Kaip viskas buvo, ir kodėl Kėdainiai. Man smagiausia, kad ir mažuose miestuose atsidaro kavinukės, žmonės priima novatoriškus sprendimus, ir nėra taip, kad visi delikatesai tik didmiesčiuose nusėdę, o mažuose miestuose karaliauja tik dideli vardai ir parduotuvės.

Tad kai kartą viešėdama Kėdainiuose pamačiau senamiestyje modernią ir skoningą kepyklėlę „Marmalleta“, pagalvojau – wow, kaip puiku. Mes kaip tik galvojome apie kepinių laidą su savo komanda (prodiuserėmis Vilma ir Laura), tai visos ten ir užsukom. Mums iškart labai patiko. Ir aš tiesiog išsilydžiau ten pamačiusi savo vaikystės knygas. Tai kur gi kitur, jei ne Kėdainiuose, mano gimtajame mieste, filmuoti laidą, kuri man yra labai arti širdies – laidą apie kepinius?

Kepiniai, aišku, yra ypatingas dalykas, jiems reikia meilės, dėmesio ir atidumo, bet smagumas garantuotas.

Vieną šeštadienio rytą užsukom ten fabriką ir visą dieną filmavom. O visa šaunioji kepyklėlės auksarankių komanda mūsų nepaliko ir smagiai bei kantriai darbus stebėjo.

Buvo labai sunku išsirinkti, tai kas gi bus tie skanėstai, kuriuos gaminsime??? Juk pasirinkimas –milžiniškas. Kaip visada, planas buvo penkiolikos aukštų, bet laikas truputį pastato į rėmus, tad išsirinkau keturis solidžius ir patikimus.

Kibinai. Jei nebandėt kepti namie, privalot pamėginti. Man patinka tokie, kuriuose daug įdaro ir ne tiek daug tešlos, o tešla turi būti tirpstanti burnoje ir ne kieta, kaip bato aulas.

O pikantiški pyragai yra puikus pietų maistas ir vakarų užkandis – su salotomis pats tas! Išsirinkau pikantišką ir saldžiai rudenišką kišą su kriaušėmis ir moliūgais bei mėlynuoju pelėsiniu sūriu.

Na ir žinoma… Kaip gi be šokoladainio?… Pabandysit ir pamatysit, gyvent be jo negalėsit – cha cha cha…. Tik šįkart jis neįprastas – su mano mylimiausiais burokėliais. Sakysit, tai kaip čia taip? Šokoladainis su burokėliais??? O taip taip, su burokėliais.

Na, ir duona, duona kasdieninė. Šįkart kvietinė, su sėkomis ir grūdais. Gi ar ne pasakų rytas, kai ant šiltos namuose keptos duonos riekės dosniai tepam sviesto??

Lai ši kepinių laida tebūna priminimas ir įkvėpimas jums, jūsų draugams, kolegoms ir mylimiesiems apie tradicine tampančia “Pyragų dieną”, kurią aš ir TV3 kviečiame švęsti jau lapkričio 6 dieną.

Surengti „Pyragų dieną“ – labai paprasta: tereikia iškepti pyragą ar pyragaičių, savo kepinį lapkričio 6 dieną atsinešti į darbą ir už sutartą kainą parduoti kolegoms. Visas surinktas lėšas TV3 kviečia paaukoti „Išsipildymo akcijai“. Apie Jūsų darbovietėje rengiamą „Pyragų dieną“ TV3 siūlo pasidalinti www.facebook.com/tv3.lt puslapyje.

Tad žiūrim kartu, užširašome receptus, pasiraitome rankoves ir prisijungiam prie tokios gardžios ir geranoriškos iniciatyvos.

Idėjų pyragams galite semte pasisemti ir iš praėjusio sezono mano laidos, taip pat skirtos šiai dienai.

Na o kas visiškai nekantraujate imti ir kepti dabar pat, tai siūlau pabandyti lašišos, porų pyragą su grastyčiomis ir krapais iš „Kepinių knygos“ – netikiu, kad juo įmanoma nusivilti.

Arba išmėginkite grikių pyragą iš tos pačios knygos, kuriuo aš labai didžiuojuosi. Nepatikėsite, kaip naujai grikiai suskamba – tikrai valgė ir gyrė net tie, kurie deklaravo didžiulę nemeilę grikiams!

The post Kepinių laida Kėdainiuose jau šį sekmadienį, 10 val. appeared first on Beatos virtuvė.

Aš iki šiol negaliu atsistebėti, kokių talentingų ir nuostabių – ir kiek daug – žmonių Lietuvoj! Mes su Bronele buvom nutarusios vieną populiariausią ir labiausiai įvertintą moliūgo skulptorių apdovanoti nauju ir dar visai šviežiu 2014 m. Šeimos kalendoriumi, bet patikėkite, iš tokios gausybės ir grožybių išskirti vieną buvo tiesiog neįmanoma. Nors… Aiškus menininkas lyderis – akivaizdus, na bet mes nutarėm apdovanoti bent penkis, nepaisant to, kad norėtųsi visus.

Visiems labai ačiū, kad dalyvavote, kad pjaustėte, kad pasidalinote su manimi. Manau, ne vienas mano Beatos Virtuvės FB bičiulis turėjo kur maloniai akis paganyti. Aš ir pati nesustojau jų ten ganyti, net ir Londone būdama. Kaip man ten sekėsi, jau rytojui pasistengsiu suverti karolius ilgus.

Na ir ilgai netempus čia pristatau daugiausiai „Patinka“ surinkusius meno kūrinius – kitaip jų nepavadinsi.

5 vieta – Violetos moliūgas Nr. 1, surinkęs beveik 400 „Patinka“.

4 vieta – Eglės, Mariaus ir Simonos moliūgai, surinkę 400 „Patinka“.

3 vieta – Dovilės moliūgas milžinas, beveik 600 „Patinka“.

2 vieta – Jolitos menas, beveik 800 „Patinka“.

Ir neabejotini šio konkurso favoritai yra šie moliūgėliai, kuriuos išpjaustė Laura ir surinko 1600 „Patinka“.

Valio visiems dalyvavusiems!

O dabar, kadangi kalbamės moliūgų tema, tai naudojuosi šia proga ir priminsiu kelis naujausius moliūginius nusidavimus virtuvėje.

Moliūgų sriuba su žiediniais kopūstais, ciberžolėmis, kalendromis ir šonine.

Vaikų įvertinti ir TV laidoje su vaikais gaminti mėsos kukuliukai su daržovėmis.

Ir dar viena saldžiarūgštė moliūgų sriuba su spanguolėmis ir kepta duona.

Skanaus jums moliūginio gyvenimo ir gero pirmadienio.

The post Moliūgai puikiausi, patys nuostabiausi – išrinkti appeared first on Beatos virtuvė.

Valio, štai pagaliau!

Aš jau labai seniai planavau ir norėjau suorganizuoti tokį pasibuvimą, ir pagaliau pagaliau. Taigi, kviečiu: ateikite pažiūrėti, kaip atrodo mano virtuvė (Vilniuje), kur aš leidžiu savo dienas ir vakarus, kur filmuojamos laidos ir gimsta bei auga visi mūsų nauji projektai, kur mes valgome virtus grikius su sviestu ir pienu. Kur rašau, kai tik turiu laiko, ir kur gaminu nesibaigiančią galybę dalykų, kur testuojam ir ragaujam. Žodžiu, kviečiu jus į savo virtuvę. Durys bus atidarytos visiems.

Pasirinkome penktadienio popietę, tai gal net ir darbą ankstėliau galėsite pabaigti.

Užsukite, apsikabinkime, susipažinkime ir arbatos išgerkime. Jei norėsite, galėsime nusifotografuoti. Aš būsiu pasiruošus aprašyti visas jūsų knygas, kurias tik norėsite. Taip pat, aišku, norėsime parodyti visus mūsų dalykus, ką jau turime: bus ir nauja planuotė, ir Šeimos kalendorius, ir knygos, ir karštas šokoladas, ir arbata… (tai truputį ir mugės galimybė bus). Taip pat turėsime taupyklę, jei norėsite, galėsite prisidėti prie „Pyragų dienos“. Pyragų diena yra TV3 Išsipildymo akcijos dalis.

Žodžiu, Popiečio arbatėlė gerai savaitgalio pradžiai.

Dabar detalės, kas, kur ir kaip:

Kada: lapkričio 8 d., penktadienį, 15–18 val.

Kur: Beatos virtuvėje–Lofte, adresu Ševčenkos 16a–301, Vilniuje, šiame pastate yra ir Daiktų viešbutis. Taip pat apačioje yra kinų restoranas ir grožio salonas. Ieškokite įėjimo su „Panasonic“ mėlynu užrašu bei sekite mūsų paruoštas nuorodas, kurios ir nuves jus ten, kur reikia. Lipkite į ketvirtą aukštą, kol ateisite prie pilkų durų dešinėje, ir ateisite, sekite nuorodas (mes paliksime šitas duris atidarytas).

Ką veiksime: smagiai būsime.

Na o čia dar vienas receptas iš kepinių laidos – gardus, pikantiškas pyragas-kišas su moliūgu, kriaušėmis ir mėlynųjų pelėsių sūriu.

The post Atvirų durų dienos mano virtuvėje! appeared first on Beatos virtuvė.

Jūs mane žinote – žengiu žingsnį naują tik tada, kai tikiu tuo, ką darau. Tas pats galiojo ir mano naujoje istorijoje su Obelių rapsų aliejumi. Perskaičiau daugybę informacijos apie rapsų aliejų, pakalbėjau su mitybos specialistais, paskambinau pažįstamiems virtuvės šefams. Šįkart net pasitariau ir su savo anyta, kuri visą gyvenimą, kaip ir kiti britai, kepimui naudoja rapsų aliejų. Ir viso to pasėkoje nusifilmavau Obelių rapsų aliejaus klipuose, kurie siekia pakeisti lietuvio požiūrį į rapsų aliejų.

Kodėl reikia keisti? Ogi todėl, kad mes vis dar įsitikinę, jog kepimui geriausias yra saulėgrąžų aliejus, kurį mūsų tėvai naudoja nuo tada, kai pakeitė mūsų senelių kepimui naudotus kiaulienos taukus.  Nesupraskite manęs klaidingai, neturiu nieko prieš saulėgrąžų aliejų, bet kodėl mums, kaip italai ar ispanai didžiuojasi savo kraštuose užaugintų alyvuogių aliejumi, nesididžiuoti savo kraštuose užauginamų rapsų aliejumi?? (Jei nežinojote, Lietuvoje auginamos saulėgrąžos aliejui spausti netinka, tad aliejus atkeliauja iš Rusijos, Ukrainos ar net Argentinos…)

Ar žinojote, kad rapsų aliejus yra vienas vertingiausių iš visų aliejų. Jis ypač rekomenduojamas šiaurinių kraštų gyventojams, nes jo sudėtyje yra nepakeičiamų polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių žmogaus organizmas pats negamina ir gauna tik su maistu.

