Gaminti dovanas patiems yra ne tik nuoširdu, bet ir paranku finansiškai, pritaria ir mano sesuo Odeta. Naudodamasi šeimyniniais ryšiais Odetos paklausinėjau, ką žino jos vadovaujamas Asmeninių finansų institutas apie tai, kokiomis nuotaikomis kalėdinių dovanų klausimu gyvena lietuviai, ką labiausiai norėtų gauti dovanų ar kiek pinigų ketina išleisti.

Odeta, ką lietuviai labiausiai norėtų gauti dovanų?

-          Paradoksalu tai, kad noras dovanoti ir noras gauti skiriasi. Pavyzdžiui, trys labiausiai pageidautinos dovanos yra pinigų čekis, grynieji arba knyga, tuo tarpu populiariausi dalykai, kuriuos žmonės ketina dovanoti patys yra dovanų čekis (vienintelis sutapimas), valgomos dovanos ir gėrimai bei juvelyriniai dirbiniai ir aksesuarai. Tokį norų ir ketinimų neatitikimą pastebėjome praėjusiais metais, tačiau bendros nuotaikos ir tendencijos nesikeičia keletą metų iš eilės, todėl tikėtina, kad šiemet pageidavimai ir planai išlieka panašūs.

O kiek pinigų išleidžia tautiečiai dovanoms ar švenčių stalui?

-          Dvylikos patiekalų Kūčių ir gausus šventinis stalas – viena svarbiausių šventinių tradicijų lietuvių šeimose. Be to, lietuvių svetingumas išreiškiamas vaišingumu. Tad nieko keista, esame linkę kiek daugiau išleisti maistui nei dovanoms. Tais pačiais praėjusių metų duomenimis, daugelyje šeimų šventinis stalas vidutiniškai kainavo apie 150 litų, o dovanoms dažniausiai buvo numatytas 100 litų biudžetas.

Ar galima kalėdines išlaidas kaip nors suskirstyti geografiškai? Ar skiriasi, pavyzdžiui, miestiečių ir kaimo gyventojų planai?

-          Paradoksalu, tačiau kaimo vietovėse, kur svarbų vaidmenį vaidina ir natūrinis ūkis, ir yra mažesni atlyginimai, pasiskirstymas pagal išlaidas vaišėms nusidriekia į didesniąją pusę nei didmiesčiuose, nes kaimo vietovėse gyvenantieji per šventes sulaukia daugiau svečių iš miesto, dengia stalus atvykstantiems giminaičiams. Šv. Kalėdas ir Kūčias švenčiančių ne namuose miestiečių yra dvigubai daugiau nei kaimo gyventojų.

Tai ką daryti, kad per šventes neįklimptume į skolas ir visi būtų laimingi, ir patenkinti?

-          Planuoti, planuoti ir dar kartą planuoti. Pradėti reikėtų nuo žmonių sąrašo, kuriuos planuojate sveikinti. Susidarius tokį sąrašą matysite, kiek pinigų galite skirti dovanoms ir kiek konkrečiai vienam žmogui. Galbūt nuspręsite dalį dovanų gaminti patys ar surasite pigesnių alternatyvų.

Labai svarbi šventinio biudžeto dalis yra vaišės. Po gausaus, lūžtančio šventinio stalo nemažai maisto likučių keliauja į šiukšlių kibirą. Šventinio valgiaraščio suplanavimas ir netgi kai kurių jo dalių delegavimas svečiams padės ne tik atsakingai išlaidauti, bet ir vartoti.

Miela sese Odeta, ar jau visiems nupirkai dovanas?

-          Iš pradžių buvau sumaniusi paskleisti tokią idėją, kad gal dovanokime dovanas tik vaikams, bet nei gerbiama sesė, nei kiti šeimos nariai šios mano minties visiškai nepalaikė, todėl sutarėm, kad dovanosime valgomas dovanas. Greičiausiai, idėjų semsiuosi iš sesers lobynų, nes panašu, kad jau būtų galima surinkti neblogą šūsnį receptų ir idėjų kalėdinėms dovanoms per beveik 6 blogo gyvavimo metus ir 4 storas knygas…

Ką dovanosi savo sesei?

-          Kadangi ji apdairi moteris ir dovaną užsisakė viešai, tai matyt, kad teks tą pageidavimą įgyvendinti, bet dar svarstau, kad kaip nuolat besistengiančiai sportininkei,  pridėsiu ir efektingą treniruotę su savimi.

The post Mano sesuo Odeta apie kalėdines dovanas ir visada šiuo metu opų pinigų klausimą appeared first on Beatos virtuvė.

Manau, kad šios dienos laida net ir labiausiai paskendusiems darbuose ar rūpesčiuose kaip reikiant priminė, kad ir šiemet Kalėdos tikrai bus, ir jos visai ne už kalnų. Kiek liko? Mažiau nei dešimt dienų?

Visai neseniai per radiją girdėjau tokį lyg ir šaukinį, lyg šūkį, kad paskutinis savaitgalis pirkti dovanas, susitikime pirmadienį, jei išgyvensime. Tai aš siūlau nesižudyti ar/ir nerizikuoti savo gyvybe, o kalėdines dovanas draugams ir artimiesiems gaminti patiems. TV laidoje net ir alternatyvių, nebrangių dovanų pakavimo idėjų pažėrėme, taip kad galite beveik nekelti kojos iš namų, o sau jaukiai, namiškių padedami, pasiruošti šventėms ir pajusti malonų laukimą.

Šiandien dalinuosi svajingų figų receptu. Patikėkite, negirdėjau nei vieno, kuriam šitas skanėstas nepatiktų.

Kas dar? Skandinavai savo Kalėdų turbūt neįsivaizduoja be kalėdinio namelio, taigi, šiemet pirmą kartą pabandžiau tokį pagaminti ir aš. Tikrai smagu, o iš tos pačios tešlos galite prikepti kokių tik norite dalykų ir formų – nuo širdelių iki žaisliukų eglutei. Receptas čia.

Na o tam, kad gaminti dovanas patiems yra ne tik nuoširdu, bet ir paranku finansiškai, pritaria ir mano sesuo Odeta. Naudodamasi šeimyniniais ryšiais Odetos paklausinėjau, ką žino jos vadovaujamas Asmeninių finansų institutas apie tai, kokiomis nuotaikomis kalėdinių dovanų klausimu gyvena lietuviai, ką labiausiai norėtų gauti dovanų ar kiek pinigų ketina išleisti. Paskaitykite.

The post Šiandien siūlau kepti meduolinį namelį ir merkti figas – Kalėdos artėja appeared first on Beatos virtuvė.

Mielieji, tai prisidedu prie kalėdinių dovanų karštinės ir toliau dainuoju tą pačią dainelę – nuoširdžiausios, šilčiausios, jaukiausios dovanos yra tos, kurios pagamintos pačių. Be to, beveik nėra galimybės visiškai prašauti pro šalį ir padovanoti tokią pačią ar jau perskaitytą knygą, per mažas pirštinas, per dideles šlepetes, netinkamos spalvos šaliką ir t. t.

Vakar rašiau apie svaigias ir gal net šiek tiek svaiginančias figas bei legenda tapusį kalėdinį meduolinį namelį,

Dar vienas receptas iš TV laidos apie kalėdines dovanas – kokosiniai florentinai.

O jei norite dovanoti ir iš orkaitės sklindantį kepinio aromatą, tada šitie sausianiai stiklainyje kaip tik jums: griliažiniai ir turtingi.

Retai sutinkamas dalykas Lietuvoje, bet labai naudingas, gaminant salotų užpilus, yra Apelsinų actas. Be to, kaip dovana gražiai atrodo, nesunku supakuoti.

Kitas universalus dalykas – šokolado plyta. Šis dalykas – tai beveik jūsų gamybos šokoladas, į kurį galite įdėti tai, ko norite ir padaryti taip, kaip parduotuvėje tikrai nenusipirksi ir tikrai labai paprastai. Pavyzdžiui, man šokoladas visada dera su apelsinais (puikiai tiks apelsinų cukatai), o va jei padarytumėte su svarainiais, būtų visai paslaptinga.

Praėjusiais metais dovanoti kepai štai tokius super paprastus florentinus – viens, du, ir viskas. Receptą galite pasireguliuoti pagal savo pageidavimus – naudoti kokius tik norite riešutus, mėgstamas uogas, aguonas ar kitus priedus.

The post Dar kalėdinių dovanų iš TV laidos ir ne tik appeared first on Beatos virtuvė.

Negaliu susilaikyti, bet juk ir jūs, ir aš dėsime ant Kūčių ar Kalėdų stalo burokėlių mišrainę. Aišku, visos šeimos turi savo firminių receptų, bet visi labai toli nenutolstam nuo „pupelės, rauginti agurkai, virti burokėliai“ vedamųjų linijų. Kai kas dar mėgsta smulkiai pjaustytų svogūnų įdėti. Na, kiti gal ir mėgsta, bet aš tai boikotuodavau taip pagardintas burokėlių salotas namuose, ir mano mama ar Montė, ar baba man sumaišydavo atskirai, be svogūnų. Iš tiesų, tai nesuprantu, kam tie svogūnai ten? Jei jau dėti, tai būtinai tik labai ilgai karamelizuotus.

Prieš porą metų pirmam laidos sezone tikrai labai išmanią ir gardžią burokėlių mišrainę pristačiau su džiovintais grybais ir džiovintais obuoliukais.

O dabar dar vieną variantą norėčiau pasiūlyti. Šiais metais ši mišrainė tikrai keliaus ant mano Kūčių stalo: su avinžirniais, obuoliais, kriaušėmis, pagardinta argano arba tyriausiu alyvuogių aliejumi.

