Šiais metais blogas buvo labai lankomas įvairiausių svečių iš skirtingų sričių – ko tik nesulaukėme čia: ir dietisčių, ir kvepalų žinovų, ir knygų autorių…
Na bet pamaniau, kad čia pažymėsiu populiariausius – gal kas neskaitėte?
Iš populiarumo hitų nesitraukiančios Ritos mintys apie tris, ją labiausiai pravirkdžiusius filmus.
Tautodailininkė ir etnokultūros specialistė Laivė apie kiaušinių marginimą.
The post Populiariausi svečių įrašai 2013 metais appeared first on Beatos virtuvė.
Niekaip neišeina apsukti ir pradėti kitaip. Šiandien – Sausio 13-oji. Ar atsimenate, kur buvote?
Aš atsimenu, man buvo vienuolika metu, ir tuo metu žinojom, kad vyksta kažkas keliančio nerimą visiems… Didelį nerimą ir vaikams, ir suaugusiems.
O šiaip, tai atmintis ir įvykiai byloja, koks svarbus yra net ir vieno žmogaus ryžtas, bet lygiai taip pat, koks svarbus yra bendraminčių susitelkimas ir koks nieko nepešantis dalykas yra abejingumas, susitaikymas ir pasitraukimas į šoną. Nešaukiu į revoliuciją, bet žaviuosi puikia iniciatyva, kurią, tikiu, pastebėjote. Neužmiršk.
Nežinau, kas yra iniciatoriai bet be abejonės – naujos, modernios Lietuvos vaikai. Seniai reikėjo Lietuvoje kažko, ką galėtume įsisegti į atlapą… Aš gyvendama Anglijoje, kaip ir dauguma, rudenį nešiodavau aguonos žiedą karo veteranams atminti, o taip pat ir narcizą Marie Currie seselėms paremti. Tiesa, Anglijoje jie turi dar ir lėšų telkimo paskirtį: perki žiedą – paremi organizaciją.
Tikiuosi, kad Lietuvoje galbūt taip bus, o dabar – nuostabi iniciatyva, kuri mums visiems tikrais gyvais žodžiais ragina neužmiršti ir jausti dėkingumą žmonėms, kurie atidavė savo gyvybes, kad mes galėtume su jumis sau čia laimingai gyventi. Na be didelių graudulių, bet paminėti ir prisiminti tikrai yra dėl ko.
O tokią dieną ar reikia dar kokių receptų??? Jei jau receptai, tai tebūna jie su burokėliais. Juk burokėlis – irgi nacionalinė mūsų daržovė, tegul bulvė pailsi 
Štai mišrainė, tinkanti ir pietums, ir vakarienei – mano mylimi burokėliai su mano mylimais grikiais ir feta. Praktiškai du mylimieji joje susitinka.
Dar štai salotos su žuvele (skumbre) ir, žinoma, burokėliais.
O jei priekaištaujate, kad norisi šiltai ir mėsiškai, tai galima karštas, bet traškias burokėlių salotas šalia patiekti. Štai vištiena su tokiomis salotomis. Tokiu burokėlius galite patiekti prie kokios tik norite mėsos ar netgi valgyti su kitomis daržovėmis, ar žuvimi, o ištikimiausi burokėlio gerbėjai – ir vienas…
Na ir būtinai dar leisiu sau priminti burokėlių, lazdynų riešutų ir karamelizuotų svogūnų paštetą iš mano daržovių knygos. Užkandžiams lietuviškai iškilmingas patiekalas.
Neužmirškite.
The post Svarbi diena appeared first on Beatos virtuvė.
Praėjusią savaitę pradėjau pasakoti apie trumpas naujametines atostogas ir Disneyland’ą, tai štai tęsiu savo pasakojimą. Antroji (ir paskutinė) dalis.
Skaičiai
Prancūzijoje šeimos nuolaida yra taikoma, kai šeimoje yra trys vaikai. Du – nesiskaito. Bilietai dviem dienoms į abu parkus dviem suaugusiems ir dviem vaikams kainavo… sulaikom kvėpavimą ir galime net trumpai užsimerkti… 530 eurų… Kitaip tariant, viena diena vienam žmogui daugiau nei 200 litų… Taip, žinau, aš pati vos kvapą gaudžiau prie bilietų kioskelio. Iš tiesų, tai ir neatsigavau nuo tos kainos, nes ji visiškai neadekvati tam, ką gauni. Bet geriau nesigraužti, nes yra taip, kaip yra.
Aišku, jei dvi dienas gyveni svajonėje, dūksti, šėlsti su mikimauzais, klausaisi džiaugsmingų melodijų ir lakioji linksmaisiais kalneliais spalvotoje šalyje, tai gal ir vertos tos minutės kiekvieno eurocento???
Kaip bežiūrėsi, bet mes, pasirinkę atvažiuoti labiausiai užimtu metu, akivaizdžiai pralošėm, nes aplankėm 6-7 atrakcionus iš viso…
Eilė kasdieninė arba dvi dienos per daug
Akivaizdu, kad parkui klientų netrūksta. Jų tiek, kad prasigrūsti nėra paprasta. Aišku, iš karto po Naujų metų dar visa šalis atostogauja ir į mokyklas bei darbus eis tik nuo Trijų karalių, taigi, pats pikas.
Girdžiu visokių kalbų: pirmiausia prancūzai, tada gausiai italų, olandų vis pasigirsdavo, britų nemažai, ir vienas kitas rusiškas žodis atlėkdavo. Vaikų visokio amžiaus – marios. Man įdomiausia šeimos su maždaug trejų vos sulaukusiais ir kūdikiais iki aštuonių mėnesių ar metų. Su vežimais ir buteliukais, koks smagumas jiems!!! Tikrai tėvus reikėtų sveikinti entuziazmo ir ištvermės rungtynėse…
Taip pat daug paauglių ir jaunų porų. Tiesiog va taip. Nemažai ir vyresnio amžiaus jaunimo. Taigi, nebūtinai visi su 8-12 metų vaikais, kurie, mano nuomone, yra patys tie esminiai Disneyland‘o „pacientai“.
Ir smagiausia dalis: eilės, begalinės eilės. Dviejų valandų vidutiniškai. Na gerai, gal ir 45 minučių, bet prie bet ko. Net jei esi labiausiai pasišventęs ir visą laiką atidžiai stovi eilėse, per dieną gali aplankyti daugiausiai 5 atrakcionus. Vadinamieji fast pass, kur gauni bilietą sugrįžti tam tikru metu, neveikia. Poroje vietų veikė, tai užsiregistravome, atėjome, tai tada atrakcionas neveikė.
Antrą dieną Tomui kantrybės taurė prisipildė iki viršaus ir jau pradėjo bumbėti. Net ne bumbėti, o tiesiog tragišku veidu liūdėti, ko mes čia atvažiavom? Koks čia pavyzdys vaikams? Žodžiu, tuščias, plastikinis, pergrūstas netikrų svajonių ir netikro jaudulio pasaulis. Anot jo, Amerikoje bent personalas kažkaip linksmas ir disnėjiškas buvo, kai tuo tarpu europiečiai, ypač prancūzai, kurių čia dauguma, buvo gana abejingai nusiteikę… Malonūs, bet kažko trūko.
Taigi, antrą dieną, pabuvom iki pietų. Tiesą sakant, tik mano pastangomis dar pabūti, jei jau atvykome, nes Tomas mus varyte varė su vaikais iš ten.
Pasiklydusių vaikų privalumai
Pirmos dienos vakare dalis vaikų (visi du) atskilo nuo pagrindinės grupės. Tarp atskilusių buvo ir mano Jurgis. Pusvalandį neradom, bet Disneyland‘e čia dažnai pasitaikantis įvykis, todėl yra net specialus pamestų vaikų biuras. Po tų pusvalandžio paieškų aš ten ir nužygiavau, po 5 minučių buvo atvesti pasiklydėliai, juos atvedė malonus italų dėdžių ir tetų būrys (kurie kažkodėl negalėjo prisiskambinti į mano telefoną, kurio numeris buvo paliktas dėl visa pikta Jurgio striukės kišenėje).
Vietoje, kur pametėm jaunimą, apsaugos darbuotojai uoliai mums padėjo, ir kai jau suradom paklydėlius, už tą patirtą stresą mums (visiems 10-čiai) buvo pasiūlytas specialus pakvietimas be eilės į vieną smagų Pirates of the Caribbean atrakcioną. Ėjom pro išėjimą, be eilės. Va čia tai buvo smagumas. Jei į visus atrakcionus galima būtų taip patekti, tikrai nesiskųsčiau… Bet čia tik išskirtiniai atvejai, jei pradėsi vaikus pamesti po dešimt kartų per dieną, tai tikrai gali sukelti įtarimų…
Išvados (ar dar jų reikia)?
Kai pasipasakojau Bronei e-mail‘u, kaip čia mūsų tas Disneyland‘as einasi, tai ji mane suskubo pasveikinti su pačiomis prasmingiausiomis atostogomis. Bet tikrai jos tokios ir buvo. Tikrai smagu pasimatyti su gimine, nuostabu aplankyti ir pasimatyti su mylimais ir brangiais žmonėmis Paryžiuje, tai tikrai nesigailiu. Ir džiaugiuosi, kad supratau, kokių pramogų nereikia nei man, nei vaikams.
Nusprendėme į Disneyland‘ą negrįžti niekada. Tai yra atrakcija, dėl kurios tikrai neverta važiuoti iš Lietuvos, o pačioje Lietuvoje, manau, tuos pinigus išleisti galima šimtą kartų smagiau. Pavyzdžiui, nuvesti vaikus po 4 kartus į jų mėgstamiausias pramogas Vilniuje: „Labas“ nuotykių parką, „Vichy“ vandens parką. Jie yra prie namų, eilėmis gąsdina ypač retai, o smagumo vaikams lygiai tiek ir dar daugiau. (Na aš sprendžiu tik iš vaikų, nes pati nesu buvusi, Tomas juos į panašias pramogas vedžioja…)
O jūs ar buvote Disneyland‘e? Ar kur kitur? Kokias pramogas galėtumėt rekomenduoti su vaikais?