Aš, prisipažinsiu, to irgi nežinojau – tik prieš gerą mėnesį mane pasiekė ši informacija. O dar įdomiau, kad omega derinys rapsų aliejuje panašus kaip ir alyvuogių, tačiau rapsų aliejus labiau tinkamas kepimui, nes jo degimo temperatūra aukštesnė. Aišku, atsiras tvirtinančių, kad kepimui labiausiai tinka ghee sviestas, kokoso arba palmių aliejus, bet kiek iš mūsų tai gali įpirkti? Dar kitas baubas – GMO, t.y. genetiškai modifikuoti rapsai. Bet juk visoje ES draudžiama auginti genetiškai modifikuotus rapsus, taigi iš kur kilę tokie teiginiai?

Tiesą sakant, nepatingėjau ir surinkau labiausiai paplitusius mitus apie rapsų aliejų ir apie juos pakalbėjau su nuostabia savo srities profesionale Dainora Gruzdiene, Kauno technologijos universiteto Maisto produktų technologijos katedros daktare ir docente. (Oi kiek ji įdomių dalykų man pripasakojo, reikės labiau man kada pasidomėt aliejų gausybe…)

Interneto platybių mitas: Rapsų aliejus yra daugiausiai toksinų turintis aliejus. Rapsų aliejus nuodingas ir didina vėžio riziką, nes laukinis rapsas yra labai toksiškas ir nuodingas. Jis yra piktžolė ir jokie vabzdžiai jo neliečia, nes jis turi mirtinų nuodų - erucic acid (erusik riebalinė rūgštis). O dabartinių žemdirbių auginamas rapsas ir yra išvestas iš toksiško laukinio rapso.

Dainora: Reikia pamiršti tą eruko rūgštį, gandai apie tai yra paremti pusšimčio metų senumo tyrimais apie technininį rapsų aliejų. Šiuo metu Lietuvoje perkamos tokios motininės rapsų veislės, kuriose leidžiamas eruko rūgšties kiekis – ne daugiau 2 proc., tačiau realiai nesiekia ir 1 proc. Taigi šiuo klausimu galime būti visiškai ramūs. Jei būtų kitaip – tokiu aliejumi tikrai nebūtų leidžiama prekiauti.

Mitas: Rapsų aliejaus etiketėmis negalima tikėti, nes visi rapsai yra genetiškai modifikuoti.

Dainora: Mane stulbina tokie teiginiai – nei Lietuvoje, nei Europos Sąjungoje genetiškai modifikuotų augalų auginti negalima. Galbūt čia painiojama genetika su selekcija? Selekcijos būdu išvesti rapsai yra visiškai nekenksmingi žmogui. Selekcijos būdu eruko rūgštis buvo pakeista kita, žmogui naudinga oleino riebalų rūgštimi, kuria pasižymi alyvuogių aliejus.

(Beje, genetiškai modifikuoto rapsų aliejaus Lietuvos rinkoje nerasta, tai patvirtina Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute atlikti tyrimai).

Mitas: Rapsų aliejus netinka kepimui, nes kaitinant susidaro kancerogenai.

Dainora: Atvirkščiai rapsų aliejus tinkamiausias kepimui aliejus, nes jo aukšta degimo temperatūra. Kiekvienoje namų virtuvėje turėtų būti dviejų tipų aliejus – rafinuotas ir nerafinuotas. Rafinuotas rapsų aliejus yra universalus, nes yra neutralaus skonio ir aromato, turi aukštą degimo temperatūrą. Na o nerafinuoti aliejai, tokie kaip, pavyzdžiui extra virgin alyvuogių aliejus, yra tinkamesni salotoms, padažams ir kitiems šaltiems patiekalams. Jo geriau nekaitinti ir vartoti šaltą, nes ten esančios mums svarbiausios medžiagos – vitaminai A, E, D ir Omega rūgštys yra karščiui neatsparios.

O štai čia kelis mano blogo skaitytojų komentarus paprašiau pakomentuoti Obelių rapsų aliejaus Pardavimų vadovės Gražinos Žitkauskienės.

 Mano blogo skaitytojas rašo: „Ne visas Lietuvoje parduodamas rapsų yra lietuviškas. Tarkim, Obeliu aliejaus rapsu sviesto skonio kilmes salis – Vokietija, „Maxima Favorit“ rapsu aliejaus salis ta pati – Vokietija; Golden Oil rapsu aliejus – is Rusijos; Obeliu rapsu aliejaus kilmes salis – Estija. Rafinuotas rapsu aliejus „Vilnius“ – kilmes salis – Lietuva, nors to paties aliejaus su karotinu kilmes salis – Estija. Taigi bukime atidus ir neapsigaukime. Ne viskas lietuviska, kas rapsiska…“

Gražina: Obelių rapsų aliejus yra spaudžiamas iš Lietuvoje išaugintų rapsų. Pats spaudimas ir rafinavimas atliekamas moderniausioje rapsų aliejaus gamykloje Estijoje. Norime pabrėžti, kad į Estiją rapsai išvažiuoja tik todėl, kad tai yra vienintelė rapsų aliejaus gamykla Baltijos šalyse, kuri atitinka Europos kokybinius reikalavimus. Nei viena Lietuvoje veikianti aliejaus spaudimo ir rafinavimo gamykla negali užtikrinti tokios aukštos kokybės. O dėl kitų gamintojų siūlomo rapsų aliejaus kilmės šalies ir kokybės atsakyti negalime.

Dar vienas komentaras: Niekada negali žinoti, iš kokių rapsų aliejus išspaustas. Jei išspaustas iš švarių, išvalytų, genetiškai nemodifikuotų, mažai eruko rūgšties turinčių rapsų – tokį aliejų vartoti esą sveika. Iš kur žinoti, iš kokių rapsų spaudžiamas aliejus?

Gražina: Mes turime sertifikatus, kad aliejus spaudžiamas tik iš genetiškai nemodifikuotų (tokių ES net neleidžiama auginti), eruko rūgšties neturinčių, selekcijos būdų išvestų ir išvalytų Lietuvoje užaugintų rapsų. Kadangi Obelių rapsų aliejus spaudžiamas mūsų regione (pas brolius estus), jis pas mus atkeliauja ir yra supilstomas ypač šviežias. Aliejus atvažiuoja mažomis partijomis, atidžiai kontroliuojama jo kokybė, todėl jo galiojimo laikas yra mažiau nei vieneri metai.

Komentaras: Kad rapsų aliejų būtų įmanoma vartoti mastui, jis turi būti labai rafinuotas (perdirbtas, filtruotas), dažnai naudojant įvairius pavojingus chemikalus ir tirpiklius, nes kitaip jis būtų labai neskanus.

Gražina: Visų pirma yra rafinuojamas tik pirmojo spaudimo aliejus. Taigi jokie tirpikliai procese tikrai nėra naudojami. Pats rafinavimas yra atliekamas moderniausioje Baltijos šalyse skandinavų įrengtoje gamykloje ir aliejus tikrai atitinka aukščiausius reikalavimus. Be to, mes nuolat atliekame laboratorinius tyrimus ir tikriname kiekvienos partijos kokybę,  Obelių rapsų aliejus neturi jokių priemaišų. Tai yra patvirtinta (ir pastoviai kontroliuojama) LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos.

Mielieji, jei dar turite klausimų apie rapsų aliejų, prašau užduokite juos – Dainora ir Gražina jums į juos atsakys.

The post Apie daugiausiai diskusijų keliantį aliejų – rapsų aliejų appeared first on Beatos virtuvė.

Inga: kiek kartų lankiausi Barselonoje, tiek kartų stebėjausi – kaip jie, ispanai, sugeba paskanavę pusę stalo užklojančių tapas dar sutalpinti ir pagrindinį patiekalą, ir desertą?? (Kiek besitreniravau – man paprastai užtekdavo paragauti penkių rūšių tapas, kad suvokčiau, jog mano vakarienė jau kaip ir baigta…)

Iš tikro, tai ilgos vakarienės su gera kompanija, geru vynu ir maistu būdingos visoms Viduržemio jūros valstybėms. Dalelę šių malonių įspūdžių lapkričio 14-17 dienomis iš Viduržemio jūros pakrantės į Vilnių perkels Torres vyno ir maisto festivalis, žadantis suderinti gurmaniškas vakarienes, geriausius vynus ir protų bei skonių kovas „Kempinski“ viešbučio restorane .

Katalonų virtuvę nesunkiai galima prikviesti ir į mūsų, lietuvių, namus. Paprasčiausias būdas – pabandyti pasigaminti tapas. Beje, prie tapas ispanai niekada nesirenka labai sudėtingo skonio ar ilgai brandinto, brangaus vyno. Vienas universalesnių variantų – vaisinio skonio rausvais vynas , pavyzdžiui, Torres Las Mulas Rose ar Torres Santa Digna Rose, kuris puikiai tiks beveik prie kiekvieno jūsų paruošto tapas. Tačiau nesuklysite pasirinkdami ir lengvo skonio baltąjį sausą vyną, pavyzdžiui Torres Vina Sol ar Torres Verdeo, ar jauną, vaisinio skonio raudonąjį - Torres Sangre de Toro.

Krevetės česnako padaže su saldžiosiomis raudonosiomis paprikomis

• 3 šaukštai alyvuogių aliejaus
• 18 didelių česnako skiltelių, rupiai supjaustytų
• žiupsnelis maltos džiovintos aitriosios paprikos
• 3 didelių saldžiųjų raudonųjų paprikų
• 1 šaukštelio druskos
• 900 g vidutinio dydžio šviežių krevečių
• 50 ml šviežių citrinos sulčių
• 50 ml sauso balto vyno
• 2 šaukšteliai šviežių supjaustytų petražolių

Gerai įkaitinkite didelę keptuvę. Sudėkite rupiai supjaustytą česnaką, išilgai supjaustytą plonomis juostelėmis raudonąją papriką, maltą aitriąją papriką.

Sumažinę liepsną, apie 15 min. kepame, kol paprikos tampa minkštos, kartais pamaišome. Šiek tiek pasūdome.

Tada ateina laikas krevetėms. Iki maksimumo padidiname ugnį ir supilame išluptas, bet su uodegėlėm krevetes. Keptuvės neperpildome – pakepinę 2 minutes apverčiame ir palaukę dar porą minučių greit supilame vyną ir citrinos sultis, ir dar pakepiname 1-2 minutes, bet tik tiek, kiek reikia iškepti krevetėms.

Ištraukę iš keptuvės, pabarstome petražolėmis ir iškart patiekiame į stalą. Būtinai pasirūpiname ir traškia duona, kuri tikrai greitai dingti nuo stalo padės krevečių ir česnako padažas.

Daugiau idėjų, kaip galima įsileisti katalonų virtuvę į savo namus bus galima sužinoti kulinarijos pamokose, kurias lapkričio 17 d. sekmadienį Kempinski virtuvėje ves ispanas Sergi Millet – Torres restorano šefas.

The post Katalonų virtuvė: krevetės česnako padaže appeared first on Beatos virtuvė.

