Šiandien buvo parodyta jau antroji mano TV laida, kurios pagrindinė dalyvė buvo bulvė. Ir nėra čia ko stebėtis, nes bulvės iš lietuvio daržo neištremsi ir „neišimsi“. Aš sutinku, kad tai nėra ta daržovė, kurios kasdien reikia suvalgyti po kibirą, bet kad iš bulvių yra puikiausių šeimyniškų ir jaukių patiekalų – irgi faktas.

Šiandien siūlau jums porą receptų iš šios naujausios TV laidos – žemaičių blynai su kepenėlėmis ir nuostabios, šiltai jaukios Marisos bulvės.

O kas norite dar daugiau bulvinio įkvėpimo, tai štai ką veikėme pirmoje bulvių laidoje.

The post Dar viena TV laida apie karalienę bulvę nuaidėjo appeared first on Beatos virtuvė.

Gera skaičiuoti viščiukus, ar ne? Kai gali tiesiog atsipūsti ir pasidžiaugti rezultatais… Ar pakankamai dažnai tai darome? Aš pagalvoju, kad gal dažniau reikėtų pasidžiaugti ir, galų gale, pasigirti, bet taip jau yra, kad tas „nemiegok ant laurų” vis kažkur netoli budi…

Šiais metais, kviesdama visus dalyvauti labdaringoje iniciatyvoje „Kviečiu į svečius”, sakiau, kad norėčiau pati gyvai susipažinti ir ranką paspausti tiems, kurie rengs labdaringas vaišes ir padės priartėti prie tos sumos, kurią svajojom “Maisto bankui” surinkti.

Ir viskas išsipildė! Mes visi kartu tiems, kuriems labiausiai reikalinga parama maistu, surinkome beveik 45 tūkstančius litų, o praėjusią savaitę pas mane virtuvėje įvyko ir seniai žadėti padėkos pietūs aktyviausiems „Kviečiu į svečius“ dalyviams.

Malonus sutapimas, bet tie padėkos pietūs surengti likus savaitei iki JAV Padėkos dienos… Taigi planas buvo toks: pakviesti apie 30 aktyviausių vaišiu rengėjų iš visos Lietuvos. Aš pasišoviau visus pavaišinti. Mano Bronė, kuri mane nuo visokių vėjų ir persidirbimo saugo, patarė – o gal paraginam savo svečius taip pat kažką skanaus atsinešti?? Ir tikrai visi atėjo su tortais, pyragais ir triufeliais, ir pagardais… Ir nejučia kaip toj pasakoj „Staleli, pasidenk…”, mūsų vaišių stalas staiga padvigubėjo ar net patrigubėjo! Stalas buvo toks gausus, kad trūko tik jubiliato kokio su juosta persijuosusio…

Žodžiu, viskas vyko pagal visas geriausias lietuviško vaišingumo taisykles. Taigi ne tik susipažinome, bet ir ne vienu geru receptu pasidalijom. Visi išėjo sotūs, laimingi ir dar nemažais lauknešėliais nešini.

Tokia ir yra “Kviečiu į svečius” esmė – padauginti gerumą, vaišingumą ir dosnumą. Nes kai pries trejus metus sumaniau šią iniciatyvą, tai mano vizija buvo maždaug tokia – vieną rugsėjo dieną visa Lietuva susirenka prie bendrų stalų, pasijaučia tvirtos bendruomenės nariais, kurie nori dalintis savo džiaugmais ir kartu padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

Ir iš tiesų visi mano padėkos pietų svečiai pasakodami apie savo surengtas šventes džiaugėsi, kad dalyvavo iniciatyvoje “Kviečiu į svečius” ir dalijosi tik geriausiais įspūdžiais. Taip, tikrai šiam žingsniui reikia pasiruošti, tam reikia skirti ir laiko, ir dėmesio, ir pinigų, bet tai sugrįžta dešimteriopai visomis gerumo bangomis.. Ačiū jums visiems, dalyvavusiems šioje gerumo ir dosnumo iniciatyvoje!

Na o jei jums dar nepabodo manęs klausytis, greitai dalinuoti, kuo vaišinau savo svečius.

• Lašiša švediškai arba Gravad lax (labai šventiniam periodui tinkantis receptas, Kalėdoms artėjančioms tokią vėl darysiu)
• Žalios salotos su pomidorais ir paprasčiausiu dressingu
• Poetiškos burokėlių salotos
• Rukolos, džiovintų saulėje pomidorų, moliūgo ir artišokų salotos
• Grikių, keptų moliūgų, fetos ir moliūgų sėklų puikiosios salotos
• Tada dar sūrio lėkštė – padėklas su trijų rūšių pagardais
• Duonos gausybė
• Du paštetai: vienas-  burokėlių, lazdyno riešutų ir karamelizuotų svogūnų, kitas – paprikų ir moliūgo sėklų.

O jau sveteliai kad pritempė tortų ir saldumų, ir skanumynų ohohohoho….

Taigi dar kartą ačiū visiems, kurie prisidėjo prie „Kviečiu į svečius“. Tikrai kviesiu tą daryti ir kitais metais.

(P.S. o už ką tik matytas nuotraukas dėkoju Dovilei Jakštaitei – vienai iš mano padėkos pietų svečių)

The post „Kviečiu į svečius” – kaip viskas buvo appeared first on Beatos virtuvė.

Šis ruduo – pirmas mano šeimai Lietuvoje. Iš tiesų tai jis buvo visai ne toks, kokiu gąsdinau savo vyrą Tomą… Sakiau jam, kad braidysim po purvą, ledinę šlapdribą ir vėją, o čia prašau – dažniau saulė įsiteikti mums mėgino!

Gal nebesikartosiu jums, koks gėris man yra keturi ryškūs metų laikai. Va ilgi tamsūs rudens ir žiemos vakarai taip ir vilioja nebesitrankyt po pasaulį, o užsiimti mielais dalykais namuose – pagulėti ilgai vonioje su knyga, išsikepti su vaikais meduolį ir aplieti jį glajum ar tiesiog iškuopti vieną kitą namų kertelę…

Aš pati rudenėjant kaip seniai nematytų bičiulių ilgiuosi virbalų. Nu jau nieko nėra maloniau už susirangymą sofoje ir tą meditaciją su virbalais… Bronelė vis patraukia mane per dantį klausdama – ką gi jau šiemet numezgiau, nes vis tuo mezgimo pomėgiu, kai tik kalba išeina, giriuosi. Kaip čia pasakius… Vyro ir vaikų raštuotais megztiniais neaprėdžiau ir pati dar megzto palto skvernais nemuojuoju, bet va jau kokią pusę šaliko tikrai įveikiau…

Dar vienas reikalas, kurio stengiuos neužmesti yra namie pagamintų dovanų ruošimas. Kiek jau išgaliu stengiuosi suplanuoti savo laiką ir dovanas paruošti iš anksto, ramiai ir su gera energija (oi kaip tai išvaduoja nuo karštligiško lakstymo po parduotuves).

Savo užrašinėje susidarau sąrašiuką kam kokių sausainių norėčiau iškepti ir padovanoti, kam kokią uogienę ar egzotišką pagardą išvirti, o kam kokių riešutų paskrudinti ar savo išrastą ir pamėgtą prieskonių mišinį pagaminti. Tikrai nesakau, kad spėju viską, ką suplanuoju, bet tas dovanų ruošimas tikrai ne ką mažiau malonus nei dovanų gavimas…

Ne pirmus metus jau pastebiu, kad didžiausio išskirtinumo mano naminėms dovanoms suteikia drąsiai ir kūrybiškai panaudoti prieskoniai – ar tai būtų anakardžiai pagardinti kariu, ar džiovintų vaisių pagardas su kalendra, kardamonu, imbieru ir aitriąja paprika… Arba vanilės ankštis – kiek daug ji gali nuveikti! Ankštį į cukrų šast, palaikei keletą dienų – ir štai naminis vanilinis cukrus į puošnius butelaičius dovanų. O vėliau dar tą pačią ankštį įmeti į stalčių su dovanų maišeliais pernakvot – koks malonumas dovaną tokiame kvapniame maišelyje gaut…

Kada daugiau, jei nekuriant dovanas, duot valią savo fantazijai ir kūrybiškumui! (Aišku, prieš dovanodami paragaukite, ar rezultatas maloniai stebina gomurį…) Ir rinkdamiesi prieskonius nesistenkite nusipirkti kuo daugiau. Geriau jau pirkite kokybiškesnius, kvapnesnius, kad jie būtų tikri grynuoliai, be nereikalingų stiebelių, šakelių ar lukštelių. Aš šiais metais savo kalėdines dovanas patikėsiu “Kotanyi” prieskoniams, nes jų kokybė ir kvapnumas dar nė karto manęs nenuvylė (jau apie tai esu rašiusi savo bloge )

Dar vienas džiuginantis ilgų vakarų reikalas – šventiniai apelsinai, kuriuos smagu gvazdikėliais kaišyti ir raštais marginti. Tokiais apelsinai ir namus papuoši, ir draugams padovanosi.

