Šiandien kinai, korėjiečiai, vietnamiečiai ir japonai pradeda švęsti vieną didžiausių savo švenčių – kinų Naujuosius metus arba kitaip dar vadinamą Pavasario šventę. Nuo šiandien įvairiausi dalykai pas juos tęsis dvi savaites, tai sakau, kodėl gi mums neprisijungus? Visi žinom, kad Lietuvoje tikrai yra daug kinų maisto mylėtojų ir gerbėjų, o labiau ar mažiau tikrų kinų restoranų ir užeigų turbūt daugiau nei tradicinių lietuviškų patiekalų. Tai aš siūlau jei ne dvi, tai bent vieną savaitę paskirti kinų maisto eksperimentams ir išbandyti populiariausius patiekalus namuose.

Aišku, galite ir daugiau kinų Naujųjų metų šventimo tradicijų į savo namus įnešti – pavyzdžiui, prieš šventės pradžią jie susitvarko namus, o po to jau dvi savaites šiukštu nieko neliečia, nes tiki, kad valydami namus gali išvyti šventės metu aplankiusią laimę ir sėkmę, kurios jie paprastai taip laukia. Laimės spalva – raudona – puošiami ir namai. Laimę ir sėkmę kinams taip pat simbolizuoja skaičius 8. Beje, kaip tikima, kad nereikėtų pyktis per Kūčias ir Kūčių dieną, taip kinai stengiasi vienas su kitu elgtis itin maloniai visas šias dvi savaites – tai irgi neša laimę ir sėkmę. Taigi, daugiau pozityvumo ir geros nuotaikos.

Apskritai, tai kaip pas mus Kūčios ir Kalėdos, taip pas juos ši šventė yra labai sušeimyninta, todėl tie, kurie dar neturi savo šeimų, jaučia nemenką spaudimą. Bet kinai nebūtų kinai, dabar jau ir vienišiams yra išeitis. Pavyzdžiui, vadinamajai Pavasario šventei galima išsinuomoti… vaikiną.

O štai mano virtuvės pasiūlymai jums.

Tikrai kiniški koldūnai – privaloma šventės dalis. Šiuos mes gaminome TV laidoje apie kinų maistą.

Dar viena kiniškų koldūnų versija yra kepti. Apie juos daugiau galite pasiskaityti viską žinančioje Wikipedijoje. Bet esmė tokia – kinai yra tikrieji koldūnų specialistai ir meistrai, jų dim sum nėra lygių. Čia tokia supaprastinta versija, kurią aš gaminu savo draugėms. Mes laidoje gaminome naudodami Viduklės tešlą, nes jos pasidarėme labai gausiai ir ji puikiausiai tiko. Tik įdaras ir pagardai kitokie, taip pat ir virimo būdas skiriasi.

Ir turbūt visų laikų populiariausias kinų patiekalas lietuvio skoniui – traški saldžiarūgštė vištiena. Tai štai jos, tikrosios, visai kaip restorane, receptas. Galite valgyti su paprastais arba su kiaušiniu ir daržovėmis gardintais ryžiais.

O jei norite pasigaminti labai labai greitai, tuomet jums labai tiks greita vištiena. Irgi su daržovėmis, irgi kiniška.

Na o kas sugalvosite jau visai visai panirti į šios „Pavasario“ šventės šventimą, tai galite ir antį išsikepti, Hoisin padažą pasigaminti ir valgyti sau rytietišku stiliumi su blyneliais. Mes tokią puotą suruošėm dar praėjusių metų TV sezone.

Jei kukliau, tai štai gryniausios kiniškos salotos su vištiena – vakarienei ar pietums pradėti.

Na o beveik prie visų kinų patiekalų labai populiarūs yra ryžiai. Manęs ne kartą klausė, kaip gi pasigaminti tuos, kurie ne pliki, o su kiaušiniu ir daržovėmis (kurie kinų restoranuose paprastai būna neadekvačiai brangūs). Tai štai mano variantas – ryžiai su kiaušiniu

Labai tradicinis dalykas – kiekvienas kinų restoranas turi… Puikiai tinka kaip garnyras prie vištienos.

Tai skanaus visiems – jei yra proga, tai ir pažymėkime.

Tiesa, o gal galite papasakoti, ką jūs iš kinų virtuvės esate importavę į savo namus? Arba nebūtinai iš kinų? Pasidalinkite, visiems bus įdomu sužinoti.

The post Kinų Naujieji metai: idėjos, kaip švęsti appeared first on Beatos virtuvė.

Pirmadienis yra geriausias laikas prisiminti savaitgalį. Visi esame paragavę to nuostabaus penktadienio jausmo. O šis penktadienis buvo dar ir Naujų metų pradžia, dabar jau tikrai medinio arklio metai prasidėjo. Aš penktadienį juos sutikau kaip priklauso: su kiniškais koldūnais ir draugais.

Šeštadienis – ne tik mano mėgstamiausia diena.  Nereikia keltis šeštą ryte. Mano vaikai visą savaitę svajoja apie šeštadienį, nes ši diena jiems reiškia televizorius ir, aišku, visokios pramogos.

Leiskite jums papasakoti mano šeštadienio kavos odisėją. Iš ryto namie nebuvo laiko išgerti nei kavos, nei arbatos, nes gimtadienis, į kurį turėjome vykti, gana ankstyvas buvo… Taigi, išsipustėm ir išvykom. Vaikai gimtadieniauti ėjo į Ozo vaikų X planetą. Ryte į prekybcentrius niekas nesiveržia – tuščia. Taigi, aš vaikus atiduodu į gimtadienio pramogas, o pati jau ir kavos norėčiau. Restoranų alėjoje – kavinių ir užeigų apstu, bet kavos – nė gramo. Prisėsti, savaime suprantama, neturiu laiko.  Nuskanuoju, iš kur čia dabar man tos kavos gauti.

Dar norėčiau pirmiau jums pasakyti, kad aš stengiuosi neturėti nuostatų ir visada visiems duoti galimybę, bet akivaizdu, kad ne visada toks pasitikėjimo dalinimas avansu pasiteisina. Ir aš einu nusipirkti kavos į… KFC… Nes daugiau niekur jos nematau, kad parduotų… O taip, taip, taip, jau laukia visas Vilnius, kada prieš pat Katedrą įsikurs ši traškios vištos atstovybė.

„Prašau man capuccino be CUKRAUS“. Kavos aparatas yra Nescafe. Aš, aišku, nesitikiu nei baristos anei jokių širdučių iš putų, net šviežio pieno… Aš tikiuosi tiesiog degalinės lygio kavos. Tai ką aš galiu pasakyt? Geriau tegul pasilieka KFC prie traškios vištos, o mano pirma kava iš KFC bus paskutinė. Visą kavą turėjau išmesti, nes ji buvo tiesiog negeriama: a) saldi; b) negeriama.

Pasiuntu truputį… Galiu gyventi be kofeino, bet mano lūkesčiai… Mane supras tik mamos su vaikais, koks svarbus kavos puodelis, kai vaikai užmiega, taikiai žaidžia ar atiduodami į švęsti gimtadienio.

Gerai, važiuoju aš į loftą. Iš ausų garai beveik kaip iš capuccino aparato veržiasi. Oooooo „Statoil“ – išmesiu KFC kavą, paimsiu „Statoil“ kavos, kurie skelbia, kad išgėrė šimtus kavos rūšių kol rado geriausią. Bet ten kaip kokiam „Coffee Inn“ prie aparato eilė ir sambūris, spėju, žvejų, kaip mano minėtoj kavinėj – moksleivių. Oi, man tas sambūris truputį per didelis, akivaizdu, kad kavos teks dešimt minučių laukti, bet gerai kad „Statoil“ prie Parlamento, kuriame lankiausi turbūt daugiausiai kartų (nes visai netoli kažkada gyvenau), yra tuščias, o kava tikrai skani.

Buvau labai laiminga jos gavusi. Man svarbiausia, kad ji ne per rūgšti ir nenurauna viršutinio aukšto, kaip tai padaro kai kurios kavos.

O pabaigai noriu pasakyti, kad padariau tai, ko niekada nesu darius: gėriau kavą vakare ir kine… Ir radau nuostabią kavinę „Planeta“ Skalvijos kino teatre.

Tai, be abejonės, vienintelė kavinė Vilniuje, o gal net ir visoje Lietuvoje, kur kava ruošiama į tokį vintažinį sovietmečio puodelį (paskui perpilama į stiklinę, bet vis tiek), o barą puošia jauki sovietmečio arbatinukų ir stiklinių kolekcija.

Tai va, štai jums mano šeštadienis trijuose kavos puodukuose. O kur jūs rekomenduotumėt išgerti kavos savo mieste?

The post Šeštadienio kavos istorija vietoj karolių appeared first on Beatos virtuvė.

Leiskite suskirstyti mūsų populiaciją į tris grupes: makaronvalgiai, bulviavalgiai ir žaliavalgiai. Cha cha cha, tai kuriai grupei jūs priklausote? Štai, pavyzdžiui, aš esu visiška bulviavalgė – mane žavėk mane tagliatelle (lakštiniai) ir orecchiette (kriauklelės), ir fusilli (sraigteliai) kiek nori, aš vis tiek į kugelio, rosti, Pommes Anna pusę nors tu ką.

Žaliavalgių aš pažįstu tik pusiau tokių, visiškai atsidavusių šimtu procentų dar nesutikau, bet visi mes truputį žaliavalgiai – norime valgyti sveikiau ir maistingiau. Iš tiesų, tai reikėtų.

Štai, pavyzdžiui, patarėja Lapė, kuri oi kaip seniai besisvečiavo (pasiilgstu aš Lapės rašinių, bet ką daryti, nepriversi), tikrai galėtų sudainuoti odę makaronams. Tiesą sakant, Lapė iš mano visų draugių yra didžiausia pastos gerbėja, ir tikrai moka juos gaminti, vertina ir garbina. Jei mes su ja išsiruoštume kur nors vakarienės, tai gali būti garantuotas, kad Lapė užsisakys kokių  patiekalų iš itališkos virtuvės: ar tai bus spaghetti, ar carbonara, ar ravioli‘ai su špinatais ir moliūgais… O va aš pati savanoriškai nė karto nesu sau išsivirusi makaronų vakarienei. Juos vertinu ir gerbiu, bet jie man visada antroje vietoje po burokėlių, salierų, morkų, bulvių. Na ir neslėpkime – mėsos. Bet… Kai pagaminu vakarienę šeimai, tai pati pamaldžiai ir džiaugsmingai sėdu prie stalo, ir valgau visokias lazanijas bei pastą brokolinarą (jos receptas yra mano „Daržovių knygoje“) nesiskųsdama… O kartais net su toooookiu pasimėgavimu (kokią nors pienišką makaronų sriubą), kad net saldu (retokai pasitaiko, bet tikrai būna)…

Taigi, aš, prisiekusi bulvių gerbėja, norėčiau dabar porą giesmių pagiedoti geros kokybės makaronams. Tikrai tikrai verta investuoti į juos – į geriausios kokybės su tikrais kiaušiniais ir kietaisiais kviečiais. Geri makaronai, visų pirma, gražiai atrodo. Jie yra geltoni. Iš parduotuvių lentynų aš visada su malonumu renkuosi brangesnius ir teatleidžia man Lietuvos gamintojai… bet visada itališkus. Ir jei jau esate makaronų gerbėjai, tai užsukite į delikatesų parduotuves, kuriose rasite tikrai plačią gamą gerų ir kokybiškų makaronų. Ten toooookiia įvairovė, tikrai verta.