Žinote, man kartais būna tokia na, nesakyčiau, krizė, bet toks gal akligatvis, kai atsistoji, žiūri ir nieko nematai, kai niekas nesilieja laisvai, kai pradedi klausti kas čia ir kaip čia, ir kam visa tai… Bet aš akligatviuose ilgai nelinkusi užsistovėti, tik tekantis vanduo neprarūgsta, tiesa? Kelionės yra tai, kas atneša naujo vėjo visiems ir visada. Ypač smagu gastronominėse kelionėse… Keliauti ir valgyti – kas gali būti geriau!? Mano visos kelionės tokios. Štai ir kitą savaitę ketinu sau tokią gastronominę kelionę susiorganizuoti…  Apie ją viską sužinosite netrukus, o kol kas siūlau pakeliauti neiškeliant kojos iš savo virtuvės. Atsisukime į Kataloniją, Ispanijos šiaurės rytuose esantį regioną, kuris garsėja ne tik savo sostine Barselona, bet ir stipria virtuve… Mano draugės sesė Inga, kuri dirba su šio regiono vynais ir ne kartą ir ne du yra viešėjusi Braselonoje, dalinasi nesudėtingu, bet gardžiu tapas receptu.  Paskaitykite, gal ir jūs susiviliosite  vėjuotą lapkričio vakarą savo virtuvėje draugams surengti tapas vakarėlį…

The post Gastronominės kelionės ir tapas receptas appeared first on Beatos virtuvė.

Na jau šį kartą mano svajonė – keliauti po Lietuvą ir ieškoti įkvėpimo – išsipildė su kaupu. Iš Rusnės, kur filmavome šią žuvies patiekalams skirtą laidą, grįžau kaip ant sparnų.

Ir ne tik todėl, kad šią laidą filmavome karštą ir gražią vasaros dieną. Ir ne tik todėl, kad pirmą kartą susidūriau su tokio dydžio žuvim ką tik ištraukta iš marių…

Viskas man atrodė kaip kokiam geriausiam sapne – ir išpuoselėta etnografinė pamario krašto sodyba, ir Pakalnės upė bei ja kursuojantys laivai, ir sutikti žmonės – sodybos šeimininkė Živilė, prūsiškų receptų žinovė Dainora ir kapitonas Silvestas. (Čia, susipažinkite, Živilė, kuri įsileido mus į savo nuostabią sodybą ant Pakalnės upės kranto, kur visada jautiesi ne kaip turistas, o kaip laukiamas svečias, kurį priims, pavaišins ir dar visas Rusnės apylinkes aprodys).

Net neabejoju, kad ir jūs, pažiūrėję šią laidą, pajusite tą laimingą ir ramią Pamario krašto gyventojų kasdienybę.  Gal net trumpam jiems užpavydėsite… Aš tai jau tikrai norėčiau sugrįžti į šį įdomų ir tikrai kitokį nei visa Didžioji Lietuva kraštą. O jūs, ar lanketės, ar teko jums patirt šio krašto unikalumą?

O dabar, grįžtant prie laidos, pažadu jums šį sekmadienį pasidalinti ne viena idėja, kaip skaniai suvalgyti žuvį. Ant laužo virsiu egzotišką aštrią žuvienę, kurią mano kūrybinė grupė sunaikino vos per keletą minučių.

Dar parodysiu, kaip žuvį paruošti popieriniame vokelyje.

Nepamiršiu ir lašišos,  tik šį kartą ją ruošiu pagal švedus – su aštriom garstyčiom ir grietinele. Tiesa, dar tikra pamario gyventoja Dainora pagal seną prūsišką receptą išvirs bulvienę, kuri, ji tikina, grąžina viltį…

Net neabejoju, kad ne vienam ši laida prabėgs kaip niekad greitai, nes ją žiūrėdamas taip atsipalaiduoji, kad prarandi laiko nuovoką… Tiesą sakant, dar niekada nebuvau tokia užliūliuota marių vandens ramybės, kaip šiame epizode su kapitonu Silvestru… Ką čia kalbėt – pažiūrėkit ir patys ir įsitikinsite..

Iki susitikimo sekmadienį 10 val. per TV3.

Na o šiandien dar į paviršių ištraukiau vieną obuolių pyrago receptą „Pyragų dienos“ proga ir beveik kad specialiai mūsų Bronelei, kuri sako, kad obuolių pyragas jai atrodo nuobodu – tai čia toks visai kitoks: meduolinis obuolių pyragas.

The post Kaip geriausiam sapne arba laida iš Rusnės appeared first on Beatos virtuvė.

Praėjusį penktadienį pirmą kartą padariau tai, ką seniai norėjau padaryti – pasikviečiau jus pas save. Manau, kad renginys pavyko puikiausiai, tikrai reikės pakartoti.

Patyriau nuostabių emocijų, susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, fotografavomės, daug šypsojomės, plepėjom, pasirašinėjau knygas ir kalendorius, gavau gražiausių gėlių ir ne vienas ir ne du svečiai atvyko su puikiausiais kulinarijos šedevrais

O dabar apie tai, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip viskas buvo.

Ryte aš, Bronė ir dar kelios nepakartojamos pagalbininkės susirinkom su pyragais, sausainiais, keksiukais, jų kremais ir kitais skanėstais.

Laikas tvarkantis praėjo labai greitai. Vos spėjau sumuštinius sutepti (vieni buvo su vištiena,  a la coronation chicken in rukola, kitus su avokadų kremu ir lašiša tepiau, o treti buvo su ančiuviais). Man labai patinka sumuštiniai-pirštukai, tokius ir dariau. Aišku, kad gaminau juos su savo sumuštinių duona, kaip gi kitaip? Ir natūralu, kad visų saldumynų kontekste jie dingo pirmiausia.

Na o tęsiant mintį, kuo buvo nudengtas stalas, tai pasakysiu, kad labai orientavomės į TV3 išsipildymo akcijos „Pyragų dieną“, todėl pyragų čia tikrai netrūko.

Buvo ir visų mėgstami šokoladainiai, ir garbusis šokolado ir slyvų pyragas be miltų iš „Kepinių knygos“. Tiesą sakant, „Kepinių knygai“ čia teko nemažą vaidmenį atlikti, nes ir dėl traškumo bei sėklyčių pilnų sausainių „Kurapkėlės svajonė“ ji buvo vartoma, ir dėl šokoladinių (ir ne tik) keksiukų, ir dėl jų kremų. Tiesa, dar aš iškepiau bananų duoną su spanguolėm, receptą pasistengsiu aprašyti kažkada.

Aišku, kad niekaip negalėjom apsieiti ir be savo draugo Domo iš Chocolate Naive, nes kaip gi tokią rudens popietę apsieiti be karšto šokolado?

Tai Domas tikrai visą laiką nuoširdžiai prie puodo stovėjo, šokoladą maišė, virė ir dosniai visiems norintiems dalino.

Na bet ką čia mes dabar apie patiekalus, kas nebuvo, tai dabar jau nepriragaus, reiks laukti kitų susitikimų, o kas buvo, tai patys skanavo ir viską matė.

Pirmieji svečiai pradėjo rinktis dar prieš 15 val., sunku suskaičiuoti, kiek iš viso žmonių buvo, nes būrys nuolat keitėsi kelias valandas. Gal 200? Sulaukiau klausimų, ar man nesunku? Tikrai tikrai ne, ne ne ne ne ne ne ne ne, man buvo super smagu, aš visiems be galo dėkinga, tokie pabendravimai ir susitikimai man yra variklis eiti pirmyn.

Beje, per susitikimą netikėtai padarėme tokį improvizuotą vienos mano būsimos TV laidos filmavimą. Nedidelį epizodą, bet vis tiek dalį šio renginio akimirkų išvysite ir per TV.

Žinote, atmintin labai įstrigo vienas susitikimas. Mergina, vardu Rugilė, taip gražiai kalbėjo… Kaip ačiū jums… Jaučiu, tuoj bus ašarų, jau ir jai kaupėsi ašara, ir man, tikrai kažkaip labai… Labai norėjau, Rugile, tave apsikabinti, bet tiesiog neišdrįsau. Taip norėjau, bet susilaikiau, nes žinojau, kad tikrai apsiverksiu nuo tavo nuoširdumo… Tai va… Taip norėčiau patobulėti kaip žmogus, kad kitą kartą išdrįsčiau apsikabinti va taip iš niekur nieko…

O dar vienas malonus siurprizas, kad man net teko paragauti Živilės atnešto varškės torto! Ir Ainos pyragaitį-persiką teko patikrinti, tai dabar yra man užduotis sužinoti, kaip visus tuos skanėstus pagaminti…

Ačiū visiems atėjusiems. Ačiū, prisidėjusiems prie „Pyragų dienos“ misijos, surinkome daugiau nei 300 lt kilniam tikslui.

Žodžiu, buvo naujų pažinčių ir geriausių įspūdžių diena. Man labai patinka, kad ir svečiai, kurie atėjo ne po du, o po vieną, mačiau, bendravo tarpusavyje, susipažino, dalinosi patirtimi.

Daugiau nuotraukų ir vieno svečio įspūdžius galite pamatyti ir paskaityti čia – dalį jo nuotraukų, autoriui sutikus (Fotokleckas fotografija), panaudojau ir šiame įraše.

Iki susitikimų kitais kartais!

The post Plačiai atvertos durys… Kaip viskas buvo? appeared first on Beatos virtuvė.

Vieną dieną sulaukiau pasiūlymo iš mano švaros draugų Probiosanus įsileisti į savo virtuvę rimtus specialistus, kurie atliktų  virtuvės mikrobiologinius tyrimus!!! Paprastai tariant, kaip tartų tokie žmonės kaip aš, kuriems chemija ir biologija…na…nėra didelio susidomėjimo sritys, gavau pasiūlymą ištirti ir išsiaiškinti kokios vietos mano virtuvėje yra labiausiai užterštos! Na, kaip savo virtuvės šeimininkei, anokia čia garbė ta nešvara girtis ir dar visiems rodyti, bet gi ir įdomumas iš kitos pusės spaudė, va taip profesionaliai viską išsiaiškinti, išvadas padaryti ir jums papasakoti. Nes ne kiekvienam tokia galimybė pati į namus ateina.

Taigi šiek tiek suglumusios tyrimams buvo išsatytos šios virtuvės pažibos: medinė pjaustymo lentelė, kriauklė ir jos vidus, virtuvės stalas, medinės virtuvės grindys, šiukšlių dėžės dangtis, indaplovė, medinis stalviršis, indų kempinėlės lėkštelė ir viryklės paviršius.

Labai susikaupusią tyrimų dieną mano virtuvėje sukiojosi mikrobiologai Evelina ir Kęstas.

Jie kaip ir dera tokiems mokslininkams, labai kruopčiai ir atidžiai rinko taršos įrodymus: steriliu vatos krapštuku braukė zigzagais paviršius, iš pradžių nevalytus, vėliau nuvalytus  ir tai, ką pribraukė – dėjo į mėgintuvėlius. Mėgintuvėlius gabeno į laboratoriją, perkėlė ir sėjo tokiose mažose stiklinėse lėktšelėse, vardu Petri ir sau šiltai laikė +37 laispnių temperatūroje apie parą.

Na, po tokių šiltų atostogų dygo, pridygo gėrybių Petri darželiuose. Štai vieną jums rodau – iš medinio paviršiaus šalia kriauklės tyrimų lauko. Tai tos nesimpatiškos, balkšvos struktūros – ne kas kitas, o bakterijos, stafilokokai ir visokios ten bacilos, gali atsirasti ir grybelių. Skamba ir atrodo labai bauginančiai, bet mokslininkai nuramino, kad pavieniai šie mikrobai gal ir nėra pavojingi, bet užleidus virtuvę – jų gali  privisti tiek, kad pradės kelti rūpescius mūsų higienai ir sveikatai.

