Papasakosiu, kaip aš susipažinau su kaštainiais. Aš, aišku, turiu gerą apetitą ir smalsumo per akis. Jei aš esu kur nors kokiame svetimame mieste, tai yra svečiuojuos, tai man nėra nieko smagiau, kaip tiesiog plaukti gatvėmis, dairytis aplinkui ir skanauti. Gal ir nėra tai labai geras įprotis, skanauti – tai čia, tai ten, bet toks jau mano būdas. Ir, tiesą sakant, gal, jei dabar ir turiu daugiau proto ir jėgų atsispirti visokiems skanėstams, kurie siūlomi gatvėse, tai kažkada tikrai taip nebuvo. Štai ir prieš kokius šešiolika metų, pirmame universiteto kurse važiavome į Milaną, sutikti Naujųjų metų. Ir ten, prie Milano Duomo, po Kalėdų, aišku, begalinis šurmulys ir balaganas. Aš, aišku, užsimaniau paragauti tokių man negirdėtų neregėtų kepamų ten vietoje dalykų, kaip kaštainiai. Ten aš juos pamačiau pirmą kartą taip gyvai. Kas buvote Italijoje ar šiaip, Europoje, tikrai žinote, apie ką aš kalbu, tai va, įsigijau aš to stebuklo, paragavau, o paskui oba, ir piniginės netekau. Aišku, tada neatrodė nei juokinga, nei smagu, bet va taip man kainavo kaštonai. Nežinau, kada ją man ištraukė ar kažkur tiesiog pamečiau, bet va, tokie atsiminimai iš Milano – Didžiulis Duomo, ledas, pačiūžos ir kaštainiai.

Dar viena istorija iš praėjusių metų, – kaštainių atsivežiau iš Portugalijos. Ir sau smagiausiai juos paruošiau Kalėdiniam stalui su briuselio kopūstais. 

Šiais metais norėjau kaštainius temptis iš Italijos, nes jau toookie didžiuliai, toookie gražūs ir toookie pigūs, už kilogramą gal tik pora eurų. Bet susilaikiau, nes ir Lietuvos parduotuvėse jų atsiranda. Gal nevisi žinote, ką su jais daryti? Svarbiausia, atskirkime  du esminius dalykus: yra mūsų paprastieji kaštonai, kuriuos smagu vaikams rudenį rinkti, ant stalo laikyti (ir ant mano stalo yra dubuo), o įsimylėti geriausia, sakoma, yra kai tie kaštonai žydi, bet mūsų kaštonai yra nevalgomi. Kaštainiai tai yra jau visai kitos rūšies dalykas. Taip, tikrai panašūs į mūsiškius, bet šitie valgomi, tai yra tookio skanumo, moksliškai Castanea sativa Mille tas valgomų kaštonų medis vadinasi. Sakyčiau, kaštainiai yra bulvės ir riešuto vaikai… Cha cha, tikrai ir italai, ir prancūzai ir ispanai turi tiek visokių gėrybių su jais – pyragų su kaštonų miltais, saldainių, tų pačių klasikinių garsiųjų marrons glaces (tai yra cukruoti kaštainiai). Ir, beje, ten, kur auga kaštainiai, jie dažnai naudojami Kalėdų patiekalams ruošti ar kaip kavos pakaitalas. Oi, o va, mano draugė, kuri už italo išėjus, tai pamilus kaštainius kaip savus, ir rudeniop tik skrudina, tik lukštena. Tai ir mes lofte neseniai pasiskrudinom ir palukštenom.

O dar įdomu, kad kaštainiai anksčiau vadinti „kalnų duona”, mat jie nuo graikinių, arachisų riešutų ar migdolų, skiriasi tuo, kad turi mažiau riebalų ir daugiau angliavandenių. Šiaurės Italijoje, dar prieš kultivuojant kukurūzus, malti kaštainiai buvo pagrindinis polentos (rupių kukurūzų miltų košės) ingredientas. Amerikoje buvo laikų, kai ūkininkai kaštainiais šerdavo….kiaules! Bet laikai pasikeitė ir dabar kaštainiai laikomi sezonine prabanga. Jų sezonas – nuo spalio iki vėlaus gruodžio. Švieži kaštainiai turi būti kieti ir suspaudus rankoje išsilaikyti tokie pat – be tarpo tarp kiauto ir kaštono „mėsos“. Pabandykite pasigaminti namuose ir jūsų virtuvė prisipildys saldžiais keptų kaštainių aromatais. Ir valgykite juos iškart, nes jie greitai genda ir pelyja.

Taigi, ką su jais  daryti??? Pirmas ir svarbiausias dalykas – tai PRIVALOTE JUOS ĮPJAUTI, nes kitaip jie susprogs ir jus apšaudys. Tai čia esminis dalykas, nedarykite, kaip mano draugė Vilma, kuri pamačiusi, kaip mes lofte lukštenam, namuose nusipirko ir susprogdino juos tiesiog orkaitėje, tai taip NEDARYKITE! O ką ir kaip su kaštainiais daryti teisingai, skaitykite receptuose.

Galbūt pagaliau! Pagaliau ateina laikas, kai mes su vaikais galėsime pradėti valgyti vienodai suaugusį maistą? Gal baigėsi skandalai ir reikalavimai – kur bulvių košė?! Kas šitas žalias??? Galbūt, galbūt, galbūt?.. Jiems šešeri ir aštuoneri, ir mes visi pereiname į kitą lygį??? Šviečiasi man jau viltis, kad išeiname iš vaikiško repertuaro į suagusiųjų meniu, kuriame anties kepenėlės, aitrūs pipirai ir žalia žuvis??? Gal baigėsi lazanijos, pizzos, kotletų ir burokėlių sriubos vienvaldystė? Na, gerai gerai, tai tik daigai, bet taip gera, tiesą sakant, kartais pasidžiaugti savo vaikais, aaa aaaa…

Aš klausiu Izabelės, ką tau patinka daryti? Ji sako, – viskas man patinka, ramiausiai, ir net nereikėjo Jurgio paraginti suvalgyti brokolius. O taip, būna dienų, gerų dienų… Ir būna dienų, kai kniaukimas, zirzimas ir neklausymas pasiekia aukščiausią lygį bei mamos kantrybės prūdus. Pagalvojau, kad seniai bekalbėjome kokia nors vaikiška tema, o juk vaikų auklėjimas, auginimas, puoselėjimas ir gyvenimas su jais – daug literatūros ir aprašymų nusipelnęs dalykas. Niekada nesibaigianti vaikų planeta. Jei vyrai iš Marso, moterys iš Veneros, tai vaikai tikrai iš Mėnulio arba tiesiog Žemės…Cha, cha, cha!

Ir dar pagalvojau, o kokių gerų knygų apie vaikų auginimą ir auklėjimą esate skaitę jūs? Aš pasakysiu tris, kurios man labiausiai kažkaip įstrigo ir daugiausiai esu patarimų iš ten išsisaugojus.

Numeris vienas – „Baby Secrets“. Iš visų knygų apie kūdikių auginimą, ši man patiko labiausiai. Ir ją rekomenduoju visoms mamoms.

Dar viena – „New Toddler Taming“ – žinau, kad paskaitydavau, kai prasidėjo visokie skandalingi griuvimai ant grindų.

Ir dar – „Calmer, Easier, Happier parenting“ apie jau paaugusius vaikus, ir šiaip šeimos valdymą bei visų draugišką sutarimą, ši knyga man patiko. Tiesa, ji tokia tikrai esminė, tai aš truputį ją skaičiau, truputį klausiau audio book.

Aišku, kiek beskaitytum tų knygų, reikia pritaikyti ir sekti visus reikalus. Bet svarbiausia – tai yra meilė. Ir meilė brokoliams, cha cha! Ir nieko tokio, jei kartais, na TAIP tingi tuos vaikus guldyti miegoti, kad leidi jiems valanda ilgiau pažiūrėti teliką… Cha cha, man, žinokite, kartais taip būna, ypač, kai Tomo nėra namie…

Va, kiek prikalbėjau, o iš tiesų, norėjau pasidžiaugti, kad galime jau vienodą vakarienę valgyti ir visi vienodai būti laimingi. Kai grįžti vakare, kokią šeštą, ir jau reikia viską spėti – ir vakarienę, ir namų darbus, ir eiti miegoti laiku, tai negali pradėti gaminti kažko, kam reikia laiko bei kantrybės, todėl tada padeda „kepk ir maišyk“ stiliaus maistas – kitaip tariant, stir-fry. Čia kinų virtuvės pagrindas, greitai sumetei, ugnis karšta, greitai šast, du ir prašom!