Žodžiu, galima vardinti be sustojimo, ką galima tais tamsiais, bet visai neniūriais vakarais nuveikti. O kam jus įkvepia vakarai praleisti namuose? Pasidalinkite ir į jūsų namus atkeliaus jau šventėmis kvepiantis ir tikrai didelis „Kotanyi“ prieskonių rinkinys (dovanoje bus 6 malūnėliai: juodi pipirai, aštrus čili, karis (mano mėgstamiausias), provanso žolelės,  jūros druska, karamelė-vanilė kavai ir desertams). Ir dar šie malūnėliai bus su dvigubo malimo mechanizmu, tai galėsit malti stambiau arba smulkiau – kaip tik panorėsit!

The post Kuom kvepia ir kam jus įkvepia ilgi vakarai? appeared first on Beatos virtuvė.

Kokie metai!!!!!!!! Dar vieni puikūs metai. Visus metus mane lydėjo užrašų knygelė–planuotė, kuri debiutavo praėjusiais metais. Aš atsimenu, kaip dar tada Londone gavau atsiųstą užrašų knygą – dar vieną įgyvendintą svajonę ir idėją, tapusią fiziniu objektu, o ne tik kažkuo mano mintyse. Atsimenu, kaip tada su ja fotkinausi (ir dabar turiu tą patį šaliką, ir manau, jį turėsiu dar ilgai). Kaip džiaugiausi, kokia graži, kokios elegantiškos ir nuotaiką įkvepiančios nuotraukos. Tiesa, tada iš karto krito į akis, kad tikrai rimta knyga išėjo, tokia uch kokia, kaip rimta klėtis, kur daug kas telpa. Bet svarbiausia, kad graži idėja buvo įgyvendinta.

Šių metų kalendorius gimė kelionėje, o mane įkvėpęs žmogus yra Virginija Kochanskytė, UNICEF gerosios valios ambasadorė, su ja kartu važiavome į Tanzaniją… Pažintis su Virginija man kaip užuolaidą praskleidė – tai, ką buvau pamiršus ar kuo net nebuvau domėjusis visus savo grožiu. Poezija! Kada paskutinį kartą??? Kada? Ar yra dar laiko prisėsti su tomeliu? Lenkiu galvą prieš jus, kurios randate tam laiko, kurios turi savo mieliausius poezijos rinkinius, bet neatsimenu, kad koks poezijos tomelis butų bestselerių viršūnėse, tuo tarpu tie keisti pilki atspalviai…

Poezijoje atspalvių nesuskaičiuojama gausybė. Poezija yra širdies kalba, joje kalba tai, ką jokia proga niekada nepasakytų, nes kartais taip sunku sudėti į žodžius tai, ką jauti.

Tai va, dardėjome vienoje mūsų kelionėje Tanzanijoje purvo keliais ir man atėjo supratimas, kas ir kaip. Tegul poezijos būna daugiau ir kasdieniame gyvenime. Ne, nėra tai kažkokia revoliucija, tiesiog lengvas prisilietimas… Taigi, va ir ėmiausi. Kai grįžau, Virginijos prašiau rekomendacijų. Klasikus žinome, bet poezija gyvena tarp mūsų, jaunų moterų, tai ir poetės – jaunos ir šiuolaikinės. Knygelėje puslapius dalinasi dviejų jaunų ir jau premijų gavusių poečių eilės – Ramunės Brundzaitės ir Indrės Valantinaitės, kurias taip pat nebuvo lengva atsirinkti iš gausaus jų būrio. Bet išrinkome, sakykim, moteriškiausias.

Knygelė, kaip visada, papuošta nuostabiausiomis Juditos nuotraukomis. Mintis: poezija ir laikas sau – jis gali būti ir arbatos puodelyje, todėl arbata, arbatžolės ir puodeliai yra leitmotyvas, o karts nuo karto surasite ir eilėraštį.

Planuokite, rašykite, svajokite, nieko nepamirškite. Visada būkite ten, kur norite būti. Atsipūskite, pabūkite kitur su poezija, ar net ašarą galite išspausti. Tik gerumo, ir tyrumo.

Tai va, tokia ji yra. Nuostabi, ir be jokių pasipuikavimų – gražiausia, poetiškiausia kitų metų planuotė Lietuvoje. Kas parodys man gražesnę??? (Tikrai tirai, tegul pasigyrimas nebūna tuščias, aš tikrai manau, kad mūsų planuotė yra pati pati nuostabiausia, jei manote kitaip, arba turite ką parodyti ir kuo pakonkuruoti, sakykite, nes aš taip pat labai noriu žinoti ir pamatyti.)

Be to, kad labai graži, knygelė dar ir be galo maloni – glotnus ir rašyti malonus popierius, minkštas, švelnus viršelis. Ji mažesnė ir plonesnė nei praėjusiųjų metų solidžioji (mokomės), su tekstilne juostele, vadinama lesė, pažymėti dienos puslapiui ir gumele, kuri padės suturėti visas knygelėje saugomas paslaptis.

O dabar imkite ir gyvenkite…

Gruodžio 5 dieną ypatingoje vietoje skaitysime poeziją ir skanausime…Bet apie tai dar parašysiu.

The post Metai geresni, kai užrašyti appeared first on Beatos virtuvė.

Tai kaip gi čia verstis per galvą, kad vaikai nenorėtų saldumynų? Aš nežinau. Gal jūsų vaikai tik razinomis patenkinti būna, mano tai ne: jiems reikia sausainių ir taškas.

Aš užkandžiams visada pirmenybę teikiu vaisiams, paskui pirktinėms baronkoms, bendrai šeimoje atsisakėm visokių pasaldintų jogurtų. Nes juos, aišku, gali valgyti nesustodamas. Kitas į vaikus nukreiptas delikatesas – varškės sūreliai. Tie glaistyti, tai iš viso yra cukraus bomba, ir toks dalykas, manau, jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip užkandis, o tik kaip desertas. Nes tokį saldumą tai ne kiekvienas suaugęs gali pakelti.

Iš tiesų, tai tie glaistyti varškės sūreliai turėtų būti pervadinti sūrio pyragais – cheesecake, nes užsieniečiai jų paragavę taip ir sako, kad čia yra cheesecake. Nors galiu prisipažinti, kad aš pati su nostalgija atsimenu tuos minkštus, saldžius, kur be šokolado ant viršaus… Ir dabar tokių yra, bet kažkaip va mano vaikai užaugę Anglijoje, tai tokių dalykų nelabai. Kažkada Izabelė labai mėgo varškę su trintomis uogomis, dabar – nežinau, kas atsitiko, niekaip neįsiūlau. Na tie varškės sūreliai gal ir nėra blogai, bet tik kad… nu žiauriai jie saldūs…

Tada dar yra actimelis, tikra prapultis, ir taip pat priskiriamas prie nepageidaujamų dalykų sąrašo, nes kai keletą kartų nusipirkom, tai visi dingsta kaip mat.

Taigi, bendras susitarimas yra toks: jokių saldintų jogurtų namie, tik natūralus. Vieną kartą paėmiau pasukų pasaldintą jogurtą, tai namie buvo skandalas, nes Tomas mane apkaltino taisyklių nesilaikymu ir vos ne konstitucijos pažeidimais…

Aišku, dar yra visi gazuoti gaivieji gėrimai ir sultys. Aš taip pat gana jautriai į juos reaguoju. Bet ypatingomis progomis leidžiu vaikams gerti coca colą arba fantą, bet paprastai mūsų šaldytuve tokių dalykų niekada nebūna, kaip ir sulčių. Despotė o ne motina. Manau, kad mūsų vaikai auga apsupti cukraus kalnų ir klodų, todėl jei nekontroliuosi, tai patys žinom…

Aš pati visada buvau rubuilė ir tokia likau, niekada neturėjau nei valgymo problemų, aka man niekada nereikėjo siūlyti maisto, ir žiauriai mėgstu saldainius… Mano vaikai taip pat turi gerą apetitą. Netgi labai gerą, valgo viską ir su puikiu apetitu. Aišku, raukosi dėl žalumynų, bet mielai valgo brokolius ir žalias pupeles. Žinoma, labai mėgsta bulves ir mėsą, ir burokėlių sriubą. Galėtų valgyti desertus ir pyragus kas dieną. Neseniai Izabelė pageidavo, kad iškeptume šokolado suflė, tai ir iškepėm. Tiesą sakant, šokolado suflė yra juokų darbas ir kiekvienas 7 metų vaikas laisvai jį gali įveikti be jokių rūpesčių.