Visi tyrimų rezultatai buvo suvesti ir apibendrinti, ir man pateikti. Labai apsidžiaugiau išgirdusi, kad tarša mano virtuvėje mažesnė, nei kitose tirtose, mat nuo reguliaraus valiklių su gerosiomis bakterijomis naudojimo jau susidaręs apsauginis sluoksnis.

Taigi skelbiu labiausiai užterštų vietų virtuvėje dešimtuką ir labai mokslines išvadas bei patarimus prevencijai. Iš karto prisipažinsiu, kad ir mane, ir tyrėjus labiausiai nustebino ponios indaplovės padėtis – gana aukštoka tokiame reitinge.

10 vieta – Virtuvės stalas

 Nuvalius paprastais valikliais, ant virtuvinio stalo paviršiaus lieka nežymus kiekis bakterijų. Tačiau ši švara trumpalaikė – po valgio ruošimo arba pietų, stalo paviršius pasidengia dideliu kiekiu įvairių bakterijų.

9 vieta – Medinės virtuvės grindys

Ant medinių virtuvės grindų paprastai bakterijų netrūksta – į mikroskopinius tarpelius, medienos įtrūkimus patenka ruošiamo maisto likučių, ten kaupiasi drėgmė, tad bakterijoms tarpti medinės grindys patogi vieta. Mano virtuvėje buvo pastebėtas nuolatinis „gerųjų“ probiotinių bakterijų sluoksnis, neleidžiantis smarkiai plisti kitoms bakterijoms.

8 vieta – Medinė pjaustymo lentelė

Ant medinės pjaustymo lentelės bakterijų rasta tiek po jos naudojimo, tiek po valymo. Medis pažeidžiamas ant jo pjaustant, atsiranda mikro-įpjovų, kuriose esant maisto ir drėgmės, sukuriamos tinkamos sąlygoms bakterijoms įsitvirtinti ir plisti. Remiantis užsienio tyrimų duomenimis, kai kurios medienos rūšys gali veikti antibakteriškai, o palyginus plastikines ir medines pjaustymo lenteles, negaunama didelių skirtumų mikrobiologinio užterštumo aspektu. Bakterijas nuo medinio paviršiaus galima pašalinti kruopščiai plaunant karštu vandeniu ir tinkamais plovikliais. Taip pat, net nerekomenduojama , o tiesiog būtina tos pačios lentelės nenaudoti žalios mėsos ir kitų produktų.

7 vieta – Viryklės paviršius

Stiklinis viryklės paviršius dažnai įkaista, todėl nors čia gali pakliūti įvairių maisto medžiagų, tačiau mikrobiologinis užterštumas nėra didelis. Po valymo pobiotiniu valikliu ant viryklės matomas aiškus „gerųjų bakterijų“ sluoksnis, kuris išlieka ir po antrojo naudojimo, todėl apsunkinamas kitų bakterijų augimas ir dauginimasis.

6 vieta – Kriauklė

 Dėl šiltos, nuolat drėgnos ir maistingos terpės bakterijų kiekis kriauklėje labai didelis. Tekantis vanduo ir plovikliai bakterinį užterštumą sumažina, tačiau po kiekvieno kriauklės naudojimo, jų atsiranda vėl ir vėl.

5 vieta – Šiukšlių dėžės dangtis

Šiukšlių dėžės dangtis neabejotinai užterštas įvairių rūšių bakterijomis. Todėl svarbu reguliariai išmesti šiukšles ir neleisti maistui jose ilgai gesti. Dar viena gera išeitis – naudoti mechanines šiukšlių dėžes, kurios atidaromos koja. Valymas pobiotiniais valikliais ant dėžės dangčio leistų sukurti fizinę apsaugą – mikrobiologinį sluoksnį.

4 vieta – Indaplovė

Indaplovė – dar viena palanki terpė bakterijų augimui. Mėginiai imti nuo indaplovės vidinių dalių, tačiau greičiausiai jų lieka ir ant išplautų indų. Plaunant bent vieną kenksmingomis bakterijomis užterštą indą, kyla pavojus užteršti visą sistemą ir bakterijas persėti ant kitų indų. Pavojus atsiranda ir laikant prikrautą indaplovę kelias dienas, kai bakterijos ant maistu padengtu indų gali nestabdomos augti ir daugintis. Galimas problemos sprendimo būdas – paliekant indus indaplovėje ilgesniam laikui, rekomenduojama juos prieš tai lengvai perplauti, pavyzdžiui, probiotiniu indų plovikliu.

3 vieta – Indų kempinėlės lėkštelė

Tai kas rasta indų kempinėlės lėkštelėje, neabejotinai atspindi ir pačios kempinėlės bakterinį lygį. Priklausomai nuo to, su kokiu indų plovikliu plaunami indai, skiriasi ir kempinėlės užterštumo lygis. Virtuvėje esant „gerųjų“ probiotinių bakterijų, kitų bakterijų kiekis yra mažesnis. Naudojant įprastą indų ploviklį – bakterinis užterštumas žymiai didesnis. Kempinėles rekomenduojama dažnai keisti, o dezinfekuoti galima virinant  arba pasitelkiant probiotinius valiklius.

2 vieta – Medinis stalviršis šalia kriauklės

 Medinis stalviršis šalia kriauklės dažnai šlapinamas plaunant indus, todėl dėl šiltos, nuolat drėgnos ir maistingos terpės  bakterijų kiekis taip pat didelis. Išeitis – dažnesnis valymas ir bandymas sukurti apsauginę mikrobiologinę plėvelę, naudojant probiotikų galias.

1 vieta – Kriauklės vidus

 Kriauklė yra nešvariausias “baldas” virtuvėje. Kempinėlė – nešvariausias daiktas kriauklėje, tačiau labiausiai bakteriškai užteršta vieta yra šalia kriauklės nutekamojo vamzdžio prieigų, kur susirenka visi nešvarumai. Išeitis – kaskart po naudojimo kruopščiai išplauti sietelį, kur susirenka maisto liekanos, ir nutekamosios angos prieigas.

Tai vat, mielos šeimininkės, tokios tokelės. Rodos labai nieko naujo, bet tiesa kaip ant delno. Ir ne tam, kad akis badytų ar gasdintų, o tam, kad žinotume kur, su kuo ir kaip kovoti. Idant savo šeimos sveikatos ir gero jausmo  švariuose namuose. Valikliais  su gerosiomis bakterijomis jau senokai prekiauja Bronelė , prekiauja ir Probiosanus ir jų jau tikrai esti didžiosiose maisto parduotuvėse.

The post Mano virtuvė mėgintuvėliuose arba kur gi bujoja bakterijos appeared first on Beatos virtuvė.

Tai kokia gi varna man įgnybo, kad visai mečiau karolius nerti? Nesakyčiau, kad nustojau rinkti burbuliukus jiems, oi ne. Tiesą sakant, taip uoliai rinkau, kad net iš dviejų šaltinių teko surinkti. Aš vis svajoju, kad ateis diena, kai aš mokėsiu su visais savo prietaisais tvarkytis… nes dabar vis jaučiu to raštingumo spragas. Bet gal čia naujiems metams paliksiu, o dabar renku po truputį iš visų kampų, dropboxų ir evernotų, ir iphonų karolius, kurie bus iš mano dviejų savaičių.

Londono Covent Gardenas eglę atsitempęs buvo jau spalio pabaigoje, būtent kai aš ten buvau. Tiesa dar stovėjo nepapuošta, o gal visi jos žaislai sukabinti turguje ir Covent Gardeno paviljono viduje? Šiais metais ten kabo stebuklingai dideli ir masyvūs kaip kokios planetos burbulai. Aš kol kas tik tiek užsiminsiu apie artėjančius smagumus, o dabar dar vandens prisisėmus į burną būsiu, kad neatsibostų.

Londone tikėjausi padaryti gerą apsipirkimą, bet kažkaip ne itin ką nukoviau, gal man nieko nereikia? Manau, kad turiu visko daug.  Pora suknelių paėmiau, bet daugiau laiko praleidau spoksodama į virtinas. Kaip visada išsiskiria Selfridges. Tos vitrinos kaip kokia paroda. Jei būsite Londone pasidairykite. O čia mažas mano karoliukas.

Laura Beaumont, mano kursiokė ir draugė, laiko lietuviško medučio padėklą. Lietuvos ambasadoje Londone dariau pristatymą apie Lietuvišką maistą. Torto kepti nepasiryžau, jį puikiausiai iškepė Lituanicos konditerijos cechas. Visiems svečiam patiko. Aišku, Laurai taip pat. Kiti dalykai, kuriais vaišinau, buvo kąsniai su juoda duona, varškės sūriu, medum ir agurku, ir populiarumo sulaukęs mažas bulvinis žemaitis su slaptais gerais priedais ir baravykais ant viršaus.

Su Judita pusryčiavom vėlai, valgėm kiaušinius benediktus su lašiša… oi oi oi oi oi, kodėl niekas nedaro jų Vilniuje? Tik namų virtuvėje? Jei kur yra, ir aš nežinau, pasakykite. (čia buvom Raoul’s Notting Hille) 

Balthazar. Restoranas, kuris transportavosi iš Niujorko į Londoną. Atrodo viskas lygiai taip pat kaip Niujorke, man net dejavu įvyko, kai įėjau į vidų. Ten turėjom puikius pusryčius su draugu ir Izabelės krikšto tėčiu Arvidu ir vaikais. Pripiešėm visas staltieses. O šalia restorano yra kepykla. Štai kaip duonos meniu atrodo. Aš pirkau dėžutę gardumynų. (kaip kitaip) 

Kur Londono centre arba tiksliai pačiam Soho vidury gauti medaus torto? Tikrai yra, rasite jį vieno ruso kepykloj/kavinėj, kurių, pasirodo, visas tinklas yra. Vadinasi „Vasara“, tiksliau – „L’eto“. Mane ten nuvedė Edgaras Montvidas. Medaus torto buvo paskutinis gabaliukas likęs, va kur populiarumas. Aš jį ir paėmiau – minkštas meduoliškas ir biskvitinis, užskaitau. Visi kiti dalykai taip pat atrodo viliojančiai. Truputi roustic ir goslūs tie kepiniai. Ne ištiuninguoti ir išcackinti. Dirba ten daug lietuvių.

Edgaras ir Vilma. Su Edgaru pasimatėm keletą kartų, tai yra nuostabu. Ir svarbiausia, buvau jo pasiklausyti Die Fledermaus (Šikšnosparnis) operoje, pastatytoje ENO. Edgaras, aišku, buvo ten geriausias. Kaip gi kitaip? Dabar eisiu jo klausyti ir žiūrėti lapkričio pabaigoje į Kongresų rūmus – „Visos jos tokios“… Svarbu nepraleisti.

Gal žinote, kas čia per grybas???? Radau Hampšyro miške, kai lankiau savo draugę Lottą…

Nesiskiriu su šiuo šaliku, kurį man dovanojo Le Muse, jaučiuos kaip už pečiaus ir pečiuje, ir šiaip jaukumo apgaubta. Ačiū.

Vilniaus City Opera, rokas ir Vilniaus sporto rūmai. Nors esu ten buvus šimtus kartų, bet buvo malonu ten būti šį sekmadienį. Valio Daliai, kuri vienintelė, man rodos, gali pajudinti tokius projektus.

Izabelei kepiau šokoladinį suflė. Ateina dabar toks metas, tiesa, kai šokoladinį suflė reikia kepti.