Tokius aš praktikuoju dažnai. Ir vaikai mėgsta taip pat. Tai čia padariau, vadinkime, interpretaciją – du ingredientai, kuriuos naudojau ir kurie yra gal šiek tiek specifiški, tai sūdytų slyvų skystis (Ume plum seasoning) ir cukruoti Alvo imbierai.

Tikrai taip, bet užtat jokių ten medaus dalykų nereikėjo ir imbiero skonis yra sau puikiausias.  Ir dar iš nekasdienių būtų kepintų sezamų aliejus, bet jo tai nesudėtinga gauti… Visa kita paprasta ir elementaru. Receptas, kaip pasigaminti greitą ir skanią vakarienę – čia.

Labai simboliška, kad šią padėką rašau Pasaulinę gerumo dieną. Kai su „Maisto banku” prieš ketverius metus pradėjome šią iniciatyvą, tai sakiau, kad sotus alkaną tikrai užjaučia. Ir kad mes esame vieni kitiems geriausia pagalba ir parama. Ir tai, kad „Kviečiu į svečius” kasmet vyksta vis plačiau, smagiau ir pasiekia net tolimiausius šalies kampelius, rodo, kad gerumas – tarsi kokia ląstelė – dalinasi ir dauginasi. Ir, aišku, „Maisto banko” remiamoms šeimoms tie pinigai reiškia labai daug: ir tai, kad jie nėra vieni savo nepritekliuje, ir galimybę atsitiesti ir, tikiu, jausmą, kad kartu mes galime labai daug. Todėl dar sykį ačiū visiems, kurie ruošėsi, dalyvavo, vaišino, valgė, aukojo ir kitaip prisijungė.

Tuojau pabandysiu nupasakoti, kaip šiemet „Kviečiu į svečius” vyko, bet pradėsiu nuo to, kad vakar įvyko pirmasis padėkos vakaras, kai aš pakviečiau į svečius, o tiksliau – į „Jurgis ir Drakonas” tuos, kurie prieš tai aktyviai kvietė į svečius kitus, ir aukojo „Maisto bankui”.

Vakaras buvo labai jaukus ir šiltas, su kai kuriais jau buvau pažįstama, o kitus gyvai pamačiau pirmą kartą, bet jaučiausi, tarsi būtume seni bičiuliai. Taip yra dėl to, kad bendri tikslai ir noras padėti sunkiau gyvenantiems mus visus sujungė.

Labai norėjau, kad visi pasidalintų savo istorijomis, kaip labdaringas vaišes rengė, tai taip rateliu ir pasipasakojome. Štai ši šeimyna jau antrus metus savo bute cepelinų vaišes ruošia, tik jau šiems metams rimčiau ruošėsi – cepelinų per šimtą sulipdė ir aukų dvigubai daugiau nei prieš metus surinko. Kitąmet, sako, reikės namo, kad daugiau svečių tilptų!

Iš Tauragės atvažiavo „Šaukštelio studijos” komanda – ir savininkai, ir darbuotojai. Jie šiame mieste tapo pirmaisiais, prie „Kviečiu į svečius” prisidėję, bet, sako, kad labai daug turėjo svečių ir aukotojų, ir kitąmet, tikiu, bus Tauragėje daugybė labdaros vaišių.

Labai apsidžiaugiau ranką paspaudusi Kauno zoologijos sodo direktoriui, kuris taip pat ne vienas atvažiavo ir labai gyvai papasakojo, kaip linksmai pas juos „Kviečiu į svečius” vaišės buvo ruošiamos ir kad visi jau laukia naujų!

„Lietuvos geležinkeliai” nustebino papasakoję, kaip anksti kasdien į darbą kelias ir kad „Kviečiu į svečius” taip pat buvo rytinės vaišės, kai per pusvalandį, berods, pavyko surinkti kelis tūkstančius litų. Kitąmet, sakė, per visą Lietuvą savo bendrovėje jie šią iniciatyvą padarys ir dar daugiau aukų surinks. Ir Remigijus Šimašius papasakojo, kad ne tik surengtomis vaišėmis prisidėjo, bet ir sumanė, kad į jo gimtadienį atėję draugai gali nesukti galvos, ką dovanoti, o paprasčiausiai paaukoti norimą pinigų sumą „Maisto bankui”.

Dar daug daug istorijų ir nutikimų iš susirinkusiųjų išgirdau, ir net varžytuvių, kai įmonės konkuravo, kuri daugiau aukų surinks, papasakojo vakaro svečiai. O aš stebėjau ir galvojau, kad tikrai ne tik „Maisto bankui” tos aukos daug davė, bet ir mums visiems – vakaro svečių žvilgsniuose ir veiduose buvo tas šviesus džiaugsmas ir noras padėti, ir daug daug gerų emocijų.

Vakaro metu ragavome picų, ledų ir, žinoma, visiems svečiams dovanojau savo naująjį Šeimos kalendorių ir specialiai „Kviečiu į svečius” iniciatyvai sukurtą magnetuką, kuriame priminiau apie tai, kad esame 3D – dėkingi, džiaugsmingi ir dosnūs, čia tie trys pamatiniai D, ant kurių stengiuosi laikyti savo gyvenimą. Tokį net pyragą dovanų iš „Biržų duonos” gavau!

Na, o dabar pats laikas prisiminti, kaip gi visas „Kviečiu į svečius” maratonas vyko. Šiemet ši dosnumo šventė prasidėjo „Sostinės dienose”. Čia ir aš, ir mano komanda, ir Vaidotas iš „Maisto banko” buvo ir labai aktyviai visiems užėjusiems į mūsų stendą dalinome dešimt tūkstančių skrajučių, kur visa „Kviečiu į svečius” idėja buvo surašyta ir dar pardavinėjome labdaringą uogienę ir dabar jau galiu pasidžiaugti, kad tą dieną, pasirodo, ne tik šauniai pabuvome, bet ir surinkome 3000 litų. Štai toks buvo startas!

O tuomet dosnumo ir gerumo vajus ėmė ristis per visą Lietuvą. Į svečius kvietė, vaišino ir paramą „Maisto bankui” rinko vis daugiau žinomų ir nežinomų žmonių. Tai vyko net keliais etapais – Remigijus Šimašius ir jo būrys buvo pirmas, vaišių vakaro grožiu rūpinosi Lavija ir Birutė, kurios paskui nuo savo parduotų knygų dalį lėšų taip pat skyrė „Maisto bankui“.

Tuomet estafetę perėmė europarlamentaras Antanas Guoga. Jis labdaringus pusryčius suruošė Anupriškėse, ir aš ten buvau, jums apie tai savo karoliuose pasakojau. Ir labai džiaugiuosi, kad Antano sukviesti sėkmingi verslininkai aukojo taip dosniai, kad pasiekė absoliutų pinigų rekordą – 5200 litų.

Na, o dar vėliau prisidėjo prodiuserių kompanija „TymDrym“ ir „Kviečiu į svečius” akciją palaikančios TV eterio žvaigždės. 

Ir, žinoma, vairuojančios moterys „Racing Ladies“ su jų vadove Asta Jonušiene priešakyje.

Labai džiugiai ir aktyviai šiemet prie „Kviečiu į svečius” prisijungė socialiai atsakingos įmonės. Pirmoji vaišes surengė ir geru pavyzdžiu kitus užkrėtė „Barclays Technology Center Lithuania“.