Tai va… O kokių jūs turite vaikų maitinimo taisyklių? Aš žinau, kad tai yra pati jautriausia, opiausia ir skaudžiausia tema, ir man yra baisu, kai mano vaikai giriasi mamyte, kai tavęs nebuvo, mus dada nuvedė į McDonalds… Bet, galvoju, na ir kas, vaikai auga juk ne vaakume, jei tai yra tik retkarčiais, tai nieko čia tokio tragiško, o jei tai yra maistas kasdieninis, tai čia jau kita kalba…

Va štai kokia ilga tirada išėjo, o norėjau tik aprašyti sausainius paprasčiausius, kuriuos aną dieną iškepiau, nes labai jau susigėdau, kad vaikai užkandžiauja pirktinėm baronkom, todėl greit greit iškepiau šitokių sausainių. 5–7 minutės – ir vaikams mano, ir vaikams Bronės, ir dar į Radiocentrą nunešiau.

Dėl mano paburbėjimas apie saldumą, tai labai neimkite į galvą, nes aišku, kad visi nusprendžiam patys, ką drausti, ką leisti, bet manau, reikia neišprotėti, ir aš laikausi kelio vidurio: kepu su vaikais sausainius ir leidžiu jiems ragauti saldumynų bei saldainių, bet vis tiek riboju…

The post Apie įvairius draudimus, cukrų ir labai geri kokosiniai avižiniai sausainiai appeared first on Beatos virtuvė.

Projektai gimsta iš gerų idėjų ir svajonių. Vieną tokių jau seniai nešiojuosu ir vis išsitariu – atidaryti kulinarinę studiją savo virtuvėje. Turėjau ir dar vieną – sukviesti savo gerbėjus į svečius. Tik šiek tiek atidėliojau ir baiminausi, o jei niekas neateis, o kas jei ateis tiek – kad pastatas ims linguoti. Bet ėmiau ir išdrįsau, ir buvau labai laiminga, kad viskas išsipildė puikiai. O kulinarinės studijos svajonę imsiu ir išbandysiu savo laidoje. O tos abi svajonės ėmė ir taip gražiai susipynė bei susiklijavo – mat į svečius atėję  gavo teisę ir mielai sudalyvavo, gražiai sau įsiterpė ir laidą papildė – uždavė daugeliui rūpimus klausimus, į kurius aš jau paruošiau ir laidoje parodysiu savo kulinarinius atsakymus.

Tai apie tai ir bus laidoje, apie dalykus, kurių manęs dažniausiai klausiate (tikrai su Brone peržiūrėjom daugumą klausimų FB ir bloge, ne šiaip sau iš akies traukėm), apie tai kas ir kodėl nepavyksta arba kaip pagerinti kartais, rodos, paprastus dalykus virtuvėje. Turėsiu geriausią progą viską parodyti jums –  pirmoje ir tikriausiai didžiausioje savo kulinarinėje studijoje.

Laidoje kalbėsiu apie daržoves, kurias pavadinau podukromis. Tokias kaip juodieji, baltieji ridikai, topinambai, pankoliai. Dauguma jų auga visai ne tropikuose, o Lietuvos dirvožemyje, o vat ant mūsų lietuviško stalo nugula retokai. Visai pamiršti prosenelių sveikatos turtai. Stengsiuos atitaisyti šį praradimą ir parodysiu kaip šias daržoves išsikepti kaip garnyrą prie mėsos – naują ir dar nepabodusį.

Baltuosius ridikus susuksiu į visai egzotiškus suktinukus, beveik sušių konkurentus, traškius ir ilgai lėkštėje neužsibuvusius.

Na, o egzotiškus, bet tikrai skaniai valgomus pankolius atiduosiu prancūziškoms salotomos su alyvuogėmis.

Po daržovių gal netikėtai, o gal ir ne, ant stalų šoks paprastoji, gardžioji, lietuviška ir beveik geltonkasė – kepta duona!!! Gi joks giminių balius be jos neįsivaizduojamas ir kur nepažiūrėsi – visi duoną delne spaudžia ir skaniai kremta, o ranka vis į ją tiesiasi net ir sulaikoma. Mano draugė Vilma sako, kad jau jos šeimoje tokia duona – įprastas dalykas ir prie jūros vasarą ir namuose žiemą. Ir ji man papasakojo kaip tą duoną geriau išsikepti, kad būtų skanesnė – svarbu ir duonos rūšis, ir plutos nupjovimas, ir net tam tikras suraikymas gabaliukais, ką jau kalbėti apie aliejaus kiekį, temperatūrą ir pagardinimą. Gardinsiu duoną pačios pagamintais prieskoniais, kad ji suskambėtų kitaip ir būtinai parodysiu kaip išsivirti tikrą sūrio padažą. Bus tos duonos traškėjimo.

Jau kad rimtiems sekmadienio šeimos pietums įkvėpčiau – bus ir ypatingas, bet paprastai paruošiamas vištienos slėgtainis, keptas formoje, su pistacijų riešutais ir saulėje džiovintais pomidorais. Sultingas ir gardus. Valgomas tiek karštas su garnyru, tiek šaltas. Puiki idėja mėgstantiems vištieną, bet nebeišmanantiems kaip dar ją pasiruošti.

Na ir unisonu pabaigoje sudainuos…keksiukai. Tai jie yra pelnyti klausimų rekordininkai – kodėl neiškyla, kodėl subliūkšta, kodėl neiškepa, kodėl prilimpa prie popieriaus ir kaip jiems kremą gardų paruošti. Viską parodysiu ir kepsiu vanilinius keksiukus su grietinėlės ir sūrio kremu bei šokoladiniu. Grietinėlės kremas tikrai nuostabus ir burnoje tirpo.

Tai iki pasimatymo sekmadienį, 10 val. per TV3. Tikiu, kad jo lauks ir visi į atvirų durų dienas atėję. Kad laukti neprailgtų – štai receptas ir šeštadienio pietums, su mylima kiauliena. Nepritrūkite idėjų ir nepameskite nuotaikos.

Tiesa, dar visų pageidavimu paskelbiau ir švilpikų su grybais receptą iš antrosios bulvių laidos. Skanaus.

The post Šio sekmadienio laidoje – mano kulinarinė studija appeared first on Beatos virtuvė.

Oi, kokia laida Jūs juk patys žinote, kad esate geriausi mano įkvėpėjai, užduodate geriausius klausimus ir pateikiate taikliausius komentarus. Šiandien buvo kalba apie kulinarinę studiją, kur aš jums atsakau į dažniausius ir populiariausius klausimus – kas neduoda ramybės, kad įgriso ir reikia naujų idėjų. Jei nematėte ir tik dabar susidomėjote – ne bėda, TV3play visada pasiruošęs jums parodyti laidą patogiu metu.

Šiandien čia oriu su jumis pasidalinti paprastais receptais, bet visiškai neįprastu ir nepaprastu rezultatu.

Ką daryti su tokiomis užsislaptinusiomis ir tikromis retenybėmis, kaip topinambai, juodieji ar baltieji ridikai? Ar jos valgomos??? Klausia manęs mano skaitytojai. Taip taip, valgomos, ir visai paprastai. Štai čia keptos daržovės – puikiausias garnyras bet kokiam patiekalui.

O ką daryti su vištiena, kai ji jau ir orkaitės temperatūras mintinai moka, ir visus keptuvės šonus pažįsta, bet šeima vis tiek pageidauja vištienos, tik visai kitaip?

Gaminkite štai tokį slėgtainį. Bus bet kokių pietų ar šventės puošmena.

Skanaus ir įvairaus jums.

The post Paprasti, bet visai neįprasti šiandien buvo TV laidoje appeared first on Beatos virtuvė.

Gruodžio pirmą pradėjau ilgu išsimiegojimu. Pati negalėjau patikėt, neprabudau iki vienuolikos… Tai yra neįtikėtina, bet kai šeštadienį keliesi septintą ryto, tai sekmadienio miegas iki vienuolikos galbūt nėra toks nuodėmingas.

Tikrai, ši savaitė man buvo kažkokia labai turiningai sunki. Tikrai sunki. Praėjusi ne lengvesnė. Praėjusią daugiausiai iš manęs pareikalavo Kalėdinių dovanų filmavimo laida. Tikrai, jei norite kas nors būti vietoj manęs prieš TV kamerą, visada prašom,  visada siūlau pamėginti.

Tai štai, prašom, jums karoliai tik ką praėjusios savaitės, kuri mane visai nuo kojų nuvarė. Su visais imbieriniais namukais, tada thanksgiving karijų (pecan) pyragais ir angliškais mince pies. Juos vis dar valgau… Cha, cha, cha, cha…

Kadangi kas dieną fotkinu, tai be vargo galiu visą praėjusią savaitę sutalpinti į fotokarolius:

Pirmadienis prieš savaitę

Bonbon su manim. Kažkaip Tomas tą dieną vežė vaikus ir man taip pagailo Bonbon, kad pasiėmiau jį kartu su savimi. Sau ramiausiai gulėjo ant grindų, kai man buvo daromas manikiūras. Laukiu, kada mano nagai galės būti RAUDONI, dabar jie ramiai bespalviai. Manikiūras – dalykas privalomas, bet labai jau gaila jam mano laiko, ypač pirmadienį ryte…

O čia Bonbon visame gražume mėgaujasi namų šiluma.