Avinžirnių tikrai yra pirkti konservuotų. Miestiečiai galite nueiti į kokią delikatesų parduotuvę, pavyzdžiui, Užupio krautuvėlė, ir ten įsigyti ispaniškų garbanzos didelių stiklainiuose, o ne skardinėse konservuotų. O jau jų pilnumas, minkštumas, gardumas. Kas negali ar iš viso jų platumose avinžirnių nesimato, tai imasi pupelių, tik jas reikia gerai gerai išvirti. Geriau imti mažutes baltas, pamirkyti 12 valandų vandeny, tada užpylus švariu vandeniu virti (svarbiausia, be druskos). Arba dar labai geros pupelės yra sojų, įsigyti galima pas ūkininkus Daivą ir Arūną, jie prekiauja II ir V Panoramoje, o IV – Tymo turguje. Net ir apvirtos jos išlieka stangrios ir net šiek tiek primena riešutus. Kūčių vakarui verta pasistengti.

Su avinžirniais pagaminamos greičiausiai… Jei norite itin gero burokėlių skonio, tai juos kepkite orkaitėje, kepimo maiše arba folijoje įvyniotus. Jei greitis svarbiau, tai ne tokie jau prasti ir virti burokėliai. Raugintus agurkus aš mėgstu, bet dabar jų atsisakau. Saldumo ir rūgštumo barus užpildo obuolys ir kriaušė su citrinų sultimis.

Štai ir receptas.

The post Burokėliai ir nauja mišrainės šv. Kūčioms versija appeared first on Beatos virtuvė.

Dviem dienom buvau nušokus į Londoną. Ar yra dar nebuvusių ten? Jei taip, tai greitai šokite į lėktuvą ir maukite ten sau drąsiai.

Manęs ne kartą jau klausė ir LT, ir Londone: ar pasiilgai Londono? – Nespėjau. Tikrai. Nuo tada, kai visa šeima persikraustėm į Vilnių, ir va štai jau aštuonis mėnesius mūsų namai čia, Londone aš spėjau apsilankyti keturis kartus. O gal penkis? Žiūrint iš kurios pusės skaičiuosi. Pamaniau, turbūt tūlas lietuvis turi mažiausiai po vieną giminę ir po du draugus Londone. Net ir tie, kurie neturi, vis tiek, be abejonės, Londonas yra ta vieta, į kurią lengva nuskristi ir yra daug ką veikti, pamatyti ir skanaus paragauti.

Aš va tik išlipau iš lėktuvo ir iškart į kasmetinę kalėdinę vakarienę.

Tiesa, vos per plauką pavyko ištrūkti, nes pirmą kartą gyvenime mėginau išskristi su vaiko pasu. Taip, pasiėmiau pasą, net nesusirūpinau, kad čia ne mano. Net nepatikrinau ir nedirstelėjau į jį, kol registracijoje už mane patikrino malonus vaikinas. „Čia ne jūsų“… KĄĄĄĄĄ??????? Kaip tai ne mano…Vaikai priduoti sesei, BonBon taip pat, Tomas jau Londone laukia, o aš va štai taip, ID kortelės galiojimas pasibaigęs. Na aišku, kaip ir būna tokiose situacijose, nutirpsti, bet…

Kaip mano sesė visada primygtinai sako: mūsų tėtė yra gimęs vairuoti, o tu, Beatute, tik išmokusi. Ji sugebėjo per 40 minučių nuvažiuoti per visą miestą ir atgal. Bet pasas buvo mano rankose. Tas, kurio reikėjo. Ir skridau kartu su visu būriu talentų. „Fojė“ koncertas juk vyko sekmadienį Londone, tik į jį nuvykti man buvo jau per daug. Net ir iš išsvajoto vakarėlio, aš, kaip ponia pelenė, pasišalinau pirma (to dar nėra buvę), iškart po vidurnakčio. Labai norėjau miego.

Nė kiek nesigraužiu, nes kitą dieną jau aštuntą ryto buvau žvali. Ir valgiau vienus skaniausių pusryčių, kokius tik galima sugalvoti. Jei aš maistą atsimenu ilgai, tai šį tą reiškia. Modern Pantry. Visada populiari šefė, viską drąsiai miksuojanti, visokiausius skonius. Pasaulio pilietė, gimusi Kanadoje, užaugusi Naujoje Zelandijoje, karjerą padarius Londone… Kažkada ten jau brunch‘iavau, tada valgiau plantaną, keptą su chorizo. Tą kartą: fetos, kukurūzų ir kario lapų blynelis su šonine ir klevų sirupu.

Saldu, sūru, rūgštu švelniai nuo fetos, ir oi, kiekvienas kąsnis įsimintinas. O Tomas dar valgė košę… Košė avižinė, aišku, su persikų uogiene, bet jau jos minkštumas… Žinoma, virta su aukščiausio riebumo pienu ir ant viršaus dar grietinėlė… Dar to nebuvau mačius, bet tikrai grietinėlė. Patys suprantate, kad košė su grietinėle skamba kaip desertas ar kažkas iš kito pasaulio.

Pietūs: Covent Garden Hotel restorane, kuriame, aišku, sutikau lietuvę padavėją, kaip ir visur kitur. Tai dar tik smagiau. Ir štai dar keletas kalėdinių vaizdų.

Ar buvau parduotuvėse? Tik trumpai, ir iš ryto, kol dar nebuvo apgulties. Pirkau paskutines dovanėles.

Šeštadienį pietavom su mergaitėmis mėgstamame pub‘e Ladbroke Arms, kur sutikom dar vieną malonią lietuvę.

Beje, aš visur visur visur sutinku lietuvių ir todėl Londone yra labai smagu. Na gerai gerai, ne tik dėl to, bet vis tiek faina.

Taigi, kaip matote, valgymo savaitgalis buvo. Ar jūsų šventiniai meniu jau sudaryti?

Šią savaitę apie tai daug kalbėsiu, trauksiu visokius receptus, ir, aišku, laukia šventinė laida sekmadienį. O dabar – kaip iškepti kalakuto koją: paprastai ir lietuviškai.

The post Karoliai karoliukai iš Londono ir… kalakuto koja appeared first on Beatos virtuvė.

Ar pasiilgote Ritos, kurią aš jaučiuosi pasisavinus kaip kokią asmeninę savo svetainės filmų apžvalgininkę, geriausią patarėją ir verčiausių filmų išmanytoją? Cha cha cha, manau, kad pasiilgote, nes jos populiarumas, kai atvirai pareiškė apie filmus, per kuriuos labai norisi paverkti, neabejotinai mušė visus blogo svečių populiarumo reitingus.

Rita štai surašė jums ir man rekomendacijas, ką reikia pamatyti prieš Kalėdas. Na gal nieko tokio, jei ir kokią antrą Kalėdų dieną žiūrėsite.

O jūs pasidalinkite savo rekomendacijomis – taip kiekvienas galėsime sukaupti po labai gerą filmų sąrašą ateinantiems metams.

„Apsukęs laiko ratą, nupliko kalendorius“ – taip dainuojama vienoje dainoje ir neišvengiamai vėl esame gruodžio vidury. Kol kas dar bėgte, bet labai tikiuosi, kad visi rasime minutėlę ramybės – kai užrištas paskutinis kaspinėlis ant dovanų pakuočių, vaikai ramiai miega laukdami Kalėdų Senelio, namuose dar tvyro prieskoninės  tešlos kvapas, o figos jau mirksta brendyje…. Tuomet jūs susirangysite su karšto vyno taure krėsle ir klausysitės, kaip gruodžio tyloje ateina Kalėdos.

O pasiklausę žiūrėsite savo mėgstamiausius prieššventinius filmus, kurie kasmet, privalomąja tvarka, turi būti peržiūrėti ir dar kartą pergyventi. Ir nėra čia nieko gėdingo – tradicijos padeda gyventi.

Kalėdinių filmų sukurta begalė, raudonai žali sąrašai mirga nuo blogų Kalėdų senelių, šventes norėjusių pavogti elfų ir romantiškų meilės istorijų, įvykusių kaip tik per šventes. Kad ir koks filmas yra jūsų mėgstamiausias, rekomenduoju prieš šventes būtinai pažiūrėti vieną romantišką, vieną senovišką ir vieną stebuklingą filmą.

Filmas apie meilę būtų mano pirmasis pasirinkimas belaukiant švenčių, ir tinkamesnio filmo, kaip „Tegyvuoja meilė“, mano manymu, nėra dar sukurta.

Tai tobulas romantikos, muzikos, šventinės nuotaikos ir stebuklų, šiokio tokio kičo ir, o dangau, britiško humoro lydinys, pabarstytas talentingų aktorių vaidybos perliukais. Mano giliu įsitikinimu, šis filmas niekada nepabos, jei žiūrėsite jį tą ypatingą kartą – gruodžio mėnesį su taure vyno rankoje. Ir jei ašarą išspausite toje pačioje vietoje (mano ašaringasis epizodas yra tas, kur „to me you are perfect“)…

O prunkštelėsite eilinį kartą iš šokančio premjero aka Hugh Granto, ir eilinį kartą negalėsite patikėti, kad ta pilka ofiso pelytė atsisakė gražuolio Karlo, nes norėjo būti gera broliui… tai žinokite, kad viskas tvarkoje, nugyvenote dar vienus metus ir jūsų vertybės nepasikeitė. Ir būtinai nepraleiskite galutinio epizodo iš oro uosto laukimo salės – jį pažiūrėję mintyse padėkokite šalia esantiems artimiesiems, nes „God only knows, what I’d be without you“.