O tada ir vėl įsisiūbavo gerumo virusas ir vakarienes surengė bei pinigų stokojantiems rinko visas spiečius įmonių: „Interdemix“ Kaune, kavinė „Žaliavalgis“, „Electrolux“ jau antrus metus, „Stilago“, „Saulėtekio slėnis“, „MP pension Funds“ trijuose miestuose trijuose savo padaliniuose, „SEB bankas“ dviejuose padaliniuose, „Litgrid“, kavinė „Šaukštelio studija“ Tauragėje, „Algoritmų sistemos“, „DPD Lietuva“, „Biržų duona“, „Ieskok.lt“, darželis „Boružėlės“ ir t.t Kai kurios įmonės jungė net kelias progas: SEB bankas, kuriame neseniai dalyvavau ir tradicinėje TV3 Pyragų dienoje, savo darbuotojams sukūrė galimybę aukoti kortelėmis ir taip paaukojo net 88 asmenys, o Biržų duonos Sucré kepinių namuose buvo išbandomi ir ragaujami nauji skoniai.

Labai originaliai į projektą įsijungė Kėdainių lietuvių ir švedų draugija. O susirinko jie pas savo narius, Rūtą ir Joną Švedus, aptarė savo bendradarbiavimą, pasidalino kelionės po Švedijos bendruomenes įspūdžiais ir ta proga suorganizavo „Kviečiu į svečius“ švediška tematika: švediškos spalvos, švediškų patiekalų vaizdai ir receptai.

Neabejingi nepritekliuje esantiems žmonėms yra ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Londone draugus į svečius kvietė Gintarė Žebrauskaitė.

O Notingemo  universiteto lietuvių studentų bendruomenė „Kviečiu į svečius” akciją surengė per tradicinį susipažinimą su pirmakursiais!

Ir dar Turkijos lietuviai paaukojo, beje, jie prie šios iniciatyvos jungiasi jau antrus metus iš eilės.

Ir labai daug paramos surinko valstybinės įmonės. Pirmąsyk, ir iš karto meniškai, su muzika, „Kviečiu į svečius” išbandė Vilniaus apygardos teismo kolektyvas. Valio jiems! Ir, žinoma, daugybė puikių įmonių, kurios jau dalyvavo ir ankstesniais metais: Kauno rajono savivaldybė – jos nariai Tarybos posėdyje sprendė vienus svarbius klausimus, o per pietų pertrauką atliko kitus – vaišinosi ir aukojo labdarai. Savivaldybės kiekvienas skyrius po savo patiekalą ruošė, o tada visi skanavo ir kits kitą gyrė (bendra foto ir vaisiu gamintojai). Vėliau jų pavyzdžiu pasekė ir Kauno miestas ir Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius (jau treti metai, visad surenka arti 4000 Lt), Alytaus meras Jurgis Krasnickas, kurio namuose apsilankę svečiai „Maisto bankui” paaukojo 900 litų.

O Valstybinės mokesčių inspekcijos Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė pakvietė savo darbuotojus piknikui prie Vilniaus Baltojo tilto – tikrai smagu, kad tas užsitęsęs ruduo leido labdaros vaišes lauke ruošti.

Puikią jaukią šventę surengė Lietuvos zoologijos sodas - jie ne tik palapinę lauke su šieno kitkomis pasistatė, bet ir savo gyvūnus šiai džiaugsmingai šventei kaspinais ir kitomis grožybėmis padabino!!!

Feisbuke mačiau ir jums parodyti noriu, kad labdaros ir aukojimo iniciatyva įvyko ir Skuodo socialinės paramos skyriuje, Pagėgių socialinių paslaugų centre, Šiaulių Didždvario gimnazijoje ir Šiaulių suaugusiųjų mokykloje. Į svečius kvietė ir aukas rinko Panevėžio rajono liberalai, Vilniaus mokytojų namai, Marijampolės samariečių bendrija, Kauno nakvynės namų kolektyvas (jau trečius metus iš eilės) ir t.t. O AB „Lietuvos geležinkeliai” žmonės vaišes organizavo net du kartus – nepasiturinčiųjų maistui jie paaikojo per 3500 litų – dar vienas rekordas!

Aptikau ir labai labai aktyvią vaišių iniciatorę – tai Dovilė Bajalienė, kuri „Kviečiu į svečius“ surengė net dukart skirtingose bendruomenėse: „MB Pension Funds Baltic“ ir Kauno Linkuvos bendruomenėje.

O Tauragėje iniciatyvos ėmėsi Justina Marozaitė. Prieš tai apie „Kviečiu į svečius” paskelbusi vietinėje radijo stotyje ir turbūt visur kitur, kur tik begalėjo, ji „Maisto bankui“ perdavė savo kavinės „Šaukštelio studija“ vienos dienos pelną!

Prie „Kviečiu į svečius“ derintos net ir giminės šventės!!! Pavyzdžiui, Kudirkos Naumiestyje trys šeimynos – vaišių šeimininkai Puidai, svečiai Tylai ir Jankauskai – rinkosi ne tik pasivaišinti ir pabendrauti, bet ir rubinines vestuves paminėti, su 60 m. jubiliejumi pasveikinti ir susipažinti su šio krašto lankytinomis vietomis (KN ir KN2).

O Šiauliečiai Lina ir Gytis į svečius kvietė savo kvartalo kaimynus susipažinimui ir bendruomenės stiprinimui. 

Žinau, kad nesugebėjau paminėti visų prisidėjusių, juo labiau, kad aukoti „Maisto bankui” galima ir anonimiškai, tai ačiū ir taip prisidėjusiems! Tikrai didžiuojuosi „Kviečiu į svečius” rezultatais, ne tik lėšomis ir finansuota į ateitį nepasiturinčiųjų parama, bet ir tuo, kad kiekvienais metais vis daugiau žmonių prisijungia. Tai yra didžiausia jėga ir mano veiklos prasmė, kai vienas impulsas ir idėja įtraukia daugelį. Artėjame prie trijų mėnesių, rugsėjo pradžioje pradėję, tad galime skaičiuoti. Valio valio valio! Šiemet surinkome dar daugiau nei pernai – per 55 tūkstančius litų! O jūs žinote, kad vienas litas „Maisto banko” rankose pasidaugina, kaip tas gerumas, apie kurį kalbėjau pradžioje, ir virsta 15 litų? Tai dėl to suaukota suma stebuklingas padidėjo ir už surinktus pinigus „Maisto bankas” galės nepasiturintiems suorganizuoti maisto už… 825 000 litų!!! Wow! Tai tikrai labai daug,  jei porcijomis – tai 337 000 porcijų maisto. Tik pagalvokite, kiek žmonių, turės ką valgyti, nes jūs buvote tokie dosnūs!

Ragaukime, bendraukime ir naujus kraštus pažinkime, bet vis tiek, kaip gerai yra tie daug kartų patikrinti ir pažinti skoniai. Visi tik alpo ir aikčojo, kai gaminome patiekalus iš lietuviškų grožybių. Kitą savaitę visi skoniai bus egzotiški, ryškūs ir nauji, o šį šeštadienį tegul būna gražiausios lietuviškos skanybės.

Vienas tų ypatingųjų patiekalų, kuriuos tūlas lietuvis bet kada yra pasiruošęs gaminti ir valgyti – kugelis su visais savo pusbroliais. Aš pati savo bloge ir laidose esu jums ne vieną kugelio variantą pristačiusi: rodžiau keptą kugelį, Nijolės varškės ir makaronų kugelį, o rytoj parodysiu kaip pasigaminti daržovių kugelį. Apskritai kugelis – yra savotiškas ritualas, o bulvė – nepaisant visų apkalbų, kokia ji storintoja, man yra labai skani ir sava.

Šią savaitę savo feisbuke klausiau, ką gi iš mūsų lietuviškos virtuvės mėgstate jūs. Ir ką gi! Bulvės gražuolės valdo. Štai Justina Gruodienė rašo: „Cepelinai, cepelinai ir tik cepelinai!!!! Na gerai, dar ir kugelis kartais ar bulviniai blynai”, Ingrida Antulienė taip pat neabejinga bulvėms: „Kastinys, karštos bulvikės, pabarstytos krapais…skanumėlis!”, o štai Lina Gervytė – Michailova pasiūlė iš vaikystės atsineštą bulvių padažą:  „Sekmadienio rytais, kaime, mes valgydavome lietinius blynus su bulviniu padažu. Skysta bulvių košė, atskiesta pienu, su spirgučiais. Čia aukštaitiškas padažas, menantis dar tarpukario laikus. Vilniaus krašte mažai žinomas, kaip ir balti šaltibarščiai”.

