten jau tik Ali tokius gali padaryti – su dvigubo sviesto ir cukraus, ir dvigubo kepimo dugnu, su pistacijų kremu ir morengais, na, toks jau tikrai proginis. Tokį, beje, galite, man rodos, rasti ir pas Ali, jo šventovėje pyragėlių priešais Halės turgų. 

Ir sau ką, – smagiai pasifotografavome, pasijuokėme ir gyvai su Katerina susipažinti turėjau progos. Nes Ali jau pažįstu iš senesnių laikų.

O dabar rašau visa tai dar ir dėl to, kad šiandien trečiadienis – ir pats laikas išsirinkti mano bloge, ar kur nors kitur, kur jums patinka, pyrago receptą (o gal kepsite močiutės ar mamos firminį?) ir jau vakare raitoti rankoves, kaisti orkaites ir ruoštis! Įsivaizduoju, koks smagus rytas rytoj laukia tūkstančių darboviečių, kur visi įėję pajus šiltų pyragų kvapus, kartu vaišinsis, klausinės „o iš ko tavo, o iš ko mano“ ir dar tuo pat metu gerą darbą padarys. Nes dalintis reikia ne tik pyragais, bet ir viskuo, kuo galime. Kad visoks dosnumas – geriausia politika, jau sakiau daugybę kartų.

Noriu ir aš pamatyti, kaip praėjo jūsų Pyragų diena, todėl visus kviečiu dalyvauti, fotografuoti savo pyragus, o geriausia – darykite bendras nuotraukas, kur ir jūs, ir pyragai, ir kolegos matotės. Ir tas nuotraukas mano feisbuke dėkite. O mes po to grožėsimės ir burtus mesime – padovanosime tris naujuosius Šeimos kalendorius.

Ta proga aš sudariau jums savo pyragų asorti visiems atvejams:

1. Jei turite daug moliūgų ir mažai laiko, kepkite moliūgų pyragą su ruduoju cukrumi.

2. Jei turite daug kavos ir daug kolegų, kurie mėgsta kavą – kepkite kavos pyragą.

3. Jei turite daug šokolado ir saldžiamėgius kolegas, kurie mėgsta po-nedaug-bet-gero, tai kepkite Šokoladainį.

4. Jei jūsų kolegos nevalgo miltų, bet skanumynų neatsisako – kepkite šokoladinį ir slyvų pyragą be miltų ir su šokoladu.

5. Jei norite kažko gaivesnio ir mėgstate obuolius, neprašausite iškepę Laimingąjį obuolių pyragą.

Tikriausiai, ne vienas esame pastebėję tokį dėsnį: jei tik užmeti akį į dalyką, kurį reikia išstudijuoti, pradžioje viskas atrodo aišku, ką čia daug studijuoti? Kai pradedi gilintis, supranti, kad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių ir tos tankmės galo nesimato. Tada apima (lengva) panika. Po tą mišką paklaidžiojęs ilgiau, pradedi matyti pagrindinius takus, kryptis ir apskritai imi orientuotis. Tai nereiškia, kad pažįsti kiekvieną medį ar paukštį, bet žinai, kuria kryptimi mąstyti, kai koks klausimas iškyla.

Guoda Azguridienė, sveikos mitybos tyrinėtoja, „Livinn – sveiki produktai“

Gerai, kam tokie patyrimai baigiasi su studijų bei egzaminų laikotarpiu. Tačiau esama žmonių (kaip šių eilučių autorė), kurie savo noru nuolat įbrenda į kokį mišką ir nenurimsta, kol nepradeda jame įžiūrėti kelių ar kitų orientyrų. O kai įžiūrėti pradedi, kyla noras ir su kitais pasidalinti, kad ir parašant knygą. Lapkričio pradžioje pasirodė mano knyga „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis.“

Taip, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, ką apie tą maistą rašyti? Geriau jį valgyti. Juolab, kad tiek jau daug prirašyta. Sutinku, kad maistą geriau valgyti nei jį apkalbinėti ar aprašinėti, bet žmogus toks jau yra sutvėrimas – jei neapkalba, tai greičiausiai neapmąsto, o jei neapmąsto, tai neretai prisivalgo visokių niekų. Kaip sakė garsusis „La troškinio“ žiurkiukas savo broliui Emiliui: „ką tu čia valgai? Sakai, nežinai ką, bet valgai.“ Po to tenka graužtis dėl papildomų kilogramų, vargti dėl ligų arba kaltinti kitus, kad ne tą į lėkštę įdėjo. Tuomet sakome, kad nėra maisto kultūros.