Kalėdos visuomet yra apie gerumą ir dar apie artimuosius. Apie tai ir filmas „It’s a wonderful life“, sukurtas dar 1946-aisiais.

Man labai patinka jį žiūrėti prieš šventes, nes jis toks naivus, paprastas, bet kartu ir prasmingas. Ir juodai baltas ­- ach, kokia atgaiva akims po raudonai-žalio kalėdinio triukšmo. Tik iš šito filmo galima sužinoti, kaip angelai gauna sparnus, ir įvertinti savo kasdienio gyvenimo džiaugsmą.

Dar prieš šventes siūlau pažiūrėti kokią gražią stebuklinę pasaką. Aš visada esu už Hario Poterio epopėją ir kasmet žiūriu bent po vieną filmą iš Poteriados. Taip taip, galima sakyti, kad šie filmai visiškai komerciniai „blokbasteriai“, prifarširuoti specialiųjų efektų, tačiau pagrindinės šių filmų idėjos yra universalios: juk mamos meilė iš tiesų veikia kaip apsauginis šydas per visą mūsų gyvenimą, o su gerais draugais kalnus gali nuversti. Juk vis tiek gėris kada nors laimi, ir kiekvienas mes turime kokią nors pabaisą, tūnančią pasąmonėje, Tą, Kurios vardo nevalia minėti. Ir beje, iš H. Poterio filmų žinomi stebukliniai reiškiniai egzistuoja realiame gyvenime: jau sukurtos judančios fotografijos, o po kelių metų bus sukurtas ir nematomas apsiaustas.

Gerai, jei Haris Poteris nepatinka, pažiūrėkite „Žiedų Valdovo“  trilogiją – čia irgi kalbama apie draugystę, gėrio kovą su blogiu, teisingus pasirinkimus ir jų įtaką mūsų gyvenimui, galų gale, meilę. Arba „Narnijos kronikas“, kuriose po vaikiška istorija paslėptos krikščioniškos vertybės. O gal net verta nupūsti dulkes nuo kokios senos geros rusiškos pasakos, tiks ir multiplikacinis filmas iš vaikystės, pavyzdžiui, „Dvylika mėnesių“.

O iš esmės, tai galima žiūrėti ir „Terminatorių“, jei tik tai yra tradicija, privaloma JŪSŲ šventėms. Nes tradicijos ne tik padeda gyventi, bet ir suteikia šventėms šventiškumo.

(Panaudotos svetainės imdb.com foto.)

The post Rita: Trys filmai, kuriuos būtinai reikia pažiūrėti prieš Kalėdas appeared first on Beatos virtuvė.

Tai jau tikrai esate prisirinkę tų sveikinimų ir girdėję visko. Tegul jums būna dosnūs ir turtingi, sveikatos ir laimės, džiaugsmo ir pinigų. Bla bla bla. Banalybė – pasakytų Vilma J., mano aštriausio proto ir zero bullshit draugė. (Vilma A yra Londone)

Tai kaip palinkėti, kad būtų nebanalu?? Kad nebūtų girdėta trisdešimt aštuonis kartus??!! Aš gal nieko nelinkėsiu, o geriau parašysiu šventinę atmintinę sau, kuri gal pravers ir jums.

• Geriausias laikas yra dabar. Aš kai parašiau įrašą “Ko iš tikrųjų reikia??? Kalėdos!!!”, mano draugė Rita (kurią jau pasisavinau kaip “Beatos virtuvės” kino kritikę), man parašė žinutę: “Beatke, kokia gera frazė, kad nebuvo tų Kalėdų, kurios buvo ir nėra tų, kurios bus – yra tos, kurios yra DABAR”.

• Sąrašai buvo sugalvoti ne šiaip sau, šiuo metų laiku būtiniausi sąrašai – pirkinių ir šventinis meniu. Dar įmanoma kuo daugiau padaryti iš anksto.

• Mažiau yra daugiau. Oi aš tikrai visada per daug visko prigaminu… Visada. Bet mokausi mokausi ir nuolat primenu sau – kad vienas desertas na, gerai gerai – du yra užtektinai. Nereikia penkių tortų.

• Pasirūpinsiu, kad stalas iš tiesų būtų šventiškas ir gražus, nes juk pirmiausiai viską valgome akimis… Šio sekmadienio Kalėdinėje laidoje šventinę nuotaiką ant stalo man padėjo sukurti Simple Homes, surinkę mano stalui indus, taures ir stalo aksesuarus. Pažiūrėkite, kokie mieli išieškoti daikčiukai…

• Iš anksto apgalvosiu, kuo rengsiuos. Aš pastaruoju metu nuolat išgyvenu aprangos krizę. Neturiu ką rengtis. Tikrai. Tai kad Kūčių vakarą ir Kalėdų rytą nuotaikos niekas negadintų sugalvosiu, ką rengtis DABAR.

• Lengviau, laisviau, džiaugsmingiau. Don’t take yourself too seriuosly. Taškas.

O dabar trumpas mano savaitgalio tvarkaraštis.

Šiandien, penktadienį, liko 4 dienos iki Kūčių. Tai aš šiandien sudarysiu galutinius sąrašus visko. Perku visas daržoves. Morkos. Burokėliai. Pastarnokai. Briuselio kopūstai.

Šeštadienis: toliau pildau sąrašus. Taip pat einu į koncertą ir gal vakare su draugais.

Sekmadienis. Per TV3 žiūriu fantastiško grožio laidą “Beatos virtuvė”, kur apsnigtoje sodyboje ant ežero kranto ruošiu patiekalus Kūčioms ir Kalėdoms.  Tokios gavos vos ne kaip Kalėdos iš gražiausių amerikietiškų filmų…

Iki susitikimo sekmadienį 10 val. per TV3.

The post Kalėdinis pasiruošimas ir fantastinė laida appeared first on Beatos virtuvė.

Štai ir praėjo turbūt šventiškiausia ir labiausiai laukta metų TV laida. Ir vis tiek – Kalėdos, Kūčios yra gražiausios ir brangiausios metų šventės, per kurias ir stalą norisi nudengti kažkiek tradiciškai, turputį naujai.

Dalinuosi dviem receptais iš laidos, vienas tradicinis ir paprastas – pati skaniausia ir paprasčiausia silkė Kūčių stalui – su pomidorų padažu, kruopščiai ištroškintais svogūnais ir grybais.

Kitas – visai neįprastas, bet ne perdėm įmantrus: skanus ir naminis. Desertui – visai kitoks aguonų vyniotinio variantas. Aguonomis gausiai pagardintas biskvitas ir maskarponės bei grietinėlės kremas, ir dar su šaldytomis uogomis…

The post Porelė Kūčių ir Kalėdų stalui iš TV laidos appeared first on Beatos virtuvė.

Sulaukėm šios dienos (aš šiandien ryte net iš naujo turėjau pažiūrėti į datą). Štai jau atėjo. Kaip? Taip greitai? Bet viskas savo vietoje, pasaulis nepasikeitė, tik vėl visi mane aplenkė. Tiksliau laikas aplenkė, nes kiekvieną kartą gruodžio pradžioje turiu tokių svajų, kaip aš šią dieną jau būsiu pasiruošusi, kaip jau viskas bus padaryta, o va štai ryt Kūčios, o dar turiu ne vieną darbelį padaryti. Bet išjungiu panikos ir skubėjimo mygtuką, nes šventės ateis ir  be jų. Ir iš tiesų dar geresnės, todėl visiems ir visoms padaryti  tą pati. Atsipūsti. Jau dabar ilgesingai laukiu to naminio pasibuvimo. Šiais metais kepsime mažiausią kalakutą šeimos istorijoje, toks elegantiškas net penkerių kg nesiekia. Pasinaudojus šia proga pirmą kartą pamirkysiu ją į  druskos tirpalą, marinatą, kaip kad įprasta kalakutus ruošti JAV. Kalakutas mažutis, tad žąsis dar įsitaisys gretimoje orkaitėje. Galų gale mano svajonė turėti du paukščius šventėms išsipildė. 

Bet nebūtina viso paukščio kepti, galima ir tik koją, kaip kad aš vakar rodžiau laidoje, o vakarą pabaigti galima ir sūrio lėkšte.

Periodiškai vis sulaukiu užklausimų, kaip iškepti žąsį, kaip iškepti antį. Pažadu netrukus pasirodys dar vienas naujas anties šventinis receptas, o kol kas primenu, kad tikrai yra jau buvęs kiniškos anties variantas, tik atmeskite visus blynelių darymo patarimus ir tik apie antį pasiskaitykite.

Žąsis panašaus surėdymo paukštis. Riebus. Bet tuose jų riebaluose visa paslaptis ir skonis sudėtas, o jų ištirpdyme ir yra visas gerumas. Ir antis, ir žąsis kepamos „ištirpsta“, tai yra gerokai sumažėja, tad atrodytų visai padoraus dydžio 2 kg antelė vos du suaugusius su dviem vaikais tepamaitina. Kaip aš kepsiu savo žasį? Paprastai. Leisiu jai pabūti atidengtai šaldytuve ar kamaroje, ar šaltam kambary, gal net visą naktį, kad oda apdžiūtų. Tada labai gerai jūros druska jos odą ištrinsiu,ir subadysiu ją šakute jos odelę,  o vidun lauro lapų puokštelę, čiobrelį vieną kitą, ir česnako galvą su mandarinu, šviežiai maltais pipirais, kad pro tas skylutes tekėtų sau riebalas į valias. Ir kepsiu. Pradžioje karštai, 220 laipsnių orkaitėje, kokius 20 minučių. Tada jau sumažinsiu iki 160 ir sau 2 valandas, o gal ir visas 3, priklausys kokio didumo ji pas mane šiandien atskris. Periodiškai vis žiūrėsiu, kaip ten einasi ir tuos taukus nusemsiu. Taukuose kepsiu bulves. Ir viskas.