Antradienis

Mano KNYGA MANO RANKOSE. Kai ją pamačiau, cypiau. Tikrai, tokia buvo mano reakcija. Ji yra nuostabi. Verta emocijų ir geismo.

Su Gražina Kadžyte kalbėjomės apie adventą.Laida apie advento virtuvę jau šį sekmadienį, ten rinkinys receptų nufilmuotų per visą sezoną kurie lengvesni ir ramesni, ir labiau tinka laukimo laikui.  Adventas – tai ramus laukimas, kai mes būnam kartu ir esam nurimę viduje. Svarbiausia, nesipykti ir skleisti geras emocijas bei mintis. Gražina minėjo, kad yra toks posakis: jei visi pasaulio žmonės per adventą nė karto nesusipyktų vieni su kitais, tai naujais metais pasaulyje įsivyrautų taika… Pradėkime nuo savęs.

Trečiadienis

Ilgiausia kupiniausia diena: kalėdinių dovanų filmavimas. Namų puošimas.

Židinio kūrimas ir imbierinis namelis. Gaminau pirmą kartą. Apie jį bus daugiau. Kai baigėsi maždaug dešimt valandų trunkantis procesas, jaučiausi taip, lyg per mane būtų prabėgus dramblių kaimenė… Bet verta.

Ketvirtadienis

Diena su Tomu ir vaikais. Ir diena, kai aš tikrai buvau pavargus ir išsekus… Ir dar diena, kai iškepiau savo pirmą gyvenime pecan pie, skirtą Padėkos dienai… Tai yra amerikietiškos Padėkos dienos tradicinis desertas. Va čia instragraminė fotke su kepurėm.

Penktadienis

Mince pies karalystėje. Man jie skaniausi, tobuli angliški vaisiniai pyragėliai.

Šeštadienis

Tarptautinė kalėdinė mugė. Ten gabenau pyragėlius.

Susitikau su Edgaru.

Ir prezidentė man paspaudė ranką. Man ji  patinka. Ir aš kaip išprotėjus fanė fotkinau ją ir visus iš eilės.  Su Edgaru papletkinom, kad kaip faina, kad ji taip gerai kalba angliškai.

Pasveikino visus angliškai, juk tarptautinė mugė. Aš, aišku, iš ten išgužėjau su maišais visokių gėrybių, pradedant kūčiukais, baigiant Vanna Talinn…

Tada Jurgos Baltrukonytės naujos knygos vaikams pristatymas: torčiukas ant debesėlio. Puiki knyga mažom princesėms ir jų mamoms, kurios visada bus princesės. Aš pasimatavau Jurgos gražius mėlynus akinius, kuriuos ji pirko H&M. Man labai tiko prie palto.

Tada namie popietė. O vakare – vakarienė karščiausiam naujam restorane Bistro 1Dublis, mes ten tik valandą buvom… ir tuomet skuodėm į Vilnius City Opera, Dalios Ibelhauptaitės režisuotą Gintaro Rinkevičiaus diriguojamą Mocarto „Visos jos tokios“. Palaima ausim ir akim.

Va štai po tokios savaitės, tai kas belieka????

Miegoti iki vienuolikos… Įjungti vištą kepti ir išeiti pasivaikščioti lietui lyjant ančių pamaitinti… ir vakare sėdėti žvakių ir lempučių šviesoje, aprašyti karolius ir padėkoti už viską…

O dabar jau galėsime drąsiai apie artėjančius malonumus kalbėti, aš jau laukiu, o jūs???

The post Apie tai, kaip pavargau, ir valio! Jau galime laukti drąsiai, bet dar truputį santūriai appeared first on Beatos virtuvė.

Mielos mamos ir tėčiai, nežinau kaip jūs, bet aš svajoju, kad mano skaitymas su vaikais būtų ilgas ir ilgas… Kažkaip tas laikas sugeba lyg pro pirštus subėgti į kriauklę, viens du ir jau nebelieka laiko skaitymui ilgiausiam, nes reikia gesinti šviesąs ir linkėtis saldžių sapnų. Juk geras išsimiegojimas mažiems ir dideliems yra svarbus pamatas ant kurio statom kitą dieną.

Jei aš anksčiau galėdavau po keletos valandų pamiegojimo „atsikeli ir varai”, tai dabar oi ne – man reikai miego, o vaikams jo reikia dar labiau. Nuo miego grižkime prie knygų. Mano vaikai turi skirtingą potraukį knygoms – Jurgis įsigudrinęs skaito po penkias plonutes knygutes iš karto (na tokias visai mažutes), o Izabelė – meiliau piešia nei skaito. Juk ne visi vaikai šimtu procentų pasiruošę paskęsti knygose ir dėl to nereikia, manau, pergyventi. Manieji turi išties labai daug knygų, nes aš gausiai jas kaupiu ir dar dovanų gaunu ir taip lentynose bei prie vaikų lovų rikiuoju.

Štai neseniai į rankas iš kone gausiausio vaikiškų knygų leidėjo “Nieko Rimto” papuolė ir dar viena “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas” – tokia solidi ne tik savo apimtimi, bet ir viskuo kas yra šalia – klasikine istorija, atpažįstamais ir kiekviename mūsų gyvenančiais veikėjais (na kam gi nepritrūksta drąsos, kaip liūtui ir kam nesvarbi draugų parama tais vingiuotais gyvenimo etapais), ypatingos nuotaikos iliiustracijomis.

Jau visiškam aiškumui – kuris gi neatsimenate Geltonų plytų kelio, mergaitės Dorotės ir jos draugų.. Man iš karto Keistuoliai ir Ilona Balsytė prieš akis bei jų šios istorijos interpretacija, su ja juk užaugome mes ir auga dabar mūsų vaikai.  O istorijos dainos, kaip kokios patarlės vis panaudojamos mūsų kasdienybėje. Kad ir – tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti…

Knygos iliustracijos klasikinės, tikros ir skleidžia tokią ypatingą vintažinę nuotaiką. O gal jos labai Kalėdinės – tikrai, šiuo metu jau viskas nusidažo Kalėdomis!

Iliustracijos neliko gražiomis tik mums, o jų dailininkas Robertas Ingpenas buvo labai apdovanotas H.K. Anderseno medaliu, kuris savo verte meno pasaulyje nenusileidžia Nobelio premija!!! Tokiu medaliu pažymimos tikrai ne visos, o tik pačios geriausios knygos vaikams. Visą jų seriją, vadinama Anderseno vardu, galite apžiūrėti šiose lentynose.

Man ji svarbi ir todėl, kad atlieka paramos misiją – dalis už knygą surinktų lėšų bus skirta A.Adamkienės labdaros ir paramos fondui, už kurias bus nupirkta knygų kaimo vietovių ir vaikų namų bibliotekoms.

Man net kilo mintis, kad tai knyga dovana – sau, artimam ir kitam. Labai plačiąja prasme – nes skaitymas sau ir vaikams visada yra dovana, nes dovanoti prasmingą knygą – jau yra dviguba dovana, o dar ją dovanojant kitam, prisidėti prie paramos – jau dovanų dovana. Man atrodo, kad “Nuostabusi Ozo šalies burtininkas”  tokia knyga, kurią galima turėti savo lentyvnoje šimtą metų, ir ją skaityt mažam ir dideliam visada bus aktualu. Smulkmena, bet išduosiu, kad man labai patinka didelės knygos su per vakarinį skaitymą įveikiamais skyriais – kad tos vakarinės dovanos vaikams būtų sumatuotos ir skaniai suskaitomos.

Viena sau tokiais knygos lobiais nesidžiaugsiu. Tikrai noriu ir galiu pasidalinti. Parašykite kokia knyga iš vaikystės Jums yra ar būtų dovana ir viena iš trijų knygų „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ pasieks jūsų namus dar iki Kalėdų.

The post Knyga kaip dovana – sau, artimam, kitam appeared first on Beatos virtuvė.

Oi, kokio grožio ir kiek idėjų, ir kiek šaunių žmonių, kurie nepaprastai, jaukiai ir ypatingai leidžia laiką vakarais namuose. Kai skelbiau šį konkursą su visai nekukliu „Kotanyi“ prieskonių rinkiniu, visai nesitikėjau, kad jūs taip nerealiai leidžiate vakarus. Ir kaip Kalėdų laukimas kiekvienus namus jau tiesiog persmelkęs!