Beje, mąstymas nebūtinai turi būti akademinis, apie maistą labai gerai mąstosi jį uostant ir ragaujant. Elementaru. Bet kiek mūsų maistą uosto prieš jį ragaudami? Vienintelis vynas yra išsaugojęs ritualą būti visaip paragautas prieš pradedamas gerti (na, bent jau restorane). Tačiau tikrai daug sužinotumėm apie maistą be didelių teorijų bei sudėties studijų, jei įgustumėm jį uostyti, ypač duoną, aliejų, prieskonius, arbatas.

Man pačiai didžiausias postūmis labiau pasikliauti uosle buvo alyvuogių aliejus. Pas mus atvykęs alyvuogių aliejaus gamintojas, įmonės „La Molazza“ savininkas ir geriausias 1999 metų alyvuogių aliejaus degustatorius Italijoje, rodė, kaip atskirti gerą extra virgin alyvuogių aliejų nuo blogo ir tiesiog nuo ne virgin (ne šalto spaudimo). Pastarasis pratimas paprastas – rafinuoti (ne virgin) produktai kvapo apskritai neturi: nei aliejus, nei cukrus, nei miltai. Tačiau pasirodo ir gerą šalto spaudimo aliejų nuo prasto atskirti galima iš kvapo. Su laiku patiri, kiek visko galima tiesiog užuosti! Prieš perkant pravartu pauostyti duoną, bananus, jei yra kaip – arbatą.

Nors šiuolaikiniai maisto kvapų stiprikliai yra labai ištobulinti, kiekvienas uostytojas, to norėdamas, greitai gali išmokti juos demaskuoti. Pagrindinė mintis yra ta – kiekvienas tikras maistas (ne su braškių ar ančių skoniu, ne su natrio glutamatu, nenuriebintas, nerafinuotas, nehidrintas, nehomogenizuotas ar kitaip sunormintas) turi savo unikalų kvapą. Tas kvapas nebus šokoladinis ar migdolinis (jei tai ne šokoladas ir migdolai), bet jis autentiškas.

Knygoje paaiškinu visus tuos gudrius žodžius: „hidrintas“, „rafinuotas“, „GMO“ ir pan., taip pat „biodinaminis“, „ekologiškas“, „be E“, „išskirtinės kokybės“ ir kaip juos pamatyti etiketėje. Taigi šiek tiek praktinės informacijos praktiškiems žmonėms.

Taip pat įdėjau ir receptų skyrelį. Su nuotraukomis. Iš mano pusės tai buvo visiška avantiūra. Mat ieškoti sistemos chaose, sekti logiką, demaskuoti nenuoseklumus – tai mano stichija. Seniai tuo užsiimu, ir nėra didelio skirtumo, ar tai ekonomikos, ar sveikos mitybos teorijos. Tačiau receptai man, kuri pagal receptus negamina, buvo tikrai kietas riešutėlis.

Reikia pripažinti, ir ypač svečiuose pas Beatą, kad mano receptai nėra visiškai receptai. Greičiau tai maisto gaminimo idėjos: be tikslių kiekių, būtino ingredientų sąrašo, patiekalo prekinės išvaizdos ar kitų kulinarinių privalumų. Jie skirti visų pirma tiems, kurie pagal receptus gaminti nemoka, nemėgsta arba tingi. Žinau, kad tokių žmonių yra daug. Jie turi kažkokį išankstinį supratimą apie maisto gaminimo atsakomybę, todėl nenorėdami jos prisiimti, net nebando. Arba gamina iš pareigos, prisiversdami, pagal tuos receptus, kuriuos yra išmokę. Mano didžiausias noras yra šia knyga išprovokuoti žmones pažiūrėti į maisto gaminimą tiesiog kaip į kūrybinę veiklą. Jeigu tam pasirinksite gerus produktus ir nedarysite visiškų nesamonių (o tam gali padėti ir knygoje išdėstyti gaminimo principai), valgyti vis viena pagaminsite. Jei pirmas blynas apsvils, antras bus daug geresnis. Po kurio laiko galėsite pagaminti, kad ir po naują patiekalą kasdiena, be didelio įsitempimo. Mintis nėra visiškai nauja – šiuolaikiniai pedagogai taip moko vaikus piešti: ne būtinai nupiešti paukštį su sparnais ir uodega, bet duoti gerus dažus, idėją ir leisti vaikams improvizuoti paukščio tema. Pirmą kartą gali būti, kad paukščius sunkiai jų piešiniuose rasime, bet po kurio laiko paukščiai atskris, o svarbiausia, vaikai neribos savęs konkrečiu tikslo vaizdiniu.