O dabar šalia kas bus? Raudoni troškinti kopūstai, būtinai briuselio kopūstai su kaštainiais (iš vakar dienos laidos), pastarnokai ir morkos keptos, brokoliai lengvai apvirti (čia vaikams daržovinis pasirinkimas) ir, aišku, gerbiamos bulvės žąsies taukuose – apvirtos ir paskui iškeptos orkaitėje. Tada mėsos padažas, kurį pradėjau virti šiandien ir, aišku, spanguolių padažas.

Šiaip, esu ir apie Kalėdinę vištą pirmam TV laidos „Beatos virtuvė“ sezone kalbėjus, jei ją sugalvotumėt kepti..

O dabar grižkime prie kūčių. Štai praėjusią savaitę aš Delfi prašymu gaminau kūčiukus, visas reportažas ir receptas ten. Tokius pat kepsiu ir rytoj ryte. Išsirinkau šį receptą, nes visi tik apie mielinius tekalba, nors ne tik mieliniai egzistuoja. Yra ir tokie paprastieji be mielių, yra lengviau ir greičiau paruošiami ir lengviausiai pagaminami kartu su vaikais. Net neabejoju, kad turite savo tradicinius, tai juos ir kepkite. O čia manasis receptas, kurio įkvėpimas yra iš mano vaikų auklės ir mūsų draugės Nijolės. Jų šeimoje tokie buvo kepami, kad būtų traškūs, kieti ir neišpamptų kaip pagalvės sriubos prisigėrę…

Kūčiukams reikės:

300 g. miltų
150-180 ml. šilto vandens
2 šaukštų aguonų
2 šaukštų bekvapio aliejaus (tinka rapsų)
1 kupino šaukšto cukraus pudros (galima nedėti)
gero žiupsnio druskos

Darbo eiga:

Miltus persijoti, įberti į juos cukraus pudros. Svarbu naudoti cukraus pudrą, o ne cukrų, nes jis gali neištirpti. Į šį mišinį įpilti šilto, prieš 10 minučių užvirinto vandens. Jis padės geriau ištirpti gliutenui.

Įmaišyti aguonas ir aliejų. Aliejus padės lengviau iškočioti tešlą, o kūčiukai bus traškesni. Tešlos nereikia kildinti, ją galima iš karto kočioti, supjaustyti mažais gabalėliais ir kepti 200 laipsnių orkaitėje, kol paruduos. Maždaug 10 minučių.

Dar tikrai kūčioms darysiu burokėlių mišrainę su avinžirniais, ir būtinai silkę pomidorų padaže, ir taip pat dar vieną naujesnę silkę, apie kurią galėsiu kalbėti kai jau padarysiu. Ant mūsų stalo štai jau kelintus metus laurus skina Ritos kinilaw silkė. Be jos kažkaip jau pradėjom neįsivaizduoti Kūčių stalo. taip pat ir marinuotosios bus, o silkės tortas, nors ir nelabai kūčių tradicinis, nes su pieno produktais, bet kad ne mėsiškas tai tikrai.

Tai tiek ir aš pati einu ruoštis. Beje, šiuo metu pastebėjau ne vieną antraštę – kaip nepersivalgyti??? Bet ko čia persivalgyti, jei visą kūčių dieną ruošies ir pasninko laikais, o vakare visko po truputį išragauji, juk galima prie stalo ir dvi, tris valandas pasėdėti, ramiai pabūti, vis po kąsnelį paragaujant visų patiekalų. Paskui išėjus laukan paklausyti, iš kurios pusės šunys, loja, ha ha ha…. na gerai, gal nebūtina ši dalis, bet gal kokių burtų tikrai galima sugalvoti. Ir tikrai nepersivalgysite.

The post Kūčios jau rytoj. Visas asorti šventinių receptų appeared first on Beatos virtuvė.

Mielieji, su šv. Kalėdomis jus visus!!! Ar kepėt kalakutą, ar bent koją? Ar jau visko išragavot nuo šventinio stalo? Ar dovanas išpakavot? Ar Kalėdų senis buvo dosnus?

Kalakutas lieka kalakutu, o va štai kad imbierinius namelius kepėt ir statėt, tai visi žinom. Ar matėt, kas darosi mano FB? Kokių ir kiek ten grožybių?

Aš sakau, kad už pastangas ir puikius rezultatus visada turi būti atlyginta, tai mes čia su Bronele pasitarėme ir nutarėme šiek tiek prie Kalėdų prisidėti.

Absoliutus mano favoritas – Viktoro Lozkin namelis ant vištos kojelės.

Prisipažinsiu, man, kai pirmą kartą bandžiau tą imbierinį namą statyti, tai ne taip jau paprasta buvo suręsti paprastą lietuviškąjį, o čia ant vištos kojos!!! Čia jau aukštoji architektūra ir statybų inžinerija.

Daugiausiai jūsų visų balsų („patinka“) surinko štai šie trys gražuoliai.

Eglės Vosyliūtės visas namelių kvartalas (kitas jos namelis, nufotografuotas atskirai, irgi papuolė tarp didžiausių favoritų).

Jurgos Scerbakovos namelis su kiemeliu ir žmogeliu.

Neringos Bertulienės spalvotas nameliukas.

Taigi, namelio ant vištos kojos architektui ir šiems trims visų numylėtiniams dovanoju po „Kepinių knygą“, kurioje, tikiu, rasite dar ne vieną gerą receptą gardiems kepiniams, o po namelių statybos ir bet kurį tortą ar įmantriausius pyragaičius įveikti bus vienas juokas.

Ir niekaip negalėjau susilaikyti, tai dar įsteigiau 6 papildomus (tebūnie tai paguodos) prizus – dar 6, įvertintiems daugiausiai „Patinka“, padovanosiu po Šeimos kalendorių 2014 metams – juk Kalėėėėdos!

Kalendoriai keliauja:

1. Rūtai Gegužytei

2. Jolitai Rutkauskienei

3. Raimondui Skidzevičiui

4. Daivai

5. Mildai Juškaitei

6. Laurai Stašelienei

Jaukios, šventinės jums antrosios Kalėdų dienos!

The post Gražiausi kalėdiniai imbieriniai nameliai appeared first on Beatos virtuvė.

Trumpai drūtai -  mano palinkėjimas ir jums, ir sau yra toks: gerų partnerysčių, gerų ryšių, gero susikalbėjimo ir gerų santykių su jus supančiais.

Taip linkėdama kviečiu jus pažiūrėti mano šio sezono paskutinę laidą ir, be abejonės, turiu padėkoti savo komandai už nenuilstamą darbą, nes visi dirbo kaip sau. Tikrai taip, visi pas mus komandoje dirba kaip sau. Todėl ir galime grožėtis bei didžiuotis rezultatu.

Man taip patinka su visais dirbti, kad visi yra verti atskiro paminėjimo ir pagyrimo. Tiek gerų emocijų patyriau šį sezoną, tikrai buvo verta atsinaujinti ir žengti žingsnį iš virtuvės į neatrastus tyrus…Tiek to tas tampymas dėžių, rakandų ir iki lubų prikrautas automobilis, ir dvylikos valandų pamaina vienai laidai nufilmuoti (iš dalies dėl to ilgumo ir aš kalta, nes pati visada prisigalvoju tiek ir tiek patiekalų…)

Pradėkime nuo Ričardo, kuris daugiausiai iš mūsų visų praleido laiko prie laidos kūrimo. Jau trečią sezoną montuodamas „Beatos virtuvę“ išmoko prie laidos sėstis pavalgęs, nes kitaip, sakė, sunku.. Jis stumdo ir klijuoja kadrus, ir dengimus, surenka iš visų pakampių geriausius vaizdus ir muziką. Ačiū, tau Ričardai, už kruopštumą ir už tai, kad tiek kartų klijuoji ir iš naujo darai vėl ir vėl, kad būtų geriausias galutinis rezultatas. Ričardas, beje, šį sezoną, kaip ir aš, kaip ir jūs, išmoko pagaminti traškią vištieną sau smagiausiai…

Vytukas. Režisierius. Gerai jau gerai Vytautas arba Vytas. Aš neatsistebiu jo ramybe, dvasios lengvumu ir gera nuotaika. Jis visada laimingas ir patenkintas, niekada neužsiparinęs ir visada visus mus nukreipia teisinga linkme. Nereaguoja niekaip karštakošiškai į visokiausius pageidavimus, kurie jo pusėn skrenda. Žodžiu, protingas inteligentiškas, ramus ir fainas.

OOoo dabar tai jau – dėmesio dėmesio, svarbioji dalis: Laura ir Vilma, gerb. prodiuserės. Apie jas atskirai reikia paporinti.

Laura yra visų pirma technikos reikalų direktorė, nes jei niekas nesupranta (dažniausiai aš arba Vilma), Laura supranta ir viską sutvarko. Visus neįmanomus reikalus išspręsti gali tik Laura, ji ir akmenį įkalbintų pienės pūku pasiversti, jei tik būtų reikalas. Laura viską surikiuoja, sustyguoja ir man viską primena, ir net mane pavežėja kur nors, kad aš nenuvargčiau…. Ha ha ha čia neseniai važiavom į Kaišiadorys, į susitikimą, tai ji vairavo mano bolidą ir sakė – va, matai, tu kaip Kirkorovas dabar nes vairuotoją turi…ha ha ha ha ha… Iš tiesų,tai Kirkorovas net svajoti negali apie tokio aukšto lygio visų reikalų sutvarkymo direktorę kaip Laura.