Tikrai, kai kaskart iš tokios gausos komentarų, kurie, nepagražindama sakau, yra vienas už kitą turtingesni ir jaukesni, kiekvienas vertas būti užrašytas kaip priminimas ar patarimas, ir reikia išrinkti vieną laimėtoją, tai visada nuoširdžiai ir ilgai suku galvą. Juk čia nėra objektyvių kriterijų – kuris ilgesnis ar kuris žalesnis, visi namų kvapai ir darbai yra super jaukūs ir vien skaitant iškart veidą papuošia šypsena… Nekalbant jau apie puikias idėjas – pavyzdžiui, kas vakarą užrašyti po 2–3 atvirukus, taip neskubant ir pagalvojant apie kiekvieną žmogų, arba visai šeimai dainuoti prie židinio, tėčiui akompanuojant gitara… O jau mezgėjų mezgėjėlių…

Tai ilgai netempdama ir pasakysiu, kad šįkart mane labiausiai papirko (gal ir dėl to noro sėkmės palinkėti), Justinos komentaras apie mylintį megztinį mylimam… Kaip jau buvau išpažinusi savo meilę virbalams ir Bronelės patraukimus per dantį, tai labai labai palaikau Tave, Justina!

Justina rašė: Mano vakarai irgi apnarplioti mezgimo siulais..Tssss, niekam nesakykit, po eglute zadu vyrui padeti savo rankomis megzta, su imegzta begaline meile, megztini!!!!!!!! Va cia tai projektas! Palinkekit sekmes!

Na o dar… Ko jau ko, bet komentaro su daiktiniais įrodymais, tai tikrai nesitikėjau – va štai Miglės vakaro užsiėmimai kaip ant delno. Na tai… Mano mėgstamas „Kotanyi“ prieskonių malūnėlių rinkinukas keliauja ir Miglei.

Labai labai ačiū visiems, kurie rašė, kurie dalinosi ir, net neabejoju, įkvėpė kitus.

The post Dabar geriausi mūsų vakarai, arba Kas laimėjo konkurse appeared first on Beatos virtuvė.

Man tikrai patinka Kalėdos. Jausmas juk tikrai būna kitoks nei laukiant Žolinės ar Naujųjų metų, su niekuo nesulyginimas ir ypatingas. Tegul būna jos pačios geriausios. Dabar aš kiekvieną vakarą deginu žvakes visokiausias ir džiaugiuosi gražiomis žvakidėmis. Sujungiu visas girliandas, o savaitgalį ir židinį užkuriam. Taip paskendus sofoje galiu visus vakarus leisti. O kalėdinių dainų klausausi vis dažniau,  mano Izabelė turi tokį rinkinį, tas melodijas leidžia kuo garsiausiai, norėjau leisti jau spalį, bet liepiau laukti gruodžio. … Nežinau, kam jos gali nepatikti.

Man šios Kalėdos bus ne mažiau ypatingos nei prieš tai visos buvusios. Nėra tų, kurios buvo, ir nėra tų, kurios bus, yra tos, kurios yra dabar.

Štai, prašau, jums mano kalėdinis TOPAS:

VISŲ SVARBIAUSIA

Vienas ir pagrindinis reikalavimas yra ramus nusiteikimas. Dievas neslypi detalėse, nėra svarbu pasinerti į tobulą dovanų supakavimą ir pasiruošimus, Dievas slypi aplinkui ir visur. Ramybė ir geras jausmas svarbiausia. Kaip tai padaryti? – Grybauti gerus dalykus. Kaip eitumėt į mišką baravykų. Štai kokia graži kepurė, kokia maloni mergina, koks paslaugus pardavėjas, kokie gražūs apelsinai. Grybaukite gerą jausmą, rinkite jo visą pintinę. Tai aišku, kad kamščiai ir grūstys, ir nežinau, ką pirkti, ir visur manęs reikia, ir viską reikia padaryti. Spės, palauks, viskas bus gerai..

Ir štai mano kalėdinis TOP:

-          Last Christmas I gave you my heart  – Na kaip be šito hito??? Atsimenu, puošiam Kūčių eglę, o per MTV (mano tėtis vienas pirmųjų satelitą ant namo užsikėlė)  plyšauja daina, kuri stabiliai skamba per mano Kalėdas daugiau nei dvidešimt metų. Ir George yra mano sūnaus vardas… Cha, cha, cha, kas galėjo pagalvoti.

-          Ką kalba gyvuliai? Man visada patikdavo visi burtai ir užminimai. Kūčių vakaras su šeima yra šventas. Tik kartą per metus tų koldūnų su aguonomis ir aguonų pieno ragaujam.

-          Tarp Kalėdų ir Naujųjų visada užsibrėžiu planus, siekius ir norus kitiems metams. Kai būdavom Kėdainiuose, mes su sese išbėgdavom į lauką juokais paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Niekada negirdėjau, kad šunys lotų iš Anglijos pusės, bet va…  Būkite atviri naujovėms, niekada nežinom, ką mums kiti metai atneš.

-          Mandarinai ir karštas vynas. Tai yra slaptas mūsų kursiokų kalėdinių vakarėlių kodas. Prasidėjo pirmame kurse, tęsiasi iki šiol. Kiekvienais metais galite pradėti savo tradicijas.

-          Sausainiai Kalėdų seneliui. Aš atsimenu, kai buvau gavusi mikserį, kur pingvino kojos plakė grietinėlę. Su vaikais pastaruosius metus, kiek jie jau suvokia, padedam seneliui sausainių ir pieno. O aukščiausiasis tas jaudulys, kai JIS ateina… Aš išgyvenu visą savo vaikystę ir visą dovanojimo džiaugsmą.

-          Viena diena prie teliko (gali būti dvi). Aš jau dabar laukiu – antrą Kalėdų dieną būsiu su pižama namuose ant sofos. Visus metus laukiu šitos prabangos. Kaip ir šampano taurės Kalėdų rytą.

P. S. Paskutinis ir ne paskutinis – aš privalau vaišinti, čia nerašyta tiesa. Jei to negausiu, tai Kalėdos truputį ne tokios.  Šiais metais Kūčios bus pas sesę su geriausiom silkėm, aguonom ir grybais, o Kalėdos – pas mane su gražiausiais kalakutais, žąsim (tikiuosi) žaliausiais briuseliniais kopūstais ir degančiu kalėdiniu pudingu.

O dabar taikiai laukime kartu, šiuo įrašu atidarau Kalėdinių temų gausybių ragą…

O jūs??? Kas yra Jūsų topas??? Pasidalinkite. Trims topų autorėms (gerai ir autoriams, bet gi pati matau kad moteriškoji žmonijos pusė gerokai aktyviau reiškiasi) žadu šeimos kalendorius, kad visus savo ateinančių metų planus ir topus galėtumėt įgyvendinti, tai kokie gi yra jūsų   Kalėdiniai topai ir pagrindiniai ingredientai?

The post Ko iš tikrųjų reikia??? Kalėdos!!! appeared first on Beatos virtuvė.

Man atrodo, kad mūsuose paplitęs klaidingas mitas, kad advento laikotarpis yra reikalingas tik karštai besimeldžiantiems katalikams ir dievobaimingiems tikintiesiems. Bet kaip papasakos mano labai labai gerbiama etnologė Gražina Kadžytė, tai šis susikaupimo, rimties laikotarpis yra visiškai natūraliai susijęs su gamtos ciklais, tinkamas, vertingas ir naudingas kiekvienam. Ir jei Gražina papasakos, kad mes klaidingai įsivaizduojame adventą kaip kažkokį liūdesio ir graudulio metą, tai aš noriu parodyti, kad tam tikras pasninkas gali būti labai malonus, jaukus ir be galo gardus. Negana to, šioje laidoje taip pat parodysiu, kad salotos irgi gali būti skalsios bei sočios. Žodžiu, kalbėsimės ir gaminsim ne tik iš salotos lapo ir šlakelio alyvuogių aliejaus – vis dėl to žiemos metas ir agurko griežinėliu pilvo nesušildysi.

Visi žinote, kaip aš mėgstu ir tiesiog nebijau liaupsinti grikių ir… burokėlių. Taigi, neapsieisiu be jų ir šioje laidoje. Gaminsiu grikius su daržovėmis – galite vadinti salotomis, galite pagardintais ir daržoviškais grikiais… Sotumas ir skalsumas čia ne tik iš grikių, bet ir iš saulėje džiovintų pomidorų.

Na o turbūt dar sočiau ir tikrai prašmatniau – burokėlių salotos su bolivinėmis balandomis ir ožkų sūriu… Patys pamatysite.

Žinau, kad kiekviena šeimininkė moka išvirti bulves, tikrai žinau. Ir net neabejoju, kad kiekviena turi savų paslapčių, kuo jas pagardinti, o aš laidoje pateiksiu 3 būdus, kaip papuošti ir naujų vėjų įpūsti mūsų antrajai duonai – bulvei.

Na, o kad viskas nebūtų tik daržoviška ar grūdinėmis kultūromis persmelkta, tai dar ir porą receptų su žuvelėmis parodysiu. Vienas iš serijos, kai „mažiau yra daugiau“, arba kaip nesugadinti geros žuvies.

O kitas receptas apie skumbrę japoniškai. Naujas, neįprastas, pakankamai egzotiškas variantas mėgstantiems ragauti ir mėgautis.