Obuoliai su širdelėm. Štai ir tokių Tymo turguje galima rasti, mylimiesiems. Aš pirkau vaikams.

Na o čia labai puikus salotų su bolivinėmis balandomis receptas – skanu, sotu, miela, malonu.

The post Karoliai gražiausi patys įvairiausi (iš Londono ir Vilniaus) ir puikios salotos appeared first on Beatos virtuvė.

Jau daugelį metų parfumerija yra geriausiai kvepianti mano pasaulio dalis: gilinuosi į parfumerijos istoriją, išbandau įvairius kvepalus, nagrinėju parfumerijos ypatybes ir poveikį žmogui, o apie visa tai rašau „Minervos blog‘as: Įkvėpimai“ tinklaraštyje, kartais parfumerines istorijas pasakodama gyvai įvairių parfumerinių renginių metu. Po kiekvieno parfumerinio renginio sulaukiu pačių įvairiausių klausimų parfumerijos tema – nuo bene dažniausio klausimo, kaip išsirinkti ar kur Lietuvoje pirkti originalius kvepalus, iki taip pat dažno klausimo, kaip kvepalų pagalba tapti seksualiai patraukliu, paprastai užduodamo asmenine žinute. Savo nuožiūra atrinkau tris itin retai užduodamus ar apskritai neužduodamus klausimus, kurie apima tris aktualias parfumerijos sritis, ir atsakymus į juos pateikiu Jūsų dėmesiui.

1. Koks yra kvepalų galiojimo laikas?

Šis klausimas, didelei mano nuostabai, nė karto nebuvo užduotas per visus parfumerinės veiklos metus. Kai kurie gamintojai ant kvepalų pakuotės nurodo 18-36 mėnesių galiojimo terminą, tačiau tai yra tik rekomendacija – kvepalus sugadinti galima ir per keletą mėnesių, lygiai taip pat puikios būklės kvepalus galima išsaugoti ištisus dešimtmečius. Jeigu kvepalus, tarsi filmuose matytose gražiose scenose iš miegamojo kambario, laikysite šiltai ant apšviesto stalelio prie veidrodžio, ant palangės ar lentynos, nereikia stebėtis, kad jau po keleto mėnesių jie pakeis spalvą ir tiesiog suges (naudoti nebetinkami kvepalai patamsėja, tampa drumsti, pasikeičia jų aromatas – išryškėja visiems senstelėjusiems kvepalams būdingas nemalonus aliejinis kvapas). Apskritai, norint ilgai išlaikyti kvepalus nepasenusius, reikia juos laikyti kaip prabangų kolekcinį alkoholį – dėžutėje, tamsiai, vėsiai, be didesnių temperatūros svyravimų: taip juos galima išsaugoti daugelį metų, jeigu tik yra toks poreikis. Ypač sėkmingai galima išlaikyti tikrų kvepalų (angl. k. pure parfum) koncentracijos kvepalus – sėkmės atveju, galima išsaugoti net ir savo vestuvinius kvepalus anūkės vestuvėms.

2. Kiek apskritai reikia turėti kvepalų?

Mano įsitikinimu, kvepalai tikrai nėra būtinoji kūno priežiūros priemonė, kad juos būtinai reikėtų turėti – finansinio nestabilumo laikotarpiu nesikvėpinau apskritai ir dėl to tikrai nesijaučiau blogai, tačiau jeigu aplinkybės palankios, šis klausimas išties gali tapti aktualiu. Visada sakau, kad patys laimingiausi parfumerine prasme yra tie žmonės, kurie turi savo „parašinius“ (angl. k. signature) kvepalus – jie yra ištikimi vieniems kvepalams, kuriems pasibaigus, tiesiog nusiperka kitą jų buteliuką ir visada jaučiasi pasiutusiai gerai kvepiantys. Visiems kitiems, kurie neturi „parašinių“ kvepalų, kyla tikras galvosūkis nustatant poreikių ir parfumerinio saiko ribas – kartais tai tampa ištisų kolekcijų, atradimų ir nusivylimų priežastimi. Bandydama racionaliai sau atsakyti į klausimą apie kvepalų kiekį, aš sau iškelčiau tris klausimus, kodėl aš kvėpinuosi, prie ko derinu savo kvepalus ir ko aš tikiuosi – kokio įspūdžio ar poveikio laukiu iš savo kvepalų. Sąžiningi atsakymai į šiuos klausimus net ir ištisas kvepalų spintas paprastai sumažina iki keleto kvepalų buteliukų, kurių užtenka visoms nuotaikoms, visoms progoms ir visiems poreikiams patenkinti bent jau trumpuoju laikotarpiu.

3. Nuo ko pradėti norint tapti parfumerijos žinovu?

Visiems tiems, kuriuos domina parfumerijos pasaulis plačiau nei tik palankiausios mėgstamų kvepalų kainos paieškos, aš siūlyčiau visų pirma užsukti į virtuvę, nes būtent virtuvė yra pati tikriausia uoslės ugdymo ir parfumerinių tyrimų laboratorija. Didžioji dalis prieskonių, vaisių, prieskoninių augalų, sutinkamų mūsų virtuvėse, aptinkami ir kvepalų sudėtyje, todėl norint išlavinti uoslę, reikia pradėti nuo paprasčiausio maisto uostymo: kuo kvepia kuminas, cinamonas, gvazdikėliai, skirtingi citrusiniai vaisiai ar šalavijas? Kaip suvokiame užuodžiamo kvapo aromatinę temperatūrą? – šiltas kvapas ar šaltas kvapas? Kokių prieskonių aromatai Jūsų nosiai dera tarpusavyje, o kokio prieskonio dėl jo aromato į savo virtuvę apskritai neįsileistumėte? Kokias asociacijas ir vaizdinius sukelia vieno ar kito augalo ar prieskonio aromatas?

Gaminant maistą jo kvapo uostymo niekaip neišvengsi, taigi, į užuodžiamus kvapus pažiūrėjus šiek tiek analitiškiau, galiausiai pastebėsite, kad ir kvepalų aromatinėje kompozicijoje atpažįstate šiuos kvapus ir jų sukeliamas nuotaikas, o tai – kelionės į įdomųjį parfumerijos pasaulį pradžių pradžia. Svarbi virtuvės ir parfumerijos suderinamumo taisyklė: česnakas ir parfumerijai jautri uoslė yra nesuderinama, taigi, nevertinkite kvapų ir nesirinkite naujų kvepalų suvalgę česnako ar kvėpavę česnako garais – česnakas bent pusdieniui iškreipia uoslę ir šiek tiek pakeičia kūno kvapą, lygiai tokia pati taisyklė galioja ir vartojamų stiprių vaistų atveju.

Įkvepiančių atradimų!

Rimantė

www.minervosblogas.lt

The post Minerva: Neužduotieji klausimai apie parfumeriją appeared first on Beatos virtuvė.

Na šiandien blogo svečias – tikra profesionalė ir parfumerijos išmanytoja. Minerva rašo savo blogą apie kvepalus, dalyvauja įvairiuose su parfumerija susijusiuose renginiuose ir visaip kaip išmano šią sritį. Labai įdomu, kad Minerva mums surašė visai nepopuliarius, bet, patikėkite, tikrai kiekvienam aktualius klausimus ir atsakymus apie kvepalus. Pavyzdžiui, ar žinote, kiek laiko jie galioja? Ir kaip ilgiau juos išsaugoti? Paskaitykite.

Na o kitas dalykas yra tas, kad praėjusią savaitę vykusi atvirų durų diena mano virtuvėje-lofte mane taip įkvėpė, sužavėjo, kad aš noriu dar daugiau su jumis dalintis, noriu, kad visi būtume arčiau vieni kitų – juk kiekvienas jūs esate tikras patirties lobynas. Todėl noriu jums atverti ir savo blogo duris. Niekam ne paslaptis, kad Kalėdos tikrai artėja, todėl tegul blogas atsiveria jūsų, mieli skaitytojai ir skaitytojos, firminiams, tradiciniams Kalėdų receptams! Siųskite savo numylėtus, iš kartos į kartą puoselėjamus ar kaip tik šviežiai sukurtus ir visiškai prigijusius receptus, nuotraukas, o aš pagal galimybes pasidalinsiu jais su visais. Ne tik Kalėdų receptai dabar svarbūs, juk pirmiausia yra Adventas, bus Kūčios, tai dalinkimės, įkvėpkime vieni kitus. Aš, žinoma, tai pat pažadu visą gruodį dalintis aktualiais receptais nesustodama. Taigi, ką reikia padaryti: siųskite el. laišką adresu redakcija@beatosvirtuve.lt su pavadinimu Kalėdų receptas, parašykite recepto ingredientus, išsamią gamybos eigą ir jei galite ir turite – pridėkite nuotrauką. Taip pat pridėkite bent kelis sakinius apie patį receptą (saldus, sausas, greičiausiai išnykstantis nuo stalo) ir save. Ir viskas! Nekantriai lauksiu!

The post Svečiuose puikioji Minerva rimtai apie kvepalus ir kvietimas jums visiems, mielieji appeared first on Beatos virtuvė.

Žinote, yra toks angliškas posakis, ladies who lunch. Tai yra tokios ponios, kurios visada gražios,visada plaukais kaip iš kirpyklos, išpūstais, glotniais, jokio skubėjimo, jokio sumuštinių šlamštimo ir streso šešėlio – ramybė!!! Na galbūt koks nors susierzinimas lengvas, nes draugė vėluoja arba valykla ne taip išvalė kašmyrinį paltą. Tai ponios, kurios negaliu sakyti, kad nedirba, bet kad neturi grįžti prie darbo stalo į ofisą – tai jau tikrai.  Galbūt palikimas, gal turtingas vyras, gal gerai įsuktas verslas ar stabilus konktratas… kas čia žino? Vaikai jau paaugę, mokyklose, universitetuose ar dar kur nors arba tokio nepatogumo kaip vaikai jų gyvenime iš viso nepasitaikė. Faktas, kad vaikų šalia nėra arba jie labai suaugę ir elgiasi mandagiai bei civilizuotai.  Nes tos mamos, kurios su mažais vaikais  (AŠ) – tai tikrai nors lygiai taip pat pietauja, buriasi, bet jos elgiasi visai kitaip ir kitokias garso bangas skleidžia. Tai aš dabar pasisakiau apie tą stereotipą anglišką, tų ladies who lunch. Jų Lietuvoje yra gana mažai, palyginus su Londonu. Tiksliau, vienoje Lodnono gatvėje, man geriausiai pažįstamai tokių ponių susitelkimo vietoje, gerojoje Westborn grove - jų yra daugiau nei visoje Lietuvoje (tarp Nicole Farhi, Jigsaw, Sandro, Couples ir Joseph parduotuvių įsispraudusiuose restoranuose tokių ponių pamatysi dažnai – jos it nulietos, palinkę ties savo salotomis su ožkos sūriu ir karamelizuotais riešutais).

Tiesa ta, kad aš kartais irgi noriu tokia būt!  Nors kartą per ….hmmmm….na kartais, kitaip tariant. Ir va štai neseniai įvyko tokie maloniai maloniausi pietūs, tiesa, aš pati juos paruošti turėjau, bet tai ar čia nepatogumas? Čia malonumas! Net taurę vyno raudono itališko pakėlėm.