O baigdama aš tik norėčiau pagirti daug daug Disnėjaus filmų vaikams, kuriuos žiūrėti yra šimtus kartų geriau, nei lankytis Disneyland‘e.
Ir dar visai visai pabaigai – kalakutienos kepsnys su brokolių kuskusu ir vaisių salsa. Va taip va.
The post Trumpos atostogos ir Europos Disneyland‘o apžvalga. II dalis appeared first on Beatos virtuvė.
Štai vienas pažįstamas man sako, kad lietuviai mažai moliūgų valgo. „Galėtų tikrai daugiau, man taip skanu moliūgas, pavyzdžiui, vištienos sriuboje arba jautienos troškiny“.
Na, man rodos, kad valgo tikrai daug, ir kuo toliau, tuo daugiau, aš tai tikrai daug valgau. Ir jei reikėtų apžvelgti moliūgų valgymo tendencijas, tai tikrai yra kur augti ir stiebtis, bet aš jau matau pažangą ir parduotuvių, ir turgaus repertuare. Aš kažkada skundžiausi, kad nėra kvapiųjų moliūgų ir pasakojau apie juos Londone, tai dabar jau laisviausiai jų aptinku parduotuvėse ir pas ūkininkus. Ir nors čia nuotraukoje yra didieji moliūgai tiesiog turguje Londone, sriubai vis dėlto aš mieliau renkuosi kvapnųjį.
Taigi, vartokime jų daugiau, dažniau juos pastebėkime ir prisiminkime.
Aš šį rudenį ir žiemą vos ne kas savaitę pateikiu vis po naują moliūgų sriubos variantą, ir dabar dar vieną aprašyti ketinu. Ir jis nėra paskutinis mano repertuare, ir nieko su tuo negaliu padaryt.
Laukiau draugų būrelio svečiuose, paruošiau dvi sriubas: viena vintažinę – raugintų kopūstų, kitą – moliūgų. Tą dieną mane pasiekę mano krikšto mamos tetos Narcizos sudžiovinti obuoliukai, galima sakyt, patys į sriubą įšoko. Ir tikrai tikrai – gelmė ir gėris, nes juk džiovintas obuolys yra koncentruotas obuolys. Prieskonius rinkausi taip pat lietuviškus – kmynus.
Sriuba nuostabi, sulaukė komplimentų. Kaip ją pagaminti? Galite ir patys puikiausiai.
The post Moliūgų sriuba su džiovintais obuoliais ir kmynais (niekada nebus per daug moliūgingų idėjų) appeared first on Beatos virtuvė.
Pasakysiu, kokį stebuklingą atradimą padariau duše praėjusią savaitę, tiesiog beveik išsilydžiau iš malonumo, ir ne, aš nedainavau garsiai. O prasidėjo viskas nuo tradicinio dovanų apsikeitimo. Vesta mums visoms padovanojo po kūno šveitiklį, taip vadinamą scrub‘ą. Kadangi dovanojo Kalėdų proga, tai jį, aišku, pagamino pati. Bet svarbiausia, taip parinko kvapus, kad šveitiklis kvepėjo kaip imbieriniai sausainiai. Tai aš jums galiu pasakyti, kad nei vieni imbieriniai sausainiai nėra taip kvepėję man per visą mano gyvenimą. Nieko maloniau kvepiančio nesu užuodus savo duše, tikrai.
Vesta, pasirodo, buvo kaip reikiant įnikus į naminės kosmetikos gamybą, o man tai yra nesuprantama, beveik lygiai taip pat, kaip padangų montavimas.
Iš esmės čia veikia panašūs principai, kaip ir maisto gamyboje, tik aš kol kas (o gal ir niekada) į šią sritį nelįsiu, nes yra, kas tai daro puikiai.
Taigi, pasinaudojus tuo kūno šveitikliu prisiminiau, kad vasarą gavau dovanų nuo „Uoga Uoga“ merginų, jų pirmuoju lietuvišku lūpų blizgiu naudojuosi iki šiol.
Taip pat mačiau, kad jos net išleido knygą apie tai, kaip namie pasigaminti visokius kremus ir dalykus. Va taip sau, neslėpė, neslapukavo, o sau atvirai ir drąsiai visas paslaptis atskleidė. Gaminkite iki valiai.
Tai aš joms iš karto parašiau, nes supratau, kad jos privalo pasisvečiuoti mano bloge ir parašyti, kaip ką nors pasigaminti namuose.
Jovita iš „Uoga Uoga“ į svečius užsuko ne tuščiomis, taigi, skaitykite, žiūrėkite, kokį konkursą čia užkūrėme ir laimėkite „skanių“ prizų kūnui.
Trims komentarų autoriams „Uoga Uoga“ padovanos po rinkinuką: rankų kremą su šaltalankiais ir baltojo molio kaukę.
The post Nuostabi viešnia šiandien bloge: receptai, bet ne maisto, konkursas ir prizai appeared first on Beatos virtuvė.
Pradėsiu nuo prisipažinimo… Kad ir kaip mėgstu gaminti valgį, turėčiau gerokai pagalvoti, jei paprašytumėte pasakyti kokio ištaigingesnio patiekalo receptą. Bet va, kaukių veidui receptų mano galvoj – nors vežimu vežk! Kaip ir kaukių plaukams, lūpų balzamų, kremų, kūno šveitiklių… Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad kurdama natūralią kosmetiką esu įsitikinusi jos nauda odai, sveikatai ir netgi visai planetai. O už šviežios kaukės veidui naudą, galiu net dantį duot!
Todėl, kai po šventinio valgymo maratono man ir kolegei užsikimšo poros ir papilkėjo oda, abi draugiškai gaminom kaukes su bananais, moliu ir avižomis, nes žinojom, kad baltasis molis akimirksniu išvalys, o bananai su avižomis pamaitins ir nuramins. Žemiau rasite receptą.
Be kaukių veidui yra dar viena priemonė, kurią pasidaryti namuose kaip vienas – du, tai – kūno šveitiklis. Bet aš vis dar sutinku moterų, kurios jį perka parduotuvėse ir dar prifarširuotą visokių sintetinių kvapų, konservantų ir beverčių mineralinių aliejų, kurie nieko gero nedaro jų odai… Pridedu receptą tokio, kuris natūraliai kvepia nuostabiai, efektyviai šveičia ir gerai pamaitina odą. O pasidaryti jį labai labai paprasta, kitą kartą, jei norėsit, papasakosiu sudėtingesnių receptų.
Abu receptai – iš mūsų su kolegėmis neseniai išleistos knygos „Gamink kosmetiką namuose su Uoga Uoga“, visus juos mes tikrai išbandėme pačios, ne šiaip surašėme.
Maitinamoji veido kaukė su bananais ir avižomis
Reikės
2 šaukštų avižų dribsnių
½ banano
1 šaukšto baltojo molio
1 šaukštelio makadamijų arba kito nerafinuoto aliejaus (pvz., migdolų, sezamų)
½ šaukšto medaus
3 šaukštų pieno arba distiliuoto vandens
Gaminimas
Šakute sutrinkite pusę banano ir elektriniu trintuvu jį iki vientisos masės sutrinkite su avižomis, moliu, aliejumi, medumi ir pienu. Jei trintuvo neturite, avižas galite sumalti kavamale ir mentele sumaišyti su likusiomis sudėtinėmis dalimis.
Pirmąjį kartą kaukę ant veido laikykite trumpiau, stebėkite, ar negraužia odos, jei pojūčiai nemalonūs, nuplaukite nedelsiant. Kitus kartus ją galite laikyti 10–15 min. Svarbu žinoti, kad naudojant kaukes su moliu negalima leisti joms visiškai išdžiūti ant odos. Nuolat ją drėkinkite, kad išvengtumėte paraudimo.
Po procedūros veidą nuplaukite vėsiu vandeniu ir nepamirškite pamaitinti kremu arba aliejų mišiniu. Šią kaukę reikia sunaudoti iš karto, nelaikykite jos šaldytuve ir netaupykite kitam kartui.
Beje, jei namuose lyg tyčia nėra bananų, kaukė efektyviai veikia ir pagaminta iš smulkintų avižų, molio, aliejaus ir pieno. Būtent tokią aš užsitepusi nuotraukoje, kadangi vaikai bananus suvalgė greičiau, nei spėjau juos sutrinti į kaukę!
Kūno šveitiklis su cukrumi ir vanile
Reikės
1 šviežios vanilės ankšties
1 šaukšto rudojo cukraus
½ šaukšto nerafinuoto alyvuogių aliejaus (galite jį keisti kokosų, sviestmedžių aliejais)
Gaminimas
Vanilės ankštį perpjaukite išilgai ir išimkite sėklytes, sumaišykite jas su ruduoju cukrumi. Ankštį taip pat įdėkite į cukrų. Taip paruoštą mišinį laikykite apie 2 savaites, kad jis prisigertų vanilės aromato.
Po dviejų savaičių kavamale sumalkite kvapnųjį cukrų, kad jo šveičiamasis poveikis būtų švelnesnis. Į sumaltą cukrų supilkite aliejų ir gerai išmaišykite. Gautą šveitiklį sukrėskite į pasirinktą indą.
Šveitiklį naudokite maudynių duše metu ir sunaudokite per pusmetį. Kitą kartą į gaminamą šveitiklį galite įmaišyti medaus, jis papildomai drėkins odą.
Na o dabar, kai kūnas nušveistas ir veido oda pamaloninta, siūlau pažaisti ir moteriškai paplepėti. Iki sausio 21 d. komentaruose parašykite, kokius maisto produktus iš virtuvės ir kaip panaudojate grožio vardan.