Vilma yra dar viena stebuklinga komandos narė. Ji reikli iki begalybės, visus jos užsakymus įvykdau pirmiausia, nes su Vilma palauk nėra. Jai užtenka pažiūrėti. Iš tiesų Vilma ne tik tvarko visus reikalus su partneriais beigi TV3, bet dar ir stilium pasirūpina. Vilma yra visiška estetė, jai iš visos komandos yra svarbiausi visi papuošimai ir gražumas, ir svarbu kad nebūtų banalu. Tai jei jums kas nors laidoje atrodė labai gražu, tai žinokite – čia Vilma paruošė viską ir sudėliojo. Aš jums gi sakiau, kad mano komanda yra geriausia komanda be konkurencijos. Vilma daugiausiai iš visų mūsų turi pastabų galutiniam rezultatui, ji vienintelė be skrupulų reikalauja pakeisti ir sutrumpinti, kad rezultatas būtų kiek įmanoma geriausias.

Tomas. Mūsų brangenybė iš Kauno. Operatorius ir taip pat fotografas, mano paskutinių dviejų knygų viršelių autorius (jis fotografuoja vestuves, beje, ir šventes visokias, tai jeigu ką….) Tomukas kaip katinas, toks visada patenkintas, bet jokiu būdu netingus. Visada ieško geriausio kadro ir niekada nepasiduoda ir dėl nieko nesiskundžia.

Aidas – mūsų komandos naujokas, žmogus su polinkiu į ekstremalius sportus, nes važiuoja, lipa, keliauja. Žodžiu, kur tik Aidas nebuvęs ir ko tik nedaręs. Va šią vasarą, kai tik pradėjom laidos filmavimus, jis kelias laidas su mumis nufilmavęs išlekė motociklu vienas nuo Lisabonos iki Vladivostoko… Užsuktas žmogus, kaip matote. O filmuoja jis puikai ir ramiai, ir su juo niekur nebaisu, nes turi visą įrangą ir visus įmanomus sprendimus bet kokiai situacijai. Visada jį galite rasti operatorius.lt

Vesta. Vesta yra tiesiog geroji fėja, kuri visada šypsosi ir atrodo, kad plevena visada rami ir graži. Vestai tenka darbščiausia filmavimo dalis – ingridientų paieška ir paruošimas filmavimui, ir lėkščių suplovimas, ir visko supakavimas ir išpakavimas. Tiesa, Vesta prie mūsų komandos prisijungė nuo lapkričio pradžios, prieš tai šį atsakingą darbą dirbo Justė, kuri dabar siekia savo svajonių ir dirba su Deivydu Praspaliauskų jo naujam restorane Bistro 1 Dublis.

Ignas. Kaip gi be jo! Tik jo dėka girdite, ką aš jums šneku. Ignas ramus kaip belgas ir visada šiek tiek neišsimiegojęs, tad kol mes porą valandų ruošiamės filmavimui, jis sugeba ir nusnūsti… Tikras savo Biržų krašto patriotas, jaunas, smagus ir be pretenzijų.

Va štai toks nerealus kolektyvas!!! Mes kartu galime viską!  Manau kad mūsų laida tikrai išskiria iš visų…ir net neabejoju, kad matosi ir jaučiasi per TV jums tas geras jausmas kurį mes patiriame ir išgyvename kurdami šitą laidą.

Paskutinį kartą šiais metais susitiksime sekmadienį 10 val. per TV3.

Na o po to devynerių mėnesių pertrauka geriausioms mintims ir idėjoms subrandinti…

The post Palinkėjimas. Ir paskutinė laida appeared first on Beatos virtuvė.

Štai ji ir atėjo – paskutinė šių metų TV laida. Viskas parodyta. Kas nematėte, visada galite pažiūrėti TV3play, nes ten ir šventinių receptų gausu.

O čia dalinuosi su jumis porele – dar tikrai spėsite susidaryti naują naujametinį meniu.

Purus, minkštas ir labai kavinis pyragas su razinų, kavos ir prieskonių įdaru bei traškia plutele. Tikras atradimas ir širdies džiaugsmas kavos mylėtojams. Galima valgyti prie kavos, o galima ir vietoj kavos.

Bemielės sluoksnuotos tešlos lazdelės su fermentiniu sūriu ir įvairiausiais prieskoniais – trašku, gardu, paprasta pagaminti ir skonių įvairiausių.

The post Paskutinė šių metų TV laida – du receptai iš jos naujųjų vakarėliui appeared first on Beatos virtuvė.

Raudoni nagai tinka tau LABAI…

Apie raudonų nagų efektą noriu parašyti jau seniai. Raudoni nagai???? Oi tikrai ne man. Aš taip galvojau ilgai. Labai ilgai. Ir visada prašydavau natūralaus arba bespalvio manikiūro. Ir su baime bei įtarumu žiūrėdavau į tas moteris, kurių nagai raudoni, ypač, jei jie dar ir ilgi.

Bet šiais metais aš pirmą kartą pamilau raudonus nagus. Nėriau į juos stačia galva, jaučiuosi kaip įsimylėjusi, tiksliau, jaučiuosi taip, lyg būčiau atradus kokią nors netikėtą dovaną ar paslėptą lobį, kurio net nesitikėjau esant. Jau vasarą norėjau aprašyti, kokį džiaugsmą man teikia raudoni nagai, bet nespėjau. Tai dabar, kai raudonos spalvos sezonas, tikrai galiu pasidalinti.

Mano rankos daug dirba. Tikrai daug, ir ne tik virtuvinius darbus bei kompiuterio klavišus barbena. Mano rankos tikrai darbininkės, todėl manikiūras man laikosi trumpai, labai trumpai. Nesvarbu, koks. Savaitė – maksimum. Niekada neturėjau ilgų nagų ir neturėsiu. Tiesa, buvo proto užtemimas, kai prieš vienuolika metų prisiklijavau gelinius (apie tai esu rašiusi, ir žinau, kad taip yra paklydusi ne viena), bet iš tiesų, tai aš visada buvau už bespalvį ir paprastą variantą, nes tikrai juokingai atrodytų raudoni nagai ir maisto ruoša. Bet kai laida paskutinė nufilmuota, tai galime ir šventiškai nagus pasipuošti. Paskutinį kartą raudonus turėjau vasarą. Ir nors mano rankos yra trumpų pirštų ir visai neišraiškingų nagų, ir visada galvojau, kad raudoni nagai man tuos pirštus dar labiau trumpins, tai turiu dabar pasakyti, kad klydau. Ir tikrai raudoni nagai, kaip kažkoks turbo mygtukas, mano rankos staiga pasidarė šimtu procentų gražesnės, šventiškesnės. Aš nuolat į jas spoksau, man labiau patinka dažytis, laikyti telefoną, traukti piniginę ir barbenti kompiuterio klavišais, aš ant tų savo rankų dažniau tepu kremą, nes tiesiog negaliu atsižiūrėti į tą raudonumą, toks jis man gražus. Ir pati jaučiuosi labiau pasitempusi ir moteriškesnė, ir greitesnė. Va štai taip stebuklingai veikia ryškiai raudonas nagų lakas. Aš esu už spalvas. Ypač dabar. Taigi, jei dar spėsite, tai driokstelėkite nagus raudonai. Prižadu, nesigailėsite(geriausiai tai, aišku, padaro profesionalai).

Ką galiu rekomenduoti???

Natalija – Bomond salonas nagam. Jurga – Bomond Salonas – geriausias pedikiūras ever. Ir Audrutė – naujas ryškiai baltas ir stilingas salonas Blanco Beauty (priešais Lauro lapą)

P. S. šiaip mano draugė Odeta užrodė visas meistres, ji yra moteris, kuri iš visų mano draugių labiausiai savo gyvenime rūpinasi nagais. Manikiūras kas dvi savaitės – kaip lėktuvų tvarkaraštis. Aš tuo tarpu kiekvieną kartą bėgte ir paskutinę minutę tuos manikiūrus darau, kai jau nebėra kur trauktis, kai jau nagai baisūs ir tikrai negali pasirodyti žmonėms ar kameroms. Kartais pasvajoju, kad manikiūras įvyktų, kai miegu. Odeta, beje, labai gerai tuos raudonus nagus nešioja…

p.s. o aš po dviejų savaičių raudonų nagų vėl grižau prie bespalvio ir santūraus manikiūro, pasimėgavau ta raudona spalva ir jaučiu vėl reikia pertraukos, nes nesu moteris kuri visada gali būti raudonais nagais, jie pakelia, įkvėpia, bet ir truputi vargina. Įvairovėje smagumas tiesa?

p.p.s.O dabar du receptai kurie draugiški bet kokiam manikiūrui: dviejų rūšių užkandiniai sumuštiniai: vieni su daržovėm ir trispalviai, pavadinau juos meksikietiškais, o kiti iš mano kursioko Justo išmokti, nerealiai gardūs su žuvimi…

The post Raudoni nagai – tinka tau labai (arba kaip greitai ir efektingai pasikelti nuotaiką, pakibinti moteriškumą ir dažniau tepti kremą ant rankų) appeared first on Beatos virtuvė.

Ateina naujieji arklio metai. Apžvelgsime juos kitais metais. Bet vis tiek naujųjų metų vakarą ar sausio pirmąją būtinai rašysiu savo planus ir svajones kitiems metams, tikrai labai gerai veikia taip užburti ir pasitikti naujus metus… O kaip juos sutiksite?