Dabar truputį atsitrauksiu nuo receptų. Nes lietuviškos grožybės – ne tik maistas, bet, žinoma, ir daugybė kitų, tradicijomis kvepiančių dalykų. Štai, pavyzdžiui, – malūnai. Aš buvau Šlyninkos vandens malūne, nes jis labai gražus, labai senovinis ir turi labai tikrą malūnininką Stasį. Tai štai Stasys man parodė visą grūdo kelią iki miltų.

Pasirodo, ne be reikalo visi mes nuo vaikystės mokame dainuoti, kaip „du gaideliai į malūną vežė, o ožys malė”. Ne šiaip čia daina, bet visą malūno darbą nupasakojanti. Tai, o kodėl į malūną ir kodėl miltų kelią aš tyrinėjau? Nes dar vienas labai svarbus kiekvienam lietuviui valgis – duona.

Duona – tai savotiškas mūsų virtuvės himnas, kažkas sakralaus ir ypatingo. Visi svetur išvažiavę tautiečiai anksčiau ar vėliau (o dažniausiai, iš karto) pasiilgsta lietuviškos duonos ir prašo jos atvežti ar atsiųsti. Ir nors parduotuvėse rasite kokios tik nori ir net labai kokybiškos duonos, namuose kepta duonelė visada yra ypatinga, kvepianti meile ir stebuklu. Rytojaus laidoje skalsią ruginę duoną kepsiu su savo Jurgiu, tai jei dar nė sykio nesate naminės duonos kepę, būtinai pažiūrėkite ir pabandykite.

Duona, beje, ir mano feisbuko apklausoje buvo gausiai minima, štai ponia Genovaitė rašo: „Skaniausi patiekalai: tikros ruginės su kmynais duonos riekė, apipilta ką tik išsuktu medumi, antra ruginės duonos riekė, aptepta ką tik sumuštu kaimišku sviestuku, toliau – namiškių padaryto skilandžio riekė su ką tik darže nuskintu kvepiančiu pomidoru ir duonyte” – sutinku su kiekvienu ponios žodžiu ir, manau, jūs taip pat. O štai man parašiusi Renata, įtariu, jau ne sykį šeimą namine duona lepino: „Skaniausia – naminė duona, vaikai ypačą mėgsta karštą, tik iš orkaitės, su sviestu”. Tai, turbūt, jokie nauji ir egzotiški valgiai iš mūsų neišims to, ką močiutės ir promočiutės į savo kepamas duonas įminkė ir taip mūsų tėveliams bei mums perdavė.

Na, ir žinote, iš tų pačių gerųjų miltų ir dar iš visų mūsų mėgstamo medaus gaunasi kas? Taip, Medutis! Aš jį pavadinčau nacionaliniu tortu, nes kone kiekvienas esame jo ragavę ir kiekviena šeimininkė turi savo skaniausio ir ypatingiausio Medučio receptą. Tai tortų tortas, be kurio neįsivaizduojama jokia rimtesnė šventė.

Aišku, medaus tortui reikia pasiruošti, jis mėgsta dėmesį, cinamoną ir brandą. Bet rezultatas ir visi jam sakomi achhh  ir ochhh yra verti pastangų. Tai rytojaus laidoje tą visų giriamą ir mėgstamą lietuvišką skanėstą gaminsiu – kažkada jo receptą man patikėjo mano teta Narciza, o dabar kasmet bent po kelis kartus aš jį kepu įvairiomis didelėmis progomis.

Tai tokia nusimato jau rytoj mano laida, kurią pavadinau lietuviškos grožybės – o paprasčiau sakant, tie patiekalai, kuriuos mes visi mėgstame labiausiai.

Kaip ir žadėjau šiandien savo laidoje „Beatos virtuvė“ kepdama ruginę duoną su Jurgiu, papasakosiu jums čia, savo bloge daugiau apie raugą: kas jis, iš kur jis, kaip jį pasidaryti ir ką daryti iš jo. Kad puta, susidariusi alaus fermentacijos metu ir įdėta į duonos minklę padeda jai pakilti, pastebėjo dar senovės egiptiečiai. Raugo ar mielių reikia tam, kad tešla iškiltų, o kepiniai nebūtų kieti it džiūvėsėliai. Kaip į madą grįžtą mūsų mamų ir močiučių apdarai, taip į virtuves – naminė natūralių mielių arba raugo duona. Ji sveikesnė, natūralesnė, o neretai ir skanesnė. Natūralaus raugo duona nėra greitas maistas – jos kepimo procesas nėra toks „užprogramuotas”, kaip su pirktomis mielėmis, jis asmeniškesnis, paslaptingesnis… Kai dar tik pradėjau domėtis raugu, truputį gąsdino tas „pamaitinkite, prižiūrėkite, užauginkite, atnaujinkite”…Bet kai jau labiau pasidomėjau ir iš mokytojų pasimokiau, tai supratau, kad viskas yra nesudėtinga.

Dar toks dalykas, kurį pastebėjau – lietuvių liaudyje paplitusiuose duonos receptuose nurodoma naudoti daugiau cukraus. Žinome, kad jis maitina mieles ir padeda raugui greičiau augti, bet aš manau, kad duonai cukraus nereikia. Ir taip daug to cukraus visur suvalgome, tai siūlau duoną kepti iš miltų, druskos ir vandens, nes tik tiek jai ir reikia, na, dar šiek tiek stebuklo.

Tai dabar apie raugą. Raugas – tai toks duonos tešlos ruošinys, paprasčiau tariant – miltų ir vandens mišinys, pradėjęs maloniai rūgti ir burbuliuoti. Štai to burbuliavimo metu mišinyje dauginasi gerosios lactobacillus bakterijos ir mielės. Apskritai, laukinių mielių yra visur – jos suraugina pieną ir supūdo obuolį, o priviliotos į vandens ir miltų mišinį, ima tarpti, kad užaugusios iškeltų blynus, pyragus ar net visą duonos kepalą. 

Vanduo + miltai + švarus molinis ar stiklinis indas + šiluma = raugas 

Geriausias raugo draugas yra laikas. Kai jau viską padarysite, reikės palaukti bent 5 dienas, o gal ir truputį ilgiau. Per daug mosikuoti rankomis ir devynių prakaitų lietu nereikės, miltus tiesiog paliksite dirbti savo darbą – stovėti, kvėpuoti ir daugintis. Paprasčiausias būdas – naudoti pilnagrūdžius ruginius miltus. Raugo dubenį padėkite nuošaliau, kad niekas neišverstų ir neužkliūtų. Visas jūsų darbas bus duoti jam „maisto” – miltų, vandens, ir pamaišyti. Po 5 dienų turėsite užtektinai raugo dviem duonos kepalams ir dar pasiliksite kitam kartui. Maitinti šį „kūdikį” galite rytais, tai visada atsiminsite, kad pusryčių laukia ne tik jūsų skrandis ar šeimyna, bet ir jūsų „rūgena”. Geriausiai raugo bakterijos dauginasi maždaug 30 °C temperatūroje, tad dubenį ar stiklainį su raugu laikykite šiltesnėje buto vietoje. Ir nepamirškite, kad jūsų „rūgena” augs, tad pasirūpinkite, kad indas būtų kelis kartus didesnis, nei pradinis mišinio tūris. Jei raugo skleidžiamas kvapas primena ne duoną, bet puvėsį ar pelėsį, arba pastebėjote ant raugo viršaus susidariusią plėvelę – greičiausiai jis sugedo, tokį būtinai išpilkite.

Raugo paruošimas

 1-a diena. Reikės 50 g viso grūdo ruginių miltų (2 šaukštai) ir apie 100 ml vandens.

Miltus ir vandenį sumaišykite plačiame dubenyje, pridenkite lėkšte ir pastatykite kur nors šilčiau ir atokiau 24 valandoms.

 2-a diena. Pridėkite tiek pat miltų ir vandens, kaip 1-ą dieną. Pamaišykite, pridenkite.

 3-a diena. Darykite tą patį, kaip ir 2-ą dieną.