O aš grįžtu prie to, apie ką norėjau papasakoti – kaip aš ruošiau pastą su nduja dešra. Gaminau Tomui, bet paskui pusę suvalgiau pati, buvo tobula vakarienė. Pavadinčiau tai tikru džiaugsmu: a) skubantiems; b) bevaikiams (arba vaikai turi būti augesni, nes nduja yra aštri dešra). Ndujai, deja, nepakeičiama, na nebent bandytumėt malti marinuotų Kalabrijos pipirų pastą su vytinta dešra ir lašiniais, bet vis tiek čia jau ne tas pats. Ndują sunku rasti Lietuvoje, nes niekas jos nežino ir nėra pamėgę. Iš tiesų, tai net nėra dešra, nduja gerokai nutolusi nuo mūsų dešros suvokimo. Gal greičiau tai yra tolima kindziuko pusseserė iš Kalabrijos. Jų forma panaši, nes mėsa sugrūsta į panašias gyvūninės kilmės formas (čia bandau švelniai išsireikšti). Nduja yra tepama kaip paštetas.

Aš ją pamėgau Londone, ten ji prieš porą metų tapo pašėlusiai madinga ir net vertinama kaip didžiausias atradimas po mocarelos. Ir kaip aš apsidžiaugiau, tiesiog pradėjau leisti įvairiausius garsus, kai aptrikau ją Sapore d’Italija itališkų delikatesų parduotuvėje… Godumo apsėsta iš karto pirkau kilogramą (nepigus malonumas – 7 lt už 100 g, bet visokie lietuviški vytinti kumpiai ne ką mažiau kainuoja). Taigi, šeimininkė Giedrė patarė ją valgyti su makaronais. Aš taip ir padariau: makaronus panaudojau kuklius fusilli, nes norėjau iššluoti savo pastos aruodus, kad galėčiau naujus pirkti. O grįžtant prie nduja dešros, tai ji ypatinga tuo, kad: a) ji yra labai aštri; b) skonis nesulyginamas su niekuo, nes mėsa ir brandinta, ir prie čili pipirų pabuvus, ir, man rodos, net actelio truputėlį ragavus; c) ji visiškai ištirpsta gamybos metu, lieka tik neįtikėtinai turtingas, su niekuo nesulyginamas aštrumas – mėsiškumo, ir riebumo užtenka.

Taigi, kol pasta verda (turbūt nereikia priminti, kaip svarbu virti pasūdytam vandeny ir nepervirti), į keptuvę ndujos šaukštą, palaukiam, kol ji pasileis, ten beriam smulkiai supjaustytą česnako skiltelę ir meskim didelę saują špinatų. Viskas. Lygiai trys minutės. Tada traukiam makaronus iš vandens, verčiam juos į keptuvę, galite dar įpilti porą šaukštų vandens, kuriame virė makaronai. Viską sumaišom. Man pasirodė, kad fusilli makaronai nelabai tinka, kitą kartą rinksiuosi pappardelle. Ir užbaigiant smulkiai užtarkuojam parmezanoooooo… O mama mia! Net ir bulviavalgius galima reformuoti į pastavalgius su tokiais patiekalais. Va ir viskas – dešimt minučių. Galite kviesti draugus ir vakaroti sotūs ir laimingi. Nei jums bulvių skusti, nei svogūnų lupti.

Receptas – čia.

The post Nepakartojamas delikateso atradimas Vilniuje ir receptas su nduja dešra appeared first on Beatos virtuvė.

Pamenate? Žadėjau savo tinklaraščio gimtadienį švęsti su trenksmu? Cha cha cha, na ne visai taip, bet mes čia su Bronele buvome tokį konkursą užkūrę, kad oi ne vienam seilės tekėjo į to konkurso pyragus ir tortus bežiūrint.

Kas nežinote, tai laimėtojai buvo išrinkti, tortai, tikriausiai suvalgyti, nugalėtojai apdovanoti.

Aš jau skelbiau savo favorito receptą (špinatų ir fetos sūrio pyragas).

O dabar – daugiausiai „Patinka“ sulaukęs Justinos tortas. Iškart perspėju, kad jis ne iš tų, kokių galite rasti mano „Kepinių knygoje“, kur viens du ir naminis skaniausias tortas iškeptas, sumontuotas ir paruoštas nešti ant stalo. Čia reikės jūsų meilės ir dėmesio, bet tikrai verta.

Taigi, skanusis receptas jūsų dėmesiui – čia.

The post Skaniausi atgarsiai iš tinklaraščio gimtadienio konkuros appeared first on Beatos virtuvė.

Kažkada čia pamačiau ir iš karto pasigyriau, kad mano „Daržovių knyga“ užėmė garbingą antrą vieta perkamiausių „Vagos“ knygynų sudarytame negrožinių leidinių sąraše. Smagiausia, kad topuose yra lietuvių autorių knygos. Mano „Daržovių knyga“ pasirodė rugpjūčio mėnesį ir tikiuosi, kad ji jau atrado arba dar atras kelią į jūsų namus ir virtuves. Dabar esu visiškai pasinėrusi į naujos knygos kūrimą, šis procesas man visada malonus. Na o kalbant apie šios dienos svečią, tai Deimantė jau trečią kartą (man rašant trečią knygą) vadovaus testavimo cechui. Na skamba iškilmingai, o jei iš tiesų, tai reiškia, kad viskas vyksta taip: aš pagaminu patiekalą, parašau receptą, tada jis keliauja pas Deimantę, ji perskaito ir pagamina naudodamasi tik aprašymu. Jei viskas pavyksta ir yra aišku, Deimantė patenkinta rezultatu – valio! Receptas tvirtinamas ir toliau važiuoja į kitus cechus. O jei kažkas užkliuvo (neiškilo, per tiršta, per skysta, skonis ne toks), receptas grįžtas pas mane ir aš ieškau, kas, kur ir kodėl pakišo koją. Deimantė sėkmingai ištestavo visą knygą ir tikrai esu labai laiminga, kad ji taip prisideda prie knygos kūrimo. Tiesa, „Daržovių knygoje“ net ir Deimantės nuotraukų yra. Džiaugiuosi, kad būtent ji dirba šį darbą, nes ji tiksli kaip kokia laborantė ar net branduolinės fizikos mokslininkė.

„Kepinių knygą“, beje, Deimantė taip pat visą „iškepė“ ir savo įspūdžius aprašė knygoje, o dabar paprašiau, kad ji papasakotų, kaip sekėsi su daržovėmis. Ar Deimantė, net neslėpdama, kad yra tikra mėsamėgė ir mėsavalgė, pamėgo daržoves??? Skaitom.

The post Svečiuose – geriausia patiekalų testuotoja pasaulyje – Deimantė appeared first on Beatos virtuvė.

Gerbiu kiekvieno įsitikinimus ir požiūrį į maistą, tačiau asmeniškai aš nesu iš tų, kurie pasisotina pietums sukirtę salotų dubenėlį. O ir užmigti man sekasi gerokai sunkiau, jei vakarienei esu gavusi tik rinktinę salotų lapų ekspoziciją. Tad Daržovių knyga, nors ir nebuvo grėsminga kūno formoms, didelio entuziazmo viską išragauti iš pradžių nesužadino. Ir vis dėlto, išbandžius daugiau nei 90 knygos receptų, ne vienas jų surado kelią į mūsų virtuvę ir jaukiai įsitaisė mūsų kasdieniame ir proginiame valgiaraštyje.

Geresnio pakaitalo situacijoje, kai reikia „sūraus torto“, tartui su pievagrybiais ir sūriu dar neatradau. Be to, pripažinimą jis pelnęs netgi tarp mėsėdžių mano antrosios pusės ir jo draugų :) Pamenu, kai pirmą kartą jį gaminau, naudojau Gruyere sūrį, kaip ir nurodyta recepte, ir tada siųsdama pastabas pridėjau „kas per smarvė to sūrio..“ :) Dabar jam naudoju kiek pigesnius ingredientus nei siūlo Beata, tačiau dar niekad jis nebuvo toks skanus, kaip atostogų Provanse metu, kai grįžus po pasivaikščiojimo pajūriu, vakare iškepiau šį tartą su pajūryje prisirinktais akmenukais vietoj žirnių „balasto“ ir tikru prancūzišku Gruyere sūriu.

Salotos, sugebančios patenkinti vakarienės poreikį ir visada maloniai nustebinančios namų svečius – Cezario su minkštai virtais kiaušiniais. Kai namų sienos braška nuo susirinkusių draugų, nepakeičiami galimai dar iš vakaro paruošti pagardai – visų draugų ir artimųjų išliaupsintas zaalouk bei burokėlių paštetas su naminiais lavašo traškučiais.

Geriausia atgaiva vasarą – obuolių ir graikinių riešutų salotos, ridikėlių gvakamolė arba šalta pomidorų sriuba, ir niekas žiemą taip nesušildo pėdų kaip turtinga moliūgų sriuba. Kai jaučiu poreikį likviduoti moralines skolas antrajai pusei, prisiruošiu jam pagaminti aštroką ir pikantišką tailandietišką sriubą. Išrišimas garantuotas. Be to, sriuba – man vienas tų patiekalų, kurių užtenka ilgam ir negriaužia sąžinė, kai vėlyvą vakarą iškabliuoji dosnesnį dubenį nei norėjai sau leisti.

Teminėms ar tiesiog neeilinėms vakarienėms labai rekomenduočiau antrojoje filmo „Seksas ir miestas“ dalyje pikantiškai į siužetą įpintą Vidurio ryto pagardą Muhammara arba baklažanų ir avinžirnių karį, kuris savo sotumu bei aštrumu buvo labai gerai įvertintas netgi vyriškos valgytojų auditorijos.

Tuo tarpu netikėčiausi skonių deriniai, kurie vis dėlto įtiko net ir tradicinio maisto šalininkams, buvo špinatų ir braškių bei keptų burokėlių ir vynuogių salotos. Manau, puikiai tinka, kai reikia nustebinti.

Šią knygą bandymu etapu buvau pavadinusi kopūstų knyga, nes atrodė, kad receptai su kopūstais (baltagūžiais, savojos, raudonaisiais, brokoliais, kalafijorais) buvo neišsemiami.

Vis dėlto kopūstai – retas svečias mano virtuvėje, bet maloniausio netikėtumo titulą galiu atiduoti brokolių omletui.