O pietų atėjo jaunos ir gražios poetės Indrė Valantinaitė ir Ramunė Brundzaitė, tai kaip gi kitaip tokius pavadinsi, jei ne pakylėtais pietumis, bet lygiai taip pat jie buvo malonūs, švelnūs, skanūs ir nerūpestingi.

Kad ir kaip mums atrodytų statusas „poetė“ pakylėtas, merginos, aišku, elegancija vidinę skleidė neprašytos, bet tauškėjimas – lygiai toks pats malonus. Kokios ir kodėl poetės svečiavosi? Žinoma, kad poečių poetės, tos su kuriomis šiais metais laimė nusišypsojo kartu prie vieno bendro projekto būti: mano naujausios 2014 metų planuotės: darbai, idėjos, poezija, kurioje be nuostabių nuotraukų bus ir poezijos.  Apie tai, kokia ta mūsų planuotė jau apdainuota ir pasirodys ji dienos šviesoje jau netrukus, ir būtinai dar apie ją papaskosiu. Šiais metais ji buvo įkvėpta mano kelionės Tanzanijoje ir artimesnės pažinties su Virginija Kochanskyte, kuri be abejonės yra viena geriausių ir nuostabiausių ne tik poezijos skaitovių bet ir specialisčių.

Poetės abi: ir Indrė ir Ramunė – jaunos bei gražios. Klausiau jų kaip rašosi poezija? Jei reikia mokytis kaip – tai geriau nerašyti sako jos… Tai va čia nenupasakosi, bet kam gi mums, mirtingiesiems, bandyti poeziją kuriti – darykime tai ką mokam geriausiai, todėl aš ir nemėginu savo laimės ketureiliuose, nežinočiau nuo ko pradėti. O Ramunei ir Indrei tai einasi puikiai, kuo puikiausiai, sakyčiau, o aš tuo tarpu gal apie burokėlių salotas papasakosiu? Bronė neatstoja, žinutėm persekioja, reikalauja receptą pasakyti, o ir Ramunė su Indre maloniai pagyrė ir man pačiai LABAI jos patiko, tai štai prašome – poetiškos burokėlių salotos ypatingiams pietums.

The post Pietūs su Poetėmis appeared first on Beatos virtuvė.

Gyvenimas man buvo tikrai dosnus miesto  - daug metų gyvenau Londone, dabar su džiaugsmu įsiliejau į Vilniaus šurmulį. Nors esu visiškai tikra, kad miesto žmogaus dvasia gali didžiuotis ir atokiausiame vienkemyje gyvenantis žmogus. Būti mieste ir miestiečiu man reiškia būti energingu, užimtu, įsitraukusiu, bendraujančiu ir smagiu. Suktis kaip bitei! Todėl ir ši laida apie mus visus, miesto bites, turinčius miesto dvasią ir dūzgiančius savo kasdienybėje. Šioje laidoje – tik apie greitai paruošiamą, bet gerą maistą, kuriam nereikia skirti ypatingo dėmesio ir viso vakaro. Tai maistas miestiečio kadienai – kai yra svarbesnių dalykų, nei leisti valandas virtuvėje. Imam, paruošiam, valgom ir vaišiname!!!

Laida, kurią labai kviečiu žiūrėti jau šį sekmadienį, 10 val., per TV3, buvo filmuojama terasoje ant vieno namo stogo pačiame Vilniaus senamiestyje. Nebuvo taip lengva visai kūrybinei grupei be lifto rakandus  ten susitimepti: nuo šaukšto iki mano mobilaus grilio, kuris jau pusę Lietuvos apkeliavo. Ši terasa ypatinga ne tik grafičiu prakalbinta siena, išpuoselėtu augalų ir prieskonių darželiais, bet visai šalia, čia pat ant stogo, trijuose aviliuose sau dūzgia tikros bitės!

Žinoma, bitės ne kokios gi laukinės varnos ir gyvena jos ne šiaip sau, o bitininkų šeimos atstovės Andrės Balžekienės ir jos vyro prižiūrimos bei lepinamos. Andrė – tikra medaus žinovė, bičių draugė ir prekės ženklo „Balžeko bitės“ įkūrėja bei puoselėtoja. Visokių meduotų idėjų kupina ir žinanti net kaip iš bičių vaško štai išspausti…nuostabius Kalėdų eglutės žaisliukus, kuriuos Bronelė suskubo pastebėti ir prieš šventes į mano parduotuvę įdėti!!!

Štai čia mes su Andre stalą ant stogo pasidengusios, keliame po taurę ką tik mano laidoje paruošto karšto obuolių sulčių gėrimo ir medaus bei prieskoniu aromatu jame mėgaujamės.

Laidoje bus ir greitų, pasiutusiai gardžių bei daržovingų užkandžių – daržovių tempura su sojų padažu. Tiks draugų užėjimui vakare ir sau palepinti po darbo dienos.

Jau rodžiau FB, kaip visa mano komanda tuo užkandžiu džiaugėsi. Būčiau pasiūliusi šiaip daržovių gabaliukų – būtų tikrai ir man dar likę, o čia specialioje tešloje trumpai skrudinti pievagrybiai, moliūgai, cukinikos, brokoliai – buvo sutriauškinti tiesiog akyse!!!

Kiekvienas miestietis nusipelno ir šilto, sveiko, namuose gaminto maisto nors kartą per dieną. Mano pasiūlymai bus du: kuskusas su daržovėmis ir kalakutiena, pamarinuota apelsinų sultyse (gaminsite apie 20 min., o jei mėsą pamarinuosite iš vakaro – ir dar trumpiau) bei pasta brokolinara (pagaminama per tiek laiko, per kiek išverda makaronai, kitaip tariant, greitai). Pastarasis yra mano išrastas ir pavadintas, klasikinio makaronų patiekalo Carbonara pusbrolis sveikasis, su brokoliais.

Na, ir kaip be „skanaus“. Norisi kone kasdien. O kai norisi greitai – duonos ir obuolių pudingas arba vadinkime juos keksiukais, nes kepami keksiukų formoje (galima ir paprastoje tortinėje) iš sumuštinių duonos ir obuolių. Jokio tešlos minkymo, anei miltų šluostymo, tik viens, du… ir ant stalo! O skoniu ir ilgai bei su dėmesiu gamintiems nenusileidžia. Tikra rudens ir obuolių simfonija.

Na, o jei jums beskaitant, kaip man berašant, pilve gurgėti pradėjo – iki laidos dar laiko yra ir galime griebti ir jau šįvakar greitai išsikepti lietinius su lašiša, cukinija, garstyčiomis bei grietine, 

o saldumui į gyvenimą grąžinti, pasilepinti tokiu paprastai paruošiamu, tačiau ir egzotišku keptų bananų desertu. Labai tinka savaitgaliui.

Iki pasimatymo ekrane, jau šį sekmadienį, 10 val., per TV3.

The post Šį sekmadienį laida ant miesto stogo – jums, miesto bitės! appeared first on Beatos virtuvė.

Nesakau, kad tik miesto žmogaus gyvenimas yra greitas, intensyvus, bet miestiečiai dažniausiai skuba.

Kai galvojome šią laidą, tai aš sakiau, kad tikrai yra sveiko ir naminio maisto, kurį galima pagaminti žaibiškai, ir privalau tai parodyti laidoje. Vienas tokių patiekalų, jau buvo ir šiame bloge pasirodęs – tai daržovių tempura. Tiesiog greitai supjaustote mėgstamas daržoves, staigiai sumaišome tešlą ir apkepame. Viskas!

Na o kitas receptas – kai norisi saldžiai, gaminto namuose, bet nemažiau greitai. Duonos ir obuolių pudingas – tebūnie keksiukai. Nepatikėsite, pagaminami iš sumuštinių duonos ir obuolių… Net miltų namuose nereikia turėti.

Greitai, gerai ir skaniai!

O kas nematėte laidos, bet norėtumėte pažiūrėti, tai TV3play visada pasiruošęs jums ją parodyti.

The post Labai miestietiška laida praėjo, štai jums pora greitų receptų appeared first on Beatos virtuvė.

Aš sakau ir sakysiu – kas dieną mokomės. Vieni iš kitų, dalinamės ir tarpstam. Niekas negimė mokėdamas, ir nėra tokių, kurie viską žino. Visažinių, man kažkaip rodos, niekas nemėgsta, ypač tų, kurie pasipuikuoja. Aš labai daug ko nežinau ir visada esu pasiruošusi išmokti ir pasisemti, susirinkti ir nugnybti, ir visada leidžiu gyvenimui mane įkvėpti naujiems dalykams. Mano apetitas yra begalinis, todėl ne visada galiu aprėpti ir visur pabūti, bet nesigraužiu, jei ne visur spėju nosį įkišti – dar prieš akis pilna galimybių ir atradimų.

Tad kai mane pakvietė Vilniuje praėjusią savaitę nuaidėjusios Torres maisto ir vyno festivalio dienos metu į prašmatniausio viešbučio Vilniuje ir visoje Lietuvoje virtuvę sudalyvauti maisto pamokoje, tai aš tik pasitikrinau kalendoriuje, pamačiau laisvą ir, aišku, pasakiau – TAAAAAIPPP.

Torres vyr. virėjas ir mieloji someljė Marta Delfa.

Aš šalia Martos atrodau kaip kokia milžinė, mažų mažiausiai buvusi krepšininkė. Bet nesuklyskite, Marta labai mažutė, o aš tą dieną avėjau batelius, truputėlį kilstelėjusius mane nuo mano įprastų 168 cm su batais ir 166 be batų….

Kas dalyvavo?

Žinomi visuomenėje asmenys. Dalius Mertinas su žmona Laima, solidūs ir malonūs.

Algirdas Kaušpėdas ir jo žmona Vilija – akivaizdu, abu gurmanai ir kūrybingos virtuvės gerbėjai, ir išmanytojai.

Komunikabilusis Žygis naujai plika galva entuziastingai darinėjęs kalmarus.

Gražioji šokio pora Ineta Stasiulevičiūtė ir Deividas Meškauskas. Jis sakė, kad dabar labai daug gamina iš blogo… ha ha ha, tai kaip man, aišku, faina. Dar pasakojo, kur ko deda, o kur ko ne. Pvz. citrinos į čili troškinį jam nereikia, ir klausė, iš kur gauti rūkytos paprikos. (Jos yra turbūt daugumoje delikatesų parduotuvių. Nors pati nebuvau, bet girdėjau, kad atsidarė ispaniško maisto krautuvė, tai ten, garantuoju, bus, ir ne vienos rūšies. Tikrai yra Užupio krautuvėje, ir savo akim mačiau prieš keletą dienų Stiklių gatvėje Mamma Mia. Net neabejoju, kad senamiesčio krautuvėje senamiestyje Kėdainiuose taip pat turėtų būti.)

Taigi, buvom virtuvėje. Užkandžiams tapas hitai: kumpio kroketai, bulvių tortilija  (bulvių omletas, net ir aš apie jį esu rašius), patupdyta ant pan tomate (duona su trintu pomidoru) ir bacalao su romesco. (Bacalao – sūdyta džiovinta menkė, romesco – klasikinis pomidorų, alyvuogių aliejaus ir migdolų padažas).

Toliau:

Pomidorų, duonos, česnakų sriuba. Koks pavadinimas??? Nežinau…

Man naujiena, aš tik su gaspaču pažįstama esu. Ši – labiau regioninė ir grynesnė, tai yra paprastesnė. Tiesa, pomidorai buvo, na, kaip ir būna dabar tokiu metų laiku.