 4-a diena. Atspėjote! Vėl pakartojame tą patį veiksmą, kaip ir kasdien iki šiol. Minklė jau turėtų džiuginti maloniu duonos raugo kvapu, bet jei dar neužuodžiate – nieko baisaus. Duokite dar 24 val. laiko.

 5-a diena. Raugo paviršiuje jau turėtų matytis burbuliukų, kvapas turi būti malonus, rūgštokai salsvas, primenantis duoną. Pasidaryto kiekio pakaks dviem kepalams ir dar liks. Likutį dar kartą pamaitinkite miltais ir vandeniu, leiskite dar pastovėti 24 valandas ir galite dėti į indelį, jį – į šaldytuvą. Kai vėl norėsite kepti duoną, atlikite raugo „pakutenimo ir pažadinimo” veiksmus, duokite jam miltų, vandens ir laiko, jis atsibus ir vėl turėsite pirminę minklę (raugą) duonai kepti. Paprasta raugo gaivinimo taisyklė: 1 dalis pirminio raugo (iš šaldytuvo, 1-2 šaukštai), 3 dalys miltų ir 6 dalys vandens, laikas ir šiluma. Štai jums po 12-24 valandų raugas pabudęs ir aktyvus, pasiruošęs duoną ar kitą kepinį kildinti.

Jei raugo norite turėti visada, jį galima užšaldyti. Sandariame, šaldymui skirtame inde užšaldykite maždaug 50 g su raugu kildintos duonos tešlos, o kai vėl norėsite kepti, tą gabalėlį atšildykite, „pamaitinkite” kaip jau anksčiau rašiau ir vėl galėsite naudoti. Šaldytuve raugą galima laikyti ir indelyje, tuomet sumanius ką kepti reikės paimti kelis šaukštus to „miegančio” mišinio, pamaitinti jį miltais ir vandeniu, duoti jam laiko ir štai, vėl pasiruošęs raugas. Kvietinį raugą šaldytuve galima laikyti apie dvi savaites, ruginį – iki mėnesio. Jei po 5-6 dienų jūsų raugas nerodo jokių burbuliavimo ženklų ir neskleidžia kvapo, gali būti, kad gyvenate sterilioje laboratorijoje, tad reikės pirminio raugo paprašyti iš draugų arba patiems dar sykį nuo pradžios viską pasidaryti.

Daugiau apie naminę duoną ir įvairius kepinius galite sužinoti mano Kepinių knygoje.

Ruginiai duonai su medumi reikės: 1 kg ruginių miltų, 1 kupino šaukšto druskos, 100 g ALVO juodos duonos sėklų mišinio, 150 g ALVO saulėgrąžų branduolių, 100 g ALVO moliūgo sėklų, 2 šaukštų ALVO kanapių sėklų, 1 kupino šaukšto ALVO kalendros sėklų, 4 šaukštų medaus, 1litro šilto, kambario temperatūros vandens, ruginio raugo. Kepti apie 1,5 valandos 200 C orkaiktėje.

Daržoviniam kugeliui reikės: 1 kg bulvių, 2-3 saliero lapkočių, 2 ketvirčių kopūsto, 1 cukinijos, 1 žiedinio kopūsto ar brokolio, 1 svogūno galvos, ketvirčio moliūgo, 0.5 l grietinėlės, 4 kiaušinių, 4 šaukštų manų kruopų, druskos, pipirų, gero žiupsnio mairūno, saujelės krapų, saujelės petražolių.

Lakštams reikės: 250 g medaus (2-3 kupini šaukštai), 200 g sviesto, 1.5 šaukšto cinamono, gvazdikėlių, muskato mišinio, 100 g baltojo cukraus, 100 g rudojo cukraus, 2 šaukštų grietinės, 2 kiaušinių, 700 g miltų, 2 šaukštelių kepimo miltelių, druskos. Kremui reikės: 1 litro 30 proc. grietinės, 1 citrinos žievelės, 1 citrinos sulčių, 100 g cukraus.

Man tai yra pati didžiausia ir svarbiausia mano metų pabaigos naujiena. Nuo ko pradėti ir kaip papasakoti, kad man jo reikėjo ir norėjau jo jau ketverius metus. Bet žinote, kaip būna, aš esu gana atsargi ir gana kukli. Nes man atrodė, kad negaliu juk persiplėšti ir nors žurnalo idėjos folderis mano kompiuteryje ir telefone yra jau kokius trejus metus, bet niekaip neateidavo tas laikas. Bet šį rudenį, kaip koks žibintas užsidegė man šviesa – reikia, dabar, ir nesitrauksiu!

Taigi, bandau ir darau jį visų pirma sau. Ir jums. Esu priklausoma nuo maisto žurnalų, man jie yra smagumas ir džiugesys, ir jų yra visokių ir pačių geriausių. Sakysite, kad maisto žurnalų Lietuvoje yra ir taip labai daug. Bet ne tokie, kokio norėjau aš – asmeniško ir tokio, kuris tikrai būtų naudojamas. Taigi, sutelkiau savo komandą, prisišaukiau Juditą ir pasiraitojome rankoves. Štai, kodėl ta eglutė, kurią akylieji pastebėjo vienoje mano feisbuko nuotraukoje, apsigyveno lofte.

Todėl mano dovana sau ir jums yra žiemos žurnalas, kuriame, aišku, visas dėmesys bus Kalėdoms.

Man Kalėdos yra smagumas ir šventė, ir geriausias laikas! Aš laukiu jau seniai ir norėjau, kad ne tik jums, bet ir man jos būtų be streso, kad nereikėtų paskutinę minutę pačiai nardyti savo puslapyje ir sudarinėti sąrašus. O dabar aš esu rami, nes viskas, ko reikės mano Kalėdoms, yra sudėta žurnale, ir visas mano Kalėdų stalas bus toks, kokį rasite ir jūs. ai va, jau dalinuosi šių metų savo svajonės išsipildymu…Tegul išsipildo visų mūsų svajonės su kaupu….Ilgai laukiau,kada galėsiu pasidalinti šia naujiena, o va šiandien jau galiu, todėl ir dalinuosi, ką manot??  ar jums reikia? kaip jums viršelis? ko tikitės ten rasti? ir šiaip ar jau pradėjote sudarinėti šventinius sąrašus?

Iš ko susideda laimė? Aaaa????Na, pasidarykite savo sarašą? Tuoj sunersiu savąjį. Va, namų nuotaiką geriausiai atspindi Bonbon.

NAMAI. Būti namuose yra rojus. Aš nejuokauju. Aš po visų kelionių ir darbų, ir projektų, ir reikalų, šį penktadienį leidau sau būti namuose. Specialiai ir kryptingai visą dieną buvau namuose ir niekur nėjau. Visus reikalus išbraukiau, ir nustūmiau. Aš neatsimenu pilnesnės ir džiaugsmingesnės dienos. Aš tiesiog skambėjau viduje, kaip koks kalnų upelis. Tikrai. Būti namuose – tikras rojus.

Tvarkytis yra rojus. Ir va, prašau, pristatau savo svajonių indaują, kurią dėliojau ir tvarkiau. Gavau ją iš Atradimų Sandėlio. Jie turi FB puslapį ir veža gražius daiktus iš visur. O dar kartais eksponuoja dalykus „Simple home“ parduotuvėje Europoje.

Draugės ir Draugai yra laimė. Va, draugė Vita jau laukia Kalėdų. Penktadienio pabuvimas namuose buvo pavainikuotas svečais.

Šeštadienis – ilgai laukta kelionė TRAUKINIU į Kauną. Dažniau reikia važinėti traukiniu. Ir labiausiai norėčau, kad būtų traukinys kokią 22:30 paskutinis iš Kauno. Tada galima būtų važiuoti į Kauną visai dienai, nueiti į restoraną ir grįžti, o Kaune tikrai yra kur eiti, beje.

Dainuoti yra laimė. Džordanos koncertas – man buvo įvykis ir emocija. Na, aš nesu didelė koncertų lankytoja, o lietuviškame koncerte nebuvau šimtus metų. Džordana pavarė! Dabar reikia, kad ji padarytų dar turą ar koncertų seriją po metų kokių, ar po dvejų. Labai norėčau dar ir dar.