Didžiausiais iššūkiais bandant knygos receptus laikyčiau tris:

a) pirkinių sunešimas,

b) nesibaigiančių indų stirtų plovimas,

c) ir pyragėliai su samosų įdaru.

Tuo metu man juos reikėjo ruošti tik iš recepto teksto, bet iliustracijų. Ir, patikėkite, sprendžiau gilias lingvistines ir geometrines problemas svarstydama, kaipgi vis dėlto juos iš tiesų reikia sulipdyti. Ir kaip tuo metu man tai pavyko (žr. nuotrauką žemiau) yra nesulyginama su tuo, kaip vis dėlto turėjo būti – atsiverskite ir pamatysite knygoje… :) Tad niekada nenuvertinkite receptų knygos iliustracijų!

___

Mano antroji pusė, neišvengiamai dalyvavusi šioje bandymų laboratorijoje ir prisiėmusi pagrindinį vaidmenį kaip pirkinių nešikas bei ragautojas, po viskam džiaugėsi, kad pažįsta bent keliomis daržovėmis daugiau nei prieš tai. Ir dabar, paprašytas iš parduotuvės ar kito skyriaus parnešti batatą ar pankolį, prie štai į tokį klausimą atsakydavęs „ką pakviesti???“, dabar jau tik pasitikslina, „ar čia tas, panašus į svogūną?“ ir net kartais pats paprašo įvairumo dėlei garnyrui iškepti saldžiųjų bulvių Tad linkiu malonių netikėtumų virtuvėje ir išdrįsti išbandyti savo šeimą bei draugus daržovėmis

The post Deimantė: Išbandymas daržovėmis appeared first on Beatos virtuvė.

Aš tikrai ne kartą esu aprašinėjusi moliūgą ir ką su juo gaminti. Bet dabar, traukdama dar vieną receptą jums iš savo aruodų, pamaniau, kad taip greitai net nesugalvočiau, kokia dar daržovė sriuboje galėtų būti tokia palanki improvizacijoms, poravimui su kitomis daržovėmis ir skonių variacijoms.

Štai jums moliūgų sriubos receptas, kuris įtiks ir didesniems, ir mažesniems. Elementariosios manų kruopos čia sužėri naujomis spalvomis ir sriubai suteikia tirštumo bei glotnumo.

Bet čia norėčiau prisiminti ir senesnius receptus -debiutantus. Vien per rudens-žiemos sezoną kiek sriubų buvo privirta…

Trinta moliūgų sriuba su džiovintais obuoliukais ir kmynais yra švelniai pikantiško skonio, o va štai moliūgai sriuboje su žirniais, poru ir parmezanu, tai jau nepaliks alkano nei vieno.

Kam skamba dar per silpnai, tai prašom, galima ir šoninę bei grikius į kompaniją pakviesti – jau ne sriuba, o praktiškai antras patiekalas: prieskoningas ir aromatingas. Ponas moliūgas su žiediniais kopūstais, ciberžolėmis, aitriąja paprika, šonine ir grikiais.

Dar vienas rudens atradimas – saldžiai rūgšti moliūgų sriuba su keptomis duonos lazdelėmis. Tiks ir tada, kai tiesiog norėsite keptos duonos ir reikės moralinės priedangos jai valgyti…

Taigi, skanaus ir sotaus savaitgalio.

The post Ir dar kartą moliūgai, arba Sriuba visiems appeared first on Beatos virtuvė.

Susimąsčiau. Praėjusią savaitę buvo net keturi gimtadieniai, prie kurių teko pridėti pirštą. Pirmas – krikšto dukters Elžbietos, hm… kurio vos vos nepraleidau.

Bet nėra nieko tokio, ko negalėtų išgebėti šokoladainis. Padarytas per dvidešimt minučių, bet neišpeiktas.

Tada šeštadienį jau truputį solidesnis gimtadienis – ne trejų metų. Jubiliatę ir jos svečius romantiška transporto priemonė troleibusas vežiojo po Vilnių… Tada draugės sūnaus gimtadienis ir mano tėčio gimtadienis, kuris buvo vakar.

Taip jau yra su tais gimtadieniais, kad juose lankytis yra labai gerai: ne tik sveikinti ir tortų prisiragauti, bet ir gerų receptų prisirinkti. Ir štai Nijolės gimtadienyje toooookį paragavau, kad sekmadienio rytą atsikėliau sau žvaliai ir jau penkios po aštuonių buvau parduotuvėje, registravau visus pirkinius, kurių reikia. Receptas bus būtinai paviešintas, nesijaudinkite.

Oi, tai savaitgalis ir vėl kaip greitasis traukinys praūžė pro nosį, vos spėjau jį pamatyti.

Ir dar… Ar jau jaučiate pavasarį??? Nors patyrę žmonės sako, kad jo nesitikėt, bet man… Aš nemeluoju, man šios žiemos buvo maža… Aš taaaaaip laaaaukiau, taip ruošiausi, o va prašau, atrodo baigėsi. Na nesakysiu, kad nejaučiu to užminto ir ore tvyrančio pavasarinio pažado, jis jau apčiuopiamas, bet vis tiek…

Taigi, kol dar viena kita meška miške miega, prašom jums odė naminiam maistui…

Na nežinau, kaip jūs, bet aš turiu ypatingą ryši su kepenėlėmis, man jos patinka nuo vaikystės. Bet turiu pasakyti, kad dėl vyro ir vaikų išrankumo kenčiu – niekada negaminu jų šeimai, nes jei tik  pamėginu pasiūlyti, visada prasideda arijos ir variacijos „nevalgysiu vakarienės“ tema. Bet tik įleiskite mane į kokį restoraną, kur būtų veršienos kepenėlės – iš karto imu, nes man tai yra delikatesas. Tiesa, vištienos kepenėlės vertinamos prasčiau nei ančių ar žąsų… Pastarųjų, pvz., Kalifornijoje iš viso yra uždraustos.

Na o vištienos kepenėlių troškinys yra toks dalykas, kurį arba myli, arba nekenti. Aš dabar apeliuoju į visus, kurie myli. Tai yra maistas, kuris gali truputį priminti mokyklos valgyklą, nes tikrai, man rodos, būdavo toks patiekalas meniu.

Bet tikrai yra vaikų, kurie labai mėgsta tokį maistą, pavyzdžiui, aštuonmetė draugės Žanos dukra Marta. Kai Žanos neseniai paklausiau, ką labiausiai mėgsta Marta, tai taip ir pasakė: troškintas vištienos kepenėles. Oi, man net silpna pasidarė, kaip seniai bedariau tokį dalyką. Ir taaaaaiiippp užsinorėjau…

Tai nėra patiekalas, kuris užburia grožiu. O valgėm jį ne su kokia bulvių koše, o su grikiais. Buvo nuostabu. Aš kepenėles troškinau su dideliu kiekiu daržovių, cukinijas palikau visai pabaigai ir net netroškinau jų, nes vien karščio užtenka, tereikia joms sušilti. Dar dėjau garstyčių ir kmynų, pomidorų pastos ir grietinėlės (galima ir grietinės).

Namų virtuvės puošmena, paprasta ir jauku.

Receptas – čia.

O kokį jums mokyklos ar darželio repertuarą teko ir pavyko atgaivinti namuose?

The post Gimtadienių kupina savaitė, trumpas savaitgalis ir geriausias naminis maistas appeared first on Beatos virtuvė.

Suflė – tai kremas, išmaišytas su kiaušinio baltymais ir iškeptas. Nepaprastai lengvas ir labai įspūdingas desertas. Gerai paruošta suflė, jus pasiekusi dar nesuglebusi, yra tikras malonumas.

Nesibaiminkite, kad šis desertas gali būti kulinarinio diplomo reikalaujantis dalykas. Mano septynerių metų dukra gali jį laisvai pagaminti, nors… per vieną iš kulinarijos mokyklos egzaminų aš pati kaip reikiant drebėjau: ar pavyks jį iškepti kaip reikia, ar vis dėlto ne.

Yra daug suflė supančių taisyklių, bet šis receptas tikrai visiems ranka pasiekiamas ir dėl to ne mažiau ypatingas. Tai – suflė užuomina. Kitaip tariant, ištirpdytas šokoladas, permaišytas su brendyje išmirkytomis slyvomis ir pastiprintas aitriaisiais pipirais, kad išjudintų visus jūsų skonio receptorius. Tegul svečiai, kurie bus vaišinami, negalvoja, kad jie čia pamiegoti susirinko.

Aš naudojau Beatos virtuvės juodąjį tikrąjį šokoladą ir riešutinį, bet galima ir vieną rūšį pasirinkti. Vien tik su juoduoju šokoladu bus… hmm, na labiau į suaugusius orientuota ir to juodo šokolado kartumo mėgėjus, o vien tik su riešutiniu skonis bus švelnesnis.

Taigi, receptas – čia. Išmėginkite dar prieš Valentino dieną, o per ją – būtinai pakartosite. O gal šis desertas jus įkvėps visai kitiems dalykams. Štai, pavyzdžiui, viena mano jaunoji skaitytoja, šokolado užburta, užsimojo piešti, o savo piešiniu pasidalino su manimi.

The post Kai yra proga, arba kai ją susikuri pats – suflė užuomina appeared first on Beatos virtuvė.

Lauro lapai. Kaip čia apie juos pradėti kalbėti be pakelto tono ir noro užsilipti jei ne ant marmurinio pjedestalo, tai bent jau ant virtuvės stalo… Mano nuomone, lauro lapai yra esminiai lietuviškos virtuvės prieskoniai. Druska, lauro lapas, kmynai, gvazdikėlis ir cinamonas – va štai tie prieskoniai, kurių visada buvo mūsų mamų ir močiučių virtuvės stalčiukuose. Dabar aš savo prieskonių stalčiuje galiu pasiklysti, bet lauro lapams ten vietos visada atsiras.

Aš jais skardos dugną iškloju, kai vištą, kalakutą ar kiaulienos kepsnį kepu, į sriubą(dažniausiai burokėlių) įmetu. Ir kai svogūnus karamelizuoju ar troškinį ruošiu jo nepamirštu, ir karšto vyno sezono be lauro lapo aš neįsivaizduoju. Užtat kai jau perku šį prieskonį, renkuosi atsakingai. Nes, atsiprašau, bet tie lapai, kuriuos pigiai dideliais maišais gali nusipirkti tik gadina lauro lapo vardą ir garbę – perdžiūvę, subyrėję ir labiau panašūs į pernykštį šieną… Visada su ilgesiu žiūriu į šiltuose kraštuose augančius įspūdingus lauro krūmus, šluotelę jų parsivežiau ir iš paskutinės kelionės į Portugaliją.  O Lietuvoje paprastai renkuosi „Kotanyi“ ženklo lauro lapus.  Nebandėt dar? Pabandykite – skirtumas akivaizdus. Visi „Kotanyi“ lauro lapeliai tokie lygūs ir gražūs, kad juos praktiškai galima ant atvirutės klijuoti ir į parodą nešt. Ir visas šis gėris sandariai pakeliuose užklijuotas, kad nei vienas brangus eterinio aliejaus lašas lauk neišlėktų.