Net jei ir tyliai namuose ar tvarkydami stalčius (čia aš taip ketinu juos pasitikti), vis tiek vakarienės norėsis, kad ir tik su namiškiais susėdus, tai štai aš sukonstravau keletą meniu pasiūlymų.

Pirmas Ūkiškas: kaip bebūtų keista, visi labai mėgstam kugelį ir nieko čia nepadarysi, ir kažkaip to tvirtumo norisi… Ir viena populiariausių laidų buvo, kai kepėm ne ką kitą, o kugelį. Tikrą dzūkišką krosnyje. Visada galite laidą vėl pažiūrėti Tv3play.

O aš tada dar ūkiškam meniu, kuris tiktų didesnei grupei žmonių ir linksmai kompanijai švenčiat sodyboje, siūlyčiau išsikepti Vilmos keptos duonos. Nedarykite to sūrio padažo, bet prieskonių mišiniu pabarstyti primygtinai rekomenduoju.

Jei duona ne jūsų draugė, tai bulvė tikrai simpatijų sulaukia, tai visam būriui draugų įtiksite su bulvėmis favoritėmis ir padažais.

Arba štai du labai gardūs mėsos patiekalai: mano anytos karališkas troškinys

arba netgi šašlykai su „Vytautu“. Kai kas juokauja, kad pavasarį jaučia, tai tikrai visai vietoj bus mėsos kepimas lauke.

Pabaigti vakarą galite greitai pagaminamais naminiais ledais ir niekada iš mados neišeinančiu Vilmos obuolių pyragu.

Man šie metai buvo daržovių ir salotų metai. Aš visada manau, kad 3-4 rūšių gerų salotų ant stalo – ir šventė paruošta. Man tokios vaišės labiausiai patinka.

Poetiškos salotos su burokėliais ir sūriu

Morkos su grikiais ir saulėje džiovintais pomidorais bei agurku dėl gaivos.

Cezario fantastiškos

Bolivinių balandų, paprikų salotos su figomis ir serano kumpo traškučiais.

Arba visada galite rinktis tiesiog užkandžius ir jokio sėdėjimo prie stalo:

Maži, gražūs ir skanūs meksikietiški bei su žuvimi sumuštiniai.

Burokėlių ir riešutų karamelizuotų svogūnų užtepėlė

Prieskoningos ir aromatingos, traškios sūrio lazdelės.

Tai gero jums sutikimo.

Myliu jus labai.

The post Naujametinis meniu appeared first on Beatos virtuvė.

Visi turime nors vieną FB draugą, kuris galbūt ir nėra pats artimiausias, tiksliau, net visai tolimas ar sutiktas vieną kartą gyvenime, prieš dešimtmetį, ir paskui dar du kartus telefonu kalbėjote darbo reikalais, kurie periodiškai savo FB sienas papuošia autoportretais, vadinamais selfie – kai fotografuoji save: ištiesi ranką ir fotkiniesi, arba žiūri į veidrodį, nutaisai gražuolišką miną ir fotografuoji save…

Yra žmonių, kurie taip save fotografuodami taip užkniso kitus, kad tapo žvaigždėmis. Va taip, būna ir taip.  Mane tokie autoportretai kaip komedija veikia. Nes paprastai tokiose nuotraukose žmogus visada atrodo dirbtinai arba kokius šimtą procentų gražesnis nei visi įpratę matyti. Tai jau žinote apie ką kalbu, taip?

Aš save fotkinu ištiesta ranka nuolat, mes su Tomu tokių nuotraukų turime belekokį skaičių… Prisipažinkite, tikrai esate tai darę? Na gerai, ne visi, kai kurie – niekada. Bet dauguma tai daro. Ir dar pasidalina savo atvaizdais su visais.

Bet pasirodo, kad tai daro net Obama… Aš negalėjau savo akim patikėti, kai pamačiau tą jau visą pasaulį apskriejusią ir daug skilčių bei komentarų prigeneravusią nuotrauką. Kur Mandelos atminimo ceremonijos metu žavingoji Danijos premjerė, sėdėdama šalia Obamos ir Camerono, ištiesė savo juodą telefoną ir jie kaip kokie seniai nesimatę klasiokai išsišiepę nusifotkino (įdomu, ar Danijos Premjerė pasidalino ja savo FB paskyroje: aš ir draugai, linkėjimai  iš Pietų Afrikos). Bet jie ne tik save nusifotografavo, visa flotilė fotografų juos užfiksavo. Įdomiausia stebėti Michele Obama reakciją, akivaizdu, toks jos vyro elgesys nebuvo jos mėgstamiausias… Cha cha cha, kaip juokinga. Peržiūrėkite būtinai visą NyPost foto seriją…  Jie darė taip pat, kaip aš ir jūs, kaip visi esame ne kartą fotkinęsi, kai esame būrelyje ir visi nori patekti į foto. Bet čia gi pasaulio lyderiai.

Savaime suprantama tuoj pat pasišiaušė kai kurie komentatoriai (aš kalbu apie rimtus komentatorius, t. y. žurnalistus apžvalgininkus ): kas čia per elgesys, juk Mandela pasimirė, gal rimties truputį??). Kai tuo tarpu visi laisvamaniai plojo kaip aš: jeee, valio, Danijos premjerė – štai kur moteris, su Obama flirtuoja (tikrai tikrai flirtavo, peržiūrėkite nuotraukas, Michelė šalia sėdėjo su mokytojos veido išraiška), ir jie yra žmonės.

Manau, kad geriausias dalykas, ką galite padaryti šiandien, rytoj ir poryt, ir ką aš nuolat sau primenu, yra don‘t take yourself too seriuosly arba nesusireikšmink, tiesiog būk ir negalvok, kad viskas tik rūpestis ir rimtumas. Daugiau lengvumo ir žaismingumo kasdienybėje linkiu, net jei pasaulio TOP lyderiai tai daro, mes tikrai galėtume lengviau žiūrėti į gyvenimą.

Tai tegul jums nauji metai būna lengvi ir žaismingi, kad turėtumėte daug progų padaryti gerų ir juokingų seflių…

Štai maža galeriją pastarųjų:

The post Ir Obama tai daro (daugiau lengvumo ir nerūpestingumo, arba susireikšminę surūgėliai nepageidaujami) appeared first on Beatos virtuvė.

Metus pradėjau taip: išsitraukiau savo užrašų knygutę, planuotę gražiausiąją, kurią visi pamatę iš karto nustemba ir prisibloškia, kaip čia taip? Tokia graži? Ir užsirašiau tai, ką mes šeimoje prie stalo pasižadėjom. Užsirašiau visus pažadus į kitų metų 31  dieną… Pažiūrėsim, ką išperėsim. Ir šiaip sausio pirmą nepraleidau progos užsirašyti, kokios mano svajonės ir planai kitiems metams.

Aš noriu, kad viskas būtų taip, kaip buvę: man nieko netrūksta ir viskas einasi puikiai. Aišku, visada visada turiu sau priekaištų ir vis dar kažkaip netapau super organizuota, sportuojančia, visada turinčia kuo apsirengti, visada aukščiausios sielos ramybės būsenos, tobula mama, kuri niekada nekelia balso prieš savo vaikus ir visada turi daug laiko rankdarbiams bei skaityti knygas… Oi ne. Visada yra kur pasistengti ir pasistiebti

Aktyvumas man yra geriausias vaistas. Aš neatsimenu, kada taip gerai būčiau pailsėjus. Man tos savaitės, kurios bėgo šiais metais be jokių formatų „pirmadienis-sekmadienis“… Ir staiga – visa Kalėdų-Naujų savaitė ar pusantros ištįso į nepamatuojamą laiko vienetą, visą savaitę (dėmesio!) net nevairavau automobilio!!! Tiksliau, vairavau vieną kartą Tomo, o manasis visą savaitę stovėjo. Aš radau laiko net vieną dieną praleisti su pižama. Tiesa, vakare išsikedenau plunksnas ir patraukiau į vakarinį Vilnių (beje, man, kuri visai nežino naktinio gyvenimo, tas žmonių kiekis Vilniaus/Islandijos gatvių kampe pasirodė kaip kokiam mitinge, kitaip tariant, lengvai nusistebėjau) – kaip smagu, kai tiek žmonių, galėtų visada Vilnius savaitgaliais toks šurmulingas būti, pilnas miesto svečių ir visokio plauko užsieniečių. Net neabejoju, kad toks ir bus. Aš jau laukiu vasarą įvyksiančios Dainų ir Šokių šventės.

Aš savo metus apžvelgti norėčiau tiesiog pasiremdama įrašais, kurie buvo populiarūs ir rezonansiniai bei sulaukę daugiausiai jūsų dėmesio. Visada visada mane įkvepia ir stebina, ir tikrai glosto savimeilę bei stiprina tikėjimą šviesiausia ateitimi jūsų komentarai. Kai kuriuos galima trakuoti kaip atskirus straipsnius, juos siūlau ir sau, ir jums paskaityti įvairiomis progomis, kai prireikia… Štai, pavyzdžiui, kai paprašiau jūsų patarimo apie intuiciją – tik prieš bet kokį pasirinkimą.

O kur dar visai nesenas bangavimas apie svarbiausias vaikystės knygas. O kiek komentarų ir istorijų bei nuomonių, kai pranešiau apie tai, kad kraustomės į Vilnių… Va čia tikrai ir bus mano esminis gyvenimo posūkis šiais metais.

Tai trumpai dar galime nuklysti į dažniausiai užduodamus klausimus:

Dažniausiai užduodamas klausimas Nr. 1.

Kaip tavo vyrui Lietuvoje?