3 komentarų autorėms ar autoriams padovanosime po rinkinuką iš „Uoga Uoga“ gaminių: rankų kremą su šaltalankiais žiemai ir baltojo molio kaukę veidui.
The post Jovita iš „Uoga Uoga“: kosmetiką moku gaminti geriau nei maistą appeared first on Beatos virtuvė.
Pradėkime gal nuo to, kiek filmų žiūrite per savaitę? Aš – vieną per mėnesį, o kartais net ir tiek ne. Vakarais per TV filmus žiūrim retai. Kino teatre lankausi rečiau nei norėčiau. Apie tai, kad galėčiau vogti ir pūstis filmus ir juos paskui žiūrėti, tai didesnė tikimybė, kad pamėgsiu poledinę žūklę, o ne šitai… Aš iš principo, tiksliau, iš pagarbos kito darbui, niekada nepiratauju. Tiesa, turiu prisipažinti, Downton Abbey buvau gavusi keletą serijų piratinių, bet nepažiūrėjau, kažkodėl man pasidarė nebeįdomu. Nepretenduoju į pasaulio teisuolės diplomą, bet negaliu ir viskas ir kitiems rekomenduoju rinktis dorus būdus ir remti kiną, o ypač kino teatrus. Ne visus, bet tuos, kuriems tos paramos reikia – labiausiai tuos, kurie yra ne masiniai ir be popkorno. (nesuklyskite tik aš LABAI mėgstu popcorną, kai darome seansus kino namie padarau nerealaus karamelizuoto su trupučiu jūros druskos)
Geri kino teatrai yra gerai, geras kinas yra puiki pramoga. Ir Ritos, mūsų apžvalgininkės, kino recenzijos visada sulaukia palaikymo. Manau, dabar yra labai geras laikas daugiau pasimėgauti kino teatru, taip ir ketinu padaryti. Bet pradžioje leiskite pagirti ir parekomenduoti man pačiai labiausiai patinkančius kino teatrus.
Londone, aišku, toks buvo Lexi: visai šalia namų, mažutis ir nepriklausomas. Iš tiesų jis – beveik socialinė iniciatyva, nes ten dirba savanoriai, o pelnas atitinka Pietų Afrikoje esančiai mokyklai. Argi nenorėtumėt, kad jūsų kinui išleisti pinigai būtų taip panaudojami? Ir aišku, sėdėti patogiose kėdėse su taure gero vyno kartu tik su saujele žiūrovų, o ne su šimtais, visada yra maloniau.
Kitas kino teatras Londone, kurį būtina paminėti, aišku, yra Electric. Jis atsinaujino dar kartą ir, anot Vilmos, mano draugės, dabar jau iš viso prašmatnybių prašmatnybė…
O dabar apie fantastišką kino teatrą Vilniuje, kurį aš aplankiau turbūt paskutinė – Pasaką. Su kruopščiais atrinktais filmais ir geru jausmu, ir dar galimybe, jei norisi, išgerti vyno. Ir jokių saldumynų perkrovos, dviejų litrų talpos gėrimų,(galėtų pvz kokia sulčių ar glotuniųjų kontora atsidaryti kioskelį kokiam kino teatre, mielai pirkčiau) . Su mažom salėm ir patogiom kėdėm. Štai ir puikaus vakaro scenarijus: kompanija, didelė ar maža, filmas ir po to jo aptarimas jei labai jo reikia, vietų aplink tai padaryti tikrai gausiai, nes kino teatras senamiestyje. Beje jis vienintelis, dar yra Skalvija, bet ten labai atsiprašau bet nebuvau šimtmetį, ir aišku visų (čia kalbu apie savo aplinkos žmones) širdies skausmas kino teatras Lietuva, kuris yra kaip koks zombis nei gyvas nei miręs…Tik liudesys. (bet gal kažkada įvyks atgimimas, reikės paklausti Ritos, ji viską žino)
Filmai, kuriuos artimiausiu metu norėčiau pamatyti:
Kaip pavogti žmoną? Nieko negaliu padaryt, esu Giedriaus gerbėja, privalau eiti. Bet jau nebežinau ar spėsiu, nes suprantu, kad jau beveik pasitraukė iš repertuarų, gal išleis DVD kūrėjai???
Secret Life of Walter Mitty – ir vėl nieko negaliu padaryti, mano vyras yra Beno Stilerio gerbėjas, privalau eiti. Žmonės sako – geras filmas.
Redirected: Vytautas sako – Vytautas žino. Jau daugiau nei du mėnesius Vytauto pakuotė man apie tą filmą kalbėjo. Nieko negaliu padaryti, turiu eiti. Nes visi eina, ir paskui savo FB paskyrose parašo ką galvoja. Aš tai eisiu nes filmas lietuviškas, o kalba daugiausiai angliškai, tai to dar nebuvo gyvenime, tai privalau nueiti, ir žiūrėsiu jį Pasakoje aišku.
Nežinau, ar pamatysiu Captain Phillips – apie šį filmą pasakojo Vilma, kuri dar atsimena, kaip tikrai buvo įvykusi ši drama. Tik klausimas, ar spėsiu pagauti jį kino teatre? Jei ne, tai manau greitu metu pasirodys itunes vistiek.
Paskutinis naujas filmas, kurį mačiau: Lenktynės – nesitikėjau, bet labai patiko.
O jūs? Kokį filmą turite pamatyti, į kokį kino teatrą einate?
Na, o kalbant apie receptus, tai ar girdėjote, kiek minuso prognozuoja savaitgalį? Kai taip šalta, nieko nėra smagiau už gerą karštą gėrimą.
Štai jums keletas variantų iš blogo repertuaro: karštas sidras
Na ir be abejo karštas vynas.
(Fotonuotraukos iš imdb.com ir obuolys.lt)
The post Kinas kinas kinas ir kino teatras – radau mėgstamiausią appeared first on Beatos virtuvė.
Apsipirkimas. Kasdienis mūsų darbas. Aš Anglijoje nuolat ir visados naudojausi internetinio apsipirkimo paslauga, Lietuvoje visai to nebepraktikuoju, tik keletą kartų. Tad kur pavyksta, ten ir perku. Visi žinome tas tradicines vietas, supermarketais,( nors nelabai čia lietuviškas žodis, gal tiesiog didelė maisto prekių parduotuvė būtų tiesingiau) vadinamas. Bet dabar dar yra toks dalykas kaip mažos maisto krautuvės, kur renkasi, na galima juos taip kartais pavadinti, gurme tipo valgytojai, dar jos vadinamos delikatesų parduotuvėmis, nors iš tiesų ten parduodami dalykai kitų šalių gyventojams yra ne delikatesas, o kasdienybė. Kaip gerai, kad yra tokių parduotuvių. Tokia parduotuvė yra net Kėdainiuose!!! Tikrai tikrai, senamiestyje, ne prastesnė, nei kokiam Vilniuje ar Kaune sutinkama. Aš dažniausiai lankausi Užupio krautuvėje: jie turi ir vyno, ir sūrio, ir avinžirnių gerų, ir visokių pagardų, ir aliejų, ir bulvių traškučių ispaniškų labai populiarių, sako, tarp lietuvių (nes, kaip čia pasakius, nenuslėpsi, mėgstam mes visi truputį to traškaus ir sūraus pagriaužti), taip pat ir labai malonūs šeimininkai.
Ar lankotės tokiose parduotuvėse? Ar nebūna taip, kad ten užsukus truputį apima panika ir lengvas nerimas, ką čia imti, ką su tuo daryti? Aišku visus pirmiausia gąsdina kainos, bet, tiesą sakant, man rodos, kad jei labai skrupulingai pradėt lyginti, tai jos tikrai nėra tokios baisios, tiesiog iš karto susikoncentruojam ties jomis… Ir tikrai, dabar yra jau ne tik itališko maisto krautuvių (jų matyt daugiausia), bet girdėjau ir mačiau, kad ir ispaniškoji atsidarė.
O dalykų tikrai yra gerų. Aš praėjusią savaitę pirmą kartą užsukau į Pilies g. pradžioje esančią Sapore D’Italia.
Ir štai ko prisipirkau. (Galėjau daugiau, bet makaronų specialiai neėmiau, nes turiu didelius jų aruodus, kurių, pažadėjau sau, kol neiššluosiu, tol naujų nepirksiu). Pirkau štai tokias gėrybes: pesto (visada gerai turėti), aštriųjų paprikų pašteto maltinio (kai reiškia aštrumo), česnakų pašteto, fantastiškosios NDUJA (Kalabrijos tepama dešra su padidintu kiekiu aštriųjų pipirų), artišokų (negaliu atsispirti), kaparėlių uogų (labai švelnios ir geros), pekorino (jau išbandytas su artišokais ant picos šį savaitgalį), ir taip pat džiuvesėlių su šokoladu. (sakau vaikams bet valgiau tai pati, labai močiutė simpatiška iš dėžutės žvelgia, kaip gali atsispirti)
Ir štai vakare iš to, ką pirkau, pasidariau spintelės salotas.
Tikrai būna, ir dažnai, jei vaikams yra pagaminta sriuba ar dar kažkas, ko aš pati nelabai fancinu, tai yra kas manęs nelabai traukia, pavyzdžiui, taip vaikų mėgstami belekokie ir visokie makaronų ar piemenų apkepų tipo valgiai, aš nuklystu ir darau ką nors sau. Aišku, nepradedu nuo Adomo ir Ievos ir nesiimu ruošti jaučio uodegos troškinio, kuriam reikės penkių valandų. Aš tada atidarau savo didelį stalčių, kuriame yra visokio plauko konservai: tunas, pomidorai, kukurūzai, sardinės, pupelės, avinžirniai ir menkių kepenėlės – štai populiariausiųjų sąrašas. Kaip gerai, kad menkių kepenėles mėgstu tik aš viena. Nuo vaikystės. Nepulkite į paniką, riebu riebu, bet užtai kaip sveika, bet aš valgau ne todėl, kad sveika, o todėl, kad SKANU. Jei tuną valgo visi kiti ir labai mėgsta, ir tragedija, jei pasibaigė, tai prie menkių kepenėlių, žinau, kad niekas nelįs. O man tai yra delikatesas. Tikrų tikriausias delikatesas.