Bet dabar grįžkime prie puodų… Lauro lapas privalomas tirštuose troškiniuose ir ši kartą aš noriu jums  pasiūlyti išbandyti savo mėgstamą receptą – jautienos troškinį su aitriosiomis paprikomis ir lauro lapais.

The post Odė lauro lapui ir aštrus jautienos troškinys appeared first on Beatos virtuvė.

Ar žinojote, kad internete galima rasti instrukcijų, kaip parašyti meilės laišką? Radau, kai ieškojau statistikos apie tai, kiek meilės laiškų žmonės parašo per gyvenimą.

Man patinka statistika, už jos galima pa(si)slėpti. Pavyzdžiui, galima rasti duomenų, kad vidutiniškai per gyvenimą žmogus myli du kartus. Arba keturis. Man atrodo, kad tuo pačiu galima įvertinti, kiek kartų per gyvenimą žmogus būna atviras.

Žinot, koks buvo pirmasis dalykas, kurį padariau, kai gavau pasiūlymą šioje rubrikoje pakalbėti apie meilę? Na, žinoma, be visų tų klausimų („kodėl aš“) ir be nervingo krizenimo galvojant, kad labiau Beatos komanda apsirikti tikriausiai ir negalėjo, bet vis tiek nerandant tą komandą įtikinti galinčių argumentų, kodėl ne aš (gal dėl to, jog kartais labai jau nelengva pažiūrėti į save?).

Taigi, pirmas dalykas, kurį padariau sulaukęs pasiūlymo pakalbėti apie meilę, buvo trumpa žinutė užsienyje gyvenančiam broliui. Per Facebook‘ą. Kaip gyveni, maždaug. Su „pasiilgau ar kažką ten“ pabaigoje.

Pastaruoju metu mes kažkaip taip ir bendraujam. Labai myliu savo šeimą, draugus. Daugeliui iš jų nesu to sakęs. Ir dabar, daug dirbdamas ar manydamas, kad dirbu, galvodamas, kad kažką padaryti galiu tik aš (o, šventas naivume!), randu vis mažiau laiko paklausti, kaip tau, mano mylimas žmogau, yra IŠ TIKRŲJŲ.
Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?

Eidamas per gyvenimą vis sutinku žmonių, kurie nuoširdžiai nustemba išgirdę apie mano patirtis. Jų nuomone, kai kurios iš jų mažų mažiausiai netinka man prie veido. Pavyzdžiui, daugelis iškart tikrai neįsivaizduoja, kad galėtų imti ir su manimi kalbėtis apie tai, kaip jiems yra. Neprieštarauju – pats juokaudamas sakau, kad esu skandinaviško veido – kur ten tokiame rasi empatijos…
Ir vis dėlto manau, kad panorėjęs galėčiau išvesti kažkokį vidurkį, kiek žmonių labai atvirai su manimi kalbėjosi apie tai, dėl ko jiems skauda. Kviečiau juos kalbėti, ir džiaugiausi, kai į mano kvietimą atsiliepdavo.

Matyt, dabar pats laikas pasakyti, kad į svečius prieš pat Valentino dieną Beatos komanda būtent mane pasikvietė ne dėl mano vardo, ne dėl to, kad kada nors kaip nors būčiau pasižymėjęs kaip meilės ekspertas. Lieju čia savo padrikas mintis, kurios kyla iš to, kad kelerius metus buvau emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanoris.

Niekada neskaičiavau, kiek žmonių – be vardų ir veidų, tiesiog tikrų žmonių – „Jaunimo linijos“ telefonu man pasakojo apie tai, dėl ko meilė nėra džiaugsminga jų gyvenimo palydovė. Tiesą pasakius, nelabai ir norėčiau skaičiuoti, nes kiekvienas iš jų kiekvienam „Jaunimo linijos“ savanoriui tą akimirką yra viskas, kiekvieno iš jų išgyvenimai yra tai, kas tuo metu svarbiau už viską.

Kažkada seniai internetinėj erdvėj akis užkliuvo už minties, kurios dabar jau niekaip nepacituočiau tiksliai, bet kalbama ten buvo apie kažkokią knygą, kuris herojus, berods, kunigas, apibendrindamas savo patirtį iš klausyklos, pasakė, jog žmonės labai nelaimingi ir nėra tokio dalyko, kaip suaugęs žmogus.

Aš negaliu vertinti žmonių laimės, nors žinau, kad laimės indeksai rodo, kad galėtume būti ir laimingesni.
Aš tik galiu pasakyti, kad į „Jaunimo liniją“ žmonės dažniausiai skambina ar rašo dėl santykių. Dėl santykių su mylimais asmenimis, su tėvais, kitais šeimos nariais, draugais. Dėl to, kad negali ar nedrįsta su jais būti atviri, dėl to, kad meilė pasirodo per sunki, dėl to, kad kartais norisi viską mesti ir reikia, kad kas nors tiesiog išklausytų ir pabūtų kartu, kol pasirodys, kad jėgų yra, ir visai nemažai.

Aš esu metęs meilę dėl to, kad mylėti atrodė per sunku. Jei atvirai, žinau ir tai, kad numesta ji vis tiek niekur nedingsta.
Todėl dabar tiesiog garsiai galvoju – gal būtume laimingesni, jei daugiau kalbėtumės vieni su kitais? Jei dažniau pasakytume „aš tave myliu, kartais man sunku mylėti, bet man vis tiek labai rūpi, kaip tu iš tikrųjų jautiesi“?
Juk tai nekainuoja. Juk statistika gali slėpti tai, kad žmogus per gyvenimą myli tiek, kiek leidžia sau mylėti.

The post Valentas apie meilę ir apie mylėti appeared first on Beatos virtuvė.

Aš manau, kad visiškai ignoruojančių šv. Valentino dieną yra nedaug. Na sutikite, bent kažkaip pažymėti ją norisi? Tai gal jau išbandėte šokoladinės suflė užuominą? Na, bet tortai ir pyragai bus rytoj – tikrai pažadu, o šiandien jus visus kviesčiau šiek tiek rimčiau pagalvoti, prisiminti tuos, kurie brangūs, kuriems kartais neužtenka laiko, pritrūkstate kantrybės…

Iš tiesų, kiekvienas turbūt susidūrė, kad taip jau su ta meile yra, jog nėra viskas vien raudonomis širdelėmis išklota, ypač tada, kai mylimas ir brangus žmogus elgiasi ne taip, kaip tikėjaisi, kai pamiršo Tavo gimtadienį, kai nepastebėjo, kaip užaugo Tavo vaikai. Bet tai nėra priežastis nemylėti.

Šiandien svečiuose – Valentas, o kodėl jis ir ką jis gali mums papasakoti apie meilę, sužinosite perskaitę jo mintis. Ačiū, Valentai, kad pasidalinai.

The post O kaip mylite jūs? appeared first on Beatos virtuvė.

Man taip kartais būna, kad jei aš kažką tokio pamatau ir paragauju, tai turiu būtinai pati išmėginti. Net sapnuoju tai. Kažkodėl dažniausiai tai būna saldumynai. Na va ir paaiškėja, kokią įtaką mūsų smegeninėms turi cukrus. O jei rimtai, tai visada sakiau ir sakysiu, kad geriausias būdas pažinti ir rasti naujų receptų yra ragauti. Na gerai, prisipažinsiu, ragauti ne visada pavyksta, kartais ragavimas gali baigtis ir antra porcija. Bet būtent pačiai pamatyti, paliesti ir paragauti yra pirmas ir svarbiausias žingsnis, o jei dar yra proga trumpai pakalbėti apie tą dalyką, tai receptas jau garantuotai kišenėje.

Šis tortas, apie kurį kalbu šiandien, man paliko tokį įspūdi, kad aš šeštadienį vakare buvau gimtadienyje, o sekmadienį ryte jau vos po aštuntos buvau parduotuvėje ieškoti produktų. Didžiausias privalumas yra tas, kad to, ko reikia, yra bet kurioje parduotuvėje, net nebūtinai ji turi būti didelė ir blizgi.

Šį tortą iškepė (iš tiesų, tai jis beveik nekeptas) Nijolė, kuri garsėja savo šaunumu virtuvėje. Ir, o brolyti, tai buvo kažkas tokio. Tikrai, aš nemeluoju.

Taigi, aš atsikėlus anksti ryte tą tortuką padariau per valandą. Ir paskui jis  sau stovėjo, laukė, kol švęsime mano tėčio gimtadienį.

Nors, tiesą sakant, ir mano sesė padarė super tortą, bet jo tą vakarą nepalietėm, o tai dar geriau, nes mano tėtė juo galėjo su bendradarbiais pasidalinti. Apskritai, tortų skaičius yra svarbesnis nei žvakučių, patys žinote, ir Karlsonas tai jau seniai mums pasakė.
Grįžkime prie stebuklingojo. Galima jį pavadinti banoffee, nes klasikinis banoffee yra jo tėvas. Kas tai yra? Anglai sakys, kad čia yra jų ir tik jų sugalvojimas, amerikiečiai, manau, taip pat nenusileis. Nijolė sakė, kad tai amerikietiškas tortas, o aš tuo tarpu atsimenu banoffee kaip pirmą desertą, kurį man pagamino mano pačios nuosavas vyras prieš… hmmm… 11 metų vasarą Londone. Man jis tada pasirodė gana sunkus ir super saldus.

Banoffee esmė yra sausainių trupiniai (digestives), suklijuoti sviestu, o ant viršaus – karamelė, bananai ir grietinėlė. Na taip taip taip, tikrai priverčia susiimti už širdies, bet va Nijolės banoffee buvo visai iš kitos lygos: daug riešutų, nuostabiais bananais ir lengva, ne per tiršta karamele, grietinėle ir šokoladu. Viskas pasidaro atsegamoje torto formoje. UAB Nuostabuva ir viskas.

Trumpai papasakosiu, kaip viskas vyksta: pasiruošiam riešutinius trupinius (iš geresnių sausainių), nepagailim lazdyno riešutų, juos suliejam sviestu (proto ribose) ir paskrudinam orkaitėje. Leidžiam atvėsti, klojam bananus, tada karamelę, tarkuojam šokoladą ir karūnuojam grietinėle. Ar ne zuikio daina??? Paprasta, bet rezultatas visai jūsų giminei, kuri susirinks minėti Vasario 16-tosios bus staigmena ir puošmena bei gi skanumas.

Štai jums receptas.

Na o kas norite kažkaip individualiau ar intymiau ne tik Vasario 16-ąją, bet ir šiandieną pažymėti, tai rekomenduoju deserą beveik suflė, jei dar nebandėte.

Arba galite pažaisti su zefyrinėmis širdelėmis.

The post Skaniausias tortas per valandą – visoms artimiausioms progoms appeared first on Beatos virtuvė.