Prie sriubos triūsė Laima Mertinienė labai nuoširdžiai. Rezultatas buvo puikus. Pabaigta su Parmos kumpio gabaliukais (stebėjomės, kaip čia dabar nebuvo galima gauti jamon, bet tai jau detalės, nėr čia ko kabinėtis) ir tarkuotu kietai virtu kiaušiniu bei šlakeliu alyvuogių aliejaus.

Pagrindiniam patiekalui – ispaniškas pasididžiavimas – paelija. Jų gali būti įvairiausių. Mes ruošėm su kalmarais ir krevetėm. Man teko svogūnų pjaustymas, Inetai paprikų, štai kaip ji jas patriotiškai supjaustė. (Ji manęs paklausė, kokius agregatus virtuvėje naudoju, paminėjau tarkelę šiaudeliais ir, aišku, aligatorių gerbiamą, kuris tuos paprikų kvadratėlius oi kaip greitai būtų įveikęs).

Aš pjausčiau svogūnus, tą dieną buvau su lęšiais. Valio, pjaustymas vyko be dramos ir ašarų. Buvo verdamas sultinys ir ruošiamas sofrito. O taip, buvo paslapčių ir detalių. Ir aš, tiesą sakant, esu užsidegusi pati paruošti kokią ispanišką kviestinę vakarienę. Kai tai padarysiu, tai ir aprašysiu nuodugniai paeliją jums, mielieji. O dabar tik mano apetitas buvo sužadintas.

Desertas buvo kaip kometa. Ir dar su mažulyte taurele desertinio vyno. Aš esu desertinio saldaus vyno gerbėja. Jo po ne daug ir tinkamo, geru laiku ir vietoje… Wow, gali net ir deserto nebūti. Taigi, desertui creme catalana su apelsino ir citrinos žievelės, ir cinamono aromatais, išvirtas kiaušininis kremas užkeptu karamelės sluoksneliu, kaip creme brulee… Oi, man creme brulee dažnai restoranuose yra nusaldinamas, šis dainavo, o ir tie aromatai. Kalėdos… Marta sakė, duos receptą, paprašysiu.

Gera popietė buvo. Prisiminti galima ir keletą mano bloge esančių receptų iš ispaniškos temos ryžiai su chorizo ir krevetėmis a la paella, ispaniškas menkės ir chorizo troškinys, daržovių pyragas kaip tortilija, tortilija su aštriu pomidorų ir jalapenų pipirų padažu.

Na, jei yra kažkas seno, tai ir kažkas naujo, na beveik naujo – puikus kalakutienos su kuskusu ir daržovėmis receptas iš sekmadieno TV laidos šeimos pietums ar vakarienei. Skanaus.

Gero pirmadienio ir geros savaitės!

The post Karoliai iš ispaniškos Torres virtuvės appeared first on Beatos virtuvė.

Na va aš ką tik grįžau iš Portugalijos, kur naujais skoniais ir atradimais tikrai neblogai pagardinau savo kasdienybę. Tikiuos užteks iki pavasario, o gal ir ne… Vyliuos, kad dar šiandien prisėsiu ir surašysiu bent dalelę to, ką ten patyriau ir jau ryt pasidalinsiu su jumis.

O kol kas dalinuosi dar prieš kelionę ruoštais šaldytuvo atradimais. Kada gi daugiau, jei ne vieną tamsiausią metų mėnesį patyrinėt savo šaldytuvo turinį??

Štai visai neseniai mano šaldytuvą papildė puikus siuntinukas iš Kėdainių su „Daumantų“ naujienomis. Kai gaunu ką nors naujo, tai iškart griebiuosi išmėginti. Žinoma, aš nesakau, kad pradėtumėte majonezą šaukštais kabinti, atvirkščiai – linkėčiau jį vartoti su didesne meile ir atidumu, visai nereikia kiekvieno patiekalo skandinti majoneze, pradedant burokėlių mišraine ir baigiant kepta duona. Bet nesimaivysiu – mano šaldytuve majonezo visada yra.

Na gal grįžkime prie siuntinuko iš Kėdainių. Jis mane pasiekė kartu su tokiu laiškeliu:

„Leisk tau, Beata, pristatyti daugiavaikę „Daumantų“ pagardų šeimą. Tai Algio (taip, taip čia tas pats Algis, su kuriuo virėme naminį pomidorų padažą) sugalvoti ir su meile pagaminti aštuoni padažai.  Kaip ir šeimoje, jie rungiasi, maištauja, išdykauja, vienas kitą myli ir kartais skriaudžia labai.

Visų numylėtasis ir subtilusis -  „Baltasis“, su juo nuolat lenktyniaujantis ir besiginčijantis  neformalusis lyderis – „Rausvasis“, šiek tiek nesukalbamas kaip paauglys  – „Svogūnų laiškų“, labai atsakingas ir geranoriškas  vyresnėlis „Hamburger“, gana kandus ir aitrus per šventes linkęs pasipuikuoti – „Krienų“, beveik nevaldomas, aštriai mėgstantis pasisakyti  -   „Čili“  ir du jaunėliai: visus užjaučiantis ir labai malonus „Medaus“  bei visur suspėjantis, solidus ir teisingas  „Balzamico“.

Žodžiu, šeima tikrai daugiavaikė, tad pirmiausiai paragavau naujienų. 

„Medaus”. Na čia tai jau tikrai labai klasikinis ir patikrintas derinys, net ir mano bloge vienas pirmųjų receptų sulaukusių didelio aplodismentų kiekio buvo višta garstyčių ir medaus padaže. Lygiai taip pat šis derinys tiesiog pirmom natom groja prie lašišos švediškai. Aš, tiesą sakant, tuoj pat pamėgau šitą Daumantų pagardų šeimos atstovą ir spėjau jį daug kur pritaikyti. Na žinote, kai lieka iš vakaro keptos vištos, dar pridedu agurko, obuolių, salierų, šiek tiek citrinos sulčių ir pabaigai „Medaus” padažo, nu taigi fantastiškas greitas palapnojimas gaunasi… Dar esu kepusi morkas orkaitėje naudodama šį padažą. Reikia maždaug pusės kilogramo šiaudeliais pjaustytų morkų, poros šaukštų „Medaus” padažo, vos vos šviežio čiobrelio, druskos, pipirų ir rezultatas – maloniai salsvos traškios morkos.

„Balzamico” – pats skysčiausias, gal todėl ir greičiausiai dingo iš mano šaldytuvo… Man ypač patiko jį naudoti tiesiog kaip morkų ir kopūstų salotų gardintoją. Beje, ar pajutote, kaip pasikeitė metų laikas? Ar jums, kaip ir man, vis mažiau norisi žalių lapų ir vis labiau traukia prie šiltų sriubų, morkų, kopūstų ir kitų šakniavaisių? Tai va gan intensyvaus balzaminio acto ir garstyčių skonio „Balsamico” su vos juntamu ciberžolės prieskoniu  yra ryškus pagardas ir šakniavaisių salotoms.

„Čili”. Šito gero po nedaug, nes aštrus jis iš esmės. Tikrai aštrus, net man mėgstančiai aštriau. Štai kokį gerą grietinės dipą padariau: „Čili” šaukštelis, liesos grietinės trys šaukštai, citrinos sulčių, šiek tiek druskos – pats tas morkom ar agurkams padažyti. Šiaip šis sakyčiau ilgiausiai grojantis, nes tikrai solidžiai aitrus.

O jūs kuo gardinate savo kasdienybę, kai jau visai nusibosta tie patys dalykai virtuvėje? Ko griebiatės? Kur ieškote įkvėpimo? Pasidalinkite ir pas vieną iš jūsų iškeliaus štai ši daugiavaikė Daumantų pagardų šeima – užteks ir jums, ir giminėms, ir gal net kaimynams!

The post Naujais skoniais gardinkim valgius kasdienius ir gyvenimą appeared first on Beatos virtuvė.

Kai pasisakiau anytai, kad jos vardą minėsiu viešai visai Lietuvai, kad iš jos rapsų aliejų pamėgau naudoti, labai ji gardžiai juokėsi. Aš manau, kad mes daug dalykų išmokstame vieni iš kitų. Aš tikrai daug išmokau iš savo anytos. Ji puiki moteris. Jai, kaip ir man, labai patinka geras maistas, taigi apie jį pasikalbame, ji man įdomesnius receptus iš žurnalų surenka ir geriausias vietas savo apylinkėse parodo.

Ir, aišku, kai jau lankomės, tai tikrai alkani nebūnam. Žinoma, nėra to lietuviško nukrauto stalo dvidešimt keturias valandas. Tiesą sakant, kai aš pirmą kartą sutikau Kalėdas Anglijoje, tai galvojau, gal čia mane kas ant dietos pasodino, nes kažkodėl nebuvo aštuoniolikos  valandų sėdėjimo prie stalo. Po taurės šampano su blynukais su rūkyta lašiša laukė kalakutas, ir viskas. Bet visada gardumynų būna apsčiai. Pastarąjį kartą niekur nėjom, pietavom namuose. Prieš tai, tiesa, Paddy (mano anyte) nupešė dieną prieš tai sumedžiotą laukinę antelę, ir vaikams parodė, kaip tai daroma.

Anyta priklauso vietiniam medžiotojų būreliui, bet ne ne, nevaikštinėja po miškus su dvivamzdžiu. Ji varovė, eina mišku ir baido anteles ar fazanus. Paskui pasidalina. Oi, ta antele tokia mažutė. Mums niekaip nebūtų užtekę jos vakarienei.

Pietums valgėm nuostabiausią kiaulienos troškinį su konjaku, obuolių sultimis ir karamelizuotais obuoliais. Na nebūtinai tai kiaulienai konjako – ir geros kokybės brendžio stiklas bus labai maloniai priimtas…

Cha, cha, cha, receptas paprastas, bet genialus. Nieko per daug, visko, tiek, kiek reikia. O ko reikia? Reikia atidžiai atlikti keletą etapų: pirmas ir labai svarbus yra gerai apskrudinti, karamelizuoti mėsą. Skrudinant mėsą joje vyksta ta pati reakcija, kas atsitinka ir cukrui, šokoladui ir kavai. Mėsoje, kaip ir visur kitur, yra cukraus, kuris vandeniui garuojant, ant ugnies kepant, gražiai nuspalvina mėsą ir suteikia tokio skonio, kokio nesuteiks jokie prieskoniai – anei grietinėlė, anei brendis. Taigi, verta truputį kantriai pastovėti ir neužkrauti pernelyg didelės atsakomybės vargšelei keptuvei… Tai yra, nepridėti per daug mėsos ten vienu metu. Tiesa, dar galima šaukšteliu miltų pabarstyti mėsą… Prieskonių minimaliai, tik druska ir pipirai.

Paskui, kai mėsa jau apskrudus, bet nesudeginta, ji keliauja į didelį sunkų puodą, kuriame toliau troškinsis.

Į keptuvę dedam smulkiai supjaustytą svogūną, leidžiam lėtai pasikepinti ir suminkštėti kokias septynias minutes, paskui jau susmulkintą česnako skiltelę šalia dedame.