Blogiausias, mano nuomone, menkių kepenėlių patiekimo būdas yra, kai jos sumaišomos su pjaustytu svogūnu. Tai yra nesusipratimas. Toks netašytas nerafinuotas svogūnas su savo visu nesubtiliu aštrumu ir, atsiprašau, ne pačiu subtiliausiu kvapu prie menkių kepenėlių??? Oi, tikrai ne.
Tai tęskime toliau, atsidarau skardinę ir noriu iš karto suvalgyti, tiesą sakant, su juoda duona kepenėlės yra nuostabu. Bet susilaikau, visų pirma jas išimu atsargiai ant popierinio rankšluosčio, kad aliejaus perteklius nuvarvėtų. Tada jas sutrinu su šaukšteliu čili pipirų ir acto pastos. Itališką pirkau Sapore d’Italia, iš ten atkeliavo ir kitas svarbus ir mano neišmatuotai mėgstamas dalykas – artišokai. Šie apkepti ir marinuoti, ir konservuoti alyvuogių aliejuje. Iš tiesų, nepaprasto skanumo. Kartais jie būna pernelyg actuoti, šitie – visai kitas lygis, neįtikėtinai geri, sakyčiau, kad gal net geriausi, kokius esu tik Vilniuje aptikusi. Štai ir viskas. Tada dar kaparėlių taip pat iš ten ėmiau: marinuoti prosecco vyne, švelnutėliai. Va štai tokia mano vakarienė, viskas iš indelių ir skardinių, vienintelis agurkas atstovavo žaliai giminei ir puikiausiai atlaikė. Štai taip iš stalčiaus, šaldytuvo ir itališkų delikatesų parduotuvės gimė vakarienė. Receptas trumpai ir glaustai čia.
Pasakykite, ar jūs praktikuojate apsipirkinėjimą delikatesų krautuvėlėse, ir kas būtų jūsų mėgstamiausi ypatingi produktai (mano – artišokai ir menkių kepenėlės šiuo atveju) ir kokius konservus laikote savo stalčiuose?
The post Vakarienė iš parduotuvės, penkios minutės triūso (arba truputi apie tai, kur apsiperkam ir kaip pasidaryti vakarienę beveik tik iš atsargų ir konservų) appeared first on Beatos virtuvė.
Geriausios kino kritikės laurai priklauso, aišku, Ritai, bet kodėl gi aš negaliu pasidalinti savo nuomone? AaaaA? Visi gali, ir tai daro socialiniuose tinkluose… Iš tiesų, pastebėjau kad bent jau tarp mano FB dalykų yra vos ne privalomas trendas pažiūrėjus „Redirected“ pasidalinti nuomone. Aš tai padarysiu ne FB, o bloge, kad jau jį turiu.
Visų pirma dar norėjau pasakyti apie tokį istorinį įvykį: mano blogas buvo paminėtas X faktoriuje. Ne dažnai pasitaiko, juolab, kad aš ne kokia nors Ala Pugačiova ir net ne Liveta Kazlauskienė ar Inga Valinskienė, bet va Martynas ėmė ir paminėjo, ir net iš mano, kaip pats sakė, blogo atsispausdino du receptus ir paprašė improvizuoti jų tema. Aš pati X faktoriaus nežiūrėjau, nes filme sėdėjau, bet Bronelė viską mato, viską girdi, pro jos ausis ir akis niekas nepraslysta, ji mane ir pradžiugino. Rodos, kekso su razinomis receptas gerbiamos teisėjos Rūtos buvo skaitomas. Tai ačiū Martynui, ir gerų improvizacijų X faktoriuje visiems jį žiūrint ir svajojant ten pabūti.
O šį sekmadienį buvo tikrai kino diena. Aplankėm 2, kurie vienas nuo kito nutolę žanru ir nuotaikomis, kaip Sachalino pusiasalis nuo Madagaskaro. Dieną visa šeima ir dar su grandma iš Anglijos žiūrėjom „Frozen“ („Ledo šalis“), o vakare su Tomu „Redirected“. Abu filmai – savo žanro grynuoliai.
Tai gal pradėsiu nuo „Redirected“.
„Vytautas“ sako, „Vytautas“ žino. Čia aš kalbu apie „Vytauto“ etiketę, kuri skelbė apie „Redirected“ jau keletą mėnesių (tik nepurkštaukite, kad „Vytautas“ man pinigus moka, tai aš „Vytautą“: vis perku ir perku). Aš nepradėsiu vertinti režisieriaus ir scenaristų darbo. Režisierius talentingas (negaliu patikėti, kad jam tiek pat metų, kiek man, tooooooks JAUNAAAASSSS). Filmas aišku kuo nori būti, filmuotas daugiausiai Lietuvoje, lietuviška buitis ir Vytautas beigi mėgstami lietuviški aktoriai ir atpažįstami veidai – visi vat ir pliusai beigi magnetai, kurie traukia žmones būriais. Ir tegul traukia. Aš, aišku, už lietuvišką kiną. Bet man filmas truputį prailgo, ir pernelyg daug nepaaiškinamų, beveik nerealių sutapimų, o pabaiga, tai iš viso… Čia man taip būna, kai darau darau ką nors, paskui atsibosta nerealiai ir užmetu, tiesiog. Na visi žinot ir visi tai esate darę. Nufilmuota gerai ir tikrai yra juokingų vietų, bet man buvo per ilgas ir pernelyg daug beviltiškumo bei veidų daužymosi… Nueikite, pažiūrėkite ir palaikykite lietuvišką kiną, gal jo bus daugiau ir daugiau, o taip, atrodo, dabar ir yra…
Kitas filmas, kurį mačiau ir kuris taip pat savo pasakiško žanro grynuolis, yra „Frozen“. Tiesą sakant, po mano kritikos Disneyland‘ui (kai kurie priėmė tai beveik kaip asmeninį įžeidimą, bet negalvokite taip, visų patirtys vienu metu gali būti visiškai skirtingos) norėčiau primygtinai pagirti Disnėjaus kino kalvę. Ir ypač tai, ką jie daro geriausiai pasaulyje, ir niekas jų nepralenks. Tai – animacija. Ir jei Auksaplaukė (Rapunzel) ne iki galo toks stiprus, tai „Frozen“ dabar stojo visu Disnėjaus smarkumu. Ir nežinau, ar man tik vienai taip atrodo, bet visi Disnėjaus filmai pastaruoju metu, o gal ir per amžius amžinuosius, patys sėkmingiausi būna, kai pagrindinėmis herojėmis yra MOTERYS. Galiu pradėti vardinti, bet kažkaip visi vyriški personažai (Aladinas, Tarzanas) nei per sprindį neprilygsta moteriškų herojų didybei ir įvairovei.
Ir prašome, dabar pavardinsiu: nuo klasikinių promočių (Pelenė, Gražuolė, Snieguolė, Undinėlė) iki šiuolaikinių (Pokahontas, Rupunzel, Breaveheart), ir dabar Sniego sesės – Ana ir Elsa. Ir, tiesą sakant, visos Disnėjaus herojės yra ir gražuolės, ir supermoterys, linksmos, juokingos, drąsios, narsios, išradingos ir neištižėlės. Galbūt truputį kaprizingos ir LABAI BALSINGOS, bet visos tokios, kokiomis norėtume būti mes ir mūsų dukros (numinusuojam tik visus tuos skudurus ir blizgučius, kuriuos paskui Disney Store mums grūda). Ir visi princai, kurie pasitaiko jų kelyje, tai praktiškai visada yra antraplaniai, na gerai, šaunūs, bet nesugebantys atskleisti savo narsumo ir veiklumo be princesių ir herojų įtakos… Štai, pvz., vagišius iš „Rupunzel“, Ledo prekeivis iš „Frozen“…Bet aišku kaip gi be jų, be jų ir princesės savo viso nuostabumo atskleisti negali, ir jie patys kaip kokios tulpės prie radiatoriaus atsiskleidžia tik su jomis susidūrę.
O „Frozen“, sakyčiau, yra iš visų Disnėjaus scenarijų išradingiausias, viskas mažai nuspėjama ir net kai pabaigoje jau galvoji, kad žinai, kas sužibės klasikiniu prikeliančiu iš numirusiųjų bučiniu, pasirodo, kad tikra meilė yra ne tai, ką mes galvojome ir kaip planavom… Todėl, savaime suprantama, aš visą filmą verkiau (ok, ne visą, bet pusę, tai tikrai – aišku, eidama nesusimąsčiau ir prisitepiau storiausią sluoksnį tušo).
O muzika… Kokios dainos… Kiek magijos toje choro akapeloje, kuri skamba pačioje pradžioje, ir kai dabar ta žiema pas mus aplinkui sužibo visu gražumu, tai dabar ir dabar yra tobulas laikas eiti jį žiūrėti (jei dar rodo).
Žodžiu, tikrai man „Frozen“ yra hitas. Ir atrodo, kad visas natas užgavo ši Disnėjaus klasika, ir ne tik man, nes filmas yra pelningiausias Disnėjui nuo pat Liūto Karaliaus laikų, ir net buvo nominuotas Oskarams šiais metais.