Susitikom kartu visa Unicef komanda, su kuria važiavau rugpjūčio mėnesį į Tanzaniją. Planavom optimistiškai, kad tai padarysime daug greičiau, iš karto po renginio ir maratono, bet nieko tokio, kad prasitęsė tas laikas iki vasario. Vasario pabaiga buvo pats tinkamiausias laikas susitikti. Susitikę valgėme suneštinę vakarienę. Giedrius sakė, jau taip labai laukė, kad suprato prieš šešias esąs visai nealkanas, tai greit nulėkė į baseiną , paplaukiojo ir atėjo alkanas. Valgėm: Gintaro paruoštas kesadilijas su paprikom, svogūnais, grybais, tada dar taip pat Gintaro gamintą avinžirnių ir vištienos troškinį, aš savo ruoštu paruošiau ryžius su brokoliais ir riešutais iš Daržovių knygos, ir baklažanų, bulvių, špinatų ir žemės riešutų troškinį. Patys suprantate, alkani nelikom.

Po vakarienės pokalbis pasuko į knygas, apie tai, koks absurdiškai juokingas yra Sruogos Dievų miškas. Ir kokia kūrybinga buvo to meto jauna rašytojų ir menininkų šutvė: Sruoga, Binkis. Aš Dievų miško neatsimenu, skaičiau, nes juk privaloma buvo pagal programą, bet turbūt skaičiau ir galvojau apie pyragaičius arba šokoladinius saldainius… Giedrius pasakojo apie Selindžerį ir dabar skaitomą jo biografiją, koks jis buvo žmogus, buvęs karo veteranas, kuris nesirodė viešumoje, ir savo kūrybos nelaikė savo dalimi – buvo jis ir buvo jo knygos, todėl tik kokios trys nuotraukos yra Selindžerio. Man iš karto prieš akis stoja turėta Selindžerio knyga „Rugiuose prie bedugnės“… Ją vartydavau nuo mažens, esu skaičius  dar mokykloje. Aš dabar kitokia ir, manau, knygą perskaityčiau visai kitaip nei tada…

Apie knygas pradėjau, nes ir aš, ir jūs jaučiate knygų mugę lipančią ant kulnų. Kiek laukia premjerų ir naujų knygų pristatymų: Obuolio leidykla garsiai anonsuoja Užkalnio naująją knygą, pasirodė išsami ir kokybiškai iliustruota fotografijomis receptų knyga – „Sezoninė virtuvė“, nepamirštam ir Vytaro Razdevičiaus „Pasaulio puodai“, kurių maketą jau turėjau progą peržvelgti ir tikrai tikrai noriu ją turėti savo lentynoje… Ir žinoma, jau visi pastebėjo, kad pasirodys Silva Rerum III.

Man Vilniaus knygų mugė jaudinančių susitikimų laikas, tokio šurmulio, kuris niekur neatkartojamas. Bronė jau kažkada rudenį pareiškė, kaip ji laukia knygų mugės… Ir aš laukiu, labai. Mūsų stendas bus toje pat vietoje, truputį kitoks, ir turėsime net kolegių draugių knygų… Kas ir kaip? Viskas bus pasakyta. Man ši knygų mugė bus pirma, kai aš neatvažiuoju iš Londono specialiai jai, o tai bus tiesiog mano ypatingas savaitgalis. Aš jau laukiu knygų didžiojo išnagrinėjimo ir pabendravimo su visu būriu skaitytojų, susipažinimo su tuo jaudulio, paslapčių ir svajonių  kupinu knygų pasauliu…

Tai sakykite, patarkite ir pasidalinkite, kokią knygą skaitėte? Arba galbūt kokios labai laukiate? Penkiems padovanosiu kvietimus… Kaip gi kitaip?!

Lauksiu jūsų knygų mugėje. Ketinu būti ir penktadienį, ir šeštadienį, ir sekmadienį, jei reikėtų parašo…

O kur receptas? Receptas, žinoma, yra. Tokių tautinių jausmų pagauta dalinuosi paprastomis salotomis, kurias pavadinau tautinėmis. Viskas labai elementaru, o paslapties suteikia skrudintos sėklos ir grūdeliai.

P.S. Nuotraukoje – praėjusių metų knygų mugė, ech, smagu buvo, ir kaip gerai, kad ji vėl vyks.

The post Valio skaitymui, valio knygoms – Kviečiu į knygų mugę! appeared first on Beatos virtuvė.

Žinote, būna tokių dainų ar melodijų, kurios iš karto nuteikia linksmai. Na nekalbu apie du gaidelius, ar ančiukų šokį ir net ne apie makareną. Man tokia daina yra He’s Shaun the sheep .. He’s Shaun the sheep… Aviukas Šonas vienintelis iš visų trumpametražių animacinių filmukų herojų, per visus metus atlaikė stiprią konkurencinę kovą… ir vienintelis išstovėjo gerus penkis metus favoritų tope… Jei buvo Teletabių, tada Paslapčių sodo, tada Peppos Pig periodai, tai aviukas Šonas vienodai išlaikė susidomėjimą iki dabar. Ir svarbiausia, šis filmukas yra toks daugiasluoksnis, kad jį žiūri ir dviejų metų anūkas, ir tėvelis, ir senelis.  Tai yra genialus multikas, kuris vienodai aktualus ir įdomus ir dviejų metų piliečiams, ir trisdešimt šešių metų karjeros vyrui. Tai va, aš ir girdėjau aviuko melodiją naujutėlaičiame vaikų restorane… Taip, aš čia lankiausi dvi dienas iš eilės. Pirmą dieną tiesiog užsukau, nes pamačiau, kad atidaryta, tai man, lapei snapei, visada yra labai įdomu savo nosį įkišti. Kartu su manim nosį čia atnešė ir mano Izabelė, kuri buvo tiesiog sužavėta ir tik išėjus pradėjo zyzti taip, kaip tik septynmečiai temoka, „kada mes čia vėl eisim“??? Kada kada kada kada? Einam dabarrrr….. šiaaaandiiiiieeeennnn MAAAAmmmaaaaa…. Aš mėginau išsisukinėti prikurdama nebūtų istorijų – kad eisim kitą dieną, nes  a) restoranas nedirba b) kad neturi maisto. Jurgis tada argumentavo, kad kas čia per restoranas, jei neturi maisto, o Izabelė dar pridėjo, „jei aš atsidaryčiau ir būčiau restoranas, tai turėčiau maisto iš karto“. Nepadėjo net mano įkalbinėjimai namų darbams… Cha, naivuolė… Ir mes jau antrą restorano atidarymo dieną atėjom čia vakarienės.

Nuo ko pradėti??? Gal nuo to, kad restorano atidarymui buvo ruošiamasi metus, (bent jau taip sakė šeimininkė ir savininkė Laura, su kuria susipažinau). Kitas dalykas yra tas, kad dabar yra visai nemenkas būrys vaikų Vilniuje ir aplink jį, darželiai nesutalpina norinčiųjų, ir pilna pridygo vaikiškų rūbelių ir aksesuarų parduotuvių ir verslų… Be juokų – vaikai šiais laikais yra dievai. Maži madingai papuošti ir išrankūs dievai, kurie įprasmina ir keičia suaugusiųjų gyvenimus, kurie jiems lenkiasi ir kloja pliušinius kilimus po kojomis.

Kukumuku sako, kad bus teatras – restoranas. Čia dirbs aktoriai ir vaikus linksmins, ir edukuos, ir ant blakstienų stovės. Maistas bus ir yra maksimaliai sveikas, ir net ir daržovių košės kūdikiui čia bus (YRA). Aš tiesiog aikčiojau kiekvienam žingsnyje, na nesu statybos rangovė anei Senukų užpirkimo skyriaus vedėja… net ne Birutė Lavickienė, kuri daug metų kuria laidas apie interjerą. Bet akivaizdu, kad čia įdėta daug daug darbo ir daug pagal specialius užsakymus darytų dalykų, o ne nupirktų iš Ikėjos… Tiesa, mačiau ir Ikėjos staliukų, bet tai dar geriau.

Vaikams skirtos nišos žaidimams, viskas nauja, blizga, šviesu… mielos padavėjos, visos gražios kaip lėlės, maloniausio žydrumo marškinėliais… erdvu ir šviesu. O apačioje, žinote, kas apačioje? Mielos mamos, jei jūsų vaikai tokie kaip mano, truputį augesni, tai jūs ateinate ir tiesiog sėdite, dirbate, rašote, svajojate… (kalbatės telefonu, jei dar yra reikalų)… .nes jūsų vaikai dūksta su fėja apačioje rūsyje esančiuose žaislų kambariuose… ten ir sūpynės… ir fėja…

Aš tokios vietos nemačiau niekur. Mačiau kavinę-skalbyklą Islandijoje, Reikjavike, kurioje buvo daug mamų su vaikais, bet čia jums ne Islandija, čia Lietuva, kur viskas, jei daroma, daroma plačiai užsimojus ir sudėjus daug pinigų – jei darai, daryk gerai. Aš tokio vaikams skirto restorano nemačiau niekur. Ir visų kitų vietų mėginimas turėti vaikų kampą nublanksta… Akivaizdu, kad restoranas atsisukęs visu veidu į modernius šiuolaikinius tėvus, visas yummy mummies…(čia „skani mamytė“ verčiasi, apie šitą reiškinį gal pakalbėsime kada nors kitą kartą).  Jokių jums ten nuolat rodančių filmukus telikų, (šiuolaikiniai tėvai supranta TV žalą ir naudą ir jį riboja, bent jau prie svetimų akių), žaislai turi būti lavinantys ir ekologiški, taip ir Kukumuku – žaislai mediniai ir stilingai žavūs… ir dar tas Lego kambarys…

Aha gerai, tai visi žaidimai į šoną… čia vis tiek ne žaidimų kambarys, o restoranas… Oi čia viskas yra LABAI IMPRESIVE. Aš nemačiau niekur daugiau tiek dėmesio detalėms. Visų pirma, kai atsisėdi ant naujo minkšto kampo, atkeliauja dėžutė, dėžutėje – į gražią knygelę įrištas meniu, mini pieštukai pastelinių spalvų, medinis yo–yo (jei mokate žaisti, jėga, tik kaimynui stiklinės nenumuškite nuo stalo).

O stiklinėms atskiras pagyrimas – jos, stiklinės, ir akivaizdžiai brangios ir spalvotos, ir stalo vandens yra. Meniu patiuninguotas vaikiškas, bet jokiu būdu nebanalus ir neprikaišiotas keptų bulvyčių ir picų su besišypsančiais veideliais ar mašinyčių formos makaronų. Viskas čia yra ot kutiur. Perskaitėm meniu, kuriame ir vištienos sultinys, ir kitokios sriubos, ir kukuliukai, ir žuvies filė kepta brangioje kepsninėje, ir lašišos kepsnys. Oi, aš net pasimečiau, nieko neatsimenu iš to visai nemenko meniu… bet mano gurmanai tai aišku ilgai negalvojo, ėmė mėsainį. Aš tuo tarpu iš tėveliams skirto meniu ėmiau burokėlius su ožkos sūriu ir geltonų slyvų padažu.