Aš tik raudoną šaliką užsirišau. Va, tikros fanės buvo raudonais plaukais…

Daryti tai, ką mėgsti ir kuo tiki – yra Laimė. Na, nunešėte vakar jūs mane, taip aktyviai sutikdami žinią apie žurnalą! Tai informacija tokia: jis pasirodys gruodžio pradžioje. Ir bus visur. Kaip visi žurnalai. Ačū! Tikrai nenuvilsime. Šiandien einu filmuoti laidų toliau.

Aš, žinote, esu padirbėjusi visose televizijose. Dabar, kai pagalvojau, tai visose. Tikrai, žinote, kad dabar TV dirba visai kitaip nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Iš tiesų, tai televizija yra mano meilė. Ir stebuklas! Tikrai, ji yra stebuklas. Jis toks skanus ir viliojantis – tik, žinoma, tuomet, kai jo nepadaugini. Bet TV yra jėga. Tas jaudulys, tos kameros! Na, čia kalbu apie didžiąsias TV studijas, kurių dabar jau gana kukliai yra… Dabar televizija dirba tokiu paprastu principu – vietoj to, kad būtų vienas ūkis, kuriame visi susirenka, dirba, savo lysves bendrai visi sodina, laisto ir ravi, kuolelius kaišioja ir daigus riša, trąšomis rūpinasi bei saugo nuo kenkėjų, dabar yra kitaip. Dabar yra daržininkai žinovai, kurie net nelabai gerai žino, kaip auginti, bet žino visokias augalų rūšis, yra apsiskaitę ir išmanūs, žino, kaip reikia auginti ir, be abejonės, kaip parduoti. Todėl dabar yra taip: daržininkai savo lysveles augina visi atskirai, kur turi kokį plotelį – vieni Kaune, bet daugelis – Vilniuje. Vieni, kaip aš, Ševčenkos gatvėje ir po visą Lietuvą, kiti – dar kažkur, bet jie tuos vaisius augina savarankiškai – visi turi po lysvelę, augina kaip kas išmano ir moka geriausiai. Tie visi daržininkai – nors ir pažįstami tarpusavyje, nes visi suvienyti to paties kooperatyvo – susitinka retai (kai koks svarbus jubiliejus ar VIP renginys) arba iš viso nesusitinka. Žinoma, gatvėje pasisveikina vienas su kitu… Bet, aišku, kiekvienas daržas augina savo vaisius kaip tik gali geriausiai, kaip patys supranta. Tada atiduoda, tiksliau net ne atiduoda fiziškai, bet padeda skaitmeninę laikmeną i ftp serverį ar dar kažkur (tiesą sakant, aš nelabai ir galiu pasakyti, kaip tai atsitinka, nes mūsų „užaugintą vaisių” padeda mūsų montuotojas Ričardas, o ne aš).

Va šitaip dabar gyvena televizijos. Joms užaugina derlių kiti. Taip dirba didžiosios komercinės televizijos – TV3 ir LNK,  dar LRT truputį panašiau, į taip, kaip buvo, kadangi turi savo didžiulį pastatą, bet ir tie yra su privačiais pavieniais daržininkais. Daugelis su nostalgija prisimins, kaip visi tie daržininkai savo pupas ir morkas augino viename dideliam darže, labindavosi tarp ravėjimo ir derliaus nuėmimo, kartu dalindavosi atsineštais sumuštiniais ir kava iš termoso (iš tiesų, tai eidavo į bendrą valgyklą). Tai va, aš prisiminiau tuos laikus prieš vaikus, kai dirbau LRT. Dariau laidą „Arti toli“. Ir tada, ir dabar buvo geri laikai. Aš dariau reportažus Londone, skraidžiau, turėjau super prodiuserę Indrę, energingą administratorę Nemirą, režisierę Gražvydą ir nerealų montažo režisierių Miroslovą (Jis iš visų visų geriausias ir nuostabiausias, mylimiausias mano meškinas, su juo, būdavo, montuodavome laidą taaaaip smagiai). Susitikdavau su visomis eterio žvaigždėmis kavinėje, pradedant Rita Miliūte ir Zita Kelmickaite, pabaigiant Edita Mildažyte, Algimantu Čekuoliu ir Audriumi Siaurusevičiumi. Visi eidavo pietauti į valgyklą ir bufetą. Ir ten buvo toks virėjas Ramūnas, kuris iškepdavo pačius skaniausius bulvinius blynus, ir kaip dabar atsimenu, ir Ramūną ir visas puikias moteris, kurios tuomet LRT valgykloje dirbo, ir jų varškės apkepą, kuris buvo skanus, purus ir minkštas. Aš, kaip ir pridera, visada klausinėdavau, kaip ir kas. Ir jos, atsimenu, man sakė taip: jei varškės pudingas – tai tada baltymus reikia atskirai išplakti, jei apkepas, tai kartu. Va štai taip. Nes tose senesnio tipo knygose buvo ”apkepas ir pudingas“. Abu su manų kruopomis ir su džiūvėsėliais. Varškės apkepas, sakyčiau, yra įaugęs į mūsų sąmonę bei gyvenimo supratimą. Ir aš jo pasiilgstu labai labai ir labai.

Bet negalvokite, kad aš ko tai ilgiuosi ar gedžiu tų laikų. Dabar viskas kitaip ir kas buvo – reikia džiaugtis ir su saldumu prisiminti, ir pašlovinti ką turi dabar. Televizijos efektyvesnės, pelniningesnės ir gamina mums gerus produktus. Tai va, norėjau apie varškės apkepą,o parašiau apie teliką. Tai štai, prašau jums, varškės apkepo receptas, o jūs man papasakokite, ką manote apie TV dabartinę ir ką žiūrite.

Ohoho! Tariau pamačiusi, kiek gi komentarų, like’ų ir dalijimosi sulaukė mano laidoje buvęs tortas „Medutis”! Tai tik dar sykį įrodo, kad visus mus jungia meilė lietuviškiems valgiams, toks kulinarinis genas, neduodantis ramybės, kol ant stalo netsiranda kas nors iš varškės, bulvių, silkės arba medaus. O „Medutis” po tokio jūsų dėmesio ir įvertinimo tikrai gali ramiausiai vadintis nacionaline vertybe ir tortu – karaliumi.

Taigi, panašu, kad po savaitgalio laidos per Lietuvą nuvilnijo medaus tortų banga, maloniais komentarais užliejusi ir mano feisbuko sieną. Skaičiau ir džiaugiausi, ir stebėjausi. Visų pirma, tai jei kas galvojate, kad tortai – tik moterų reikalas, tai galvokite iš naujo. Nesitikėjau ir aš, bet kai pamačiau, labai apsidžiaugiau – Medutį kepa ir vyrai! Aš net turiu įrodymą – nuotrauką, kurią atsiuntęs Marius Mikalajūnas mano feisbuke parašė: „Moterys, jeigu manote, kad vyrai nekepa „Medučių”, jūs eilinį kartą klystate. Štai manasis. Šis tortas buvo lyg sugrįžimas į vaikystę, kai mudu su mama kepdavome torta. Dabar, po keliolikos metų pertraukos, nutariau atgaivinti šią tradiciją – tik dabar jau su savo dukryte…”

Greičiausiai, visi turime tokius valgius, kurie primena mums vaikystę ir jaukumą, ir šeimos švenčių nuotaiką. „Medutis” – vienas tokių tortų, nes turbūt nėra nė vienos Lietuvoje šeimos, kur bent vienas žmogus nėra „užaugęs ant medaus torto”. Pavyzdžiui, mano kelios draugės pasakojo, kad kone visi jų vaikiški gimtadieniai šiuo nacionaliniu skanėstu būdavo puošiami. Ir jūsų komentarai apie šį tortą tik pativirtina jų žodžius: „Mano gimtadieninis, pagal Beatą keptas. Kepuosi bent kartą metuose – vaikystės gimtadienių tortas, mama net dviaukštį padarydavo”, – po mano laidos parašė Ada Urbonaitė – Janušienė. Ir Jūratei šis tortas pats pačiausias, nes primena…kažką gero, manau, primena: „Nuostabus tortas, mano pirmasis, kai buvau 18-niolikos, net kursus lankiau, o dar raičiau rožes papuošimui, superinis! „Mano nostalgija“…

O čia, žiūrėkite, ogi puikiausias kalėdinis ar naujametinis Medutis, Širlės keptas ir atsiųstas.