Baigdama šiuos pastebėjimus galiu tik pridurti, kad maistas yra puiki tema – ir teoriniams svarstymams, ir praktiniams eksperimentams, ir, svarbiauia, jis sukuria progas bendrauti. Nes kad ir koks sveikas ir skanus būtų maistas, tai pajusime tik tada, jei valgantiems kartu bus smagu.

Gaminkite maistą namuose, nevalgykite supykę ir jauskite kūrybos džiaugsmą! Toks palinkėjimas iš ekonomikos mokslų daktarės ir sveikos mitybos tyrinėtojos (prieš kelis metus atidariusios „Sveikų produktų“ (Livinn) parduotuves) Guodos Azguridienės išskrido visam gausiam būriui žmonių, atėjusių į jos knygos „Maistas” pristatymą.

Mes su Ieva gavome paskutines vietas ir beveik valandos pokalbių ir pasisakymo metu spėjau gerai pavartyti naująją Guodos knygą. Tikliau, pirmą knygą apie Maistą!!

Apie Guodą turbūt girdėjote. Aš su ja susipažinau seniai seniai, ji net neatsimena, bet dariau su ja interviu, dar kadaise, kai dirbau Vilniaus televizijoje žinių žurnaliste – reportere. Ji man, dvidešimtmetei, paliko įspūdį – tokia graži, rami ir protinga. Paskui iš ekonomikos Guoda pasuko prie sveikos gyvensenos ir daug kas stebėjosi, kaip ji čia taip ėmėsi rizikingo ir keisto verslo –prekybos ekologiškais ir natūraliais produktais. O aš tai labai džiaugiuosi, kad ji ėmėsi tokios veiklos. Ir dabar dar labiau džiaugiuosi jos naująja knyga. Guoda be isterijos, kuri neretai būdinga kai kuriems sveiko gyvenimo būdo propaguotojams, knygoje kaip kokia bitė darbininkė susinchronizuoja ir išaudžia tinklą aiškų, – kokios teorijos yra ir kas gi iš tiesų yra maistas, ir sveika mityba. Knyga, kurią verta perskaityti visiems. Ir tikrai džiaugiuosi, kad ji šiandien mano blogo svečias ir dalinasi su mumis savo mintimis. Beje, antradienį buvau Guodos knygos pristatyme. Pabaigoje ji pasakė: gaminkite!

Aš myliu Roką, kuris TV3 žinias veda, ką jau ča slėpti. Jis mane išmokė gaminti tiramisu, tikrai. Ir jis mano laidoje kartu su manimi gamins jau trečą kartą. Štai, va, atkasiau nuotrauką, darytą seniai, gal prieš kokius aštuonerius ar septynerius metus.

Aš tada Lietuvos televizijoje vedžiau kulinarines keliones, o kitą kartą Rokas filmavosi laidoje kartu su kita TV3 žinių vedėja Renata Šakalyte, kuri neseniai  filmavosi laidoje apie Pyragų dieną, ir dabar jau trečias kartas, kai filmuosimės kartu ir pirmas kartas, kai važiuoju į jo legendinę sodybą. Ir nors jūs dar visko nematėte, aš iš karto galiu pasakyti, kad Rokas pagamino tikrai skaniausią anties krūtinėlę, kokią aš apskritai esu valgiusi, dargi atvėrė mano akis mairūnui.

Bet apie viską iš pradžių – žinojau, kad Rokas turi sodybą, bet kad Alekniškis – tikrų tikriausias dvaras, su retais augalais, gėlynais, obuolių sodu, tvenkinuku, kuriame turškiasi antys, vištelėmis ir įspūdingu avietynu, ir dar su nerealia istorija, kur ir meilė įsipynusi, ir kultūros dalykai, ir šeimos hobiai – tai man buvo atradimas.

Susipažinau ir su Roko mamyte, ji man pasirodė esanti labai ori dama, kuriai dvaras tikrai prie veido tinka. Mamytė man parodė daugybę šeimos nuotraukų ir apie visą giminę įdomiai papasakojo.

Žinoma, į svečius važiavau ne tuščiomis – vežiausi Anglijoje populiarų desertą – šviežutėlių becukrių datulių pyragėlių ir subtilaus skonio cukinijų bei obuolių pagardą, kuris malonus dar ir tuo, kad jį gamindami užtruksite tik kokias 20 minučų. Ir aišku, jau rytoj jums savo laidoje parodysiu, kaip tuos pyragėlius ir tą pagardą pasigaminti.