Tikrai dažniausiai turiu atsakyti į šį klausimą. Jam gerai. Manau, priprato. Stebisi dalykais, bet jaučiasi laimingas, kaip sakant, exciting. Naujas laikas, nauji iššūkiai ir patirtys… Ir vysto naują, skanią, gerą idėją, prie kurios ir aš prisidėsiu. Apie tai galėsime daugiau pakalbėti 2014. Ai, iš tikrųjų, pats galėtų parašyti, kaip jam ta Lietuva. Aš ne jo advokatė ar spaudos atstovė, taip? Parašys.

Dažniausiai užduodamas klausimas Nr. 2.

Kaip  vaikai?

Vaikai puikiai. Lanko tarptautinę mokyklą, mokosi angliškai. Izabelei viskas easy-lengva ir gerai. Vaikai nepalyginamai daugiau laiko praleidžia lauke siausdami, palyginus su Londonu. Jurgis save toliau laiko anglu ir kalba angliškai, lietuviškai tik keletą frazių iš jo išpešu. Kalba toliau kaip Amerikos lietuvis. Na, ką padarysi.

O šiaip, metai, patys žinote, buvo geri be galo. Išvykau į Tanzaniją su Unicef ir sutikau fantastiškus žmones kelyje, jų dėka pasaulis be abejonės yra geresnis ir keičiasi į gerąją pusę.

Išleidau visą žalią knygą, mane išmokiusią daržoves gerbti bei mylėti ir kuo daugiau jų valgyti: Daugiau Daržovių.

Gavau vieną kitą apdovanojimą: už geriausią blogą, mylimiausią laidą ir t. t. Ačiū.

O dabar peršokime prie pasižadėjimu, nes kaip be jų naujus pradėt?

Praėjusiais metais mano bičiuliai žvaigždės pažadėjo. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad, kad Martynas Starkus iš tiesų metė rūkyti (jis rašė: Labas, Beata. Taip. Buvo. Pažadėjau. Visų pirma savo trim merginom (žmonai ir abiem dukrom), kad jei šiais metais mūsų šeimoje atsiras dar vienas vaikas – mesiu rūkyt. Gėda prisipažinti, bet…. mečiau. Tikrai mečiau. Pasirodžiau silpnas ir nėjau sunkesniu keliu, pažado nelaužiau. Nuo Elzės, mano trečiosios, gimimo dienos jau štai daugiau nei keturi mėnesiai aš be tabako burnoje ), o Martynas Levickis sulaukė tarptautinio pripažinimo ir Lietuva jį dar labiau pamilo. Martynas Levickis ir Rūta Meilutytė, sakyčiau, tobula pora absoliučiai teigiamų žmonių, kurie tikrai yra naujos, greitos ir veržlumo bei optimizmo kupinos Lietuvos pavyzdys. Mano draugė Vilma tikrai visus metus stengėsi būti optimistiška, Austėja Lansbergienė atidarė savo svajonių mokyklą ir ten jau mokosi pirmieji mokiniai… Andrius Užkalnis ne visus pasižadėjimus įvykdė, bet tai kas? Jis ir taip daug veikė, gal, kaip pats sako, per daug kovojo su priešais savo, bet kitais metais pasitaisys.

Ir jau visai pabaigai mano pasižadėjimas sau, kaip visada standartinis: būti geresne mama, atidesne drauge ir žmona, geriau planuoti savo laiką, daugiau sportuoti ir parašyti 2 knygas…

Po metų galėsime pasižiūrėti, kam kas pavyko. Kviečiu ir jus pasižadėti viešai: tai ką jūs sau pasižadate kitais metais???

Vienam pažadui – planuotė garantuota. Taigi ką jūs sau ir mums visiems pažadate kitiems metams??

The post Naujų metų pasižadėjimai: padarykime tai kartu, ką pasižadu aš? Ir trumpas metų aptarimas … appeared first on Beatos virtuvė.

Gimtadienis. Valio. Jau šešeri metai. Net turėjau atsisėst , susikaupt ir suskaičiuoti (nes jei skaičiuosit ten, kur archyvo dalis, tai ir visi septyneri atrodo….) Tiksliau, jau įžengta į septintus metus. Man tai yra gražus skaičius ir įdomiausia, kad aš visai neketinu sustoti, nes matau ir jaučiu, kad mano blogas gali būti  dar brandesnis ir visokesnis. Nors šiaip tai, mano neobjektyvia nuomone, per visus blogo metus būten pastarieji, šeštieji, metai blogui buvo patys dosniausi ir temų, ir receptų, ir nuotraukų, ir lankytojų skaičiumi…

Visai neseniai pasidomėjau, kiek pastarąjį mėnesį mano blogas užfiksavo apsilankymų. Google analytics skaitiklis rodė 482 000. Nežinau, ar lyginant su kitais tai yra daug, bet man tai yra tikrai tikrai daug. Ir man tai yra geriausia dovana šeštojo blogo gimtadienio proga! Ačiū jums!

Tai mano dienoraštis, mano žurnalas ir mano tribūna, mano būdas bendrauti su pasauliu, nes čia savo žodžiais galiu pasakoti tai, kas man įdomu ir svarbiausia čia aš galiu išgirsti, kuo gyvena kiti (va, kad ir paskutinis nerealus masinis naujametinis pasižadėjimas - iš kur daugiau tiek gaučiau įkvėpimo jei ne iš jūsų?!)

Jau ne vienerius metus sausio pradžioje pasakoju blogo atsiradimo istoriją, tai gal nesupyksit, jei šįkart nebesikartosiu? Tiesiog kviečiu visus jus šią savaitę dalyvauti mano blogo gimtadienyje – išsikepti savo firminį tortą, jį nufotografuoti ir po to su artimiausiais žmonėm skaniai suvalgyti. O kam fotografuoti? Kad atsiųstumėt man ir sudalyvautumėt blogo šešerių metų gimtadienio šventėje – konkurse, kuris šįkart bus ypač dosnus prizais. Viską sužinosite mano FB paskyroje. Skanių akimirkų!

The post Į septintus metus žingsnis žengtas. Blogui jau šešeri! appeared first on Beatos virtuvė.

Trys karaliai praėjo ir dabar jau tikrai laikas grįžti prie įprasto gyvenimo, įprasto tempo ir paprasto naminio maisto. Tokio, kurį jauku ir gera valgyti rudenį ar žiemą. Man šaltesniu metų laiku toks maistas neabejotinai yra sriuba – ir tokia, kuri sotesnė, tirštesnė, maistingesnė, kad ne tik skrandį, bet ir visą kūną sušildytų.

Apie moliūgą jau sakiau, kad man skaniausias yra kvapusis, panašus į didelę kriaušę. Kvapnusis moliūgas tikrai labai geras: ir sodrios spalvos, ir gardus, ir saldesnis, jis tiesiog tankesnis, todėl visko jame daugiau. Šįkart sriubą sumaniau virti iš dviejų pagrindinių herojų: skaldytų žirnių ir moliūgo. Vasarą nė nesugalvotum tokios sriubos virti, bet va tokia rudeniška žiema, pati pasišaukia. Tokia rudeninė-žieminė klasika populiari, man rodos, daugelyje namų ūkių…

O ši truputį lengvesnė ir be mėsos, o su parmezano sūriu. Su tuo sūriu tai yra taip, kad parmezano gausiai mažų gabaliukų prikaupę tiksliau, Tomas mano (kai nutakuojam ir lieka tokie gabaliukai ir kampeliai, juos dedam į indelį (išmesti nevalia), vėliau aš tą dubenėlį pamačiau – ir šast į sriubą. Italai irgi taip daro – juk tie gabaliukai, kad ir kietesni, vis tiek dar pilni skonio, tai jie sau ramiai su žirniais virė. Jei tokių kampų neturite, tai tiesiog sakyčiau taip: sriubos virimo pabaigoje gausiai įberkite smulkiai sutarkuoto parmezano arba parmezano tipo sūrio (yra tokių lietuviškų atitikmenų, visi turbūt puikiai žinote iš išmėginote).

Aš viriau padidintą kiekį sriubos, visą puodą dideliausią, kitaip tariant. Tai čia tikrai gausesnei auditorijai arba perpus mažiau visko imkite. O sriubą pradedam nuo žirnelių virimo, tegul jie sau verda, kol suvirs… Daržoves atskirai, o paskui viską kartu. Taigi receptas čia.

Na ir kviečiu šią savaitę nepamiršti švęsti kartu su manimi mano blogo gimtadienio. Apie tortus ir prizus jau rašiau vakar, tai imkite ir kepkite, fotografuokite ir siųskite man.

The post Pošventinė sriuba rudeniškai žiemai appeared first on Beatos virtuvė.

Ar skaitėte, kiek yra fantastinių, taurių, garbingų, griežtų ir nuostabių pažadų po mano kvietimu viešai pasižadėti? Tikrai galima visus atsispausdinti ir išsitraukti paskaityti, jei pasaulis nusidažo niūriom spalvom – kiek gerų intencijų žmonių galvose ir širdyse.

Kiek daug moterų, kaip ir visada, nori sulieknėti, ir kiek gražių pažadų būti geresne mama, drauge, žmona. Net jei ne viskas pavyks, bet juk kaip gražu, kai jūs, mielos moterys (aš taip pat tarp jūsų), norite būti geresnės kitiems, tiesa? Aš manau, kad tokie geri norai jau yra garantuotas pozityvumo užtaisas.

Tiesa, visoms, kurios planuoja šeimos pagausėjimą ar labai jo laukia, linkiu, kad šis noras išsipildytų su kaupu. Gražu, kai žmonės nepaskendę darbuose, lėkime ir taip tvirtai nori susilaukti vaikų.