Dabar – konjako eilė. Pilam 50 ml, tegul šnypščia su svogūnais ir žiemos aromatais vilioja tuos, kurie virtuvėje arba antrame aukšte… Ir viskas. Done.

Dabar jau viską dedam prie kiaulienos ir užpilam stikline obuolių sulčių ir puse stiklinės vandens. Leidžiam lėtai ir po truputį troškintis apie valandą. Pabaigoje – porą šaukštų geros standžios grietinės.

Aš nemeluoju, tai yra vienas geresnių būdų paruošti kiaulienai. Mes valgėm su bulvių koše. O pabaigai, žinote kas? Keptuvėje karamelizuotos obuolių skiltelės su sviestu ir ruduoju cukrumi, taip taip ant mėsos… Karališka.

Receptas – čia.

The post Mano anyta Paddy ir karališkas jos kiaulienos receptas appeared first on Beatos virtuvė.

Ar tai buvo geriausias mano savaitgalis? Tikrai geriausias, nes manau, kad reikia gyventi taip, kad ta akimirka, kurioje esi dabar, yra pati pati geriausia. Iš tiesų aš nieko nesitikėjau ir apie nieką negalvojau, net nespėjau pasižiūrėti, kur tiksliai yra Faro anei Olhao, anei Wikipedios perskaityti. Buvau kitais dalykais užimta, kaip matote, blogas tuščias nesėdi, taip kad tikrai veikti turiu ką. Jei būčiau pasidairius žemėlapyje po Pietų Portugaliją, bučiau supratus ir prisiminus, kad čia jau esu buvus. Prieš aštuonerius metus čia su Tomu atostogavom, tais laikais, kai buvom be vaikų. Neišsiplėsiu, bet atsimenu sardines, spalvotas plyteles, potvyniams jautrų vandenyną, baltą smėlį, Super Bock alų ir vienintelį savo gyvenime matytą vaiduoklį. Tikrai tikrai – moterį su juodu šydu. Tikrai mačiau. Nieko tokio.

Tai va, ir aš vėl čia, po ilgos kelionės. Kaip kažkas FB po paskelbtomis nuotraukomis pastebėjo, taip toli dėl vieno savaitgalio??? Tikrai taip, bet aš negalvoju, ar toli, ar arti. Šis savaitgalis tiesiog įšoko man į sterblę. Ir dar kartą galiu pasakyti, kad jei jus kažkas traukia ir atrodo, kad iš žurnalo paėmė ir tempia už plaukų, ir trūks plyš reikia, ir norite, ir užlieja maloni banga krūtinę, tai turite imti, lėkti ir daryti. Tai va taip ir man buvo.

Aš gi maisto žurnalų fanė. Tomas mano visada parskrisdamas iš Londono partempia vieną kitą. Jamie – vienas mėgstamiausių. Ir štai ten pasiūlymas skaitytojams – Cooking holiday in Olhao. Perskaičiau tą retą minutę, kai buvau tiesiog prisėdus ant mylimos mūsų sofos, pilkai melsvos su per dideliu kiekiu pagalvių. Gal buvau nuvargus, gal ką, bet man reikėjo to naujo impulso, įkvėpimo ir postūmio. Ir supratau, kad tai yra tai, ko man reikia. Tiksliau, taip įnirtingai atkreipiau dėmesį į tą skelbimą, kad kaip mat ėmiausi darbo. Parašiau e-mailą Kevinui ir Andy. Ir ką gi, po mėnesio atsidūriau Pietų Portugalijoje, kurioje nebuvau aštuonis metus. Ir štai, dabar jau tikrai žinau, kad labai labai norėčiau važiuoti ten atostogauti ir dar gaminti.

Per tas dienas aš sutikau tiek fantastiškų žmonių ir tiek gero maisto gerų idėjų, ir didelio juoko, ir šiaip tikro gerumo, kad niekaip nesugrūsčiau visko į vieną įrašą… Niekaip. Taigi trumpai detalės, kad būtų ir man, ir jums aiškiau, kas, kur ir kaip.

Kas organizavo? Kevin Gould (dishy.net) ir Andy Harris. Kevinas, nesakysiu, kiek jam metų, bet užsidegimo turi daugiau, nei visa abiturientų klasė. Daugelio knygų autorius, fotografas žurnalistas, tikras foodie. Olhao jis turi namus ir truputį moka portugališkai. Papasakoti apie Keviną trumpai neįmanoma. Neįtikėtino švelnumo ir atidumo žmogus. Andy Harris – Jamie žurnalo redaktorius (beje, yra buvęs Vilniuje), redaktorius, keliautojas, kulinaras ir kulinarinių knygų autorius. Rašo apie maistą, keliones ir gerą gyvenimą. Atsipūtęs kaip roko žvaigždė, bet akivaizdus darboholikas pačia geriausia prasme.

Kas važiavo? Aš ir dar septyni. Ar labai kuklu, bet aš jauniausia. Visi alkani kelionėms ir geram maistui. Dvi draugės – Sally ir Fay, draugės nuo pradinės mokyklos, super turbo močiutės, aš tokia būsiu, kai man bus tiek.

Allanas – Andy dėdė, nerealaus humoro jausmo, buvęs lenktynininkas ir architektas. Turėjau labai daug progų pademonstruoti savo raganišką juoką, jo bajeriai buvo kiečiausi, o dar geresni žinant, kad jis jau turbūt aštuntoj dešimty, neklausiau kiek, koks skirtumas?  Prisimenu Allaną ir vis krizenu.

Brianas – čia jo kalėdų dovana nuo dukters ir žmonos. Fabriko vadovo karjera baigta, galima puoselėti pomėgius. Andrea – amerikietė mama, šviežiai iškepta Cordon Bleu šefė. Atsidūrė Paryžiuje dėl vyro darbo. Čia jos gimtadienio dovana sau. Jenny – gražiausio škotiško akcento savininkė, aišku, iš Glasgow Škotijoje, linksma ir miela, dviejų suaugusių vaikų mama. Čia jos laikas sau ir proga pailsėti nuo įtempto vadovės darbo sveikatos apsaugoje. Na va, štai jums ir kompanija. Akivaizdu, kad visi turėjom daug bendro. Visi nepažįstami, bet kaip viena gera chebra. Kaip taip gali būti, stebiuosi. Išsiskyrėm kaip geriausi draugai. Pasaulis pilnas nuostabių žmonių… Šeštadienį dar atvažiavo Katie. Katie mama Fay jau buvo grupėje, ir Katie yra Andy mergina. Ir dar TV prodiuserė. Plačios šypsenos ir entuziazmo kupina.

Gyvenom?

Na žinote, aš galvojau, kad mes gyvensime – žinant, kokia buvo kelionės kaina – na gal kokiam bendrabučio tipo…  ar kukliam B&B. Gyvenom Convento, šviežiai baigtame nerealiam viešbutyje, svečių namuose.

Šviežutėlis renovuotas trijų aukštų viešbutis/svečių namai. Su baseinu ant stogo, gražiausia virtuve. Ir tokia gera atmosfera ir tyla…

Šeimininkai Philipe ir Eleonora. Jis portugalas, ji prancūzė-anglė ir jų šuniukas Happy. Gyveno Niujorke, prieš penkis metus persikraustė į Portugaliją, į Olhao. Renovuoja namus. Architektai. Jau noriu grįžti atgal, negalėčiau šios vietos rekomenduoti labiau, pati norėčiau čia grįžti nors rytoj.

Ką veikėm? Gaminom, valgėm, gėrėm nuostabų vyną ir daug juokėmės. Geriausi gyvenime dalykai yra: bendrauti, valgyti gerą maistą ir gerti gerą vyną. Tai ir darėm. O jei smulkiau, tai abi dienas turėjom po pusdienį virtuvėje, kur gaminome tai, ką mums siūlė Andy, prieš tai apsipirkę turguose.

Po to vieną popietę važiavom į, na, turbūt geriausią Portugalijos alyvuogių aliejaus ūkį ir spaudyklą, kitą popietę apie savo vyndarystės meną pasakojo Pepe. Jo gaminamas vynas pripažintas vienu geriausiu Portugalijoje. (Herdade do Portocarro wines).

Tiek fantastiškų daržovių ir žuvies šviežiausios įvairiausios nesu mačius niekur.

Tikiuosi, kad tai nepaskutinė kelionė. Andy ir Kevinas dar ketina organizuoti panašių kelionių kitur. Aš jums pranešiu ir pati tikrai važiuosiu.

Labai džiaugiuosi, kad pasiklausiau savo vidaus, nes dar nė karto nebuvo taip ryškiai įšokęs joks skelbimas man į sterblę niekada. Man rodos, mes dažnai tokių vidinių pajautimų sutinkam, tik ne visada įsiklausom… Nuostabi kelionė, svajoju nuvažiuoti ten dar kartą…

The post Nuostabiausi įspūdžiai apie savaitgalį Olhao appeared first on Beatos virtuvė.

Bulvės mūsų draugės… Na gerai jau gerai, prisipažinsiu, iš pradžių tikrai neplanavau dar vienos laidos, skirtos patiekalams iš bulvių. Bet vėstant orams, ima ir užsinori tų bulvių nors tu ką. Ir gali kiek nori mitybos specialistai grūmot – nu nesisvajoja lapkričio pabaigoj apie žalią salotos lapą… O va pagalvojus apie cepelinų balių su draugais ar giminėm iškart gera ir malonu pasidaro gyvent (bet gal čia taip tik man vienai??!!)

Kol kas cepelinai į mano laidą dar nebus pakviesti… Šį sekmadienį į bulves pažvelgsim kiek kitaip, šiek tiek valiūkiškai ir net urugvajietiškai. Laidoje viešės mano pažįstama urugvajietė Marisa, beje, ne tik čia auginanti keturis vaikus, bet ir puikiausiai kalbanti lietuviškai!

Kokiais keliais Marisa atkeliavo į Lietuvą, galite pasidomėti čia, o štai mano laidoje Marisa ruoš špinatais ir dviejų rūšių sūriais įdarytas bulves. Man jos buvo tikras atradimas!

Aš gaminsiu bulvių pirštelius su rūkyta žuvimi, o prie jų dar sumeistrausiu gaivų padažą su cukinijomis, pankoliu ir garstyčiomis, kurį gal net ir garnyru galima pavadinti. (Paragavęs pirštelių laidos režisierius tarė: „Jau žinau, ką šį sekmadienį gaminsim kartu su vaikais“).

Jei dar niekad nekepėt žemaičių blynų, būtinai žiūrėkite laidą – prieš jus atsivers gražiausias virtų bulvių pasaulis. Tiesa, šįkart šių blynų receptas bus šiek tiek nutolęs nuo tradicinio, tad ir pavadinimą jiems daviau „Žemaičių blynai kitaip“, bet esmė išliks ta pati – skanūs, sotūs ir sušildantys blynai.

Jei dar liks virtų bulvių, pasiūlysiu išsikepti švilpikų ir prie jų pasigaminti nuostabų grybų ir žalių žirnelių padažą.

Ir, žinoma, pabaigai – gruzdintos bulvytės! Kaip gi be jų. Paprastas ir skanus būdas, kaip iš senelių kaime užaugintų bulvių namie pasigaminti restorano lygio gruzdintas bulvytes.

Iki susitikimo sekmadienį 10 val. per TV3.

The post Iš bulvių gyvenimo – laida sekmadienį 10 val. ryte appeared first on Beatos virtuvė.