O ko aš važiavau pas Roką, sakysite jūs, juk galėjome ir kur nors Vilniuje pasimatyti. Ogi Rokas man ruošė tikrų tikriausius savaitgalio pietus! Ir čia tikrai gera mintis dabar jau atšalusio rudens savaitgaliams – susitikti su draugais, suruošti jiems skanius pietus ir turėti jaukų jaukų šeštadienį arba sekmadienį.

Akivaizdu – pagrindiniu patiekalu tapo Roko grilinta anties krūtinėlė su neįprastu ir labai rudenišku kepto obuolio ir aviečių akompanimentu. Kad ir kiek sakyčiau, kokio skanumo ta antiena buvo, jokių žodžių neužteks tikrajam skanumui nusakyti, todėl siūlau rytoj laidoje pasižiūrėti ir gal net šį savaitgalį patiems išmėginti.

Ir žinoma, laidoje jau bus vienas Mažųjų šefų konkurso nugalėtojų – ne toks ir mažas Danielius iš Vilniaus. Jo gaminama tiršta vištienos sriuba su sūriu, patikėkite, – verta restorano, tad nepraleiskite ir jūs, nes ši sriuba puikiai papildys savaitgalio pietų meniu.

Tai iki pasimatymo rytoj, 10 val. 30 min., o po pietų feisbuke ieškokite tradicinio savaitgalinio konkurso, juk tada laidą žiūrėti dar smagiau, ar ne?

Obuolių ir cukinijų pagardui reikės: 500 g „Dansukker“ cukraus uogienėms, 1 kg cukinijos (nuluptos, pjaustytos kubeliais), 1 kg saldžiarūgščių ar rūgščių obuolių (supjaustytų kubeliais), 1 šaukšto aliejaus, 2 šaukštų garstyčių grūdelių, 2 šaukštelių ciberžolės miltelių, 2 šaukštelių malto kumino, 1 šaukštelio saldžiosios paprikos miltelių, 1 šaukštelio aitriosios paprikos miltelių, 2 šaukštelių druskos, 250 ml obuolių acto.

Angliškam datulių pyragui reikės: 250 g datulių, 1 stiklinės vandens, 1 šaukštelio geriamosios sodos, 50 g sviesto, 2 šaukštų medaus, 2 kiaušinių, 100 ml pieno arba kefyro, arba grietinės, 150 g pilno grūdo miltų, 2 šaukštelių „Alvo“ Pyrago prieskonių mišinio, 1.5 šaukštelio kepimo miltelių, žiupsnio druskos, 150 g graikinių riešutų. Karameliniam padažui reikės: 100 g sviesto, 150 g tamsiai rudojo cukraus, 300 ml plakamosios grietinėlės, gero žiupsnio druskos. Kepti apie 20-25 minutes.

Vištienos sriubai reikės: 1 puselės marinuotos vištienos krūtinėlės, 125 g sviesto, 2.5 šaukštų miltų, 1 litro vištienos sultinio, 300-400 ml pieno, druskos, pipirų, 100 g čederio sūrio, 100 g raudonojo čederio, 100 g fermentinio sūrio, 2-3 šaukštų grietinėlės, džiovintų ar šviežių petražolių papuošimui.

Ančiai reikės: 5-6 anties krūtinėlių, saujelės pipirų, druskos, džiovintų mairūnų, aliejaus. Obuoliams reikės: obuolių, aviečių, cukraus, cinamono, migdolų skiedrelių, sviesto. Antieną kepti: ant griliaus 15-20 minučių arba apie 10 minučių ant grilinės keptuvės namie, apvertus dar 5 min. Obuolius kepti iki 190 C įkaitintoje orkaitėje apie 30-40 minučių.

Visi naujausios laidos receptai: anties krūtinėlė su obuoliais, angliškas datulių pyragas, cukinijų-obuolių pagardas ir tiršta vištienos sriuba su sūriais, jau yra sudėti į mano video receptų svetainę www.beatosvirtuve.lt/videos ir yra pasiruošę peržiūroms ir eksperimentams.

Skanaus!

Nesitikėjau, bet, tiesą sakant, po dviejų dienų „Litexpo“ jaučiausi tiesiog išskalbta. Tikrai. Bet negalvokite, kad kokia nors blogąja prasme, iš tiesų, tai didelės žmonių sankaupos ir susitikimai man apsuka galvą, apsvaigina ir įkvepia energijos, tačau, o, vaikel, reikia tam sveikatos. Ne tik man vienai, bet ir visam būriui žmonių, dirbusiems ir organizavusiems visus konkursus, kurie per dvi dienas įvyko kasmetinėje Baltijos maisto ir gėrimų mugėje BAF bei sveikatingumo verslui skirtoje parodoje ketvirtadienį ir penktadienį.