Trumpai dar būtinai turiu paminėti atnešamų duonelių ir vietoje keptų traškučių gražumą. Taip taip taip, mažulyčiai brioche ir ruginė duona, ir traškučiai bulvių akivaizdžiai naminiai ir sviesto rutuliukai. Dėl sviesto, tai tik patarimas labiau taupyti ir mažiau jo nešti, nes mes gal tik dešimt proc. paėmėm. Bet aišku, pirmos dienos, dosnumas didžiulis… Lygiai taip pat jis pasireiškė ir mano burokėlių ir ožkos sūrio lėkštėj, kuri buvo elegantiška ir graži, ir būtų visai vietoje ir kuriame nors mandresnių Vilniaus restoranų, bet jau to ožkos sūrio net ir man, didelei mėgėjai ir abžorai, jo buvo per daug…

Mėsainis – 22 litai, bet tikrai puikus, naminė bandelė (arba jei ne šioj virtuvėj, tai tikrai pagal užsakymą specialiai kepta, nes tikrai ne plastmasinė mėsaininė), mėsainis pats drūtas ir stambaus malimo, ir nors iki galo iškepęs, bet sultingas ir pilnas gero jautienos skonio. Vaikai, hmmmm, surijo, galiu pasakyti. Ir, aišku, šlovė ir aplodismentai – naminis jogurtinis padažas prie vietoje keptų bulvyčių.

Valgėm mes trise, gėrėm vandenį gazuotą, dar desertui po vieną mini sausainuką, vienas ežiukas, kitas gal voverė, ir vieną espreso – sąskaita buvo arti gal 80 Lt, bet aš išsirinkau prabangų gazuotą vandenį. Vyno nėra ir nebus. Gal ir gerai? Juk vaikams restoranas… nes kitaip gali dar ir visai ne vaikai pradėti ten eiti. Deja, į atidarymo oficialią šventę negalėjau nueiti, nes buvau užimta, bet tikrai už restoraną ir jo įgyvendinimą šeimininkei Laurai ir jos bendraminčiams spaudžiu ranką. Tikrai tikrai eisiu ir ne kartą.
Manau restoranui klientų tikrai netrūks, ir rekomenduočiau staliukus rezervuoti.

Restoanas KukuMuku, Vokiečių gatvė 6, Vilnius.

The post Naujas restoranas tik vaikams! appeared first on Beatos virtuvė.

Ne kartą jau džiaugiausi, kaip gerai, kad galime dalintis ir bendrauti. Tik bendraujant gimsta geriausi dalykai. Štai vieną dieną Kristina ant mano FB sienos paviešino labai jau išvaizdžias bandeles – desertą. Aš iškart sukrutau, kas čia per dalykas, ir štai Kristina su savo receptu šiandien pas mane svečiuose. Kristinai 27 metai, ji gyvena sau mažame Kelmės miestelyje ir šeimai bei svečiams kepa „Didžiaakius“. Štai ką Kristina pasakoja apie save:

Užsiimu labai daug kuo, bet pagrindinis darbas yra su vaikučiais ir mokiniais. Dirbu Kelmės rajone, Elvyravos pagrindinėje mokykloje, esu ikimokyklinio ugdymo pedagogė ir mokytoja. Prieš dvejus metus kilo mintis atidaryti kaimo mokykloje ikimokyklinę ugdymo grupę, kad ir kaimo vaikučiai turėtų savo darželį. Šiuo metu turiu 17 gražių ir labai mielų 3-5 metų vaikučių. Taip pat dar turiu keletą pamokų pas vyresniuosius vaikučius. Man mano darbas labai patinka, nes mokykloje gyvename kaip viena didelė šeima. Laisvalaikiu išbandau naujas meno rūšis, gaminu papuošalus, taip pat mėgstu dekoruoti ir puošti įvairias šventes, keliauti, fotografuoti. Savaitgaliais, kai yra daugiau laisvesnio laiko, mėgstu užsibūti virtuvėje. Labiausiai patinka gaminti desertus. Didžiaakius gaminu jau daug metų, net nežinau, iš kur atsirado jų receptas. Dažniausiai receptus pakeičiu pagal savo poreikius. Jei netinka koks nors priedas, jį pakeičiu kitu. Šį desertą mėgsta visi mano artimiausi draugai, kolegos ir, žinoma, šeima. Juos gaminu tik tada, kai svečių sulaukiu savo namuose, nes jie man skaniausi karšti.
Tai tiek iš mano spalvoto gyvenimo

Na o receptas – čia.

Ir ką gi – geros geriausios jums knygų mugės. Mūsų stendas jau šiandien gyvas, o aš čia būsiu nuo 13 val., o rytoj ir savaitgalį – nuo 11 ir nuo 16 val., mielai raitysiu parašus ir palinkėjimus. Oi kaip laukiu…

The post Šiandien svečiuose… Kristina ir Didžiaakiai (kaaaas???) appeared first on Beatos virtuvė.

Tikiu, kad ištikimiausi Knygų mugės lankytojai jau vakar ten nušuoliavo vos tik Litexpo atidarė duris. Ir aš, ir aš buvau, bet jau šiandien ir šeštadienį-sekmadienį, tai būsiu rimčiau apsistojusi. Ir savo stende būsiu, ir vaikams, ir sau knygų ieškosiu. Man Knygų mugė yra tikrai daugiadienė šventė – penas sielai, ne kitaip. Sutinku daugybę nuostabių žmonių, knygų nusiperku, bent jau šiomis dienomis taip atrodo, metams į priekį…

Žodžiu, laukiu jūsų labai labai – jei būsite, nepraeikite pro šalį, pasisveikinkime, pasikalbėkime.

O dabar – paprastas receptas, kad savaitgalį netektų laiko gaišti virtuvėje. Vis dar daržovių įkvėpta tema – bulvių ir moliūgų apkepas, arba improvizacija Pommes Anna tema. Kodėl Anna? Iš tiesų, tai istorija nėra aiški, ar jos pavadintos garsios aktorės Dame Judic (tikrasis vardas – Anna Damiens) vardu, ar kurtizanės Anna DesLions garbei. Bet sakoma, kad taip bulves „išrado“ kepti dar Napoleono III valdymo laikais.

Tai yra plonai supjaustytos bulvės (o aš dar ir moliūgo pripjausčiau), gražiai išdėliotos rateliu, pateptos sviestu ir iškeptos. Geriausia naudoti pjaustyklę mandoliną, nes rankomis reiks gerokai pavargti, jei norėsite plonyčių ir vienodų riekelių.

Taigi, supjausčiau bulves, moliūgo gabalą, ištirpinau sviesto kokius 50-80 g, pasiėmiau druskos ir pipirų malūnėlius, saują čiobrelių šakelių ir ėmiausi darbo. Sluoksnis bulvių, konditeriniu teptuku sluoksnis lydyto sviesto, druska, pipirai, čiobrelio šakelė, moliūgai – trys aukštai riekelių ir vėl viskas iš pradžių. 190 laipsnių orkaitėje kepė apie 45 minutes. Gražumas.

Apkepas ir pats vienas skanus, ir su šviežiomis daržovėmis, ir prie mėsos.

The post Greitas receptas, ir Knygų mugė įsibėgėjo appeared first on Beatos virtuvė.

Sėdžiu ant sofos, šalia BonBon, kompas ant kelių… Jau gal ir laikas miegoti, bet lenk medį, kol jaunas – dar  Kudirka sakė. Perfrazuojant norėčiau ir aš aprašyti Knygų mugę, kol dar neatskyrė manęs nuo jos jokia miegota naktis…

Tos keturios dienos prabėgo kaip greitasis traukinys arba kelionė į menulį. Man, kaip visada, taip jau sutampa, kad aš – tiesiai „iš laivo patenku į balių“, t. y. iš kokios nors kelionės į Knygų mugę. Taip buvo ir šį, kartą. Man knygų mugė yra šventė, tikrai. Pagalvojau, kad nėra jokio kito tokio renginio, kur galėčiau pabūti tokiam didžiuliam šurmuly ir veiksme. Bet žinote, kas svarbiausia? Niekur kitur nesutinku tiek pažįstamu, neužmezgu tiek naujų pažinčių – tik čia. Jaučiu tarsi susitinku su visa Lietuva. Na gerai, jei ne su visa, tai bent jau su tais, kurie mėgsta knygas. Aš gaunu tiek gero užtaiso, energijos ir meilės, tiek gerų žodžių ir padėkų…

Manęs vis klausia, ar nepavargsta ranka pasirašinėti??? Ne, nepavargsta, ir šiais metais nė kiek nepavargo, man tai yra smaguma, aš kartais net pasijaučiu nenusipelniusi tiek meilės ir gerumo, kiek sulaukiu iš visų, kuriems pasirašau knygas.

Šiais metais mūsų stendas buvo toks pat kaip, ir praėjusiais, gal truputį didesnis. Irgi svečiavosi „Chocolate Naive“, kurie karšto šokolado puodus virė ir visus aplinkui viliojo (ir aš karts nuo karto to šokolado gurkštelėdavau tonusui pakelti).

Šiemet svečiuose buvo mūsų draugės Birute ir Lavija – jos sudalyvavo Knygų mugėje žadėdamos ir anonsuodamos naują knygą „Interjero receptai“. Apie ką ji? Apie tai, kaip įsirengti namus pasinaudojant kitų pavyzdžiais ir mintimis, todėl ir vadinasi „Interjero receptai“. Knyga pasirodys kovo mėnesį, net nebijokite pražiopsoti, aš būtinai pranešiu.

Birutė mums padėjo tokį gražų stendą įrengti  kartu su Retroforma, Coockoo Design house, ir Lithuanian Design House,. Visiems patiko žalių lapų motyvais dekoruoti tapetai, šviestuvas-skrybėlė ir spalvotos madingos metalinės kėdės, oi ir aš turėjau LABAI patogų krėslelį.

O smagiausia, kad visos moteriškos prigimties būtybės turėdamos laisvą minutę maloniais pašnekesiais užpildydavom tarpelius – kaip vienas geras ilgas vakarėlis su „Vero Cafe“ ir šokoladu…

Mūsų kampelio visų reikalų žinovės ir direktorės Laura, Vesta ir Marija visiems išaiškindavo, kuri knyga yra kokia, ir ką joje galima rasti. Ačiū joms begalinis… Tiesa, nepamirštu ir mūsų Arvydo, kuris galantiškai vyrišką frontą laikė.

Būtų smagu, jei galėtume suskaičiuoti, kiek knygų pasirašiau ir kiek kartu fotografavomės. Po kelių valandų  nepertraukiamo pasirašinėjimo vietoj Beata norėjau parašyti Birutė, cha cha cha, tai tada supratau, kad metas pasivaikščioti ir galvą pravėdinti.

O kiek malonių susitikimų… Su Vytaru, kurio knyga „Pasaulio puodai“ praktiškai buvo iššluota.