Aš savo ruoštu džiaugiuosi, kad galėjome jį pamatyti originalo kalba. Nes šiaip originalo kalba lietuviškai garsintus filmus pamatyti nėra paprasta (daugiausiai rodomi lietuviškai įgarsinti – vaikams gerai, bet Tomui, o šįkart ėjom ir su anyta, tai tik anglų tiko). Tai va, ačiū Forum Cinemas, kad parodo filmus ir originalo kalba (beje, kas matėt lietuviškai garsintus, ar dainos taip pat perdainuotos lietuviškai??? Čia kalbu apie „Frozen“??? Kaip jums? Ar gerai sudainuota? Ar gerai išversta?). „Frozen“ dainų takelis sulaukė stulbinamo populiarumo ir net karalienę Beyonce nustūmė vienu metu nuo pirmos vietos.
Tik išėjus iš kino teatro visi, aišku, buvom laimingi (vaikai ir Paddy – jai tai buvo pirmas filmas 3D formatu, nes jos kaime tik paprastas kino teatras yra). Jurgis iš karto užsisakė filmo įrašą, taigi pirksim iš iTunes, kai jau bus galima. Tikrai dar šį filmą žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Lygiai taip pat, kaip vis dar klausom mašinoje Auksaplaukės garso takelio, ir ką jau čia slėpti, man visos Disnėjaus dainos yra nerealu.
Taigi dabar, kai taip šalta, bėkit lėkit pažiūrėti „Frozen“ („Ledo šalis“).
(Tekste panaudotos nuotraukos iš imdb.com).
The post Įspūdžiai iš savaitgalio filmų – ilgas (ilgai lauktas) ReDirected ir pasakiškas Frozen appeared first on Beatos virtuvė.
Atsimenate? Vos prieš kelias savaites pareiškiau, kad mano blogas jau sulaukė garbingo jubiliejaus ir kad gimtadienius reikia švęsti. Visi žinote, kad aš ypač propaguoju naminius pyragus ir tortus, ir visada visus skatinu bei raginu nepabijoti ir gimtadienio tortus kepti patiems.
Tai štai šia proga jus kviečiau kepti, fotografuoti, kartu su manimi švęsti blogo gimtadienį. Na ką galiu pasakyti? Tikrai nemažai kepėjėlių Lietuvoj ir man visai nėra ko nerimauti, kad naminiai pyragai ir tortai tuoj tuoj ims ir išeis iš mados… Štai patys galite pažiūrėti, kiek ir ko, ir kokio gražumo visko buvo prikepta.
Na, o konkursas ne konkursas, jei jis neturi prizo. Tai šį kartą, jei pamenate, buvau pažadėjusi tokį tikrai gimtadienišką prizą – dviejų savo knygų ir puodkėlių rinkinį.
O laimėtojų – 5. Šiandien jums išsamiai pristatysiu savo favoritą, o kitus gražuolius jau išrinkote jūs, pastarieji surinko daugiausiai „Patinka“.
Taigi, mano favoritas yra Kristinos špinatų pyragas. Visi žinote, kad visus praėjusius metus, kai rašiau ir Daržovių knygą, buvau tarsi apsėsta daržovių temos, tai šita „mada“ nepraėjo ir ligi šiol.
Kristina, ačiū už puikų receptą. Imkite ir kepkite bei ragaukite visi į sveikatą. Kristina pyrago pagrindą gamina iš picos tešlos, o įdarą – patį žaliausią, koks tik gali būti – iš daug daug špinatų, suporuodama juos su fetos sūriu. Gardu ir karštas, ir atvėsęs.
Na o toliau – patys tikriausi tortai…
Didžiausio jūsų palaikymo (daugiau nei 1250 „Patinka“) sulaukė Justinos „Avietinis tortas“ (bus bus, jo receptas tikrai bus artimiausioje ateityje). Tikra atgaiva akiai ir gomuriui, kai aplink visur tik balta balta…
Toliau labai mažai kuo nusileidžia Gintos „Snickers“ tortas – daugiau nei 1200 „Patinka“. Kokie dar „Snickers“ po tokia balta skraiste ir kaspinais bei drugeliais, sakysit, ar ne? Laukite recepto, viską patys pamatysit.
Kitas jūsų favoritas yra Violetos keptas ir puoštas „Šokoladinis sūrio tortas“. Daugiau nei 800 „Patinka“.
Na ir dar vienas, papuolęs į prizininkų gretas, yra Dovilės „Rududu maskarponės tortas“. Mmmm… Irgi beveik 800 „Patinka“.
Oi, tikrai ir man viskas patinka. Visi ir kiekvienas atskirai. Iš tiesų, tai nesitikėjau tiek rezultatų, dabar būtų galima net atskirą knygą blogo gimtadienio tortų išleisti
Dar kartą ačiū visiems, kurie šventėte kartu su manimi, kurie švenčiate gyvenimą ir skaitote kasdien ar ne kasdien ir visai tik kartais.
The post Gražiausi ir gardžiausi mano tinklaraščio gimtadienio receptai appeared first on Beatos virtuvė.
Mano draugės niekada nepraleidžia progos priminti, kaip aš jaunystėje vaikščiodavau prie totaliai minusinės temperatūros su suplėšytais džinsais, ne tik per kelius, kaip būdavo madinga (o gal ir dabar yra). Ir dabar aš neretai išlekiu prastai apsimuturiavus. O kai su mažais vaikais grįždavau į Lietuvą žiemą, tai visi stebėdavosi ir pirštais badydavo, kad mano vaikai ne kaldra aprengti.
Na Anglijoje tikrai kai kurie vaikai pusnuogiai lakioja prie minusinės, bet faktas, kad Lietuvoje man vis dar kliūna totalinio apmuturiojimo tradicija. Apie tai, kas kiek sirgo, tai aš gal nesivelsiu į šitą diskusiją, nes ne apie ligų ir apsirengimo ryšį norėčiau pakalbėti, o apie tai, kokius rūbus (kombinezonus ir kt.) nusipirkti reikia.
Mes iš Anglijos atvažiavę neturėjom jokių arktinėm sąlygom pritaikytų rūbų. Tiesą sakant, visi gąsdino ir baimingai perspėjo drebančiu ir grėsmingu balsu: PAMATYYYYYYYSITE, KOKIA BUS ŽIEMAAAAAAA …. Pakalbėėėsssiiimmmmmm po žieeeemooooooossss (su siaučiančio vėjo garsais tie perspėjimai net palydimi buvo).
Na ir ką, aš pasilikau su visais savo paltais, kuriuos turėjau, o vaikams nupirkau tuos sniego kostiumus. Vienus pirkau Šiaurės miestelyje, firmą rekomendavo Bronė. Kitus importavau iš Anglijos. Pirštinių, šalikų ir kepurių – yra. Tik dalykas tas, kad bent jau Jurgis tiesiog nekenčia eiti su šaliku ar užsisegti striukės, jį varžo, atseit. Tai kiekvieną kartą reikia susikauti…
Bet žinote, kas iš visų mano pažįstamų mamų geriausiai pakonsultavo žieminės aprangos vaikams klausimais? Taip, taip, taip – viską galinti ir viską mokanti Bronė. Todėl paprašiau, kad ji parašytų tokį straipsnelį: kaip ir kiek rengti. Taigi, ar jūs iš Lietuvos, ar iš Anglijos,bet dar viena patirtis nepamaišys.
The post Žiema žiemužė, arba kaip aprengti vaikus ir save, pasakoja draugė ir ekspertė Bronelė appeared first on Beatos virtuvė.
Vienas nesmagiausių mano mamos vaikystės atsiminimų - jos, judrios ir smalsios mergaitės apranga žiemą: balti kailinukai, baltos pirštinaitės ir kelnės, žinoma, iš karto atspėsite, tos pačios tobulai baltos spalvos be jokio leidimo išsipurvinti… Tokia buvo ir yra mano močiutė, mano mamos mama. Visiška estetė, su įgimtu drabužių, baldų ir sienų atspalvių bei modelių derintojos genu, bet ribotu vaikystės poreikio būti laisvu ir nevaržovu suvokimu. Manieji vaikai tuom jau tikrai negalėtų skųstis. Lipti į medžius, taškytis purve ir išmatuoti balų gylį jiems griežtai leidžiama.
Aš esu įsitiknusi, kad būtina leisti vaikams saugiai judėti ir mažiau riboti juos gamtoje. Ir, žinoma, žinoma, parūpinti siautėjumui ir pažinimui gamtoje reikalingus drabužius. Visais metų laikais. Žiemą – būtiniausia.
Dažnais iš savęs pasijuokiu ir visiems padejuoju, kad neturiu anei šiltos striukės anei batų. Lyg visą gyvenimą būčiau leidusi Italijos provincijoje!!! Taip rengiau ir savo pirmąjį sūnų – gi svarbu, kad gražu, kad džinsai stilingi, marškinėliai sukišti. Ir ačiū patirčiai bei savo vaikystės draugei Eglei, kuri jau daugelį metų su šeima gyvena Švedijoje. Ji ir įpūtė, atskleidė ir įskiepyjo šiaurietišką – paprastą, logišką, ekonomišką vaikų rengimo metodą. Antrasis mano sūnus – auga ir rengiasi jau kitaip. Tad pasistengsiu paprastai ir aiškiai atskleisti tą gero rengimosį patirtį – gal kam, kaip man kažkada pirmakartei mamai, taps lengviau ir aiškiau. O ir pigiau, nes drabužių reikės tikrai mažiau.
Jau girdėta ne kartą ir tai visiška tiesa, žiemą į kiemą – rengiame vaiką sluoksniais. Ir iš kur jį beparvestume, jei jaučiame, kad sušilęs – nurengiame tik patalpoje be jokių skersvėjų ir vėjų šiaurių. Taigi rikiuojam sluoksnius.