Jei jums beskaitant netyčia nutiko taip, kad jau dabar pat norite pulti ir gaminti, siūlau prisiminti neseniai parodytą, bet jau ne vienai blogo skaitytojai puikiai pasitarnavusį receptą – lašiša švediškai. Labai paprasta, labai greita, todėl vietoj vakaro virtuvėje galėsite mėgautis ir maloniu laiku su šeima ar su savimi, ir  puikia vakariene.

Pasimatome laidoje sekmadienį, 10 val., TV3.

The post Advento maistas neturi būti nuobodus – parodysiu TV laidoje sekmadienį appeared first on Beatos virtuvė.

Žinote, geriausi dalykai gimsta bendraujant ir dalinantis.

Štai Asta mielai pasidalino savo keptų florentinų receptu, kurių man teko garbė ragauti – tikrai labai gardūs ir išvaizdūs. Vienokie ar kitokie džiovintų vaisių, uogų ir riešutų gardėsiai beveik kasmet atsiduria mano gaminamų dovanų sąraše, tai drąsiai rekomenduoju ir jums.

Astos florentinų receptas – čia.

Tiesa, Asta florentinams naudoja tik saulėgrąžas ir sezamus, o aš dar rekomenduoju nebijoti ir drąsiai improvizuoti: čia puikiai tinka ir moliūgų sėklos, ir aguonos, net neminint migdolų riekelių ar kokosų drožlių. Galite ir vieną kitą graikinį ar lazdinų riešutą suskaldyti – skonio tikrai nepagadins.

Na o jei ir jūs turite savo firminių receptų Kūčioms, Kalėdoms ar visai be progos – siųskite, dalinkitės, aš būtinai paskelbsiu.

The post Puikieji Astos florentinai – Kalėdoms, dovanoms, žiemos vakarams appeared first on Beatos virtuvė.

Kaip man patinka gerbiama etnologė Gražina Kadžytė. Išties, labai teisingai pastebėjusi, kad susikaupimo, rimtesnio meto, apmąstymų nereikia bijoti.

Ir visi žinom, jei norim, kad galva būtų šviežia, skrandžio nereikėtų apkrauti. Tik negalvokite, kad siūlau vien salotos lapais maitintis. Jei nematėte ir dar norite pažiūrėti, kokius patiekalus siūlau valgyti iki Kūčių, laidą galite pažiūrėti TV3play, o šiandien dalinuosi visai kitokiu būdu, kaip valgyti skumbrę, kuri anei šaltai rūkyta, anei karštai. Pamarinuokite ir kepkite ją šviežią – skumbrė japoniškai.

Kai įvairiausios tradicijos ir specialistai rekomenduoja valgyti daugiau grūdų, kruopų ir daržovių, aš visai mielai prisimenu ir jums siūlau pabandyti, jei dar nebandėte, lietuvių žieminio maisto klasika tapusius raugintus kopūstus patroškinti su saldžiosiomis bulvėmis – batatais. Patikėkite, tikrai nebūtina kopūstų poruoti su rūkytomis dešromis.

Bus pats tas pasitikti prognozuojamą atšalimą savaitės pradžioje.

The post Greičiausiai egzotiškiausias receptas iš TV laidos apie advento maistą appeared first on Beatos virtuvė.

Nemeluoju, mano vaikai apie Kalėdas pradėjo kalbėti rugpjūčio mėnesį. Na ne kalbėti ištisai, bet vis jiems išsprūsdavo du dalykai: a) kiek liko?; b) šito noriu Kalėdoms.
Jurgis kokius jau du metus svajoja apie nuotolinio valdymo lėktuvą. Nežinau, ar išsipildys svajonė, nes nemanau, kad yra tokių, o jei ir yra, tai kai bus didesnis. Draugės labai sumanus sūnus svajoja apie burtų lazdelę, nes kai ją turės, tai viską galės. Izabelė, kaip pridera septynmetei, svajoja apie iPodą, kad galėtų klausyti muzikos, bet mūsų Kalėdų senis užsispyręs ir technikai kol kas sako ne, pasirinkdamas labiau tradicines dovanas.

Bet su tom tradicijom irgi sudėtinga, štai viena draugė klausinėja, ar žino kas nors, kur gauti „skoningą“ undinėlę, nes barbinės jai nelabai. Tai aš jai pasakiau ir pati pagalvojau, kad, oi mes, mamos, taip norim tuos savo vaikus užauginti nuostabiais žmonėmis ir jiems siūlom tik tai, kas su skoniu ir ekologiška, bet juk ketverių metų vaikas tiksliai žino, kad nori tos undinėlės, kuri yra Disnėjaus filme, būtent tos, ir net skoningiausia rankų darbo undinėlė bus tik baisinga kūtvėla… Tai gal reikia vaikams bent per Kalėdas duoti tai, ko jie nori? Nes mes, suaugę, norime medinių žaislų ir knygučių, o jie nori šokolado ir iPodo. Arba dar didesnės nesąmonės, kaip Furby (aš kategoriškai buvau ir esu prieš, bet močiutė pasidavė).

Tai va, bet aš tai tikrai nesiųsiu telegramos iPodui ar telefonui, mes su seneliu sutarėm, kad dovanos bus žaislinės ir truputį praktinės… Pižamos, kojinės ir dar kas nors…

Beje, kalbant apie kojines, ypač tas kalėdines. Aš praėjusiais metais taip buvau užsikepusi jas pasiūti pati, kad siuvau Kūčių išvakarėse naktį, bet pasiuvau. Visiems. Tik bėda, kad jos kažkur dingo, liko tik viena, teks skelbti paiešką. Ir nors tai nei kiek nelietuviška tradicija, man ji labai patinka, nes į tą kojinę galima įdėti mažų smulkmenų – saldainių, pieštukų, dar kojinių J))

Dovanoti yra gera, bet vis tiek mane kartais apima panika, kad oooooooooooo, neturiu dovanų visiems… Tai tada aš nusiraminu šitaip: pakvėpuoju ir gerai pagalvoju, ir suprantu, kad visko mes turime, todėl bet koks dėmesio pademonstravimas yra gerai. Nors, tiesą sakant, apie jas pradėjau galvoti jau lapkričio mėnesį, tada man mano sesė Odeta sako: žinai, šiais metais nieko nedovanojam vieni kitiems, tik vaikams. Oi, galvoju, kas čia dabar? Mano sesė yra labai protinga moteris, bet aš tai vis tiek dovanų jiems turiu (geriausio alyvuogių aliejaus iš Portugalijos, manau, tokios dovanos yra geros).

Dovanos yra gerai, bet dovanoti reikia jausmingai ir kukliai. Dovana turi suteikti gerą jausmą ir parodyti, kad jūs galvojate apie tą žmogų bei linkite jam geriausio.

Mano manymu geriausios dovanos yra:

-          Knygos. Užrašų knygutės, kalendoriai. (Paprasčiausia būtų įtikti su kulinarinėmis, cha cha, arba kokiais albumais.)

-          Kojinės (visada naudojamas dalykas).

-          Kvepiančios žvakės (aš labai pamėgau šitą dovaną, tai prašom, galite man dovanoti. Odeta, jei skaitai, štai tau užuomina… Cha, cha, cha, cha)

-          Žurnalų prenumeratos (sakysite, kaip nuobodu, bet labai praktiška)

-          Fotosesijos (aš va prieš porą metų dalyvavau Fotopastelės kalėdinėje fotosesijoje, neatsidžiaugiu iki šiol… (ir šiais metais jie rengia kalėdines šeimos fotosesijas savo nuostabiai išpuoštoj studijoj, mano kaimynystėj)

-          Maisto produktai ir maistas (visada labai gerai, bet, aišku, ne perlinių kruopų maišelis – apie maistines dovanas kalbėsim visą savaitę, o sekmadienį laukia TV laida)

-          Bilietai į teatrą, operą ar kelionės, patirtis ir t. t.  (praėjusiais metais Tomo mamai dovanojau afternoon tea Savoy viešbutyje, viena geresnių dovanų, kalbam apie tai iki šiol, šiais metais rašysiu pakvietimą ranka: opera ar koncertas, drinks&dinner in Vilnius).

O ką jūs manote? Kokia jums geriausia dovana? Ir nevaidinam, kad apsieisim be dovanų, nors po mažutę, bet malonu gauti, tikrai.

The post Apie dovanas kas, kam, ką ir kodėl? appeared first on Beatos virtuvė.

Prieš gerą savaitę šiek tiek užsiminiau apie knygas vaikams ir apie tai, kad dovanoti knygą iš tiesų yra pamaloninti ne tik gavėją, bet ir save… Tai tikrai labai maloni ir, mano nuomone, labai prasminga dovana.

Tuo visiškai įsitikinau, paskaičiusi ir jūsų visų komentarus. O žinote, kodėl man dar labai smagu? Kad mano blogą skaito tiek daug žmonių, kurie savo pasaulėžiūra ir pasaulėjauta tokie artimi man pačiai, o kartu ir mums visiems. Kas neskaitė Pepės, Karlsono, ar Dunduliuko?