O žinote, kai kurios mergelės ir damos kaip kokios burtininkės ar paslaptingos raganaitės tarsi stebuklingas mantras kartojo: būsiu laiminga, laimingesnė. Mielosios, BŪKITE! Tikrai būkite. Nusiteikimas ir tikėjimas yra visko pradžia.

Ir nors žadėjau, kad padovanosiu vieną planuotę, bet tikrai tikrai nebuvo įmanoma išrinkti vieno pažado… Todėl užsibrėžiau padovanoti tris, nors iš tiesų, tai reikėtų apdovanoti kiekvieną.

Aš labai palaikau ir tuos, kurie surašo 20 pažadų, nors gal jau iškart akivaizdu, kad visų nepavyks įgyvendinti, bet ta intencija ir noras būti geresniu, siekti daugiau, norėti labiau, manau, irgi yra geras, svarbus bei sveikintinas dalykas. Juk čia kaip derybos su savimi – niekas nepradeda derėtis nuo žemiausios pozicijos, visi žino klasikinę derybų taisyklę, kad kuo daugiau užsišauksi, tuo daugiau gausi. Tai jei iš visų 20 pažadų ir nepavyks pusės įgyvendinti, tai 10 teigiamų pokyčių ir pasiekimų per metus vis tiek yra nuostabiau nei nuostabu.

Bet tuo pačiu palaikau ir tuos, kurie tvirtai užsibrėžia vieną, bet realų ir labai svarbų dalyką. Tai irgi rodo žmogaus susikaupimą bei pasiryžimą. O kai noro, energijos ir nusiteikimo netrūksta, tai viskas, ką sumanai, tikrai išsipildo.

Vienas pažadas mano FB, manau, įsiminė ne man vienai. Bent jau sprendžiant iš jūsų reakcijos, kurią atspindi komentaro „Patinka“ skaičius. Aš manau, kad tikrai reikia drąsos ir tokio bekompromisio pasiryžimo viešai pasižadėti kažką nuveikti, kur turėsi dėti pastangų ne tik pats, kur neužteks tiesiog nustatyti anksčiau žadintuvą ar kasdien užlipti laiptais vietoj lifto. Tai štai vieną planuotę labai noriu padovanoti Jurgitai Burlingytei-Gasiūnienei. Žinokite, kad jus palaiko ir dabar jau už jus serga tikrai daug žmonių, todėl tikiu, kad jums tikrai tikrai pavyks. O į planuotę gal galėsite rašyti vis naujus išmoktus žodžius? Iš tiesų, labai noriu, kad jums pavyktų, gal net kad visi žodžiai netilptų į planuotę…

Jurgita mano FB rašė: Aš norėčiau savo vaiką autistą išmokinti kalbėti. Toks būtų mano 2014 metų planas. Jam 3 metai ir tikiu, kad mums pavyks.

Dar viena planuotė FB komentatoriui keliaus pas Joną. Jis iš tų, kurie labai konkrečiai ir aiškiai pasižada. Jonai, bus nesunku Jūsų damos paklausti, ar pažadus įgyvendinote. Pažadai labai paprasti, bet tikrai pravers buityje kasdien

Jonas Lukošius rašė: pažadu padėti išplaut indus savo damai:) ir bent du kartus pervaryt su šluota per kambarius:)

Ir trečioji planuotė važiuos pas vieną blogo skaitytoją, kurią taip pat labai noriu palaikyti, nes vienas iš jos pažadų yra labai labai sunkus ir berods niekas daugiau to net nežadėjo – sakyti tiesą. Eglę sveikinu ir už drąsą prisipažinti, nes juk ne kiekvienas ir sau pasakome, kad meluojame, gal net dažnai meluojame ir norėtume to daryti mažiau.

The post Pasižadėjimų TOP’ai – įkvėpimas visiems appeared first on Beatos virtuvė.

Ar jūs atsimenate, kai buvo atidarytas Disneyland‘as? Aš atsimenu, nes man rodos, kad aš dar buvau mokykloje. Tai atrodė nepasiekiama ir kažkas ypatingo, nors niekada nebuvau užsirašius to kaip vieno iš būtinų aplankyti vietų sąraše.

Apie tai, kaip jam patiko Disneyland‘as, rašė Užkalnis. Šiaip suprantu, kad Lietuvoje ir taip vaikams yra tiek ir tiek pramogų, tad jokie Disneyland‘ai, netūno Lietuvos vaikų svajonių sąrašuose. Tai kaip čia kilo mums tokia geniali idėja? Na nesigirsiu, kad visiškai patys originaliai pasirinkom. Mūsų giminės, tiksliau, Tomo brolis su šeima nusprendė, kad ten vyks iš karto po naujų metų. Kadangi šeima didelė ir, kaip moderniose šeimose būna, ne visi vaikai gyvena vienuose namuose ir dalinami tarp mamos ir tėčio, tai tas laikas, kai galima pamatyti pusseseres, yra ribotas, turime taikytis. O šeimos ryšius palaikyti būtina. Tai aš, kaip visada iniciatorė, sakau: važiuojam būtinai. Pažiūrėsim, kaip ten viskas yra.

Ir va Kalėdų senis išrašė pakvietimus, padėjo po egle, o sausio pirmą susėdę į Ryanair‘ą pakilom Beauvais link… Tai yra ganėtinai tolimas Paryžiaus oro uostas. Tiksliau, jis net ne Paryžiaus oro uostas, čia panašiai, kaip sakytume, kad Kaišiadorys yra Vilniaus mikrorajonas, tai Beavuais yra „Paris oro uostas“. Na gerai, užteks burbėti. Bet faktas akivaizdus: į Paryžių nukreiptas keleriopai mažesnis lietuvių srautas nei į Londoną, kai keturių asmenų šeimai bilietai Kalėdų laikotarpiu kainuoja tiek pat, kiek į Dubajų įprastu metu. Bet tai čia vėl tik detalės.

Tai ką aš jums galiu pasakyti apie tą oro uostą? Viskas labai gerai: bilietus nusiperkat iš anksto (16 eurų į vieną pusę) ir juos atsispausdinę pateikiate tik išėję į lauką vairuotojui, už valandos su trupučiu jau išlipate Port Marrais, kuris yra Paryžiuje ir visai netoli nuo esminių vietų. Tik va štai aš čia jums pasakysiu, kad tikrai ne Vilniaus oro uostas yra išskirtinis, iš tiesų, tai dabar net visa galva aukščiau už paprastą autobusų stotį Paryžiuje, nes čia jau yra normalūs tarifai ir nieks neapsuks. O va išlipę iš Marais, mes, įlipę į pirmą pasisiūliusį taxi, sumokėjom tris kartus daugiau nei turėjo kainuoti. Bet tai vėl tik detalės ir tik pasitvirtina, kad ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje, ir kur tik nori – kas nori, tas apsuks. Nėra vieni blogesni už kitus ar atvirkščiai…

Ką apie Paryžių? Buvom ten dvi naktis. Aš nieko negaliu apie jį pasakyti, tik tiek, kad kiek Gi de Mopasanas bebūtų burnojęs ant šitos baisybės, tas Eifelis (ypač, kai mirga naktį) yra malonus akiai.

O dabar didžioji šventė – Disneyland‘as

Viešbutis

Apsistoję buvom: Radisson Blu, keturių žvaigždučių, ten ir mūsų giminės įsikūrė. Mane, tiesa, visai prieinama kaina pradžioje stebino, bet nėra nieko pigaus in France, ir ypač Disneyland‘o pašonėje. Nes pusryčiai, pvz., kainavo 70 eurų šeimai. Maistas buvo labai prastokas, toks labai varganas, kai bando būti kažkuo, bet nieko neišeina. Duona senstelėjus, sviestas tik iš šaldytuvo, kiaulienos išpjova perdžiovinta, porcijos mažos, kainos didelės. Bet viešbutis švarus, didžiulis, patalynė maloni ir medvilninė, autobusiukas tvarkingai kursavo tarp viešbučio ir parko. Tai tiek.

Disneyland‘as

Pradėkime nuo to, kad mūsų šeima jau spėjo pajusti tą smagumą Floridoje prieš dvejus metus. Tada vaikai visai maži buvo ir jiems viskas atrodė tikra ir spalvinga. Eilės buvo solidžios. Man atrodo, kad čia Disneyland‘o vizitinė kortelė. Vieno karto Floridoje užteko pamatyti, kad Paryžiaus Disneyland‘as yra labai tiksli kopija: ta pati gatvė, ta pati pilis, tie patys atrakcionai, kavinės, laivas ir parko išdėstymas.

Kai tik atėjom į parką, aš iš karto užsinorėjau daugiau paskaityti apie patį Voltą Disnėjų. Juk viskas prasidėjo nuo jo, nuo vieno žmogaus vizijos ir svajonės bei noro teikti laimės, nes būtent taip Disnėjus apibūdino savo gyvenimo prasmę. Kad vieno žmogaus vizija pavirs į tai, kas apjuos ir praktiškai įkaitais paims pusę pasaulio vaikų ir suaugusiųjų, net ir pats Disnėjus negalėjo įsivaizduoti. Tai va, aš jau įsidėjau knygą apie Disnėjų į savo skaityklę… Bet toliau…

Laikite tęsinio…

Na ir dar pora žodžių apie maistą. Ar girdėjote, kad savaitgalį žada staigiai atšalti? Tai štai šaltam orui labai šiltas ir skanus bei sotus maistas: kiaulienos troškinys su perlinėmis kruopomis ir džiovintais grybais.

Gero savaitgalio.

The post Trumpos atostogos ir Europos Disneyland‘o apžvalga. I dalis appeared first on Beatos virtuvė.