Ir žinote, kas smagiausia? Kad nėra taip, jog visi vienodus medaus tortus štampuoja. Kiekviena šeimininkė savo giminės ar kitaip atrastų gudrybių į receptą įpina. Jei visus medučius į eilę sustatytume, tai kaip kokie antros eilės pusbroliai būtų, nes kuo tik jūs jų negardinat!

„Vat maniškis vakar suteptas, lazdyno riešutais pabarstytas: receptas be jokių muskatų ar cinamono – senovinis! Vis bandau apeiti šaldytuvą, kad nekiltų pagunda atsipjauti iki vakaro“, – guodžiasi Inga Jasinskienė, o Živilės Bagdonienės „Medutis“ jau visiškai kitoks: „O man medutis skaniausias ne su grietine, o su grietinėle ir spanguolių uogiene. Pasaka! Ir į tešlą niekad nededu jokių imbierų ir gvazdikėlių… Kažkodėl man nepatinka ta meduolinė tešla.”

Žodžiu, nuvilnijo per Lievtuą ištisa medaus tortų banga – su citrina, be želatinos, su grietine ir su grietinėle, su sulietais lakštais ir be jų. Saldus tas gyvenimas, kai šalyje tortų karalius – „Medutis“ klesti. Tai jei netyčia kažkaip dar nesate patys bandę jo pasigaminti, tikrai pats laikas! O pabaigai, toks juokas, – feisbuke Rūta Vilkienė parašė, kad jos teta „Medutį” vadindavo „Pensininku”, tik niekaip nesugavojo, kodėl, tai kita ponia, nežinia, juokais ar rimtai paaiškino: „Todėl, kad daugelis pensininkų dantų nebeturi, o „Medutis” yra minkštas tortas”! Cha cha!

Tai va, „Medutis” ir mažiems, ir dideliems, ir su dantimis, ir be jų!

Aš rytą pradedu nuo arbatos. Stipri, angliško stiliaus juoda arbata su pienu yra mano ryto ritualas, be kurio lyg kažko trūksta. Bet mėgstu ir kavą, bet jau vėliau, kai diena įsibėgėja.

Ar pastebėjote, kaip pasikeitė mūsų kavos supratimas ir gėrimas Lietuvoje per pastaruosius 10 metų? Dabar bene nepadoru gerti užpilamą kavą, kurią mano vyras, pavyzdžiui, vadina dumblo kava. Aš tai išgeriu, tikrai. Ir nesigėdiju. Tiesa, dažniausiai lofte naudojame paprastą, vadinamąjį french press, prancūziškąjį kavinuką…Bet ar matėt, kiek dabar yra būdų kavai paruošti? Ar žinote, kas yra „chemeksas“?? Ką???  O kiek kavos aparatų namams žinote? Aš ne vieną. Ir ar buvote jau paklausti, kokios kavos norėsite – iš Brazilijos ar Etiopijos?

Aš pasakysiu taip, mano žinios apie kavą yra na, kaip čia pasakyti, tokios gana vidutinio lygio, bet tikrai norėčiau sužinoti daugiau. Apie Emanuelį ir jo kavos ir kreivos nosies istorijas buvau girdėjusi jau ir anksčiau. Tos istorijos, visų pirma, yra apie aistrą kažkam, nes kai yra aista ir yra vienas domėjimosi baras, lengviau išgryninti, suprasti ir tinkamų žinių sukaupti. Gyvai su Emanueliu susipažinome pavasarį, nes va, imk ir atsitik tu man taip, kad „Jurgis ir Drakonas“ savo restorano patalpas nuomojasi šalia Emanuelio kavos dirbtuvių, praktiškai, kaimynai. Ir net šeimininkas patalpų yra mūsų tas pats, ponas Edmundas. Taigi, aš esu porą kartų kyštelėjusi nosį pas Emanuelį į dirbtuvę, gėrusi jo kavos. Jis pradėjo blogą rašyti ir rašo įdomiai, tai, sakau, reikia pasikviesti į svečius – kad papasakotų ir praplėstų mūsų horizontus, bei supratimą apie kavą. Tai kviečiu susipažinti svečio rubrikoje.

Esu Emanuelis Ryklys. Kavos manufaktūros CROOKED NOSE & COFFEE STORIES įkūrėjas, kavos konferencijos DARK TIMES sumanytojas ir, tiesiog, kavos entuziastas. Manufaktūroje skrudinu pupeles, gaminu kavą, degustuoju ir mokau kavos paslapčių, o tinklaraštyje dalinuosi kavos istorijomis. Kelias jų galėsite perskaityti ir čia – virtualioje Beatos virtuvėje.

Šis rašinys dedikuotas kavos skonio niuansams. Kai pradėjau rimčiau gilintis į kavą, dėmesys jos skoniui padėjo atskleisti bent dalį kavoje slypinčių paslapčių. Be to, vėliau tai tapo ir lyg šiol organizuojamų kavos degustacijų pagrindu. Šioje vietoje tiktų posakis „geriau vieną kartą paragauti, nei dešimt kartų perskaityti”, bet tikiu, kad ir šiek tiek teorinių žinių nepakenks.

Ką gi reiktų žinoti apie kavos skonį, o tiksliaus skonius. Pradžiai suvokti, kuo gi skiriasi dvi populiariausios kavos rūšys – arabika ir robusta. Kavos rūšių yra ženkliai daugiau, tačiau komerciškai auginamos ir vartojamos būtent šios dvi rūšys. Subtiliosios arabikos pupelių pasaulyje parduodama apie septyniasdešimt procentų, o tvirtosios robustos apie trisdešimt. Dažniausiai tai priklauso nuo geografinės padėties ar gamtinių sąlygų, bet taip pat ir nuo paties ūkinko norų ir nuo esamos kavos kultūros.

Arabika yra lepus augalas, tuo tarpu robusta ženkliai atsparesnė. Skonis irgi atitinkamas. Arabika lepins daug platesniu aromatų ir skonių spektru, o robusta bus agresyvesnė, siauresnio skonio ir dvigubai daugiau kofeino turinti kava. Paprastai robusta pupelių kavos niekas vienų negeria. Bet italai savo kavos mišiniams naudoja iki 50 procentų šios rūšies kavos. Tai jų kultūros dalis. Ir jų skonio reikalas. Taip pat daug kas deda robusta pupelių vien tam, kad atpigintų kavos mišinį. Robustą išties paprasčiau ir pigiau užauginti nei arabiką.

Ne itin daug ką ir turiu pasakoti apie robustą, nes šiandien daugelio dėmesys nukreiptas į arabikos pupeles. Kodėl? Šios kavos rūšies skonis begalinis. Jei domitės ir mėgaujatės vynais, ko gero, žinosite, kad statistiškai skirtingų vyno skonių yra apie penkis šimtus. Tuo tarpu kava jų turi iki tūkstančio. Tai yra dvigubai daugiau. Kava yra kompleksiškiausias mūsų vartojamas maistas. Priklausomai nuo dirvožemio, gamtinių sąlygų ir ūkininko mes mėgaujamės skirtingais kavos skoniais. Čia tinka tas pats vyno specialistų naudojama “terroir” (prancūziškai – natūralių sąlygų visuma) terminas. Čia ir prasideda visas malonumas.

Jeigu kavai bandytume suteikti tik bazinius skonius, tai kava iš Amerikos bus saldi, kava iš Afrikos rūgšti, o kava iš Azijos karti. Bet jei yra noras nerti gilyn, saldumui reikštų tokių būdvardžių naudojimą kaip šokoladinė, karamelinė, riešutinė, vaisinė. Rūgščiajai kavos pusei nupasakoti naudoju šviežias uogas ir vaisius, kai kurias daržoves ir net gėles. Karčioji kava bus skani savo prieskonių natomis, šviežiu tabaku, saldžiai karčia medžio žieve, o kartais primins ir stipriuosius gėrimus.