Su Rimu Valeikiu. Aš pati į jo stendą nuėjau – jo nauja knyga apie „Uną“, kuri viską mato kitaip, yra visiškas hitas, labai rekomenduoju ją paskaityti ne tik vaikams, bet ir mamoms.. Kai aš pirmą vakarą pradėjau skaityti Jurgiui, tai nenorėjau sustoti. Linkiu visiems viską matyti taip, kaip mato Unė.

Kaip gi be Algimanto ir Jo naujosios knygos? Su Algimantu visada gera pasilabinti ir apsikabinti.

Algimanto Čekuolio žmonos psichologės Editos Čekuolienės knyga „Flirtas su rudeniu“. Nors dar ne mano amžiaus grupei, bet girdėjau labai gerų atsiliepimų, kad tai puiki knyga damoms, kai vaikai jau užaugę, ir šiaip jau nebe universitetinio amžiaus.

Visą knygų sąrašą, kurios pateko į mano rankas, jums leidus, apžvelgsiu šią savaitę, o dabar jau tiesiog turiu eit miegot…

Geros naujos savaitės pradžios…

The post Knygų mugės aidai ir karoliai appeared first on Beatos virtuvė.

Knygų mugė man buvo skalsi šiemet. Vienos knygos pirktos, kitos – gautos dovanų. Visos, išskyrus vieną, yra kietais viršeliais. Didžioji dauguma – Lietuvos autorių. Manau, tai ir yra svarbiausias faktorius, nusakantis, kaip aš renkuosi knygas.  Na o jei tiksliau, tai net 17 yra vietinės gamybos. Nors autorius nebūtinai įkvėpė gimtoji žemė.

Aš nebijau prisipažinti: esu knygų kaupikė, kenčiu nuo savininkiškumo momento, nes patiriu malonumą kažką turėdama. Džiaugiuosi, kad toks lengvas asmenybės sutrikimas pasireiškia potraukiu popieriniams daiktams, o ne odiniams, pvz., batams. Batai mane jaudina daug mažiau nei knygos.

Taigi apžvelkime. Juolab, kad prieš Knygų mugę jūs labai maloniai dalinotės tuo, ko laukiate, ir tuo, ką skaitėte.

Nebūtinai visas knygas, kurias parsinešiau namo, perskaitysiu va čia ir dabar, iš karto. Aš vis save guodžiu, o gal apgaudinėju, kad ateis ir mano laikas, kai aš vakarus leisiu ne ruošdama vakarienes vaikams, namų darbus, skalbdama, rinkdama daiktus iš pakampių ir užsiiminėdama kitais buities darbais, kurie padeda mūsų šeimai gyventi ir išgyventi, o tiesiog skaitysiu. O gal net galėsiu skirti visą dieną ar popietę skaitymui. Bus tokia diena, tikrai. Nes aš, man rodos, viską matau kaip UNA. Una yra mergaitė iš debesies, kuriai varna atrodo kaip povas, o baidyklė belzebubas kaip draugiškiausias šuniukas. Leiskite pacituoti:

Ji turėjo neįprastą galią visada matyti tik gerus dalykus. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima pamanyti, kad tai nėra tokia naudinga galia kaip, pavyzdžiui, mokėti skraidyti arba valgyti sau į valias ir nestorėti.  Todėl pasakų valdovas (kuris labai panašus į Žiedų valdovą) nusprendė nusiųsti ją į Žemę, nes „žmonėms jau visai prastai! Kaip blogai jie mato pasaulį“. Va štai čia viskas tuo ir pasakyta, apie ką yra knyga. Rimas Valeikis yra ir iliustracijų, ir pasakojimo autorius.

Kita tos pačios knygų mugėje debiutavusios leidyklos „Tikra knyga“ išleista knyga vaikams apie Nerealiąją vištą: Vištą, kurią prarijo rūkas. „Višta Peletrūnija save laikė turinčia karališko kraujo, protėvius skaičiavo nuo dinozaurų laikų ir, tiesą pasakius, visiems tuo buvo gerokai įkyrėjusi“. Iliustracijos ir pati knygos geografija man truputį primena Mamulę Mū, bet labai džiaugiuos, kad autorius lietuvis – vėlgi multitalentas, nes ir istorija, ir iliustracijos Dainiaus Šukio.

Šiais metais nukrypau nuo normos, nes vaikiškų knygų pirkau minimaliai. Ai, tiesa, dar pirmą dieną įsigijom „Surak Joną“ ir vieną čekų „Kurmio knygelė“.

Pereikime prie suaugusiųjų literatūros. Visas knygas parašė buvę arba esami žurnalistai, va štai tau.

Eglė Digrytė „Laiškai iš Kabulo“. Eglę pažįstu, ji mokėsi tam pačiam žurnalistikos institute jaunesniame kurse. Gyveno Afganistane, parašė apie tai knygą. Eglė rašo gerai, yra aštraus proto ir nevynioja nieko į nieką. Manau, knyga skaitysis įdomiai.

Audronė Urbonaitė – ilgametė „Lietuvos ryto“ žurnalistė, pristatė antrąjį romaną „Žydiškų daiktų kambarys“.

Giedrius Drukteinis aprašė kitus – „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“. Rašo jis lengvai. Manau, puiki knyga turėti ir atsiversti, kai truputį norisi kokio nors impulso pajudėti iš vietos.

Kita periodikos žvaigždė – Andrius Užkalnis. Po geros pertraukos trinktelėjo „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“. Kadangi mano stendas buvo prie LRT, tai viena ausim girdėjau, kad knygoje rašoma, jog sovietų sąjunga yra nevertas dėmesio gedėti ir ilgėtis objektas. Užkalnis rašo gerai, tai manau, neapsunks šitos knygos skaitymas.

Dar vienas iš žurnalistikos pasaulio yra Paulius Kovas, nors šiaip jis yra vadovas ir kapitonas. Aš su Pauliumi susipažinau savo TV karjeros pradžioje. Nes būtent, kaip sakė mano draugė Indrė, Laurynas (Šeškus) parodė Pauliui (Kovui) įrašą su mano pasimaivymu vienam LNK vasaros projekte ir štai, prašom, buvo man pasiūlyta tapti TV žaidimo šeimai „Maximanija“ vedėja. Pauliaus knyga „Gyvenimas Audroje“ apie išgyvenimą jūroje ir sausumoje. Manau, bus tikrai įdomi knyga.

Dar vienas žurnalistas, su dideliu pasisekimu Knygų mugėje debiutavęs su savo kulinarine knyga „Pasaulio puodai“ yra Vytaras Radzevičius, draugų švelniai vadinamas Radzka… Vytaras yra nesumeluotai fainas žmogus, na toks super fainas ir malonus, ir ramus. Jo knyga man labai patinka, nes ten daug asmeniškumo, ir fotografas Gedmis (kurio foto dominuoja mano pirmoj ir antroj knygoj). Vytaro knyga labai laiku ir vietoje, joje yra ne vienas receptas reikalaujantis išmėginimo.

Dar viena jau autorių tandemo, susijusio su media, knyga – „Mažylio receptai“. Viena iš autorių, o gal net ir dvi, yra buvusios žurnalistės. Tai trijų mamų parašyta išsami knyga. Matosi, kad merginos žurnalistiškai išrakinėjo vaikų mitybą. Tiesa, ne taip paprasta jas rasti buvo, bet radau.

„Sezoninė virtuvė“ – iš kulinarinio tinklaraščio išaugusi knyga. Labai solidus leidinys, sunkus ir didžiulis. Labai daug receptų. Tikrai geros nuotraukos, kurių autorė Eglė, žurnalo „Virtuvė“ redaktorė, o receptų autorė – Renata Nijačienė (Rennie). Renatos tinklaraštį su malonumu skaitau, jos receptai sumanūs, kūrybingi ir pasiekiami. Sveikinu ir Eglę ir Rene su puikiu rezultatu.

Žurnalistai knygų autoriai baigėsi, dabar visi kiti.

Psichologė Edita Čekuolienė yra ne vienos knygos autorė. Suprantu, kad jos knyga „Flirtas su rudeniu“ neturi atitikmenų. Ir man galbūt bus aktuali po penkiolikos metų. Nors Edita sako, kad ši knyga moterims, kurioms daugiau nei keturiasdešimt, bet aš sakyčiau, kad gal labiau moterims, kurios yra pačiame gražiame brandžiame žydėjime. Manau, puiki dovana mamoms ar vyresnėms tetoms. Tai knyga, kaip mėgautis gyvenimu bet kokiame amžiuje ir nepraleisti jo siūlomų progų.

Aušra Karsokienė „Daktarės Filomenos Taunytės priimamasis“. Knygą tik pavarčiau, nežinau, ar imsiu skaityti. Suprantu, kad čia kaip greatest hits versija – sudėta tai, kas nepateko į kitas knygas ir tai, ką verta dar pakartoti.

Ir dar dvi leidyklos „Eugrimas“ knygos.

Pradėkime nuo Klausimo Kodėl? Kaip puikūs lyderiai įkvepia veikti. Šią knygą anonsavo vienų kursų, kuriuose dalyvavau, mokytojai. Ir „Mano mažasis Genijus“. Motinos pasakojimas apie nepaprastai gabaus autisto savybių turinčio vaiko ugdymą. Apie knygą skaičiau straipsnį ir susidomėjau, todėl ir įsigijau. Iš „Viskas yra įmanoma“ knygų serijos.

Ir pabaigai – knyga, kuri prasidėjo praėjusiais metais. Jurga, kuri buvo mano viešnia, dabar parašė savo istorijos tęsinį.

Na ir jau visai pabaigai, knyga kurią privaloma turėti visiems: Libertas Klimka „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ Aš su TOOOOKiu malonumu klausausi šio garbaus etnologo per Lietuvos Radiją, dar ir šiandien ryte girdėjau, apie vieversius. Tai ne knyga, o lobis. Bus padėta garbingoje vietoje, ir ją atsiversti galėsiu visą gyvenimą, paskaityti skirtingais metų laikais,apie šventes ir apie tradicijas.

Štai koks derlius. Pasidalinkite ir jūs. Galbūt ką nors iš išvardytų skaitėt? Galbūt turite kokių rekomendacijų ar norite paminėti knygą, kurios negalima praleisti?

Gero skaitymo.

The post 19 knygų. Derlius toks. appeared first on Beatos virtuvė.

Kaip išsirinkome, kad norime važiuot į Dubajų? Šiaip, aišku, atostogų, trumpesnių ar ilgesnių, vietas renkiesi: pagal poreikius, svajones ir norus, pagal asmeninį santykį ir patogumą. Dubajun nusprendėm nuvažiuoti a) nes buvo geros kainos bilietai vaikų atostogų metu, b) ten gyvena draugė c) ten šilta.

Tiesą sakant, man tos šilumos pritrūko mažiausiai, lyginant su visomis prieš tai buvusiomis žiemomis. Todėl, kad šaltas ir saulėtas sausis padarė savo – visai nenusmukdė nuotaikos, o kaip tik ją pakėlė. Tad man ši žiema neįtikinamai trumpa. Bet vis tiek, negi skųsies vasario mėnesį saulėje pasibuvęs?