Apatinis sluoksnis – marškinėliai, apatinės kelnės arba pėdkelnės - tas kas arčiausiai kūno privalo būti iš merino vilnos, merino vilnos ir sintetinio pluošto arba tik sintetinio pluošto su nuoroda, kad tai termo audinys. Kodėl? Medvilnė gerai sugeria drėgme ir ją savyje sau maloniai laiko. Vaikas šyla, apatiniai drėgsta – kam malonu žiemą drėgnam? O visi kiti paminėti dregmės savyje nekaupia ir ją išgarina. Be to išlaiko kūno tempetarūrą. Dabar technologijos yra kosmoso lygio ir vilnos gaminiai jokiais kandžiojimais negrasina, yra skalbiami skalbimo mašinose su visais kitais normalios prigimties drabužiais. Mano vaikai su jais ir miega, ir vėsesnę vasaros dieną leidžia. Jie malonūs, kaip antra oda.
Vidurinis sluoksnis – bliuzonas, megztukas labai paprasta ir nieko naujo – vilna arba sintetinis pluoštas. Jei temperatūra +4–5 laipsniai rengiu savajam rankomis tetų megztus megztinius. Žinoma, siūlų sudėtyje turi būti vilnos. Jei lauke vėsiau – pats geriausias pasirinkimas plonesnis ar storesnis bliuzonas su pūkeliu. Vadinamas „flyzas“ – lietuvių kalba šitos peliuko medžiagos kažkaip neišeina pavadinti. Maniškiam papildomų anei jokių kelnių nereikia – dar nesušalo su vilnos pėdkelnėmis.
Viršutinis sluoksnis – kombinezonas arba striukė bei kelnės. Iki 4 metų vaikus rekomenduojama rengti kombinezonais. Ar namuose augtų, ar darželį lankytų. Taip patogiau aprengti, šilčiau ir patogiau judėti. Neapsinuogins nugara anei prilįs sniego kur jo ir neturėtų prilįsti. Kokį kombinezoną rinktis? Aišku, jei yra galimybės skandinavišką. Jie geriausi. Kaip juokauju, gerai ,kad man labiausiai patinkančių prekės ženklų Lietuvoje nėra – vis tiek jie neįperkami…Mane visada žavi skandivanų požiūris ir vertybės – gamintojai atvirai deklaruoja, kad jų kombinezonai yra ilgaamžiai, o ne skatina pirkti, pirkti, pirkti. Nupirkai vieną, nešios du, trys tavo vaikai ir draugams dar atiduosi.
Įperkamų prekių ženklų gamintojai taip pat stengiasi ir galima rasti visai neblogų kombinezonų ir mūsuose. Trys raktiniai žodžiai – jis turi būti nepraleidžiantis vėjo „windproof“, kvėpuojantis, laidus orui „breathable“ ir nelaidus vandeniui „waterproof“. Paprastai tai nurodoma ant etiketės arba net išsiuvinėta drabužio viduje. Tai jei tokį radote – auksas! Pamirškite tuos pūkų kimštus gaminius – nei plauti juos patogu, nei džiovinti. Beje, labai svarbu - kvėpuojančių drabužių nevalia minkštinti skalbinių minkštikliu. Sugadinsite jo savybes.
Pats geriausias variantas – kombinezonas su išsegamu pamušalu – tokį galima dėvėti ištisus metus. Ir neapsigaukite – kokybiškas kombinezonas neprivalo būti pagalvės storumo. Šilumą užtikrina pluoštas, audiniai, o ne putlumas.
Pirštinės - tik iki alkūnių, neperšlampamos. Nes kam vaikui pirštinės, jei negali imti sniego ar šiaip kokią balą pakrapštyti… Maunamos ant kombinezono viršaus.
Kepurė - nieko patogiau už kepurę-šalmuką dar neradau. Patogu, patikima ir šilta. Kaklas visada uždengtas. Tik svarbu rasti patikimo gamintojo, kad gerai saugotų ausis. Su dvisluoksne plonos vilnos kepure praleidom visas buvusias žiemas. Jei labai šalta ar vėjuota – kapišonas budi!
Batai - prisipažinsiu populiarieji ir visai nepigūs daugumai žinomi odiniai batai, kad ir su kokio žvėries kailiu viduje – nepasiteisino. Taip pat ieškau skandinaviškų, su sintetiniu vandeniui nelaidžiu paviršiumi ir gore-tex technologija. Vilnos kojinaitės (plonos, ne bobulytės megztos) ir kojos šiltos net ir prie -18. Kaip pati dar tokių neturiu!!!
Na ir smagumui filmukas. Kad dar būtų aiškiau ir įtikinamiau.
Čia būtinai turiu pasisakyti ir apie vis populiarėjantį pasaulyje reiškinį Sharing Economy. Tai yra daiktų perpardavimą, nuomojimą ar dovanojimą. Socialinį dalinimąsi. Beveik 60-70 % čia išvardintų drabužių savo vaikams perku iš antrų rankų. Tai užima šiek tiek laiko, bet mane džiugina, kad randu kokybiškų, Lietuvoje neparduodamų ir dažnai be jokių dėvėjimo žymių drabužių ženkliai pigiau. Galų gale tai socialinė iniciatyva ir teisingas požiūris – kuo mažiau varginti mūsų mielą žemę besaikiu prekių poreikiu. Juk reikia pradėti nuo savęs. Ir mąstyti ir rengti vaikus.
The post Bronė: Į kokius kailius įsukus vaikus žiemą peržiemavoti appeared first on Beatos virtuvė.
Žiemos vakarams ir Kalėdų jausmui atgaivinti – karštas šokoladas. Rankose, pokalbiuose, širdyse…
The post Kaip išvirti karštą šokoladą appeared first on Beatos virtuvė.
Kaip jū skepat kiaušinienę? Ir ar kepat iš viso? Aš sakau, kad viskas priklauso nuo požiūrio, todėl ir ta pati kiaušinienė gali būti aukščiausio meistriškumo reikalas. Štai jums vienas mano receptų – Huevos Rancheros.
Labiausiai tikėtina, kad tūlas mūsų ūkininkas kiaušinį išsikeps su svogūnais, o jo kolega Pietų Amerikoje kiaušinienę paruoš su tuo, ko turi apsčiai: pomidorais, paprikomis, svogūnais, tikrai nepamirš ir aitriosios paprikos. Ir valgys ne su juoda duona, o su kukurūzų miltų plokščiaduone. Įžanga jums turėtų pasufleruoti, kad šio patiekalo lėkštėje tikrai galite tikėtis pomidorų ir trupučio aštrumo. Meksikietiški pusryčiai panašūs į Izraelio kilmės patiekalą, gaminamą labai panašiai, tik vadinamas jis „Šakšuka“. Taigi pasaulyje yra daug bendrų dalykų.
Kad ir kaip būtų, pomidorai su kiaušiniais pusryčių meniu draugauja seniai.
Mano pasiūlymas: pomidorų troškinys su pakepintais svogūnais, aitriąja paprika, kuminais ir česnakais. Kiaušiniai, patupdyti ant viršaus, iškepa nuo troškinio šilumos. Tiesa, troškinys taip greitai neįvyksta, todėl jis yra labiau ilgų savaitgalio pusryčių patiekalas.
The post Ilgiems savaitgalio rytams – meksikietiški pusryčiai appeared first on Beatos virtuvė.
Ar važiavote naktį speigui spaudžiant medžiu apkabintu keliu, baltom pakelėm, ar matėt kiek pribarstyta blizgučių, kaip šaltis blizga, kaip kokia disco stiliaus bliuzelė…Šią ir praėjusią savaitę pas mus svečiavosi mano anyta Paddy ir pataikė ant tikro speigo. It’s magic, it’s magic - vis kartojo ji. Ir iš tiesų, tos pilkai žydros padangės su rožiniais pakraščiais kai švinta prieš aštuonias, ir jas vis rodau vaikams veždama į mokykla.
Aš laukiau tokios žiemos. Na kaip tikra senė pabumbėsiu, kad ai galėjo taip būt per Kalėdas…Bet tai nebuvo tai tiek jau to, bet dabar yra….Ir tokiai tikrai žiemai atsėlinus, tikrai nekviečiu susiplakti vaisių punšo. Šalčiui patinka sodrumas ir saldumas – tai prisiminimui apie šventes ir žiemos papildomam paglostymui – gal karšto šokolado????? Ta žiemos proga mes su Bronele, impulso pagautos, karšto šokolado mūsų su nuolaida siūlom ir dar filmuką priedo su visu vaikišku apetitu rodom ir dar kartą primenam kaip šokoladą išsivirti, kad nekiltų klausimų….Ir noro daugiau būtų.
O šaip tik priminimas, kad Lietuvoje Chocolate Naive manufaktūros meistrų rankomis pagamintas šokoladas yra dviejų rušių: šimtaprocentinis ir riešutinis.
The post Šokoladas… appeared first on Beatos virtuvė.
Paskutinis sausio pirmadienis, ar jau visi pastebėjot, kad saulė persirito į kitą pusę ir jau ilgiau šviečia. O dabar tas užpuolęs šaltis maloniai skaidrias padanges dovanoja, bet ką aš čia apie orą… Gal geriau apie vairavimą. Štai nuotrauka, kurią įdėjau į FB sekmadienį, Aš ir Bonbonas. Tikrai buvo taip: Bonbonas liuoktelėjo man ant kelių.
Aš laukiau Juditos, kol ateis, ir nusifotogravau. Paskui dar truputį, vieną kitą sankryžą taip maloniai kartu pavažiavom. Kiek sulaukiau visokių komentarų, tai dėl to ir smagu… Norėčiau visus ir save nuraminti, tai nėra saugus vairavimas, ir aš tai dariau pirmą kartą… Vairuojant geriausia būtų vairuoti ir na gal dar klausyt radijo… Kalbėti telefonu tik pasinaudojant laisvų rankų įranga.