Taigi, tądien trys „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ knygos buvo pažadėtos, tik oi kaip neapdairiai aš čia tą „konkursą“ užvedžiau… Juk kaip išrinkti nugalėtojus?… Kuo vadovautis? Visuose komentaruose knygos vienos geresnės už kitas, o komentarai kupini nuoširdumo, vaikystės nostalgijos ir gražiausių jausmų bei linkėjimų savo mažiesiems.

Vieną komentatorę-laimėtoją padėjo išrinkti „Nieko rimto“ leidykla, kuri, jei taip galima sakyti,  ir įsteigė prizus.

Vieną knygą dovanų gaus Vaida (Nieko is vaikystes neatsiminsiu taip stipriai ir maloniai, kaip dabar su vaikais simta kartu skaitomas ir neatsiskaitomas Petsono ir Finduso istorijas-nerealios, siltos, geros. Labai dziaugiuosi, kad jas atradome. Nors skaitytos ir ne mano vaikysteje, o mano vaiku, labai noriu balsuoti uz sias knygas…… O jei sitos neuzsiskaito, tai is mano vaikystes- „Pabalduko nuotykiai“), už tai, kad myli Petsoną ir Findusą :]

Antros knygos laimėtoją jau aš išrinkau… Sigita (Man knygų knyga – Pepė Ilgakojinė. Iki šiol turiu ją, savo vaikystės knygą – visą suskaitytą, nuplyšusiu ir vėl užklijuotu viršeliu. Skaičiau nenusakomą skaičių kartų. Įsivaizdavau, kaip aš esu Pepė ir gyvenu viena. Norėjau turėti ir arklį ir Beždžionę ir tėtį negrų karalių. Paauglystėje, turbūt Pepės įtakota nešiojau kojines iki kelnių ir dažiau „ryžai“ plaukus. Iš Pepės išmokau daikteliauti, todėl dabar, kažkaip gal ir netyčia, o gal pepiškai daikteliaujant, kiekvienoje kelionėje randu auskarą. Ir su vaikais įdomiausias žaidimas – daikteliauti. Neįtikėtina, kokie lobiai ant žemės guli. Mane Pepė išmoke laisvės būti kitokia. Negalvoti kaip visi ir elgtis nestandartiškai. Kita ne mažiau įsimintina herojė Merė Popins. Skaičiau apie ją dar iš mamos vaikystės knygų, kur visa istorija buv išskaidyta į keturias mažas knygutes. Vienoje knygoje yra istorija Merė Popins eina i parką. O ten nuostabiai aprašoma arbata. Ją Merė Popins atsinešė (turbūt termose) įsipylė į puodelį ir parke į tą puodelį pribyrėjo įvairių žiedlapių ir žiedadulkių. Visa ta arbata taip vaizdingai aprašyta, kad aš nešdavausi, kai tik galėdavau arbatą į lauką ir jei nieko vėjas į ją nepripūsdavo, aš pati prisiberdavau) už neribotą vaikišką fantaziją, įsijautimą, už pamokas iš knygos, už patirtį, vaizduotę ir istorijas, perduodamas savo vaikams.

Na o trečią knygą norėčiau padovanoti Editai (Oi, labai daug vaikiškų knygų yra tiesiog nepakartojamos   Tai ir Eleanor H. Porter „Poliana“, Lucy M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, „Anė iš Evonlio“, Astrid Lindgren „Emilis iš Lionebergos“, „Mes varnų saloje“ ir visos Roald Dahl knygos   ir daugelis daugelis kitų!) gal už šiek tiek naujesnės kartos vaikų rašytojų sąrašą, o gal ir labai subjektyviai – už Roald Dahl ir iškart iš atminties išnyrančius jo „valgomus sienų apmušalus“… Tikra vaikų svajonė.

Jei kas neskaitėte, tai rekomenduoju perskaityti mielų skaitytojų komentarus – turėsite puikios bibliotekos knygų sąrašą savo vaikams. Arba net ir patys galite viską perskaityti, juk vaikiškose pasakose gryna išmintis ir tiesa surašyta.

Na ir dar ta proga dalinuosi vienu receptu iš TV laidos apie advento maistą – tebūnie grikiai su daržovėmis.

The post Geriausia dovana, tikrai tikrai appeared first on Beatos virtuvė.

Ooooooo, kad būtų kas filmavęs, kai pavaišinau šiais ledais savo viešnias… Tikrai???? Iš ko čia???? Ir per naktį sušalo?????? Tikrai?????? Na kas nežino šito triuko, tai visada panašiai reaguoja.

Aš esu ledų gerbėja ir tikrai pradėjus apie juos kalbėti, galėčiau niekada nesustoti. Ledus mėgstu, o gerus ledus – labiausiai. Parduotuvėje perku, bet retokai. Ledai yra tobulas desertas ir deserto priedas. Iš esmės man nepatinka tik tie ledai, kurie yra perkrauti. Todėl kovoju su vaikais, kai jie nori kilogramu šokolado aplietų ledų.

Apie ledus vienu sakiniu pasakyti neišeina, bet jei jau visai generalizuosime, reziumuosime ir bendratimi kalbėsime… Ledai yra menas ir aistros objektas daugeliui. Ledams aš jaučiu silpnybę. Kažkada buvau įsigudrinus daug visokių jų gaminti, bet dabar neturiu ledų mašinėlės, tai sudėtingiau.

Kam reikalinga ledų mašinėlė ir ką ji daro? Ji suka ledų masę, kad šąlant nesusidarytų dideli ledo kristalai, tada ledai tirpsta burnoje. Kiti dalykai, kurie suteikia ledams glotnumo, yra cukrus ir riebalai. Nes patys žinote, kaip atrodo sušaldytas vanduo arba pienas – kietas kaip plyta.

Kitas dalykas, kuris mane labai nervina šiuolaikiniuose leduose, yra neįsivaizduojamas kiekis pripūsto oro. Dėl to ir rašomi ne gramai, o miligramai, nes šimtą miligramų, panaudojus gerą modernią plakimo įrangą, galima priplakti dvigubai. Todėl iš pirktinių man patinka sunkūs ir brangūs. Ledai negali būti pigūs, jei pigūs – kažkas ne taip…

Ledus galima  pasigaminti namie, tada jūs žinote, ką valgote: kiek juose yra cukraus, kiek grietinėlės, kokie prieskoniai (pavyzdžiui, riešutai, vanilė).

Taigi, naminius ledus galima gaminti keliais būdais. Populiariausias metodas yra gellato – tai itališki ledai, jų gamyboje naudojami kiaušiniai. Iš kiaušinių ir grietinėlės išverdamas kremas, jis maišomas (arba ne) su grietinėle ar kitais priedais, pavyzdžiui, vaisių tyrėmis.  Kitas metodas, suteikiantis purumo, yra morengas – tai yra plakti kiaušinių baltymai, maišomi su grietinėle ir kremu. Išgavus ledų masę visada kyla klausimas: kaip ją sušaldyti, kad ledai būtų glotnūs ir minkšti? Va tada ir reikia ledų mašinos. Jų yra įvairiausių, bet visų darbas vienas ir tas pats: šaldyti ir maišyti, kad kristalai būtų smulkūs, o ne aštrūs. Bet kas turi tas ledų mašinas???

Todėl dar vienas ledų gaminimo būdas yra masę sušaldyti į ledo luitą, tada suplakti maisto smulkintuvu, bet tam reikia galingo aparato. Bet įmanoma, aš taip darau vaikams smoothies ir ledus: dedu ledų gabaliukus, tada šaldytus vaisius ir pilu jogurto – susiplaka į puikiausią tirštą masę. Na… nežinau, ar ją galima vadinti ledais, bet aš užskaitau kaip ledus.

O šis būdas yra paslaptingas ir tikrų ledų gurmanų bei profesionalų negarbinamas. Tiksliau, netgi sakyčiau, kad minimas su tokiu lengvu susigėdijimu, kad ai… čia tai jau ne rimta. Bet man tai kas? Kai turiu dešimt laisvų minučių ir ledų reikia rytoj, tai darau šitaip.

Naminiai ledai su vanile ir muskatu

Iš kur sužinojau? Apie šitą metodą puse lupų prasitarė vienas kulinaras, kai aš mokiausi ledų paslapčių. Prasitarė, kaip kokią paslaptį pasakęs būtų. Bet, mielieji, kai pamėginsite nors kartą taip padaryti ledus, tai daugiau nesidairysite atgal… Man nepraėjo noras gaminti  ir kitokius ledus, bet šitas metodas tikrai, patikėkite, yra labai geras. Ir visokių variantų iš šitos serijos rasite oi daug…

Jei norite, ieškokite kas ir kaip gamina kitur, o aš pasakysiu, kaip aš darau. Kartą jau esu skelbusi panašų receptą, sušaldyti ledų aparate arba suplakti vėliau jie yra fantastiški, bet nepalyginamai kietesni nei šie, kuriuos dariau dabar. Anuose  daugiau skysčio, o šiuose tik grietinėlė ir kondensuotas pienas J)) Taip taip taip, štai jis – ponas Paslaptis – kondensuotas pienas. Kodėl? Todėl, kad jame daug cukraus, kuris pakeitęs savo būvį yra sirupas. Iš čia ir ledų glotnumas, juose visai nėra vandens – štai ir visa paslaptis.