Bilietus pirkome keturis, nes planas buvo visiems kartu važiuot ir tiesiog šeimyniškai padūkt. Bet prisiminėm, kad vaikai dar visai neseniai buvo nugabenti į Disneylandą. Pasitarėm ir nusprendėm, kad jiems pabūti šešias naktis atskirai nebus didelė skriauda. Juolab, kad jų rūpybą padalinom, o ne užkrovėm vienam šaltiniui. Ir ką, tai buvo mūsų pirmos toookios ilgos atostogos dviese.

Kad kelionė būtų tikras suaugusių pabuvimas, dar pasisekė, kad į Dubajų pasišovė atvykti ir draugė Vilma iš Londono, o mus labai svetingai priėmė Dubajuje jau gerai kojas apšilusi draugė Odeta.

Kaip pasiruošėm? Ogi niekaip, kai draugai gyvena, tai ką ten ruoštis. Be to, aš esu iš tingiųjų grupės, kas liečia atostogas, man patinka tiesiog chilint, aš prisilakstau ir visokių emocijų ir išgyvenimų prisirenku ir šiaip kasdieniame gyvenime. Tad aš važiavau be jokio lankytinų objektų sąrašo ar kokio nors kito sąrašo ir sukurto streso. Žinojau tai: a) noriu pabūt tiesiog be triukšmo su Tomu ir b) noriu pabūt su draugėm. Taigi, nieko nepasiruošiau, tik pasirūpinau viešbučiais ir vizomis.

Tiesą sakant, kaip tikra cowboy pati browsinau iki išprotėjimo webą ir ieškojau, kas ir kur. Pasakysiu taip, gal geriau net nepradėkite, o atiduokite šitą dalyką profesionalams arba tiems, kurie jau buvo. Dubajus yra viešbučių raizgalynė, ir jis pats yra miestas be centro, ir ten viskas keičiasi kas tris mėnesius, va žiū ir naujas pastatas… štai ir naujas kelias, o va čia naujas tvenkinukas sutyvuliavo.

Be to ir vizų reikia, o jas geriausia daryt sukeliant sau kaip įmanoma mažiau galvos skausmo. Man viskuo pasirūpino kelionių agentūra Glotera, kurios paslaugomis naudojuos nuo amžių amžinųjų, kai dar pradėjau pas Tomą skraidyt gūdžiais du tūkstančiai antraisiais. Tada dar skraidė FlyLal’as, ir lėktuvai kartais skrisdavo su dešimčia keleivių, o kainuodavo „pigus“ bilietas 1300 Lt .

Viską man patarė ir rekomendavo, ir vizą gavau elektroninę, kurią atsispausdinau ir parodžiau išvaizdžiam arabiško grožio vyrukui prie pasų kontrolės į Dubajų. Kuris buvo malonus ir palinkėjo, „Have a nice stay“. Mano sutuoktiniui iš viso nieko nereikėjo daryt, anei jokių vizų ruoštis.

Taigi tikrai žinote, kad Dubajus yra Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kurių vienas iš emyratų irgi yra Dubajus. Ir jūs jau galvojate, kad, ai, bepigu tiems arabams, naftą pumpuoja, auksu grindis kloja, ot vat ir ne.

Nėra Dubajuje naftos, o jei yra, tai tiek, kiek ir pas mus. Taip, jos yra šalia esančiame Abu Dabyje. Bet va Abu Dabis ir Dubajus, tai kaip Jonava ir Vilnius. Na bent jau taip negražiai kalba apie Abu Dabį vietiniai. Viskas ten ok, bet aišku, tikroji gražuolė princesė yra Dubajus. Tai va, be naftos jie, tačiau pirmi įžvelgė galimybę, kad leiskime čia visiems ateit prekiaut ir mokesčių nemokėt. O paskui tai jau kai pasipylė tai pratrūko. Dubajus unikalus, be abejonės, nes ten vietinių visiška mažuma, tai yra penkiolika procentų gyventojų, visi kiti atvykėliai. Ir atvykėlių ten reikia tol, kol jie turi darbą ir atlyginimą beigi pajamų, pensijos ir saulės palydų su mėtų arbata senatvėje ten geriau nesitikėti. Tokio dalyko nėra – jei tu atvykėlis. Bet tie, kurie ten suvažiavę, nesiskundžia blogu gyvenimu. Net girdėjau, kad labai greitai priprantama prie blizgaus ir patogaus kondicionieriais vėdinamo gyvenimo, kur yra aplinkui viskas iš Gineso rekordų knygos.Man labai patinka tas Dubajaus veržlumas.

Tikrai taip, nes atsiminkite, kada matėte Dubajų kokiose tarptautinėse žiniose? Aha, tada, kai mažos šalies biudžetas buvo paleistas į orą per Naujuosius metus, (jei turite laisvas dvi minutes pažiūrėkite) arba kaip nepaliečiai valo aukščiausio pasaulyje pastato Burj Khalifa langus. Viskas ten yra didžiausia ir įspūdingiausia, naujausia ir netikėčiausia. Vilma sakė skaičiusi, kad visi pasaulio architektai labiausiai mėgsta dirbti būtent Dubajuje, čia dosnūs biudžetai ir jokių ten suvaržymų…

Parduotuvės tokio dydžio kaip miestas

Šiaip bendrai paėmus, ten viskas nauja, ir yra įsikūrę visi įmanomi pasaulio brandai. Jei yra koks didelis, ar gal ir mažesnis, tai jis būtinai bus Dubajuje.

Nors tikrai girdėjote, kad ten yra ir didžiausi prekybos centrai, aš jokio šopingo neatlikau. Nebuvo anei laiko, anei noro, juolab, kad buvau informuota, jog kainos aukštesnės nei Londone. Ir, dėmesio, mano draugė, gyvenanti Dubajuje, paskutinį kartą apsipirko, spėkite, kur????  – VILNIUJE, va taip. Taip kad nesiskųskime, kad nėra ko Vilniuje pirkti.

Bet sako, kad yra ten tų prekių, jei nori pirkti. Kad yra didžiausias prekybos centras pasaulyje The Dubai Mall. Tai va jis yra labiausiai lankomas pirkinių ir pramogų objektas pasaulyje, pralenkė jau ir Niujorką. Ten, aišku, viskas yra wow, pradedant nuo akvariumo, kur plaukioja didžiausios žuvys beigi ryklys.

mogų objektas pasaulyje, pralenkė jau ir Niujorką. Ten, aišku, viskas yra wow, pradedant nuo akvariumo, kur plaukioja didžiausios žuvys beigi ryklys.

Mes ten nepraleidom daug laiko, bet pamatėm šokančius fontanus ir, aišku, paspoksojom į aukščiausią pasaulio pastatą, kuris, na kaip čia pasakius, tiesiog įspūdingas… ir mistiškas.

Ką veikėm?

Na tai va, apžiūrėjom keletą objektų, paplaukiojom su valtele po visai neseniai dar dykuma buvusią Dubai Mariną, trumpam nuplaukėm į žmogaus padarytą salą Palm Jumeirą pažiūrėt. O šiaip, tai skaniai valgėm.

Alkoholis ir tabakas

Ten yra visko ir daug.  Tačiau alkoholio nėra. Jo gausite, jei esate viešbutyje, bet jei šiaip restoranas ne viešbuty, tai alkoholio jame nėra,  ir tai super nerealu. Man labai patiko šitoks gyvenimo būdas.

Tai va, kai negeriama – gerai, bet kitas dalykas, kuris labai įstrigo – tai rūkymas. Ok, šiša, ar kaip ten vadinasi tos lempos su triūbom, dar nieko. Bet cigaretė ir cigarai… Oh oh oh, pats geriausias draudimas ever yra rūkymo draudimas. Aš jau buvau pamiršus, ką reiškia smirdėti per kilometrą rūkalais po vakaro… oi oi oi, na bet nieko, iškenčiama. Tai rūkaliai matyt į Dubajų gali važiuot dar ir dėl galimybės parūkyt patalpose )

Dienelė dykumoj.

Tomas, aišku, nepraleido progos pasidomėti, ar ten nuomoja motociklus. Aišku, kad nuomoja, jei jau Dubajuj  nenuomotų, tai kur kitur būtų galima to tikėtis?

Tai paėmėm, tiksliau, paėmė jis Harley Davidson vienai parai. Ir kaip tikri kaubojai irgi hipiai, be jokios navigacijos ir nieko išvažiavom. Tai tikrai labai gaila, kad tos navigacijos nebuvo. Bet nieko, vis tiek už miesto išvažiavom. Va štai taip atrodo dykuma, vienoje vietoje, va ir nusibaigusio kupranugario kaulus radom…

Dar nuvažiavom į Abu Dabį. Kuris skiriasi tik tuo, kad kažkaip mažiau blizgus ir didžiulis.

Pakeliui užsukom į F1 ten kokią tai trasą, kur lenktynės vyksta. Tada norėjom į žinomą mečetę, bet neradom kelio į ją. Tada davėmės keliais aplinkui, net buvom pataikę į tik sunkvežimiams skirtą greitkelį (va štai kur gera idėja, ane?) ir šiaip ne taip nuvažiavom į dykumoje esantį viešbutį Bab al Shams.

Kur užkandom  ir išgėrėm saldaus gėrimo, beigi pasigrožėjom saulėlydžiu smėlynuose. Tada parbirbėm atgal.

Tai va tokios va visokios buvo tos trumpos atostogos Dubajuje, kuris atrodo kažkaip visai arti ir visai savas. Kadangi Vilma parašė gidą apie Savą Londoną, tai, manau, Odeta puikiai galėtų parašyt gidą „Savas Dubajus“. Tik bėda, kad turi rimtą ir atsakingą darbą ir laiko nerastų, o jei rastų, tai tame Dubajuje taip viskas keičiasi greitai, kad reikėtų knygą spausdinti kaip segtuvą, kurį kas šešis mėnesius galėtum papildyti.

Jau girdėjote, kad Dubajuje vyks Pasaulinė paroda Expo 2020? Iki tol Dubajus žada ne tik papildomų oro uostų, bet ir dar 800 viešbučių pastatyti. Manau, turėsime dar progų ten apsilankyti.

Taigi, pabaigiant leiskite iššifruoti pavadinimą – Dubajuje viskas taip pat: prekių ženklai, vardai, visi kapitalizmo ir gero gyvenimo atributai, kuriuos matėte naujuose ir blizgiuose pasaulio miestuose. Ir viskas kitaip, nes ten taip viskas greitai kūrėsi ir tiek mažai to vietinio skonio, kad viskas atrodo šiek tiek kaip iš filmo, ar tiesiog va taip imta ir sudėta, tas toks sielos trūkumas jaučiasi, bet jis visai nedaro šios vietos blogesne už kitas. Aplankyti tikrai verta, tik pinigų daug pasiimti reikia.

The post Dubajuje viskas taip pat ir kitaip appeared first on Beatos virtuvė.