Kokios dar naujienos? Užšalo upė, na vietomis, ne visur, bet man taip gražu žiema… Ir vis sutinku tokių, kurie žiemą keičia į šiltus kraštus, tai ir gerai, kad gali… O aš šią savaitę neriu į didelį malonų dalyką, kuris vadinasi „Naujos knygos fotosesijos“. Va štai todėl ir Juditą importavome iš Londono į Vilnių…
Penktadienį turėjom vieną svarbų Pirmą Kartą – visa šeima pasižiūrėjome Žvaigždžių karus. Aš buvau mačius, bet nemokėjau mintinai kaip p. Nicholsonas… patiko net Izabelei. Filmas sukurtas dar metai prieš man gimstant, bet visai be nusidėvėjimo. May the force be with you.
Šeimą pamaloninau spec. lengvu desertu: panaudojau savąjį karštą šokoladą, pakaitinau su grietinėle ir šaukštu rupaus žemės riešutų sviesto, tada tiesiai ant vanilinių ledų. Oi… ką jau ir kalbėt, pamėginkite patys…
Ai, tiesa, dar su Tomu buvom škotiškoje šventėje, organizuojamoje Didžiosios Britanijos prekybos rūmų, bet apie tai atskirai kada papasakosiu…
O dabar štai, prašom, receptas – lietinių apkepas iš 2014 metų Šeimos kalendoriaus sausio mėnesio. Ir sotu, ir namai nuo orkaitės papildomai prišils.
The post Keletas savaitgalio karolių appeared first on Beatos virtuvė.
Iš FB turbūt žinote, koks svarbus dabar mano gyvenime etapas vyksta. Plušam su Judita, puodai verda ir fotoaparato blykstės pyška.
Na o aš toliau traukiu receptus iš savo lobyno. Kai šalta, tikrai norisi ne gaivių salotų, o šilto ir sotaus maisto. Taigi, jūsų dėmesiui – vištienos kepsnys su prancūzišku bulvių apkepu. Pagaminti apkepą užtruks ilgiau nei išvirti bulvių košę. Tačiau verta pasistengti, nes pastangas būtinai apvainikuos valgančiųjų ovacijos. Vištienos kepsnys – nieko įmantraus. Tiesiog rūkytos šoninės juostelėmis apvyniota vištienos krūtinėlė. Prie patiekalo, žinoma, reikėtų kokio nors padažo. Siūlau išbandyti, pagamintą iš smulkiai supjaustyto ir pakepinto poro, su garstyčiomis, baltu vynu ir grietinėle. Svečiai tikrai neįsižeis paragavę tokių gardumynų.
Na ir malonioji visų konkursų dalis – apdovanojimai! Pamenate? Su „Uoga Uoga“ skelbėme tokį natūralų ir naminį konkursą? Tai štai laimėtojos. Šįkart jas man padėjo išrinkti savo srities ekspertės ir žinovės iš „Uoga Uoga“. Ačiū visoms dalyvavusioms ir sveikinimai laimėtojoms! O kas nedalyvavo, tai rekomenduoju komentarus po įrašu paskaityti – tikrai rasite naminių ir ūkiškų receptų, kaip pagerinti veido odą, šalčius atlaikyti, plaukus atgaivinti ir kuo rankas pamaloninti.
Sėkmės!
veidui: i hermetini inda ipilu sezamo, avokado, abrikoso kauliuku(ivairiai pagal jusu odos tipa) alieju misini,idedu dziovintu medetku,garsvos, uzdarau ir 2sav palaikau tamsioje siltoje vietoje,ziemos metu idealiai tinka ratiatorius.po 2 sav siuo mysinuku tepu veida vakarais. Veido svietimui nauduoju misini :mulkuntus dziovintus migdolu riesutus(mirkyti karstam vandenyje, nulupti zieveles, dziovinti, susmulkinti kavamaleje) sumaisau su moliu(pagal jusu odos tipa) as nauduoju rauduona marokietiska,dar idedu arba smulkinta cinamona, arba smulkinta pankolio sakni( supjaustai ir isdziuvusius gabaliukus susmulkinu kavamale).Galima nauduot kaip svietikli, svelnu prausikli, arba sumaisius su vandeniu, pienu, alijosiaus sultimis pasidaryt kauke. Plaukams nauduoju avokadi ir makadamijos alieju, ilasinu apelsinu eterini alieju, jis duoda blizgesi, levandos eterini arba baziliko eterini alieju,Misiniu istepu plaukus ir laikau pora valandu po plevele,Paskui nesunku nuskalauti sampunu. Kunui: druska,cinamona,vel pankolio saknies miltelius uzpilu aliejumi(sezamo,biski argano), ilasinu eteriniu(roziu,bergamocio,
Jeigu norite siek tiek pasviesinti oda, tinka petrazoliu sultis. Pavargusiai veido odai tinka sutrintas moliugas su grietine ir laseliu jusu megstamo eterinio aliejaus.
Labai suskilusiai pedu ar ranku odai padeda sutrinta bulve:)
Sonata – už tai, kad atrado jaunėjimo receptą – abrikosus, kuriuos taip skaniai sumaišiusi su medumi ir jogurtu ne suvalgo, o tepa ant veido
Sonata rašė: Sveiki, kokia įdomi ir artima tema! *Aš naudoju ramunėlių arbatą veidui prausti, prieš tai ją užšaldžius ledukais. *Veidui pasidarau tokią kaukę, ji ypač tinka žiemą: Avokadas – medus – citrina. Reikiamą kiekį prinokusio avokado sutrinu, įdedu medaus, porą lašų cirtinos sulčių. Galima įdėti šiek tiek natūralaus jogurto. Medus yra puikus antioksidantas, avokadai – augalinės, o jogurtas gyvulinės kilmės aliejus. Citrinos minkština odą, atnaujina odos riebalus. Tokią kaukę galima tepti ir ant plaukų ar rankų. Dar papildysiu. Vasarą esu atradusi ne braškes, o abrikosus. Ne daug kas žino, bet jis yra viena geriausių jaunėjimo paslapčių. Tiesiog išspaudus sultis išgerti ,o košelę sumaišius su medumi ar jogurtu tepti ant veido. Receptas ypač sausai odai, bet nors mano ne tokia, bet tinka ir veikia.
The post Tikrai žieminis vištienos kepsnys ir konkurso laimėtojos appeared first on Beatos virtuvė.
Aš turbūt nors nulėkiau į Bistro 1 Dublis, tą savaitę kai tik atsidarė durys, vėliau ten kalėdinėm nuotaikom dalinomės su mergaitėm (Bronė including), dabar jau laikas kuo greičiau aprašyti, nes jau man rodos visi ten spėju nueiti….
If there‘s a will, there‘s a way, yra angliškas posakis, kuris laisvai verčiasi taip: jei norėsi, tai ir padarysi. Aš sakau taip: jei turėsi viziją, tai ir bus. Bet jei norėsi visiems patikti ir įtikti, tai nieko gero nebus.
Įsivaizduoju, kad nelabai daug būtų drąsuolių atidaryt restoraną stoties rajone. Aš pro ten pravažiuoju du kartus per dieną – į loftą ir iš lofto, tai man tos gatvės pažįstamos puikiai. Kai viena varna sukarksėjo, kad Deivydas išeina iš Lauro lapo, tai ką ką ką ką??? – kvarksėjo visos kitos varnos aplinkui – kaip tai išeina, kaip čia taip gali būti? Kas bus?
Tiesa, paskui pati Deivydą mačiau BAF’e, kur jis vaišino gardžiais vieno kąsnio dalykais, tai jis atsakė į tą patį klausimą, kas bus su Lauro lapu: ten virėjai paruošti ir išmokyti, gali patys… Jo vizija Lauro lape buvo puikiai įgyvendinta, o dabar metas naujam etapui, taip?
Aš ilgai dairiausi, tai kur? Tai kur? Kol socialiniuose tinkluose pagavau atidarymo sambrūzdį ir galu gale cekavumas buvo patenkintas: pamačiau, kur gi jis įsikūrė, tas Bistro 1 Dublis. Visą savaitę galvojau ir buvau rimtai įkvėpta tokio netradicinio pasirinkimo – ten, kur truputį off the beaten track, tai yra kur ponai ir ponios nevaikšto. Bet taip sinkopiuojant ir reikia varyti, įgyvendinti savo viziją.
Tai visiems įdomu, kas ten buvo anksčiau ir kaip viskas buvo? Kadangi aš esu ilgos nosies smalsi moteris, tai viską išsiklausinėjau, kaip ten nuklydo vienas geriausių LT šefų…
Jis visada norėjo tam rajone, va taip. Taip ir reikia – atnaujinti tokius pamirštus rajonus. Prieš tai ten buvo pigaus alaus vieta prie stoties… Suprantu, kad Deivydas atkakliai vaikščiojo ir gražiai kalbėjo, kol vyresnio amžiaus savininkė pasidavė… IR užleido patalpas.
Dabar ten nebuvo padarytas standartinis euroremontas. Kūrybingas remontas. Žalios sienos ir medis ant lubų. Nueisite, pamatysite. Tai tiek apie vietą. Bet šiaip juk ten eisite ne į sienas pažiūrėti, ten eisite dėl maisto.
Deivydas man atrodo yra truputį pankuojantis idealistas, toks lietuviškas skandinavas… ir tai jaučiasi bei matosi jo lėkštėje, ten viskas apgalvota, subtilu ir švelnu, jokių rėkiančių skonių ir bravūros. Jis pats yra ne kartą sakęs, kad nemėgsta aštrumo, lengva gaminti sū dūmais, prieskoniais, daug sviesto ir druska, tačiau kitas dalykas yra padaryti tokią morkų piurė, kad vienas kąsnelis būtų kaip visa morkų lysvė. Tai va, toks yra Deivydo maistas. Kiekvienas kasnis – ir mįslė, ir pasivaikščiojimas, ir svajonė.