Lietuvos vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija (LRVVK), kurios nare norėjau tapti, yra būrelis nuosekliai ir atkakliai dirbančių žmonių. Jie dirba be biudžetų ir beveik tik iš pašaukimo.

Aš labai palankiai vertinu konkursus, kaip sportininkams – varžybos, kaip pianistams – koncertai, taip šefams ir virtuvės žmonėms – tokie konkursai. Aišku, kiekviena vakarienė jų restorane yra naujas pasirodymas, bet vis tiek, konkursai yra gerai ir reikalingi, ir ypač -jaunimui. Taigi, trumpai – nes ilgai visus maistus apžiūrėti galite LRVVK feisbuko puslapyje, kur fotografas nesustodamas fotografavo, o Jūratė viską nuosekliai tas nuotraukas dėjo ir aprašinėjo.

Aš konkursą vedžiau su Stanislavu, jis nerealus, patyręs šefas ir linksmas labai, ir dar su ūsais! Pats sako esąs kuklus virėjas. Dabar dirba Kijeve.

BAF’ e eksponuojasi maisto, o labiausiai tai restoranams skirta industrija, kitaip tariant, visokie apratai ir įranga restoranams. Pavyzdžiui, „Jurgis ir Drakonas“ kepė pizzą, nes demonstravo ne tik miltus, bet ir pečius, kurie labai jau gerai įkaista ir juos pardavinėja MBR įmonė.

Daug gerų dalykų ir naujienų: pavyzdžiui, „Lemon Bar“ – ar girdėjote? Va, toks Laimonas turi įdomų barą, kuris atvažiuoja į jūsų šventę ir daro kokteilius, visokius sau. Va taip. Labai man patiko kokteilis, kai darysiu šventę – kviesiu.

Moliūgų uogienės ? Yra!

Ir naminiai ledinukai. Na, naminiai tai šiuo atveju, ta prasme, kad žmogaus rankų darbo gamybos, o ne iš fabriko, NICE

Ievos skanumynai! Man tiesiog atradimas, taip gražu ir skanu, ir dar linija kepinių be glitimo. Iš Gargždų Ievos skanėstai. Gargžduose geriausia vieta pirkti pyragus ir skanumynus.

Arba dar, naujiena. Mūsų draugai – „ProBioSanus“. Dabar dar ir šampūną šunims pristatė!

O dabar prie Šefų. Ketvirtadienį triumfavo Klaipėda. Visi laimėjo iš Klaipėdos. Geriausia jaunųjų virėjų komanda iš Klaipėdos Turizmo mokyklos. Ir pirma vieta jų buvo ir geriausias Kalėdinis tortas – taip pat jų, tiksliau, visos trys prizinės vietos. Štai taip varo Klaipėda. Bravo!

Penktadienį kova dėl geriausio Lietuvos virėjo titulo. Net du virėjai gynė savo titulus. Justinas Misius iš „Sweet Root“. Ir Deivydas Praspaliauskas iš „1 Dublis”. Jau žinote, laimėjo Deivydas.

Na, neslėpsiu, aš taip ir galvojau. Tiesiog, jis šiuo metu yra geriausias. Ir viskas. Taip kad greitai greitai rezervuokitės staliukus, gal dar spėsite šiais metais pakliūti, o gal ir ne, pas jį į „1 Dublį“. Desertas jo atrodė taip.

O Deivydo mokinys Evaldas, kuris yra iš Klaipėdos, jis laimėjo antrą vietą, antrą kartą iš eilės. Evaldas greitai, žinokite, bus mano laidoje ir pamokys ir mane, ir jus, kaip išrūkyti morkas ir išsivirti gerą vištienos sultinį, bei pasidaryti suktinuką. Tai čia viskas ateityje.

Abi dienas konkursantus vertino patyrusi, bet smagi komisija. Šefai iš Prancūzijos, Rumunijos, Austrijos ir Latvijos. Ir tik negalvokite, kad kas nori, tas ten ir vertina – turi teisėjai žinoti taisykles ir būti dalyvavę tarptautiniuose konkursuose.

Ir dar buvo atėjęs Deividas – atradimas iš mano laidos Mažųjų virtuvės šefų rubrikos. Tai aš puoliau ir greitai supažindinau mažąjį Deividą su didžiuoju Deivydu. 

Konkurse buvo tik viena moteris – Dovilė. Gaila, neturiu nuotraukos su ja. Ji iš restorano „Sole Respublika“. Reikės ten nueiti. Oi, tiek daug tų restoranų ir naujų vietų, kaip čia spėti? Kaip visur pabūti?