Viskas subjektyvu, todėl net ir naudojami skonių specialistų terminai kartais prasilenkia su jūsų nosies „komentarais”. Mes skirtingai augome, maitinomės, uostėme, fiksavome skonį. Todėl mūsų skonis identifikuojamas irgi skirtingai. Jei kai kurios Etiopijos kavos mums primins mėlynes, tai nereiškia, kad šį aromatą taip pat įvardins ir Afrikos gyventojas. Tokių uogų jie gal net niekada negirdėjo, nevalgė, neuostė. Tačiau visi šie pastebėjimai rodo, koks kompleksiškas yra kavos skonis bei aromatas.

Dėl vieno dalyko šiandien išties sutariama – kava turi kvepėti skaniai. Jums asmeniškai skaniai. Tik tuomet ja mėgausitės labiausiai. Todėl ir renkantis kavą geriausia vadovautis savo nosimi, o ne kitų išsakytomis ar užrašytomis mintimis. Jūs patys esate tikrieji gero skonio teisėjai. Be to, ir pats skonis gali per dieną kisti. Ir jau nekalbant apie tai, kaip keičiasi mūsų skoniai ir prioritetai mums augant, keliaujant ir pan.. Skaniausios pasaulyje kavos nėra ir negali būti, bet jūs tikrai galite rasti sau asmeniškai skaniausią kavą.

Kavoje galite rasti ir sudegusių aliejų, gumos ar net kačių maisto užuominų ir tai daugeliui sukels pačias nemaloniausias asociacijas. Tai itin radikalūs kvapai. Asmeniškai man jų kavoje nereikia. Kokybiškai užauginta, apdorota, paskrudinta ir paruošta kava primins kakavą, riešutus, uogas, vaisius, gėles, arbatą, kakavą ir kitus natūralius, gamtoje sutinkamus aromatus. Ieškokite uostydami tokių natų, bet nenustebkite, jei užuosite ir pipirus, tabaką, juodą duoną, ąžuolą, mišką. Ir tai tikrai ne viskas.

Pabaigai mažas praktinis užsiėmimas. Kviečiu lengvai palavinti nosis, nes taip geriau suprasite, kokių gėrybių galima ieškoti kavoje. Jums reikės dešimties puodelių arba stiklinių ir dešimties skirtingų riešutų, vaisių, prieskonių ir kitų „maisto” atstovų. Į pirmą stiklinę įdėkite migdolus, o į antrą lazdyno riešutus. Į trečią įdėkite džiovintus obuolius, o į ketvirtą džiovintas spanguoles. Į penktą įdėkite pienišką šokoladą, o į šeštą natūralios kakavos miltelių. Į septintą įdėkite natūralaus jogurto, o į aštuntą pieno. Į devintą įdėkite pipiro, o į dešimtą gilių. Uostykite ir pabandykite pažinti kiekvieną kvapą užmerktomis akimis. Jei šalia turite draugų, paprašykite, kad jie sumaišytų indelius ir duotų jums pauostyti ir atspėti turinį, žinoma, užsimerkus. Žinau, tai ir vaikiškas užsiėmimas. Tačiau jei norite pasidžiaugti gamtos kvapų įvairove – kodėl gi nepabandžius? Vėliau ieškokite panašių kvapų ir kavoje. Jų tikrai ten būna.

Skanių kvapų, skanios kavos.

Norite pasakysiu, apie ką svajoju? Apie atostogas! Ypač, kai sužinojau apie tą avantiūristinį ir nerealų planą – išplaukti jachta Žiulio Verno knygos „Kapitono Granto vaikai“ maršrutu aplink pasaulį. Net pagavau save jau svajojančią, kaip aš su savo rožine maudymke šoku nuo denio į smaragdinius vandenis… Ir visą dieną guliu kaip driežas saulėje, o vakarais skanauju bbq vištieną, kur nors Martinikoje, arba Švento Bartolomėjaus (St. Barts) pakrantėje ragauju šviežiai spaustų apelsinų sulčių su muskato riešutais ir šlakeliu romo… Oh, bet tiek jau to, man dabar su savo vaikais namuose prie židinio gulinėti dar smagiau, bet apie atostogas galvoti visada sveika ir malonu. Ir dar prisiminti atostogų įkvėptą maistą.

Štai sekmadienį buvau „Kapitono Granto vaikų“ brunch’e. Paragavau patiekalus beveik visų pirmųjų virtuvės (o gal šiuo atveju derėtų sakyti – kambuzo?) šefų, kurie mėnesį plaukios po Karibų jūrą ir maitins jachtos „Reliant 59“ įgulą. Nuotaikos buvo geros, galiu parodyti, kas gi buvo pagaminta.

Man, tiesa, viskas buvo įvairu ir skanu. Ir tikrai galiu pasakyti, kad dabar jau greitai darysiu pati tokį hot pot’ą, kokį siūlė keliautojas, žurnalistas ir receptų knygos autorius Vytaras Radzevičius.

Brunche’o tikslas buvo ne tik pristatyti virėjus, bet ir surinkti pinigų, už kuriuos bus nupirktos knygos mokykloms. Mes ėjome su šeima ir su mūsų draugėmis Maureen ir Yvone.

O jau rytoj mano laidoje viską sužinosite detaliai apie tą „Kapitono Granto vaikų” ekspediciją, ir visas maistas, kurį gaminsiu, yra tikrų tikriausiai nerealus. Ir aštrūs kalmarų žiedai, ir žuvies salotos su lašiša – viskas įkvėpta mano atostogų.

Vytaras pagamins nepakartojamus blynelius su krevetėmis, o žinomo sostinės restorano „Time” savininkas ir virtuvės šefas Egidijus Lapinskas  – fantastiškas Karibų salotas.

Ir dar bus Aistės – jaunosios virtuvės šefės žagarėliai! Laida nepraleidžiama! Prižadu. Sėdėsite sau namie šeštadienio rytą ir jausitės lyg pūstų brizas jums į veidą… cha, cha, cha! Tai pasimatome rytoj, 10 val. 30 min. per TV3.

Aistės žagarėliams reikės: 6 kiaušinių trynių, 6 šaukštų cukraus, 6 šaukštų grietinės, 300 g miltų, aliejaus kepimui, cukraus pudros.

Blyneliams su krevetėmis reikės: virtų krevečių, aliejaus, miltų, citrinos, kiaušinio, poro, lauro lapų, gvazdikėlių, druskos, juodųjų pipirų.

Aštriems traškiems kalmarams reikės: 700 g kalmarų, 1 šaukštelio citrinpipirių, 1 šaukštelio ciberžolės, pusės šaukštelio aitriosios paprikos miltelių, 1 šaukštelio druskos, 3 kupinų šaukštelių krakmolo, 1 šaukštelio džiovintų česnako miltelių, 1 litro Obelių rapsų aliejaus kepimui, saujos kalendros lapelių puošimui. Salotoms reikės: 1 ilgavaisio agurko, 1 šaukštelio cukraus, 1/4 citrinos sulčių, 2 šaukštelių balto vyno acto, pusės šaukštelio aitriosios paprikos gabaliukų, 2 šaukštelių kepintų sezamų aliejaus.

Karibų salotoms reikės: pomidorų be odelių, 1 mango, 2 bananų, salotų lapų, daigintų žirnių, daigintų porų, laiškinių česnakų, ananaso. Padažui reikės: kokosų pieno, česnako, imbiero, aitriosios paprikos, čili prieskonių mišinio troškiniui, ½ citrinos sulčių, 50 ml alyvuogių aliejaus.

Lašišos salotoms su persimonais reikės: 400 g lašišos filė, 1 šaukšto „Alvo“ kumino, 1 šaukšto „Alvo“ džiovintos kalendros, 1 šaukštelio „Alvo“ ciberžolės, druskos, 2 saujų špinatų, 1 gūželės romėninių salotų, 1 gūželės raudonojo radicchio salotos, 1 persimono, 2 saujų pistacijų, 2 saujų granato sėklų, saujelės petražolių. Padažui reikės: 4 šaukštų aliejaus, 2 šaukštų balto vyno acto, ½ citrinos sulčių, druskos, žiupsnelio uoginės paprikos.