Kaip dirba šefas, mato visi. Virš jo stalo veidrodis pakreiptas tokiu kampu, kad matytųsi, kur ir kada į gražias lėkštės gula koks padažas, emulsija, trupiniai. Šis veidrodis – tai šefo manifestas „Aš nieko neslepiu“. Galbūt Deividas ten kada nors ir specialias demonstracijas rengs? Aš eičiau.
Restorane buvau du kartus, bet nei karto nemačiau meniu. Manau, kad gal ateityje bus, bet lakoniškas. Aš kol patyriau tasting meniu principo vakarienę. Man taip patinka, nes ir taip aišku, kad šefas už tave pagalvojo, kad viskas derėtų ir patiekalai papildytų vienas kitą. Vieną karta buvau su Tomu, kitą – su savo nuostabiausiu Beatos Virtuvės kolektyvu.
Aš pagalvojau, ar ši vieta yra mano mėgstamiausias restoranas Vilniuje? Tikrai taip, bet smagiausia yra turėti daug mėgstamiausių vietų skirtingom progom ir nuotaikom.
Girdėjau, kad visą gruodį buvo sunku patekti. Net neabejoju, kad sunku ten įsibrauti ir dabar. Geriausia, manau, ten eiti surinkus ne mažiau nei dešimties žmonių grupę, sėsti prie to didžiojo stalo ir atsiduoti į Deivydo ir jo komandos rankas. Bet su malonumu ir dviese su kuo nors prie to staliuko prie lango pritūpčiau.
Taigi, už drąsą ir už kokybę.
The post Bistro 1 Dublis – arba pankuojantis Lietuvos skandinavas p. Praspaliauskas ir jo naujas restoranas appeared first on Beatos virtuvė.
Aš pati neseniai jums pasakojau, ką mačiau ir kas man patiko, bet nepažįstu nieko, kuo taip gerai pasitikėčiau, kaip Rita. Jau sakiau, kad ji mano jau nusavinta kaip kokia asmeninė blogo kinokritikė. Ar Ritą dar reikia pristatinėti??? Manau, kad ne, nes savo puikiomis filmų apžvalgomis ir rekomendacijomis Rita jau seniai pati prisistatė ir yra jūsų pamėgta.
Pasakysiu tiesiai šviesiai: jei nenorite praleisti geriausių filmų, kurie bus rodomi artimiausią pusmetį, paskaitykite Ritos rekomendacijas.
The post Svečiuose – kino apžvalgininkė ir draugė Rita, kokių filmų ji laukia? appeared first on Beatos virtuvė.
Kai į Google paiešką suvedžiau klausimą „Kiek filmų sukuriama per metus pasaulyje“, tai jokio aiškaus atsakymo neradau J Aišku viena, kad filmų kasmet pasirodo daugiau, nei sugeba pažiūrėti šiek tiek kinu besidomintis žmogus, todėl tenka rinktis. Aš vadovaujuosi keliais paprastais kriterijais, atsirinkdama filmus, kuriuos žiūrėti – visuomet noriu būti pamačiusi filmus, kurie pretenduoja tapti geriausiais, visuomet pasižiūriu tuos, apie kuriuos daug kalbama ir jie yra vienaip ar kitaip garsūs, dar turiu keletą mėgstamų režisierių ar aktorių, kurių net menkiausio pasirodymo stengiuosi nepraleisti.
Apdovanojimų sezono filmai
Auksiniai Gaubliai jau išdalinti, o kol laukiama Oskarų ir Bafta apdovanojimų, savo metų geriausius skelbia visos įmanomos gildijos, asociacijos ir būreliai.
Man visuomet labai įdomu pamatyti nominuotus filmus ir turėti savo nuomonę – sutinku aš su ekspertais, ar ne. Ir kaip puiku, kad daugelį filmų jau ir Lietuvoje įmanoma pažiūrėti anksčiau nei jie gauna apdovanojimus.
Neabejotinas šio sezono favoritas – „12 vergovės metų“. Jau nuo filmo pristatymo Toronto kino festivalyje nenutyla kalbos, kad jis turėtų gauti „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas. Vergovė – nelabai aktuali tema Lietuvoje, bet kaip sakė režisierius Steve McQueen: „Antrasis pasaulinis karas vyko penkis metus, apie jį filmų prikurta šimtai. Vergovė tęsėsi 400 metų, o apie tai filmų – vos keli“. Ir negali su juo nesutikti, nes tai tikrai labai delikati tema. Siūlyčiau šį filmą pažiūrėti dėl bendro išsilavinimo ir tam, kad pamatytumėte, kaip garsiems aktoriams atiteko blogiukų vaidmenys, o vienintelis geras baltasis filme yra ….Bradas Pittas (jis yra ir šio filmo prodiuseris, tai nepasikuklino pasiskirti vaidmens )
Kitas sezono hitas – „Amerikietiška afera“. Visi dabar eina iš proto dėl Jennifer Lawerence ir Brandley Cooper ir jų duetų ekrane. Manau, verta pamatyti, kad susidarytumėte savo nuomonę – įtikinamai jie vaidina, ar ne. Ir galima jau pradėti lažintis, gaus jie Oskarus, ar ne.
Abu šiuos filmus rodys ar jau rodo Lietuvos kino teatrai.
Ir dar labai rekomenduoju pamatyti kitus du filmus dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tai pagal tikras istorijas pastatyti filmai ir aš negaliu liautis stebėjusis, koks nuostabus, neįtikėtinas ir kinematografiškas gali būti žmonių gyvenimas. Antroji priežastis – nuostabi aktorių vaidyba. Pirmasis – „Captain Phillips“ dėl dar vieno stebuklingai gero Tomo Hankso pasirodymo, o kitas – „Dallas Buyers club“ dėl netikėtai gero Matthew McCaughey pasirodymo.
Apie juos visi šnekės
Berlyno kino festivalį pradės ir niūriai pilką padangę nušvies naujausias Wes Andersono darbas „Grand Budapest Hotel“ su gerbiamu Ralph Fiennes pagrindiniame vaidmenyje. Sakau nušvies, nes ankstesni šio režisieriaus filmai man iškart asocijuojasi su spalvom – nebūtinai ryškiom, bet labai charakteringom. Ir su žaisminga ironija, kurią prisiminus norisi išsišiepti, kaip tam Češyro katinui. Tikiuosi, kad ir „Grand Budapest Hotel“ nenuvils keistais, bet labai mielais personažais. „Grand Budapest Hotel“ rodys Lietuvos kino teatruose jau šį kovą.
„Nymphomaniac“.Tai naujo Lars von Triero filmo pavadinimas. Na, šis režisierius – ne silpnų nervų žmonėms. Man jau pažiūrėjus šio filmo plakatą silpna darosi. Mažiau iš šio skandalingo dano tikėtis nereiktų. Negaliu jo rekomenduoti, nes pati nežiūrėsiu – ne dėl to, kad nepatinka, o dėl to, kad per daug sukrečia. Bet apie jį jau visi šneka. Tikriausiai galėsite pamatyti „Kino pavasaryje“.
„Like father, like son“ – japonų režisieriaus Hirokazu Koreeda filmas. Jeigu jį rodys „Kino pavasaris“, labai rekomenduoju pamatyti tiems, kurie domisi vaikų auklėjimu, o ypač tiems, kurie ieško atsakymo į auklėjimo ir prigimties (nature vs. Nurture) priešpriešą. Toks japoniškai švarus ir jausmų pustoniais vaikštantis filmas man buvo vienas įsimintiniausių matytų pernai. Jam atsistojus plojo visa Lumiere salė Kanų kino festivalyje, tai turėtų ir Lietuvoje daug kam patikti.
Dar toli, bet verta palaukti
Klausimas visoms gerbiamo Ryano Goslingo fanėms: ar žinote, kad jis ne tik gražus, bet ir protingas? T. y. kad šiemet Ryanas parašė scenarijų filmui ir jį režisuoja? Vadinsis jis „How to catch a monster“ ir turėtų pasirodyti vasarop. Laukiu pirštus sukryžiavus, kad Rayanui pasisektų debiutas!
Žinau, kad Lietuvoje Alexandro Gonzalez Inarritu po filmų „21 gramas“, „Babelis“ ir „Biutiful“ turi daug fanų. Gera žinia jiems – režisierius kuria komediją! O tai jau savaime atrodo įdomu. Kalbama, kad filmas „Birdman“ bus pristatytas Kanų kino festivalyje ir, tikėkimės, netruks atkeliaus ir pas mus.
Po filmo „In a better world“ Lietuvoje mėgstama ir Susanne Bier. Šiemet ji ruošia filmą su…. dėmesio: Jennifer Lawerence ir Bradley Cooper. Kad danė moka filmus statyti, jau žinoma, kad amerikiečių porelė gerai įsikūnija į vaidmenis – irgi jau žinome, belieka laukti, koks bus jų tandemas filme „Serena“. Tikriausiai galėsime pamatyti antroje metų pusėje.
The post Rita: Coming soon – kokių filmų stengsiuos nepraleisti appeared first on Beatos virtuvė.
2. Nei vienas avokadas keliavęs į salotas neaplenkė mano veido – visada pasilieku gabaliuką, nes avokado tyrelė su trupučiu grietinės puiki drekinanti kaukė. 3. Jei spaudžiu ar pjaustau citriną, nepuolu plauti rankų nuo sulčių, patrinu rankas ir nagus, šiek tiek palaikau. 4. Sveikuolį linų sėmenų aliejų naudoju košėms, bet plaukų galiukai jį taip pat labai labai mėgsta. 5. Dilgėlių arbata puikus dalykas norint atsatyti gelėžies kiekį kraujyje, bet nuo plaukų slinkimo tai irgi pirmas vaistas. 6. Juoda duona vitaminų šaltinis, tai kodėl nepasidalinti juo ir su plaukais. Išplauti iš plaukų ją gal ir problematiška, bet juk mes MOTERYS – viską galim