Tokius ledus esu gaminusi specialiai šventėms, nes muskato riešutas man primena Kalėdas, ir dar kartais Karibus… Šitie ledai yra tokie skanūs ir kupini šventinės paslapties, kad nieko nieko daugiau nereikia. Gal šalia šaldytų uogų ar juodojo šokolado padažo, bet tik ne per saldaus… Tik nepamirškite prieskonių: aš išskobiau „Kotanyi“ vanilės ankštelės trečdalį, ji tokia pasipūtus ir minkšta buvo, kad tiek ir užteko, tada patarkavau irgi „Kotanyi“ muskato, kuris irgi pasitaikė kaip reta aromatingas. Aš buvau pripratus muskatą laikyti stalčiuke, o prieskoniai, beje, sensta, jiems taip pat reikia priežiūros ir sandarių maišelių, tai šis, turiu pasakyt, man pasirodė fantastiško šviežumo, aš įtarkavau beveik pusę, bet man patinka tas aitrumas. Jei norite švelniau, tai galima ir šiek tiek mažiau, tarkime 1/8 ar 1/6 riešuto.  Nuostabiausi šventiniai ledai.

Receptas čia.

The post To dar nebuvo: skaniausi ir paprasčiausiai pagaminami naminiai ledai su vanile ir muskatu! appeared first on Beatos virtuvė.

Istorija būtų tokia: 1953 metais dvi moterys, Le Cordon Bleu kulinarinės mokylos šefės, karalienės Elžbietos II karūnavimo proga beruošdamos banketą  sukūrė vištienos patiekalą, kurį taip ir pavadino Coronation Chicken – Karūnavimo vištiena.

Britanijoje šis patiekalas jau tapo klasika ir visi jį žino. O jo esmė tokia: vištienos krūtinėlė, kario prieskoniai, grietinė, razinos ir majonezas. Žinoma, vėliau tas dalykas labai evoliucionavo, atsirado daugybė jo receptų ir variacijų, bet nenutolo nuo savo esmės – tai išliko šaltas vištienos valgis su kario natomis, saldumu ir majonezu. Šiuo metu, sakyčiau, taip paruošta vištiena yra vienas populiaresnių įdarų įvairiausiems sumuštiniams. Tiesą sakant, ir aš taip paruoštą vištieną labai mėgstu, nes man patinka ir karis, ir saldumas, ir pikantiškumas, tik svarbu tarp visų skonių išlaikyti taiką ir pusiausvyrą.

Gyvendama Londone paprastai ruošdavau tokius sumuštinius: vakar dienos kepta vištiena, supjaustyta mažais gabaliukais, mango chutney, citrinų arba žaliųjų citrinų sultys, dar šiek tiek kario miltelių ir majonezo. Viskas gula ant sumuštinių duonos riekės kartu su salotos lapu, ir turim puikiausią reikalą pietums.

Kai neseniai ruošiausi Atvirų durų dienai savo virtuvėje-lofte, tai paskutinę minutę sugalvojau savo svečius pavaišinti panašiais sumuštiniais. Ir va tada man iš šaldytuvo praktiškai iššoko Daumantų „MangoMajo“.

Nes jame yra viskas, ko reikia Coronation Chicken – ir mango chutney, ir majonezas, ir labai lengvas švelnus kario skonis. Žodžiu, tiesiai į dešimtuką. Galite pykti ar purkštauti, kad reklama, bet sakau tiesiai šviesiai – man Daumantų „MangoMajo“ yra vienas didžiausių šių metų kulinarinių atradimų. Ir ne man vienai – viena mano draugė sakė, kad po stiklainiuką „MangoMajo“ net dovanos savo kaimynams per Kalėdas, taip ji yra juo susižavėjusi… (Jei jūs dar neragavot šios naujienos, lėkite į trijų iksų maximas, kol kas tik ten galima jo įsigyti).

Bet grįžkime prie Karūnavimo vištienos. Štai čia du receptai, kaip galima interpertuoti klasika tapusį Coronation Chicken – puikus vištienos kepsnelių receptas ir salotos su „MangoMajo“ vištiena, špinatais ir kriaušėmis.

The post Sumuštinių ir salotų pasaulyje – susipažinkite su karūnavimo vištiena appeared first on Beatos virtuvė.

The post Kaip pasigaminti naminį plastiliną appeared first on Beatos virtuvė.

Norisi, kad Kalėdų laukimas būtų ramesnis, atidesnis. Iš anksto nusiteikiu, kad jau šiemet tai švenčių lauksiu kitaip nei praėjusiais metais ir nepasiduosiu šitam šurmuliui. O dovanas jau tikrai suplanuosiu ir užsirašysiu labai iš anksto, kad vėliau galvos nepamesčiau po parduotuves lakstydama.

Žinau, kad tokį prieššventinį jaudulį ir net šiokį tokį įsitempimą ne aš viena išgyvenu. Ir mano draugės, vienos džiaugiasi dovanas suskaičiavę ir parūpinę jau spalio mėnesį, kitos teisinasi, kad jau niekaip negali visų giminių neapdovanoti, nes jau tokios gilios šeimos tradicijos, o be to ir labai malonios ir kaip jas nutrauksi. Bet prisipažįsta, kad oi paskauda galvelę kol prie visų vardų pliusus sudeda.

Tad mano pasiūlymas – imti ir pradėti. Nuo šių švenčių ir nuo savęs. O kaip ir nuo ko parodysiu šio sekmadienio laidoje, kurioje šurmuliuos ne dovanų ieškotojų minia, o namuose ir savo rankomis paruošiamos dovanos ir jų idėjos.

Tikrai nereikia net aiškinti, kad pačių pagamintų dovanų vertė ir misija visai kitokia. Jos neša žinią, dovanotojo dėmesį ir geriausias emocijas, kurias patys joms ir suteikiate gaminimo metu. Be to valgomos dovanos yra populiarumo viršunėje ir tinka visiems, nereikia įveikintėti tų daugiasluoksnių dovanų išrinkimo rebusų – koks kremas tinka tetai, o kokia segė pradžiugintų draugę.

Kalėdinių dovanų laidai ruošėmės ypatingai. Išpuošėmė namus ir apie tai galėčiau paruošti atskirą įrašą. Tai įtraukiantis  kūrybinis procesas ir teikiantis pasigėrėjimą begalinį. Tokioje aplinkoje, židiniui spragsint ir dovanų idėjos vyniojosi kaip iš rago ir į laidą sugulė.

Būtinai žiūrėkite šį sekmadienį ir pamatysite kaip sutalpinti dvi skardas gardžiausių sausainių stiklainiuose, o florentinams įkvėpti kokosinės nuotaikos ar kuo benustebinti tikrus gurmanus.

Į laidą mielai sutiko užsukti ir Laura, kuri parodys kaip supakuoti dovanas naudojant paprastus namuose ar lauke randamus dalykus: sviestinį popierių, konkorėžius, eglišakius. Lauros rankose visos supakuotos dovanos tiesiog uždainuodavo. Tas paprastumas stveria už širdies. Būtinai pažiūrėkite ir jus įkvėps, idėjų pametės. Pamatysite, kad visai nebūtina išlaidauti blizgiems popieriams ar pirkti gana brangius šiuo metu dovanų maišelius. Jie bedvasiai.

Na ir žinoma, laidos kulminacija ir didelis įvykis buvo meduolinio namelio kepimas. Tai dariau pirmą kartą savo gyvenimą, pamokyta Lisos, kuri yra tikra suomė ir pelnytai didžiuojasi namelių statymo išmanymu. Prisipažinsiu, baimės buvo, bet svarbiausia pradėti. Kelios sienos nuvirto, bet  iš anntro karto tvirčiau parastytos lipte prilipo. Vat Bronė idėjos paveikta, irgi tokį jau kepė ir sakė viskas ėjosi kaip patikimoje statybų aikštelėje. O jau vaikams džiaugsmo buvo tą namą puošti. Sunkiausia ir buvo – palaukti kol namas sustings.

Kviečiu šį sekmadienį, 10 val būti kartu, laidą žiūrėti ir paskutinius taškus Kalėdinių dovanų pasiruošime sudėti. Juk tereikia pusvalandžiui užsidaryti virtuvėje, kad sukurtumėte dovanų džiaugsmą. O jei jau dabar norite stverti dovanas už ragų – prašom  arbata su prieskoniais – ar gi ne geriausia dovana?

The post Kalėdines dovanas ruoškime patys. Kas ir kaip sekmadienio laidoje. appeared first on Beatos virtuvė.